- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-02
- Bylos Nr.
- 1A-200-966/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00946-2019-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė, Danguolė Šiugždinytė
- Kaltinamasis
- V. S.
- Nukentėjusysis
- J. S.
- Advokatai
- Rasa Gradauskienė, Laimutė Petraitienė
- Kategorijos
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Jolitos Raudeliūnienės, nukentėjusiosios J. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiosios J. S. civilinis ieškinys dėl 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. V. S. išteisintas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį kai jis buvo kaltinamas tuo, kad 2019 m. sausio 6 d. apie 15.00 val. garaže, esančiame (duomenys neskelbtini) šalia namo Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,33 promilių girtumas), tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, grasino nužudyti žmogų, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. žodinio konflikto metu su sutuoktine J. S., rankoje demonstratyviai laikydamas medinę malką, žodžiais grasino nužudyti J. S..
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad V. S. veiksmai BK 145 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties neatitinka, tarp sutuoktinių vyko eilinis buitinis ginčas dėl automobilio paruošimo, V. S. siekė, kad sutuoktinė išeitų iš garažo ir nutrauktų ginčą, t. y. jo tyčia buvo nukreipta į savo interesų tenkinimą. Teismo vertinimu, V. S., būdamas neblaivus, išsakė savo neigiamą nuomonę dėl J. S. reikalavimų, tačiau tokia išsakyta nuomonė negali būti traktuojama kaip realus pavojus nukentėjusiajai. Nenustatęs V. S. veiksmuose nusikaltimo požymių, teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą.
3. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorė Jolita Raudeliūnienė (toliau – prokurorė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti V. S. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 1 metų laisvės apribojimo bausmę įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, žinios, nekeisti gyvenamosios vietos ir nesiartinti prie nukentėjusiosios bei išdirbti 200 valandų nemokamų darbų globos ar rūpybos įstaigoje.
3.1. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, neteisingai įvertino įrodymus, dėl to padarė neteisingą išvadą, kad V. S. veiksmuose nenustatyti BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. V. S. išreikštas grasinimas buvo realus, paveikė nukentėjusiosios psichikos būseną, ji grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, nervinę įtampą. V. S., nukreipdamas medinę malką tiesiai į J. S., siekė, kad nukentėjusioji jaustų baimę ir suprato, kad nukentėjusioji turėjo pagrindą galvoti, kad grasinimas bus įvykdytas. Nors V. S. nepripažino padaręs nusikaltimą, tačiau jis neneigė, kad buvo užsimojęs malka į nukentėjusiąją, bet mesti neketino, o tik norėjo ją pagąsdinti. Šie jo paaiškinimai patvirtina, kad jo veiksmai atitinka teismų praktikoje akcentuojamus BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties elementus. V. S. kaltę įrodo ir nukentėjusiosios parodymai, kad ji vyro išsigando, grasinimus (pasakymą, kad „nukošiu“) suprato kaip realius, bei liudytojos D. S. parodymai, kad jei nebūtų sulaikiusi, V. S. būtų metęs malką. Šios aplinkybės patvirtina tiek grasinimo turinį, tiek pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas galėjo būti įgyvendintas.
3.2. Skunde nurodoma, kad teismas rėmėsi tik V. S. parodymais, nepagrįstai konstatavo, kad tarp jo ir sutuoktinės nesutarimai vyksta jau ne pirmi metai, kad V. S. yra inicijavęs santuokos nutraukimą ir sprendimas dėl jo kaltės šioje baudžiamojoje byloje galėtų turėti lemiamą reikšmę tolesniems skyrybų, turto dalybų procesams. Kitus įrodymus teismas vertino tik ta dalimi, kiek jie palankūs V. S., t. y. neišsamiai ir šališkai.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji J. S. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, tenkinti civilinį ieškinį.
