Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alona Romanovienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų I. K. ir N. P. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams N. P. ir I. K. dėl skolos, kilusios iš paskolos sutarties, priteisimo, išnagrinėjo ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

ieškovas ieškiniu pareiškė reikalavimus: priteisti solidariai iš atsakovų 4 018,48 Eur nesumokėtų įmokų už paskolą, 1 875,29 Eur palūkanų, 23,98 Eur delspinigių, iš viso 5 917,75 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo prašomos priteisti 5 917,75 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškiniu ieškovas pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – neperžengiant ieškinio reikalavimo ribų areštuoti atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis.

Klaipėdos rajono apylinkės teismas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovams priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, neviršydamas 5917,75 Eur (penkių tūkstančių devynių šimtų septyniolikos Eur 75 ct) reikalavimo sumos, uždraudė areštuotą turtą perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti ar kitokiomis teisėmis apsunkinti, parduoti ar naikinti daiktus, kurie yra šio turto priklausiniai. Nesant ar nepakankant kilnojamojo ir (ar) nekilnojamojo turto piniginiams reikalavimams užtikrinti nutarė areštuoti atsakovų pinigines lėšas, esančias bankų ir (ar) kitų kredito įstaigų sąskaitose, priklausančias atsakovams ir esančias pas juos ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti, kitaip suvaržyti turtą, neviršijant bendros 5917,75 Eur sumos, leidžiant atsakovams gauti darbo užmokestį ir jam prilygintas pajamas, disponuoti gaunamu darbo užmokesčiu, neviršijant Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos (MMA), bei atsiskaityti su ieškovu pagal pareikštą ieškinį. Teismas nutartį motyvavo tuo, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, atsakovai gera valia vengia įvykdyti prievolę, šalys ginčo geranoriškai neišsprendžia. Tokie faktiniai duomenys rodo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (LR CPK 144 str. 1d., 145 str. 1d. 1 p., 3 p.).

Atsakovai pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Atskiruoju skundu nurodo, kad ieškovas netinkamai paruošė ieškinį, – nepateikė įrodymų, kad atsakovė I. K. laidavo savo parašu ar kitokiais veiksmais įsipareigojo perimti atsakovo N. P. įsipareigojimus ieškovui.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovų atskirąjį skundą, juo prašo atmesti atsakovų atskirąjį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Ieškovas atsiliepimu nurodo, kad atsakovai pateikdami atskirąjį skundą su prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones turėjo sumokėti žyminį mokestį, kurį sudaro 28 Eur. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai nurodytą žyminio mokesčio sumą yra sumokėję ar kad būtų pateiktas prašymas juos atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Ieškovas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog yra tikėtina, kad atsakovai gali vengti įvykdyti galimai palankaus teismo sprendimo vykdymą. Taip pat atsakovai nepateikė įrodymų, jog reikalaujama priteisti suma jiems nėra didelė ir negali sukelti grėsmės būsimam galimai palankaus teismo sprendimo vykdymui. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės.

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329, 338 str.).

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Ieškovas pateikė patikslintą ieškinį dėl skolos priteisimo bei prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones neperžengiant ieškinio reikalavimo ribų. Atsakovai pateikė atskirąjį skundą, juo prašo panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, kadangi atsižvelgus į tai, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį dėl skolos priteisimo, teismui nepateikė jokių įrodymų, darytina išvada, kad ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Laikinąsias apsaugos priemones reglamentuoja CPK 144–152 straipsniai (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.). Laikinosios apsaugos priemonės yra atsakovui ar jo turtui teismo taikomos procesinės priemonės, kuriomis nesprendžiamas tarp šalių kilęs materialusis teisinis ginčas, o tik imamasi įstatymuose nustatytų priemonių, kad ateityje, šalių ginčą išsprendus, nebūtų suvaržytas ir apskritai būtų įmanomas priimto sprendimo įgyvendinimas, t. y. įvykdymas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jeigu šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2014). Teismas nusprendžia taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, ekonomiškumo, proporcingumo principus, galimus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar netaikymo padarinius, tačiau nespręsdamas galutinai dėl byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011. Teismų praktika. 2011, 35).

Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodamas tuo, kad ieškovo reikalavimas yra turtinio pobūdžio, o atsakovai gera valia vengia įvykdyti prievolę. Siekdamas pagrįstai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1507-330/2015).

Civilinio proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kaip minėta, jos taikomos: 1) kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir 2) kai yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikalinga konstatuoti abiejų sąlygų egzistavimą. Todėl atmestini apelianto argumentai, susiję su tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesiejamas su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu, nes, kaip minėta, viena iš būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra ta, kad asmuo, jas prašantis taikyti, turi prima facie pagrįsti savo ieškinio reikalavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-152-178/2016). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka asmeniui, teikiančiam tokį prašymą; vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį, deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teisių. Šiuo atveju ieškovas objektyviai nenurodė aplinkybių, dėl kurių gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Teismo vertinimu, ieškovo nurodyti argumentai, tarp jų ir atsakovų siekis išvengti prievolės sumokėti ieškovui įsiskolinimą, taip pat tai, kad ieškovui nėra žinoma atsakovų finansinė padėtis, nesudaro pagrindo areštuoti atsakovų turtą, kadangi tokie argumentai nepagrįsti byloje esančiais įrodymais. Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad ieškovas su patikslintu ieškiniu nepateikė preliminarių įrodymų apie atsakovų įsipareigojimus ieškovui sumokėti ieškovo paimtą iš banko vartojimo kreditą. Ieškovas byloje pateikė tik Vartojimo kredito sutartį, kuria įsipareigojo vartojimo kredito davėjui vykdyti įsipareigojimus, numatytus šia sutartimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei reikalavimo dydis, nei faktas, kad nėra žinoma atsakovų finansinė padėtis, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas nepateikė įrodymų, kad ginčo suma atsakovams yra didelė, o atsakovų finansinė būklė yra bloga, taip pat nepateikė įrodymų byloje, kurie prima facie leistų daryti prielaidą, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas ar yra kitų aplinkybių, dėl kurių gali būti apsunkintas galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas. Įvertinus byloje susiklosčiusias aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje atsakovams.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei byloje susiklosčiusias aplinkybes, netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą, todėl neteisėtą nutartį šioje byloje. Taigi yra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (LR CPK 337 str. 1 d. 2 p.).

Dėl žyminio mokesčio.

LRCPK 80 straipsnio 2 dalis numato, kad už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 28 Eur žyminis mokestis, tačiau to paties straipsnio 7 dalis numato, kad procesinius dokumentus ir jų priedus pateikiant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai žyminio mokesčio sumos. Taigi atsakovai, pateikdama atskirąjį skundą, turėjo sumokėti 21 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Byloje nėra pateikta duomenų, kad atsakovai pateikę atskirąjį skundą būtų sumokėje žyminį mokestį ar pateikę prašymą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio, todėl yra pagrindas valstybei priteisti nesumokėtą 21 Eur žyminį mokestį. Tačiau įvertinus tą aplinkybę, kad atsakovų pateiktas atskirasis skundas yra patenskintas, vadovaujantis LRCPK 93 straipsnio 1 dalimi, žyminis mokestis yra priteistinas iš ieškovo.

Taigi vadovaujantis tuo, kas išdėstyta anksčiau iš ieškovo yra priteistina 21 Eur žyminio mokesčio valstybei.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - atmesti ieškovo A. K. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Priteisti iš ieškovo A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 21 Eur žyminio mokesčio valstybei.