Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. (R. Š.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų jo suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl atsakovės atstovo tinkamumo

Vadovaujantis CK 6.273 straipsnio 1 dalimi, bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1054 „Dėl valstybės ir vyriausybės atstovo teismuose nustatymo“ 3.23 punktą, valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, atstovauja valstybės institucijos (valstybinio administravimo subjektai), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala.

Dėl dalies bylos nutraukimo

Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos Nr. I1-505-764/2020 (2019 m. bylai buvo suteiktas numeris I-2611-764/2019; teisminio proceso Nr. 3-61-3-00840-2019-7) (prie nagrinėjamos bylos medžiagos ši byla pridėta Vilniaus apygardos administracinio 2021 m. spalio 6 d. nutartimi), nustatyta, kad minėtoje byloje pareiškėjas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, prašė priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų jo sulaikymo sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gegužės 20 d. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad aptariamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidžiančiomis sąlygomis, leistina minimali gyvenamojo ploto norma buvo viršyta daug kartų. Baldai ir sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto, nebuvo pakankamai vietos judėti. Taip pat nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių programų įgyvendinimas, galimybė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, nes sanitarinis mazgas buvo atskirtas sienele ant kurios užkabinta užuolaida, nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos dėl ko sklido nemalonūs kvapai, neužtikrintas tinkamas patalpų vėdinimas, patalpose drėgna. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 23 d sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismo sprendimas įsiteisėjęs.

Teismas, įvertinęs administracinės bylos I1-505-764/2020 medžiagą daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gegužės 20 d. pakartotinai prašo priteisti neturtinę žalą dėl to paties dalyko ir pagrindo. Paaiškėjus aplinkybei, kad yra priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. gegužės 20 d., kildinamos dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, galimybės laisvai judėti patalpose, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, užimtumo už kamerų ribų trūkumo, netinkamo patalpų vėdinimo ir drėgmės, nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Dėl ieškinio senaties termino

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Pagal CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui parengtas 2021 m. rugpjūčio 14 d. (pagal siuntai suteiktą registracijos numerį nėra galimybės nustatyti tikslios skundo išsiuntimo datos, todėl terminas skaičiuojamas nuo skundo parengimo dienos), todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis.

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimų, teigdamas, jog jo kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą. Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, jaučiami nepriklausomai nuo suėmimo vykdymą reglamentuojančių teisės aktų turinio, todėl įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą.

Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių. Priešingai, iš pridėtos bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas už ankstesnį laikotarpį dėl netinkamų kalinimo (sulaikymo) sąlygų kreipėsi į teismą prašydamas atlyginti patirtą neturtinę žalą, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui nebuvo jokių objektyvių kliūčių laiku kreiptis į teismą ir dėl vėlesnio laikotarpio. Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2018 m. gegužės 20 d. iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjo skundo reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo iki 2018 m. rugpjūčio 14 d. pritaikius ieškinio senaties terminą, atmestas, todėl teismas toliau nagrinėja pareiškėjo reikalavimus už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. spalio 23 d. buvo laikomas kameroje Nr. 163, kurios plotas 7,56 kv. m. Šioje kameroje laikyti du asmenys, išskyrus penkias dienas (2018 m. rugpjūčio 29 d., 2018 m. rugsėjo 13 d., 2018 m. rugsėjo 28 d., 2018 m. spalio 1 d., 2018 m. spalio 4 d.), kai kameroje pareiškėjas buvo vienas. 2018 m. spalio 24 d. pareiškėjas išvyko į Laisvės vietų atėmimo ligoninę. Iš Laisvės vietų atėmimo ligoninės pareiškėjas grįžo 2018 m. spalio 30 d. ir buvo uždarytas į kamerą 107, kurios plotas 7,28 kv. m. (kameroje laikytas vienas asmuo). 2018 m. spalio 31 d. perkeltas į kamerą Nr. 277, kurios plotas - 7,99 kv. m. (2 asmenys kameroje). Šioje kameroje laikytas iki 2018 m. lapkričio 13 d. (kameroje 2 asmenys). 2018 m. lapkričio 14 d. perkeltas į kamerą Nr. 340, jos plotas - 8,17 kv. m. (2 asmenys kameroje), kurioje laikytas iki 2018 m. lapkričio 20 d. (kameroje 2018 m. lapkričio 16-19 d. laikyti 2 asmenys, kitomis dienomis – 1 asmuo). 2018 m. lapkričio 21 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikytas 63 dienas, kamerose Nr. 163, 107, 277 ir 340, kurių plotas sudaro nuo 7,28 kv. m. iki 8,17 kv. m.. Tais laikotarpiais, kai kameroje buvo laikyti du asmenys, vienam asmeniui teko nuo 3,64 kv. m. iki 4,08 kv. m. ploto. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas kamerose vienas buvo laikytas 7 dienas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad 3 kv. m. plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, atsižvelgiama tokiu atveju, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m. ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-252/2017 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti 3 kv. m. ploto pažeidimą, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į sanitarinio mazgo užimamą plotą. Ginčo laikotarpiu nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinta minimali ploto norma (3,6 kv. m. gyvenamojo ploto vienam asmeniui) nebuvo pažeista.

