Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Linos Nainienės,

asmeniui, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, J. N. ir jo gynėjui advokatui Mariui Venckui,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, J. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. kovo 12 d. nutarties, kuria J. N. pripažintas nepakaltinamas dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. N. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad jis, būdamas nepakaltinamas padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, o būtent, 2023 m. liepos 18 d. apie 16 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu sudavė motinai J. N. į veidą, taip jai padarydamas poodinę kraujosruvą smakro dešinėje, 41, 32 dantų panirimus, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

4. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 403 straipsnio 2 dalį, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

5. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, įvertinus tai, kad tai ne bausmė, o priverstinio gydymo priemonė, turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Teisinis procesas dėl nesavanoriško asmens hospitalizavimo psichiatrijos įstaigoje turi atitikti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, kurie užtikrina veiksmingas procesines garantijas nuo savivalės. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą, laisvė gali būti atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: pirma, psichikos liga turi būti aiški, tai yra tikslų psichikos sutrikimą turi nustatyti kompetentinga institucija pagal objektyvią medicininę ekspertizę; antra, psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; trečia, priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012-07-31; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018-06-26). EŽTT jurisprudencijoje taip pat formuojami procesiniai reikalavimai teismo sprendimui dėl priverstinio gydymo: skiriant priverstinį gydymą, turi būti vertinama esama sveikatos būklė, turi būti motyvuojama, kodėl nebūtina skirti naujos ekspertizės galbūt pasikeitusiai psichikos būklei įvertinti (jei pateikiamas toks prašymas ir nurodomi nauji duomenys); teismas turėtų motyvuoti būtinybę skirti priverstinį gydymą; teismas turėtų motyvuoti, kodėl neskiriamos švelnesnės priemonės nei stacionarus priverstinis gydymas (D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018-06-26). Lietuvos teismų praktikoje pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-87-697/2021).

6. Pagrindinis kriterijus parenkant bet kurią priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Remiantis BPK 400 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji ir liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę nusprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Taigi teismai, spręsdami priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimą, be kitų byloje esančių duomenų, privalo ištirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo pateiktą informaciją ir nuomonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-788/2020). Tokia praktika atitinka ir EŽTT jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, kad, norint izoliuoti asmenį nuo visuomenės, psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kuris lemia priverstinio izoliavimo būtinybę ir kurį konstatuoti gali tik objektyvi medicininė ekspertizė (Winterwerp prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 1977-12-15). Pažymėtina, kad, pagal EŽTT praktiką, psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės ir priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012-07-31). Kita vertus, svarbu pažymėti, kad sveikatos priežiūros specialistams suteiktos plačios galios turi būti atsvertos procedūromis, kuriomis siekiama užkirsti kelią savavališkam priverstiniam hospitalizavimui (D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018-06-26).

7. Tačiau tai nereiškia, kad šis, t. y. psichikos sutrikimo pobūdžio, kriterijus yra vienintelis. Kaip minėta, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021). Nusprendžiant dėl pavojaus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, būtina įvertinti ir tai, kad stacionarus priverstinis gydymas sveikatos priežiūros įstaigoje pagal savo pobūdį yra viena griežčiausių priemonių. Pagal EŽTT praktiką, psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, todėl jų teisių apribojimas turi būti labai tikslus ir gali būti pateisinamas tik dėl „labai svarių priežasčių“ (žr. Alajos Kiss prieš Vengriją, Nr. 38832/06, § 42, 2010-05-20; Zagidulina prieš Rusiją, peticijos Nr. 11737/06, § 53, 2013-05-02; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018-06-25). Asmens laisvės atėmimas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei, įvertinus kitas švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba viešajam interesui apsaugoti, todėl atitinkamą asmenį reikia sulaikyti (O. G. prieš Latviją, peticijos Nr. 66095/09, § 81, 2014-09-23; Lazariu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 31973/03, § 125, 2014-11-13; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018-06-26). Todėl, nusprendžiant dėl stacionaraus gydymo, svarbu ir tai, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87-697/2021, 2K-121-976/2021).

8. Siekiant nustatyti šias svarbias aplinkybes, pagal BPK 395 straipsnio nuostatas, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, be kita ko, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020).

