Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijaus Tamašausko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo K. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-860-877/2014 pagal ieškovo K. L. ieškinį atsakovams VĮ Registrų centras, V. L., V. L.-V., trečiajam asmeniui L. L. dėl nuosavybės teisės gynimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Po mirusiosios A. L. mirties palikimą priėmė jis ir jo sesuo V. V.. Ginčijami nekilnojamojo turto registro tvarkytojo veiksmai ir jų pagrindu atlikti notariniai veiksmai tarpusavyje susiję priežastiniu ryšiu ir visi kartu nulėmė apeliantui tenkančio palikimo neteisėtą sumažėjimą, kas pažeidžia apelianto teises ir teisėtus interesus. Registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka negali būti keičiami nekilnojamojo turto registro duomenys dėl kitų priežasčių nei techninė klaida, kadangi tai peržengia klaidos taisymo sampratą ir prilygsta sprendimo dėl asmenų daiktinių teisių turinio priėmimui. Nesant techninės klaidos nekilnojamojo turto registre, registro duomenų keitimus įmanomus tik pateikus registro tvarkytojui Registro įstatymo 22 straipsnyje numatytus dokumentus.Skundžiamame teismo sprendime nurodoma, kad atsakovo V. L. prašymų (1 t., 41–45 b. l.) pagrindu registro tvarkytojas padarė dviejų pobūdžių pakeitimus. Pirma, 1962 m. sausio 27 d, turto atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės sutarties Nr. 1-498, 198S m. vasario 19 d. Požėlos raj. DŽDT vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 50 ir kitų tuometinių valdžios institucijų sprendimų pagrindu buvo padaryti pakeitimai apie gyvenamojo namo statybos ir rekonstrukcijos laikotarpius. Antra, 2012 ra. balandžio 10 d. pastato dalių apskaičiavimo projekto Nr. K-278 (I t., 46-48 b. l.) pagrindu buvo padaryti pakeitimai apie gyvenamojo namo 37/100 priklausymą atsakovui V. L. asmeninės nuosavybės teise ir 63/100 priklausymą jungtinės nuosavybės teise.Antrasis pakeitimas negali būti laikomas klaidos taisymu, kadangi nekilnojamojo turto registre nebuvo dokumentų apie gyvenamojo namo priklausymą atitinkamomis dalimis asmeninės nuosavybės teise ir jungtinės nuosavybės teise. 2012 m, balandžio 10 d. pastato dalių apskaičiavimo projektas Nr. K-278 (1 t. 46-48 b. l.) negali būti priskirtas prie nei vieno iš Registro įstatymo 22 straipsnyje numatytų dokumentų, todėl pagal jį negalėjo būti įregistruoti ar pakeisti nekilnojamojo turto registro duomenys.Nėra teisės akto, pagal kurį atitinkamas pastato dalių apskaičiavimo projektas turėtų būti rengiamas asmenų nuosavybės dalims po statinio rekonstrukcijos nustatyti. Taip pat nėra patvirtintos metodikos asmenų nuosavybės dalims po statinio rekonstrukcijos nustatyti. Dėl to 2012 m. balandžio 10 d, pastato dalių apskaičiavimo projektas Nr. K-278 (1 t, 46–48 b. l.) negali būti pagrindu spręsti apie asmenų nuosavybės dalis po statinio rekonstrukcijos,2012 m. balandžio 10 d. pastato dalių apskaičiavimo projektu Nr. K-278 (I t. 46–48 b. l.) nustatytos nuosavybės dalys (atitinkamai 37/100 ir 63/100) prieštarauja teismo ekspertizės akte nustatytoms nuosavybės dalims (atitinkamai 2/100 ir 98/100), kas reiškia, jog ginčijamu registro tvarkytojo sprendimu buvo nepagrįstai padidinta iki santuokos po rekonstrukcijos likusių nepakeistų konstrukcijų vertė ir atitinkamai atsakovo V. L. asmeninės nuosavybės dydis. Skundžiamame teismo sprendime pažeidžiant CPK 270 str. 4 d, 5 p. neatsižvelgta į eksperto išvadas, tokiu būdu pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, kas turėjo įtakos neteisingam registro tvarkytojo veiksmų įvertinimui.Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas akivaizdžiai neatitinka LR Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, kadangi jis priimtas nesilaikant Registro įstatymo ir Registro nuostatų reikalavimų ir neatitinka gyvenamojo namo verčių prieš ir po rekonstrukcijos. Vadovaujantis LR ABTĮ 89 straipsnio I dalies 1 punktu jis privalo būti panaikintas.Pripažinus neteisėtu nekilnojamojo tūrio registro tvarkytojo atliktą nekilnojamojo turto registro duomenų pakeitimą Nr. 20/96404, kuris pasireiškė įrašo padarymu, pagal kurį atsakovui V. L. nuosavybės teise priklauso 37/100 dalys gyvenamojo namo (unikalus Nr. 1997-5011-9014), turi būti sprendžiama dėl jo pasekmes sudarančių registro įrašų ir notarinių veiksmų teisėtumo.Mirus vienam iš sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė pasibaigia (LR CK 3.100 straipsnis) ir yra padalinama pagal LR CK III knygos taisykles. Mirusiojo sutuoktinio dalis ją atidalinus yra paveldima LR CK V knygos nustatyta tvarka, todėl neatidalinus bendrosios jungtinės nuosavybės negalima išduoti paveldėjimo teisės liudijimo (LR CK 5.66 straipsnis). Iš to seka, jog nenustačius bendrosios jungtinės nuosavybės dydžio negalėjo būti sudaromas nuosavybės teisės liudijimas, kuriuo atidalinamas turtas iš bendrosios jungtinės nuosavybės, Nesant šio dokumento negalėjo būti nekilnojamojo turto registre įregistruotos bendrosios jungtinės nuosavybės dalys kaip sutuoktinių asmeninis turtas. Neįregistravus mirusio sutuoktinio turto dalies negalėjo būti išduoti paveldėjimo teisės liudijimai į jo turto dalį ir atitinkamai padaryti įrašai nekilnojamojo turto registre apie nuosavybės teisės perėjimą įpėdiniams. Atitinkamai neįregistravus pergyvenusio sutuoktinio turto dalies jis negalėjo jos padovanoti ar kitaip perleisti. Vadinasi, visi atitinkami įrašai nekilnojamojo turto registre, jų pagrindu atlikti notariniai veiksmai ir sudaryti sandoriai yra neteisėti.

Palikimą priėmė trys mirusiosios A. L. vaikai: ieškovas K. L., atsakovė V. L.-V., trečiasis asmuo L. L. ir sutuoktinis atsakovas V. L.. Visi įpėdiniai buvo įtraukti dalyvaujančiais byloje asmenimis. Teismas sprendime pasisakė, kad šie asmenys yra mirusiosios A. L. turto paveldėtojai pagal įstatymą. Todėl atsakovams visiškai neaišku, kodėl ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad palikimą priėmė dviese – jis ir sesuo V. L.-V.. Šios aplinkybės ieškovas nepagrindė jokiais dokumentais.Ieškovo apeliacinis skundas neatitinka Civilinio proceso kodekso 306 straipsnyje išdėstytų reikalavimų apeliacinio skundo turiniui, t. y. apeliantas nenurodė, kokios aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės. Ieškovas apeliaciniame skunde dėsto tas pačias aplinkybes kaip ir ieškinyje, tačiau nekritikuoja sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, nenurodo materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, kuriuos padarė teismas, priimdamas sprendimą ir jame nurodęs, kad tapusių istoriniais (archyviniais) įrašų ginčijimas nesukels ieškovui teisinių pasekmių. Atsakovai pritaria, kad daiktinių teisių turėtojų (subjektų) ir daiktinių teisių pasikeitimas galimas tik tais pagrindais, kurie nurodyti Civilinio kodekso 4.47 straipsnyje, o šiuos pasikeitimus registruoja Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas. Todėl atsakovai nesutinka su apeliacinio skundo motyvais, kad, jeigu nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nebūtų padaręs neteisėtų įrašų nekilnojamojo turto registre, kuriuos ieškovas ginčija, A. L. palikimo dydis pagal Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalį būtų 1/2 gyvenamojo namo. Ieškovas mano, kad pripažinti visą gyvenamąjį namą bendrąja jungtine nuosavybe, užtenka nuginčyti padarytus įrašus Nekilnojamojo turto registre.Nesant teisinių pagrindų visą gyvenamąjį namą įregistruoti V. L. ir A. L. bendrąja jungtine nuosavybe, net tuo atveju, jeigu teismas panaikintų įrašus Nekilnojamojo turto registre, dėl to ieškovo K. L. paveldimo turto dalis nepasikeis (nepadidės).Teismas pasisakė, kad ieškovas nepareiškė ieškinio pripažinti V. L. asmeninę nuosavybę bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe ir todėl nevertino su šiuo reikalavimu susijusio įrodymo - ekspertizės akto, kuriuo nustatyta 1928 m. pastatyto ir 1975 m. rekonstruoto gyvenamojo namo vertė. Tačiau ieškovas, skųsdamas teismo sprendimą, apeliaciniame skunde remiasi šiuo rašytiniu įrodymu.Kadangi ieškovo ieškinys buvo atmestas, o ieškovas skundžia visą teismo sprendimą, todėl mano, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo neteisingą apeliaciniu skundu ginčijamą sumą.