4.1. Nukentėjusiosios teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados yra padarytos neištyrus ir neįvertinus visų byloje esančių įrodymų arba juos įvertinus ypač selektyviai. Teismas netyrė ir nenagrinėjo bylos duomenų, kurie svarbūs inkriminuojamos veikos kvalifikavimui, tačiau vertino duomenis, kurie nepatenka į kvalifikuojamos veikos sudėtį.
4.2. Skunde nurodoma, kad teismas nagrinėjamu atveju neįvertino to, kad byloje nėra ginčo dėl objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių – pranešimo nukentėjusiajai apie ketinimą galimai sutrikdyti sveikatą. Pats kaltinamasis dar ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad būdamas piktas paėmė malką, pakėlė ir pasakė sutuoktinei, kad ji dingtų iš garažo, nes kitaip jis mes malką. Teisme nurodė, kad numetė malką sau po kojomis sakydamas „eik nukošiu“. Tokias pačias aplinkybes nurodė pati nukentėjusioji ir vienintelė liudytoja. Pirmosios instancijos teismo abstrakčios išvados, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, vertintinos kritiškai, kadangi jokių prieštaravimų parodymuose nėra. Pats kaltinamasis patvirtino, kad pakėlęs malką nukentėjusiajai išsakė necenzūrinį grasinimą. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad kaltinamasis konflikto metu varydamas nukentėjusiąją iš garažo, buvo užsimojęs 45 cm ilgio masyvia uosine malka. Aplinkybė, kad iki grasinimo išsakymo momento kaltinamasis laikė rankose malką, nes kūreno krosnį, nustatant inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, nėra reikšminga ir nepaneigia fakto, kad malka buvo užsimota su tikslu gąsdinti nukentėjusiąją. Iš paminėto akivaizdu, kad objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai nustatyti neginčijamai.
Žemesnės instancijos teismas
4.3. Nukentėjusiosios teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat klaidingai nustatė išreikšto grasinimo realumą, jį siedamas ne su nukentėjusiosios suvokimu, o su kaltinamojo objektyviomis galimybėmis realizuoti nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas iš viso nesiaiškino, ar nukentėjusioji suvokė ir kaip suvokė grasinimo realumą. Teismas net neįvertino malkos, kuria buvo užsimota, dydžio bei apimties. Taip pat neįvertino liudytojos parodymų, kad užsimojus malka mama visa drebėjo. Neįvertino ir kaltinamojo parodymų, kad gąsdinimą nukentėjusiajai, kad ketina mesti malką, pasakė agresyviai ir garsiai. Nevertino, kad kaltinamojo veiksmai nebuvo realizuoti tik dėl to, kad kaltinamąjį sustabdė dukra. Net įvykio liudytoja suprato, kad grasinimas yra ne tik realus, bet ir realizuojamas. Teismas neatsižvelgė, kad kaltinamasis buvo neblaivus ir tai tiesiogiai turėjo įtakos įvykdytam grasinimui. Tai pripažino ir pats kaltinamasis. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad iš karto po to nukentėjusioji iškvietė policiją. Nepagrįsta teismo išvada, kad tai, jog nukentėjusioji ne iš karto išėjo iš garažo, laukė, kol kaltinamasis nusiramins, rodo, kad nukentėjusioji išsakyto grasinimo neišsigando. Tokia teismo nustatyta aplinkybė akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems ir nustatytiems teiginiams, kurių pagrindu atkurtina reali įvykio seka. Iki grasinimo šalys pykosi, konfliktas pradėjo aštrėti garaže, kaltinamasis garaže išsakė grasinimus, nukentėjusioji bandė jį raminti, malka užsimojusį kaltinamąjį sustabdė dukra ir nukentėjusioji iš karto išbėgo iš garažo kviesti policiją. Šios aplinkybės patvirtina, kad išteisinamasis nuosprendis yra neišsamus, prieštaraujantis bylos medžiagai ir nepagrįstas.