9. Nagrinėjamu atveju, iš asmens sveikatos istorijos nustatyta, kad J. N. pirmą kartą į psichiatrą ambulatoriškai kreipėsi 2007 m. dėl blogos atminties. Pagal MMSE - 24 J. N. nustatyta diagnozė: organinis asmenybės sutrikimas; potrauminis sindromas; organinis kliedesinis sutrikimas. Iš gydymo stacionare ligos istorijos Nr. 17990/A matyti, kad J. N. laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. iki 2008 m. rugsėjo 25 d. buvo gydytas VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamente, jam nustatytos diagnozės: (F20.0 l) paranoidinė šizofrenija, epizodinė eiga su progresuojančiu deficitu, potrauminis sindromas. Gydymo metu iš J. N. mamos sužinota, kad pirmuosius sūnaus keistumus ji pastebėjo po to, kai įvyko Niujorko dangoraižių susprogdinimas (2001 m. – teismo pastaba). Iš gydymo įstaigos išleistas pagerėjusios būklės, nukreipiant tolimesniam ambulatoriniam gydymuisi (t. 2, b. l. 20). Pakartotinai dėl paranoidinės šizofrenijos paūmėjimų, stebint išreikštą psichozinę simptomatiką, neadekvatų, neprognozuojamą elgesį, ryškėjančią socialinę dezadaptaciją J. N. VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamente buvo gydytas laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 8 d. iki 2010 m. balandžio 29 d. (lig. ist. Nr. 208192/A), nuo 2011 m. rugsėjo 16 iki 2011 m. gruodžio 16 d. ( epikrizė Nr. 2174/2011), nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. birželio 27 d. (epikrizė Nr. 2017/1054), nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. (epikrizė Nr. 2015/995). Diagnozė: (F20.0) paranoidinė šizofrenija, epizodinės eigos su progresuojančiu defektu. J. N. ambulatoriškai lankėsi nereguliariai, nuo 2012 m. ambulatoriškai pas psichiatrus visai nesilankė. Praėjus dviem dienoms po 2023 m. liepos 18 d. J. N. įvykdyto nežymaus sveikatos sutrikdymo, J. N. buvo konsultuotas VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo psichiatro (kortelė Nr. 23P A/764). Jam nustatyta diagnozė: (F20.0) paranoidinė šizofrenija, gydytis ligoninėje atsisakė, rekomenduota ambulatorinė psichiatro priežiūra (t. 2, b. l. 20-21).

10. Iš 2023 m. lapkričio 13 – gruodžio 12 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-218/2023 matyti, kad liga manifestavo psichoziniu sutrikimu 2008 m., buvo gydytas psichiatrijos stacionare, kurio metu, patvirtintas endogeninis susirgimas - paranoidinė šizofrenija. Dėl paranoidinės šizofrenijos paūmėjimų, stebint išreikštą psichozinę simptomatiką, neadekvatų, neprognozuojamą elgesį, ryškėjančią socialinę dezadaptaciją J. N. psichiatrijos stacionare iki 2015 m. buvo gydomas l kartą per metus. Ligos dinamikoje stebėtas progresuojantis šizofrenijos defektas, ryškėjanti dezadaptacija. Ambulatoriškai lankėsi iki 2012 m., vėliau ambulatoriškai pas psichiatrus visai nesilankė ir nesigydė. Duomenų apie stabilias remisijas nėra. Praėjus dviem dienoms po 2023 m. liepos 18 d. J. N. įvykdyto nežymaus sveikatos sutrikdymo, pastarasis buvo konsultuotas psichiatro, objektyvai stebėta išreikšta psichozinė simptomatika, emocinis neadekvatumas, kritikos būsenai nebuvimas. J. N. atsisakius stacionarinio gydymo, rekomenduota ambulatorinė psichiatro priežiūra, tačiau J. N. ambulatoriškai nesilankė ir nesigydė. Psichikos būsenoje šiuo metu stebimi išreikšti mąstymo formos (paralogiškas, nenuoseklus, dezorganizuotas), turinio (santykio, poveikio, nuodijimo, kenkimo, hipochondriniai, nuostolio kliedesiai) bei suvokimo sutrikimai (skonio, propriorecepsinės), reikšmingai įtakojantys tiriamojo elgesį bei afektą, elgesio bei afekto neadekvatumas, impulsyvumas, dezorganizacija, kritikos savo būsenai nebuvimas. Konstatuota, kad J. N. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu (2023 m. liepos 18 d.) ir ekspertizės atlikimo metu sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija (nepertraukiamos eigos su progresuojančiu defektu). Dėl psichikos būsenos J. N. negali suprasti ikiteisminiam tyrimui reikšmingų aplinkybių ir duoti adekvačių parodymų ikiteisminiame tyrime ir teisme. J. N. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 2, b. l. 8).