Pareiškėjo teiginiai, kad jam nebuvo suteiktas gyvenamasis plotas, nes skundžiamu laikotarpiu jis buvo laikytas sanitariniame mazge, atmestini kaip nepagrįsti. Ta aplinkybė, kad kameroje buvo įrengtas iš dalies atskirtas santarinis mazgas savaime nereiškia, kad kameros nėra tinkamos asmenų apgyvendinimui. Iš byloje esančių duomenų (tipinių kamerų įrengimų fotonuotraukų) matyti, jog kameros tvarkingos, užtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, yra įrengtos miegamosios vietos ir kiti būtini baldai bei inventorius. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad kamerų vidaus plotų eksplikacijoje gyvenamasis plotas nėra fiksuotas nesudaro pagrindo kamerų prilyginti sanitarinio mazgo patalpoms ar abejoti atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu.

Vertindamas pareiškėjo nusiskundimą, kad kameroje esantys baldai trukdė jam laisvai judėti, teismas pažymi, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokie baldai buvo pertekliniai, kokiomis aplinkybėmis trukdė judėti, kaip mažino gyvenamąją erdvę, kokie asmeniniai daiktai ir kokiu būdu nepagrįstai užėmė gyvenamąjį plotą ir kaip visa tai sudarė aiškų jo teisių pažeidimą. Pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis nenustatyta, kad kamerose buvo perteklinių baldų, kurie esmingai mažintų kamerų plotą, kameros buvo apstatytos baldais pagal teisės aktų reikalavimus. Iš byloje pateiktų tipinių kamerų nuotraukų matyti, jog erdvės judėjimui yra. Be to, paties pareiškėjo į bylą pateiktas Lukiškių TI-K 2017 m. birželio 13 d. darbų atlikimo aktas Nr. 24-3867 patvirtina, kad nuo 2016 m. gruodžio 29 d. buvo pradėti nereikalingų lovų išmontavimo gyvenamosiose kamerose darbai. Darbai baigti 2017 m. birželio 9 d. Perteklinės (nereikalingos) lovos buvo išmontuotos ir kamerose Nr. 163, 277, 340, t. y. kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, todėl ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d.) kamerose jau buvo daugiau erdvės, atitinkamai ir daugiau vietos judėti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai dėl galimybės laisvai judėti kamerose suvaržymų atmestini kaip nepagrįsti.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), (redakcijos galiojusios nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2018 m. liepos 10 d. ir nuo 2018 m. liepos 10 d. iki 2020 m. gruodžio 22 d.) 16.5 punkte buvo nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas gyvenamosiose kamerose vienas arba kartu su kitu asmeniu. Kaip nurodė Vilniaus PN atsiliepime, tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka nustatytus reikalavimus. Kamerose įrengtos užuolaidos, skirtos užtikrinti asmens privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

Teismas nesutinka su atsakovės atstovo pozicija, nes pagal formuojamą LVAT praktiką tuo atveju, kai pagal teisės aktų reikalavimus laisvės atėmimo vietos neprivalo sanitarinio mazgo įrengti atskirose patalpose (patalpos kapitaliai neremontuotos ar neatlikta rekonstrukcija), jos nėra atleidžiamos nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Vadovaujantis teismų praktika, sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). Pažymėtina ir tai, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad tam tikrose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas šiose kamerose ginčo laikotarpiu buvo laikomas.

Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl tokie valdžios institucijų veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui nebuvo užtikrintas visiškas privatumas, nes pareiškėjas visą parą buvo stebimas pareigūnų, be to, dalį laiko pareiškėjas buvo laikomas su kitais suimtaisiais ir tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui. Pažymėtina, kad net ir tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas, jo privatumas taip pat buvo pažeidžiamas, nes sanitarinio mazgo atskyrimas užuolaida nuo įėjimo nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas darbo išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 63 dienas buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jo teisės į privatumą

Pareiškėjo teigimu, kamerose nefunkcionavo aliarmo mygtukai, todėl jis galėjo tik vizualizacijos būdu išsivaizduoti aliarmo mygtuką, nes toks daiktas neegzistavo. Tai pareiškėjui kėlė baimę, nepatogumus, saugumo stoką.