4.4. Pirmosios instancijos teismas grasinimo realumą vertino analizuodamas kaltinamojo veiksmus, t. y. grasinimo realumą vertinio ne taip, kaip to reikalauja teismų praktika. Grasinimo realumas vertintinas pagal nukentėjusiojo supratimą apie išsakytą grasinimą. Šio reikalavimo pirmosios instancijos teismas nesilaikė. Be to, teismo nustatyta aplinkybė, kad tuoj po grasinimo kaltinamasis numetė malką ant žemės, neatitinka bylos duomenų. Kaltinamasis malką numetė tik po to, kai jį sustabdė dukra. Jei kaltinamasis nebūtų sustabdytas, jis būtų realizavęs grasinimą.
4.5. Skunde teigiama, kad teismas detaliai neanalizavo ir kaltinamojo tyčios, o tik formaliai konstatavo, kad kaltinamasis neturėjo tyčios mesti malką į nukentėjusiąją, tikslo ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o tik reikalavo, kad nukentėjusioji išeitų iš garažo ir jo neerzintų. Akivaizdu, kad kaltinamasis, iškėlęs ir užsimojęs 45 cm malka, išsakydamas žodžius „nudėsiu“, „nukošiu“, t. y. suprasdamas, kad tokiais veiksmais gąsdina nukentėjusiąją, siekė ją įbauginti ir tokiu būdu priversti išeiti iš garažo. Kaltinamojo veiksmuose šiuo atveju nustatyta tiesioginė tyčia.
4.6. Nukentėjusioji nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir netyrė duomenų, aktualių BK 145 straipsnio 1 dalies sudėčiai, o be pagrindo ypatingai akcentavo aplinkybes, buvusias iki grasinimo paskelbimo momento, kurios neturi įtakos inkriminuojamo nusikaltimo kvalifikavimui ir yra šalutinės (pavyzdžiui apklausė asmenis, kurie įvykiuose nedalyvavo). Net ir analizuojant šias aplinkybes teismas buvo neišsamus ir netgi šališkas. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiosios prielaidų apie anksčiau patirtą smurtą nepatvirtino nei vienas liudytojas. Tokia teismo išvada neatitinka bylos duomenų ir turi būti vertinama visos bylos duomenų kontekste. Faktą, kad šeimoje būdavo įvairūs konfliktai, patvirtino abu liudytojai – tiek sūnus, tiek dukra. Kaltinamasis smurtą naudodavo ir prieš liudytoją (sūnų) vaikystėje. Dukra patvirtino, kad tėvas naudojo tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą. Iš liudytojų parodymų akivaizdu, kad kaltinamasis, būdamas neblaivus, sukeldavo konfliktus, yra ūmaus būdo, konfliktų metu smurtaudavo. Kaltinamojo sesuo ir kaimynė nurodė, kad nukentėjusioji yra uždaro būdo, todėl suprantama, kad žmonės, su kuriais nukentėjusioji nebendrauja, negali žinoti apie kaltinamojo namuose buvusius konfliktus ir smurtą. Be to, kaltinamojo sesuo ir kaimynė yra nusiteikusios prieš nukentėjusiąją, todėl jų parodymai vertintini kritiškai. Tačiau teismas to nepaisė ir jų parodymais vadovavosi be išlygų.