11. Šias ekspertizės akto išvadas 2024 m. kovo 8 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje, nagrinėjant bylą dėl priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių taikymo J. N., patvirtino jas pateikusi teismo psichiatrė ekspertė L. Šliožienė, kuri parodė, kad įvertinusi J. N. būseną, diagnozę – lėtinis sutrikimas, paranoidinė šizofrenija, nustatė, kad J. N. negalėjo ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų. Kadangi jis buvo nekritiškas būsenos atžvilgiu, šiuo metu stebima išreikšta psichozinė simptomatika, reikšmingai įtakojanti tiriamojo elgesį bei afektą, kas daro J. N. socialiai pavojingu, jis gali būti pavojingas visuomenei. J. N. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 2, b. l. 60).

12. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas gavus nukentėjusiosios J. N. pareiškimą apie tai, kad 2023 m. liepos 18 d. apie 16 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kur ji gyvena kartu su sūnumi J. N., pastarasis žodinio konflikto metu kumščiu jai sudavė vieną kartą į smakrą ir dantis, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą. Sūnus prieš ją smurtaudavo ir anksčiau, buvo sumušęs prieš mėnesį laiko, tačiau ji niekam apie tai nepranešė (t. 1, b. l. 1-2). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta J. N. parodė, jog sūnus J. N. žodinio konflikto metu kumščiu jai sudavė vieną kartą į smakrą, nuo ko liko kraujosruva ant smakro. Dėl šio smūgio jai kliba du šoniniai dantys. Kitą dieną atvykusi dukra Nomeda pamatė kraujosruvą ant J. N. veido ir nuvežė ją į policijos komisariatą, kur nukentėjusioji parašė pareiškimą ( t. 1 b. l. 31-32). 2023 m. liepos 21 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 733/2023 (03) konstatuota, kad J. N. poodinė kraujostruva smakro srities dešinėje, 41, 32 dantų panirimai pagal makroskopinį vaizdą ir lokaciją padaryti paveikus kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (-ais), 1-3 parų laikotarpiu iki objektyvios teismo medicininės apžiūros. Sužalojimai padaryti vienu trauminiu poveikiu (t. 1, b. l. 60).

13. Šių duomenų kontekste pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. N. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas, ir paskyrė jam BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Priverčiamosios medicinos priemonės rūšį J. N. pirmosios instancijos teismas parinko atsižvelgdamas į teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, teismo psichiatrės ekspertės L. Šliožienės rekomendacijas, jos paaiškinimą teisme, kad J. N. reikalingos priverčiamos medicininio poveikio priemonės, t. y. priverstinis stacionarinis gydymas ir stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) ir įvertinęs asmens psichikos sutrikimus, padarytos veikos pobūdį ir pavojingumą, psichikos sveikatos sutrikimo trukmę, asmens elgesį ir pavojingumą. Nepritarti šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo.

14. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu J. N. parodė, kad pripažįsta, jog pliaukštelėjo mamai per veidą, taip padarė, nes prarado kantrybę, pats taip pat buvo auklėjamas fizinėmis bausmėmis. Ant mamos veido jokių mėlynių nematė. Taip pat parodė, kad nei šizofrenija, nei jokia kita psichine liga neserga ir niekada nesirgo, jokių vaistų nevartoja. Šiuo metu yra „apkrėstas kažkokia bacila“, todėl paaštrėjo nervai, žada apsilankyti pas gydytoją, tačiau mano, kad gydytis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje jam nereikia (t. 2, b. l. 76).

15. J. N. įvykdė tyčinę smurtinę baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką prieš savo motiną. Nors J. N. dar 2008 metais diagnozuota paranoidinė šizofrenija, jis ne kartą buvo gydytas psichiatrijos stacionare, tačiau, kaip matyti, tiek apeliaciniame skunde, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotų parodymų metu, J. N. toliau neigia savo ligos diagnozę, yra jai nekritiškas. Iš ekspertizės akto, ekspertės paaiškinimų bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu matyti, kad J. N. nesigydant ambulatoriškai ir nevartojant jokių vaistų, jo psichinės sveikatos būklė toliau blogėja, jis darosi agresyvus, neprognozuojamas ir kelia vis didesnę grėsmę aplinkiniams. Nors J. N. anksčiau nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn už smurtinio pobūdžio veikas, po jam inkriminuotos veikos padarymo taip pat jokių teisės pažeidimų nepadarė ir pasižada apsilankyti pas gydytojus, tačiau, stebint akivaizdžiai ir sparčiai blogėjančią jo lėtinės psichikos ligos dinamiką, kuriai, pasak ekspertės, ambulatorinis gydymas šiuo metu nebėra pakankamas, teisėjų kolegija nemato pagrindo švelninti J. N. paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę.

16. Pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per 6 mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal BPK 405 straipsnį minėtus klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą dėl priverčiamosios medicinos priemonės J. N. paskyrimo ir rūšies parinkimo taikė tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

J. N., kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, apeliacinį skundą atmesti.