Atsiliepime į skundą Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kaip ir kitiems suimtiesiems dalyvauti socialinės reabilitacijos programoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 136, 137 ir 137¹ straipsniais. Vykdomos programos ir pozityvaus užimtumo priemonės buvo patvirtintos Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. N-64 „Dėl socialinės reabilitacijos skyriaus vykdomų programų ir pozityvaus užimtumo priemonių aprašų patvirtinimo“. Atsakovės atstovas teismui teiktame atsiliepime pažymėjo, kad socialinis darbas ir užimtumas buvo vykdomas atsižvelgiant į įstaigos direktoriaus patvirtintą dienotvarkę. Pareiškėjas galėjo susitikti su įvairaus tikėjimo dvasininkais, darbo dienomis bei poilsio ir švenčių dienomis, esant geroms oro sąlygoms, buvo išvedamas į lauką žaisti krepšinį bei tinklinį, poilsio ir švenčių dienomis buvo išvedamas žaisti stalo tenisą į laisvalaikio užimtumo patalpas. Pareiškėjas turėjo teisę pasimatyti su artimaisiais, paskambinti telefonu, kiekvieną dieną pasivaikščioti gryname ore. Visose Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo įrengti skersiniai, todėl nuteistieji ir suimtieji turėjo galimybę sportuoti. Siekiant užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų užimtumą bei įdomesnį laisvalaikio praleidimą, į kameras buvo duodami šachmatų, domino ir kiti žaidimai. Pareiškėjui, būnant Lukiškių TI-K, buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Taip pat pažymėjo, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose yra grindžiamas savanoriškumo principu. Pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo sudarytos visos sąlygos dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, priemonėse, pozityviame užimtume, o pastarasis jomis pasinaudojo tiek kiek išreiškė tam norą. Teismas neturi pagrindo šiais atsakovės atstovo argumentais netikėti. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, kad įstaigos administracija pareiškėjui būtų neleidusi dalyvauti užimtumo renginiuose ar programose. Pareiškėjas skunde tik nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas užimtumas, tačiau kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, nedetalizavo. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse yra pagrįstas savanoriškumo principu, o tai reiškia, kad nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės atstovo teiginius, daro išvadą, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, tačiau jis pats nepageidavo to daryti, todėl pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, neįrodantys jo teisių pažeidimo.

Pareiškėjo teigimu, ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas higienos normų neatitinkančiomis sąlygomis (netinkamas vėdinimas, drėgmė, nepakankamas šildymas šaltuoju metų laikotarpiu).

Sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, be kita ko, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau –Higienos norma), kurios 17 punkte teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema, šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra. Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose buvo teikiamas nešvarus vanduo, tačiau byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti šias aplinkybes. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo teiginiais, o pareiškėjas šio reikalavimo nekonkretizuoja, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo. Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodo buvusius higienos reikalavimų trūkumus, nedetalizuoja kuriose konkrečiai patalpose jie galimai buvo, todėl nėra pagrindo konstatuoti higienos normų pažeidimo.

Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 63 paras buvo laikomas pažeidus jo teisę į privatumą naudojantis kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais.

Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatyto privatumo ribojimo pažeidimo, pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.

Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimų pobūdį bei jų trukmę – pareiškėjui 63 paras nebuvo užtikrinta galimybė naudotis tinkamai įrengtais sanitariniais mazgais, taigi, pareiškėjo teisių pažeidimas nebuvo atsitiktinis ar epizodinis, tačiau jo intensyvumą mažino tai, kad dalį laiko paras pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Be to, teismas vertina ir tai, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad padaryti pažeidimai sukėlė jam ilgalaikių, nepataisomų padarinių, o iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 8 000 Eur suma akivaizdžiai viršija jo patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs pirmiau minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 100 Eur suma.

Proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjo prašymas įtraukti Nevyriausybinę organizaciją „Iustitia est fundamentum“ pareiškėjo atstovu netenkintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, todėl pakartotinai nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Bylą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2017 m. gruodžio 22 d. iki 2018 m. gegužės 20 d., nutraukti.

Priteisti pareiškėjui R. Š. (R. Š.) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 (vieną šimtą) eurų neturtinei žalai atlyginti, už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. lapkričio 20 d.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.