4.7. Skunde nurodoma ir tai, kad vertintina kritiškai teismo išvada, jog kaltinamojo veiksmų negalima kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl to, kad kaltinamasis yra inicijavęs santuokos nutraukimo bylą, o sprendimas šioje byloje gali turėti lemiamą reikšmę santuokos nutraukimo byloje. Teismas nevertino to, kad byla buvo iškelta po šioje byloje tiriamo įvykio. Todėl teismo apibendrinimai, kad nukentėjusioji dirbtinai sukūrė provokaciją, kad ja galėtų naudotis santuokos nutraukimo byloje, nėra logiški. Be to, nuosprendis šioje byloje neturės ir negalės turėti tiesioginės įtakos kaltinamojo ir nukentėjusiosios turto dalijimui. Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamojo ir nukentėjusiosios santykiai yra įtempti, konfliktai vyko dar iki 2019 m. sausio 6 d. įvykio. Po šio įvykio priešprieša dar padidėjo. Todėl akivaizdu, kad po santuokos nutraukimo gyventi tame pačiame name šalys nebegalės – konfliktai bus neišvengiami. Todėl vienam sutuoktiniui bus priteistas namas, o kitam kompensacija. Teismui buvo paaiškinta ir tai, kad namas yra įkeistas, o kaltinamasis neturės galimybių bankui įvykdyti visus įsipareigojimus, išmokėti nukentėjusiajai tenkančią kompensacijos dalį. Nukentėjusioji galimybę vykdyti įsipareigojimus bankui turi, taip pat turės galimybę sumokėti kompensaciją kaltinamajam. Iš paminėto akivaizdu, kad teismo sprendimas šioje byloje jokios įtakos civilinei bylai neturės.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovė, prokurorė pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė nukentėjusiosios ir prokurorės apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
6. Prokurorės ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmetami.
7. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio 3 dalimi teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai, tačiau ne daugiau, negu to prašoma skunduose (BPK 320 straipsnio 4 dalis). Šioje byloje dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio apeliacinius skundus padavė prokurorė ir nukentėjusioji, tačiau abiejuose apeliaciniuose skunduose yra ginčijamas įrodymų vertinimas, prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir dėl V. S. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgdama į paminėta teisėjų kolegija bylą patikrina skundų ribose.
Žemesnės instancijos teismas
8. Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu V. S. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Tiek prokurorės, tiek nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo V. S. veiksmuose, yra ginčijamos, nesutinkama su įrodymų vertinimu. Tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, skundžiamą nuosprendį, neturi pagrindo sutikti su skundų argumentais, kad įrodymai baudžiamojoje byloje buvo įvertinti neteisingai, dėl to V. S. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas nepagrįstai.
9. BK 145 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą. Pagal šio straipsnio 1 dalį atsakomybėn traukiamas tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tiek BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010 ir kt.). Pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo2015 m. gruodžio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172-788/2017). Pažymėtina, kad šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.
10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, aplinkybių, sudarančių pagrindą byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip, negu pirmosios instancijos teismas ir pripažinti, kad V. S. veiksmuose visi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai neabejotinai nustatyti ir įrodyti, neturi pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, betarpiškai ištyrė visus byloje surinktus įrodymus ir juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymu. Teismas išanalizavo tiek išteisintojo, tiek nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, rašytinius bylos duomenis, įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą ir išvadas dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo V. S. veiksmuose pagrindė ne atskirais įrodymais ar jų dalimi, kaip tai daroma apeliaciniuose skunduose, o jų visumos vertinimu. Nuosprendyje išdėstyti aiškūs, byloje surinktais ir laikantis BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertintais įrodymais paremti išteisinimo motyvai, su kuriais sutinka ir skundą nagrinėjantis apygardos teismas.
11. Nagrinėjamoje byloje nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad V. S. kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis žodinio konflikto su sutuoktine J. S. metu rankoje laikydamas malką sutuoktinei liepė išeiti iš garažo pasakydamas „nukošiu“. Tačiau šių aplinkybių nustatymas grasinimo sudėties V. S. veiksmuose savaime neįrodo. BK 145 straipsnyje numatytas nusikaltimas, kaip minėta, yra tyčinė veika. Nors ketinimas iš tikrųjų įgyvendinti išsakytus grasinimus nėra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis, tyčinis šios veikos pobūdis suponuoja būtinybę nustatyti ir įrodyti grasinančiojo suvokimą, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir norėjimą tokios nukentėjusiojo būsenos. Vertinamu atveju sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad subjektyvusis BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis V. S. veikoje nėra įrodytas. Taip pat sutiktina su tuo, kad analizuojamoje situacijoje nukentėjusioji neturėjo pagrindo išteisintojo atliktus veiksmus ir išsakytus žodžius vertinti kaip realų grasinimą nužudyti, manyti, kad grasinimas gali būti iš tikrųjų įvykdytas.
12. V. S. viso proceso metu kategoriškai neigė turėjęs tikslą nužudyti savo žmoną J. S. ar siekęs savo veiksmais, išsakytais žodžiais priversti ją realiai bijoti dėl savo gyvybės, manyti, kad grasinimas iš tikrųjų gali būti įvykdytas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V. S. paaiškino, kad su žmona konfliktuodavo ir anksčiau. Konfliktas buvo įvykęs ir kaltinime nurodytą dieną, po šio konflikto jis dirbo garaže, vartojo alkoholinį gėrimą. Į garažą atėjo žmona, reikalavo pripūsti automobilio padangas, jis ne kartą ragino J. S. išeiti iš garažo, tačiau ši nėjo ir jiems besiginčijant V. S. paėmė malką, ja užsimojo ir pasakė nukentėjusiajai grasinančio pobūdžio žodžius. Tokiais veiksmais siekė išvaryti žmoną iš garažo. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja D. S. nurodydama, kad tėtis (V. S.) kelis kartus jai ir mamai (J. S.) liepė išeiti iš garažo ir tik po to sugriebė malką ir ja užsimojo. Nukentėjusioji J. S. nors iš pradžių teigė neprisimenanti, ar vyras liepė eiti iš garažo, vėliau vis tik pripažino, kad toks raginimas tikrai buvo išsakytas, kad prieš išteisintajam paimant malką jie pykosi. Išteisintojo, nukentėjusiosios, liudytojų D. S., L. S. parodymais nustatyta ir tai, kad konfliktai ir nesutarimai tarp V. S. ir J. S. vykdavo ir anksčiau, šioje byloje analizuojamas atvejis nebuvo pirmas.
13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, išteisintojo, nukentėjusiosios, liudytojų duotų parodymų kontekstą, pagrįstai sprendė, kad byloje analizuojamu atveju tarp V. S. ir J. S. vyko eilinis buitinis ginčas (išteisintajam išleidus iš automobilio padangų orą, kad sutuoktinė automobiliu negalėtų važiuoti, o sutuoktinei J. S. reikalaujant pripūsti automobilio padangas), kurį kriminalizuoti esant šioje byloje nustatytų aplinkybių visumai, nėra pagrindo. Darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik išteisintojo paaiškinimus dėl tyčios jo veiksmuose nebuvimo, bet ir nukentėjusiosios parodymus apie tai, kaip ji suprato ir vertino sutuoktinio veiksmus, nukentėjusiosios elgesį konflikto metu, atsižvelgė į konflikto priežastis, konfliktuojančių asmenų tarpusavio santykius, įvertino aplinkybių, kurioms esant išteisintasis paėmė malką ir pasakė grasinančio pobūdžio žodį, kontekstą. Taigi, priešingai, negu tvirtinama skunduose, teismas įvertino visas aplinkybes ir visus duomenis, reikšmingus sprendžiant dėl grasinimo sudėties požymių kaltinamo asmens veiksmuose buvimo ar nebuvimo ir šių duomenų visumos vertinimo pagrindu padarė pagrįstas, byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančias ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose atitinkančias teisines išvadas.
14. Priešingai apeliantų teiginiams byloje nėra jokių objektyvių ir patikimų įrodymų, sudarančių pagrindą vienareikšmiškai spręsti, kad V. S., tarpusavio konflikto su sutuoktine J. S. metu paimdamas malką, ja užsimodamas ir pasakydamas žodį „nukošiu“, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Kaip minėta, išteisintasis viso proceso metu kategoriškai neigė savo kaltę dėl grasinimo nužudyti J. S., o jo paties atliktų veiksmų pobūdis, intensyvumas (vykstant žodiniam konfliktui su nukentėjusiąja išteisintasis ne kartą liepė jai išeiti iš garažo, šiai neišeinant ir vis reikalaujant pripūsti automobilio padangas, paėmė prie krosnies buvusią malką ir ja užsimojo, nukentėjusiosios nepuolė, kitokio pobūdžio veiksmų jos atžvilgiu neatliko, dukrai suėmus už rankios, savo veiksmus iš karto nutraukė) neteikia pagrindo abejoti jo paaiškinimų nuoširdumu ir duotų parodymų objektyvumu. Tuo tarpu nukentėjusiosios elgesys konflikto metu, jos parodymų tam tikras nenuoseklumas (atvykusiems pareigūnams teigė, kad V. S. grasino kelis kartus nužudyti, tada išleido iš automobilio ratų orą; apklausiama ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad iš pradžių išteisintasis išleido iš automobilio padangų orą, tada garaže ją vadino negražiais žodžiai, vėliau paėmė ir užsimojo malka, grasino užmušti; teisme nurodė, kad neatsimena ar buvo grasinimai nužudyti, buvo žodžiai “nudėsiu“, „nukošiu“, buvo vienas kartas grasinimo nužudyti garaže), sudaro pagrindą abejoti jos parodymų objektyvumu ir leidžia spręsti, kad iš tikrųjų nukentėjusioji analizuojamoje situacijoje neturėjo pagrindo bijoti dėl savo gyvybės ir vyro V. S. veiksmus vertinti kaip realų grasinimą atimti gyvybę. Nukentėjusioji po prieš tai dienos metu jau įvykusio konflikto su V. S., žinodama, kad jis yra neblaivus ir, kaip pati tvirtino, žinodama, kad būdamas neblaivus V. S. yra agresyvus, nukentėjusiosios atžvilgiu anksčiau ne kartą buvo smurtavęs, vis tik ėjo pas jį į garažą, garaže vykstant žodiniam konfliktui ir išteisintajam ne kartą reikalaujant išeiti iš garažo, iš jo nepasišalino, konfliktavo kol išteisintasis paėmė ir užsimojo malka ir išsakė grasinančio pobūdžio žodžius, net ir po šių veiksmų iš garažo iš karto neišėjo. Tokie J. S. veiksmai neatitinka jos paaiškinimų dėl grėsmės savo gyvybei suvokimo turinio ir pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip pakankami spręsti, kad iš tikrųjų nukentėjusioji realios grėsmės dėl savo gyvybės nejautė ir neturėjo objektyvaus pagrindo manyti, kad tarpusavio konflikto metu spontaniški V. S. veiksmai ir išsakyti žodžiai yra realus grasinimas atimti gyvybę, kuris iš tikrųjų gali būti realizuotas.
15. Tokio nukentėjusiosios parodymų vertinimo neapneigia ir J. S. akcentuojama aplinkybė, kad V. S. anksčiau ne kartą prieš ją yra smurtavęs, dėl to ji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai bus įvykdyti. Teisiamajame posėdyje apklausta D. S., pagarsinus jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tame tarpe ir apie ankstesnius V. S. smurtavimo, grasinimo nužudyti atvejus, paaiškino, kad konfliktai tarp mamos ir tėčio būdavo ir anksčiau, tėtis yra metęs į mamą alaus skardinę, yra sau į galvą sudaužęs lempą, t. y. fizinio smurto naudojimo ir grasinimo aplinkybių liudytoja nepatvirtino. Liudytoju apklaustas L. S. nurodė, kad iš tikrųjų šeimoje ne kartą kildavo konfliktai, tėvai nebuvo suderinami, abu rėkdavo, kalti yra abu. Mama provokuojanti ir įkyri, lįsdavo prie V. S., šiam nepatikdavo tokie dalykai. Tačiau aplinkybę, kad patėvis (V. S.) mušdavo J. S., liudytojas kategoriškai paneigė. Taip pat nurodė ir tai, kad jo sesuo D. S. yra linkusi meluoti, jis visada „filtruoja“ tai, ką ji sako. Melavusi yra ir mama. Apie tai, kad šeimoje būtų smurtaujama, nenurodė ir liudytojomis apklaustos R. R. (išteisintojo ir nukentėjusiosios kaimynė) bei N. S. (išteisintojo sesuo). Esat šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas šių nukentėjusiosios paaiškinimų nelaikė pagrįstais ir juos atmetė, kaip neatitinkančius kitų bylos įrodymų.
16. Skunduose minima aplinkybė, kad V. S. iniciatyva narinėjama civilinė byla dėl santuokos nutraukimo, jokios teisinės reikšmės V. S. veiksmų vertinimui BK 145 straipsnio 1 dalies aspektu neturi. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu teigiama nukentėjusiosios skunde, šia aplinkybe išteisinamojo nuosprendžio negrindė. Nuosprendžio turinys patvirtina, kad šią aplinkybę teismas vertino, tačiau ją vertino ne kaip sudarančią pagrindą V. S. išteisinti, bet kaip turinčią reikšmės konfliktuojančių šalių parodymų patikimumo bei jų tarpusavio santykių vertinimui. Toks šių aplinkybių vertinimas teismų praktikai neprieštarauja ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, susijusių su įrodymų vertinimu, nepažeidžia.
17. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs visus, tiek V. S. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, pagrįstai sprendė, kad duomenų, pakankamų daryti vienareikšmę ir abejonių nekeliančią išvadą dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių V. S. veiksmuose, byloje nesurinkta. Asmuo kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažįstamas kaltu tik tada, kai jo veikoje nustatomi visi, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji, inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai. Pirmosios instancijos teismo ištirti bei įvertinti ir šioje nutartyje dar kartą aptarti įrodymai nesuponuoja vienareikšmės išvados, kad V. S. grasino nužudyti nukentėjusiąją J. S. esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasiniams gali būti įvykdytas. Nors V. S. elgesys vertinamu atveju nėra toleruotinas ir pateisinamas, nenustačius jo veiksmuose nusikaltimo sudėties požymių, tai nėra pakankamas pagrindas jo veiksmus vertinti kaip nusikalstamus ir jo atžvilgiu taikyti baudžiamąją atsakomybę.
18. Tai, kad apeliantai byloje surinktus įrodymus, tarp V. S. ir J. S. kilusio konflikto aplinkybes vertina kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas skundžiamą nuosprendį panaikinti ar pripažinti, kad vertindamas įrodymus teismas buvo šališkas. Remiantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, kurią jis įgyvendina tiksliai laikydamasis įstatymo reikalavimų. Teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Todėl proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-70-895/2018). Skundžiamas nuosprendis paminėtus reikalavimus atitinka, jame išsamiai aprašyti visi byloje surinkti įrodymai, pateiktas jų teisinis vertinimas nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekste, nurodyti išsamūs V. S. išteisinimo motyvai bei išteisinimo pagrindas. Vien tai, kad priimtas nuosprendis neatitinka apeliantų lūkesčių, nesant įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų, nėra pagrindas teisėtą ir pagrįstą nuosprendį panaikinti.
19. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas V. S. atžvilgiu baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, pagrįstai konstatavo, kad jo veiksmuose BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai nėra neabejotinai įrodyti. Nustatęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.
20. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nukentėjusiosios atstovė advokatė Laimutė Petraitienė pateikė prašymą civilinės ieškovės J. S. patirtas išlaidas pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš V. S. (2 t. b. l. 119–123). BPK 106 straipsnyje įtvirtinta teismo teisė, pripažinus kaltinamąjį kaltu, nuspręsti išieškoti iš kaltinamojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu V. S. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo yra išteisintas. Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti. Atsižvelgiant į tai, tenkinti nukentėjusiosios atstovės prašymą ir priteisti proceso išlaidas iš išteisintojo V. S. nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Jolitos Raudeliūnienės ir nukentėjusiosios J. S. apeliacinius skundus atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.