Atsakovui V. L. jo tėvas A. L. 1958-12-23 dovanojo 0,29 dalis namų valdos, susidedančios iš dviejų gyvenamųjų namų, garažo ir ūkio pastato. Kauno m. DŽDT VK 1961-08-03 sprendimu Nr. 599 nusprendė šią namų valdą padalinti į dvi valdas. Minėto sprendimo pagrindu 1962-01-27 buvo sudaryta namų valdų pasidalinimo sutartis Nr. 1-498. V. L. atiteko namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), susidedanti iš medinio vieno aukšto su dviem priestatais gyvenamojo namo, 41,83 kv. m. bendro naudingo ploto, betoninio ūkio pastato ir kiemo įrenginių. Sutartis Kauno TTI biure užregistruota 1962-01-29, surašant teisinės registracijos išvadą. Pagal tuo metu galiojusį 1964 m. Civilinį kodeksą šis turtas yra laikomas V. L. asmenine nuosavybe. Rekonstravus gyvenamąjį namą jo plotas buvo padidintas iki 115,33 kv. m. Nei 1982-06-23 gyvenamojo namo priėmimo eksploatacijon aktas, nei ieškovo teismui pateiktas ekspertizės aktas nepatvirtina, kad V. L. asmeninės nuosavybės teise priklausęs gyvenamasis namas buvo visiškai sunaikintas (nugriautas), o jo vietoje pastatytas naujas.Tenka pabrėžti akivaizdų faktą, kad nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašuose, kuriuos ieškovo reikalavimu teismui pateikė notarė R. L., V. L. nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įregistravimo pagrindai nurodyti: DŽDT vykdomojo komiteto 1961-08-03 sprendimas Nr. 599; turto atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės 1962-01-27 sutartis Nr. 1-498 ir DŽDT vykdomojo komiteto 1988-02-19 sprendimas Nr. 50 bei šių dokumentų įregistravimo datos (1962-01-29 ir 1988-02-19). Nurodyti dokumentai yra saugomi nekilnojamųjų daiktų kadastro ir registro duomenų archyvinėje byloje Nr. 19/10479, kuri buvo pateikta Kauno apylinkės teismui. Būtent į šiuos dokumentus teismas atsižvelgė nagrinėdamas K. L. ieškinį ir priimdamas sprendimą. Pažymėtina, kad nei vienas iš paminėtų dokumentų nėra nuginčytas ar įstatymo nustatyta tvarka pripažintas negaliojančiu. Dalių paskaičiavimo projektas nepakeičia nuosavybės teisių, o tik parodo V. L. 1962-01-29 nuosavybės teise įregistruoto gyvenamojo namo ploto santykį su atliktos rekonstrukcijos pasekmėje namo ploto padidėjimu. Tikslinant nekilnojamojo turto registro duomenis, buvo atskirais įrašais nurodyta V. L. nuosavybės į pastatus įgijimo dalys pagal nuosavybės teisių įgijimo dokumentus ir jų įregistravimo datas.Ieškovas, neigdamas atsakovo asmeninės nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, nepateikė jokių dokumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad V. L. asmeninės nuosavybės dalis - 37/100 dalys gyvenamojo namo lA2m(p) (apskaičiuotos nuo bendrojo ploto) yra nustatytos nepagrįstai ar neteisingai, todėl nėra pagrindo laikyti šiuos duomenis neteisėtais, tuo pačiu nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 2012-07-05 nuosavybės teisės liudijimą I-RL-1074; 2012-10-22 paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą Nr. I-RL-1617; 2012-10-22 dovanojimo sutartį Nr. 2-9108.Jei ieškovas mano turįs pagrindo teigti, kad po gyvenamojo namo rekonstrukcijos galėjo sumažėti V. L. asmeninės nuosavybės į gyvenamąjį namą dalis, tai turėjo įrodinėti įstatymo nustatyta tvarka, o ne ginčydamas nekilnojamojo turto registro įrašus, padarytus nenuginčytų nuosavybės teises nustatančių dokumentų pagrindu.Vienintelis dokumentas, kuriuo ieškovas įrodinėja atsakovo V. L. asmeninės nuosavybės sumažėjimą, yra teismui pateiktas 2013-11-18 ekspertizės aktas. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymas bei Nekilnojamojo turto registro įstatymas nenumato, kad ekspertizės akto pagrindu gali būti pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenys. Ekspertizės aktas nėra nuosavybės ar kitas daiktines teises nustatantis dokumentas.2012-07-05 notarė R. L. išdavė nuosavybės teisės liudijimą kuriuo patvirtino, kad A. L., mirusiai 2011-09-20 priklauso nuosavybės teise 1/2 dalis bendro turto, įgyto santuokoje su V. L. ir šio liudijimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre (registro įrašo Nr. 20/96404) įregistruotas juridinis faktas, kad 63/200 dalys gyvenamojo namo (unikalus Nr. 1997-5011-9014) yra asmeninė A. L. nuosavybė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje sprendžiamas ginčas dėl nekilnojamojo turto registro tvarkytojo atliktų įrašų, kurių pagrindu vėliau buvo atlikti notariniai veiksmai, tarpusavyje susiję priežastiniu ryšiu ir visi kartu apelianto vertinimu, nulėmė apeliantui tenkančio palikimo neteisėtą sumažėjimą, kas, jo manymu, pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 1958 m. gruodžio 23 d. A. L. padovanojo savo sūnui atsakovui V. L. 0,29 idealines dalis namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), žemės sklype Nr. 50 (1 t., b. l. 51–52). Kauno miesto DŽD tarybos vykdomojo komiteto 1961 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 599 A. L., A. L. ir atsakovui V. L. priklausanti namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), padalinta į dvi valdas (1 t., b. l. 107). Tuo pagrindu visi trys savininkai 1962 m. sausio 27 d. sudarė sutartį, registro Nr. I-498, pagal kurią atsidalino namų valdą nuosavybėn lygiomis dalimis ir atsakovui V. L. asmeninės nuosavybės teise atiteko namų valda, esanti (duomenys neskelbtini), kvartale 632, žemės sklype Nr. 50a, susidedanti iš medinio vieno aukšto su priestatais gyvenamojo namo iš 3 kambarių ir vienos virtuvės (2A1/m), betoninio ūkio pastato ir kiemo įrenginių, bendro ploto 41,83 kv. m. (1 t., b. l. 49–50, 63–64, 108). Ši sutartis (1 t., b. l. 117) 1962 m. sausio 29 d. įregistruota tuometiniame Kauno inventorizacijos biure ir 1962 m. vasario 3 d. patvirtinta notarės L. L.. 1962 m. sausio 29 d. atsakovo V. L. vardu atlikta einamoji teisinė registracija. Atsakovas V. L. su A. L. susituokė 1967 m. rugsėjo 9 d. (1 t., b. l. 169) ir kartu apsigyveno atsakovo V. L. nuosavybės teise priklausančioje valdoje, adresu (duomenys neskelbtini).

Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 131 straipsnio nuostatas, sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į jų bendrą turtą reguliavo Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymai. Pagal tuo metu galiojusio 1969 m. Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio nuostatas, turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, yra kiekvieno iš jų asmeninė nuosavybė. Analogiškos įstatymo nuostatos įtvirtintos ir šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Taigi nustatyta, kad atsakovas anksčiau minėtą nekilnojamąjį turtą įgijo iki santuokos su A. L., todėl pagal tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso, Šeimos ir santuokos kodekso ir šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso nuostatas šis turtas yra laikomas asmenine V. L. nuosavybe.

1970 m. rugpjūčio 7 d. Statybos ir architektūros kontrolės skyrius atsakovui V. L. išdavė leidimą Nr. 143 „C“ gyvenamojo namo rekonstrukcijai pagal patvirtintą projektą (1 t., b. l. 53). Namo rekonstrukcija atlikta 1975 m., pagal patvirtintą projektą ant esamo pirmo aukšto pristatant antrą aukštą. Po rekonstrukcijos bendras namo plotas padidėjo iki 113,69 kv. m. (1 t., b. l. 39). Kauno miesto Požėlos rajono LDT Vykdomojo komiteto 1988 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 50 atsakovui V. L. buvo pripažinta nuosavybės teisė į namų valdą, esančią (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 168). Visi šie duomenys buvo įregistruoti tuometiniame Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure. Pagal 1997 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-454 2 straipsnį, duomenys, sukaupti Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Taigi, įgyvendinant anksčiau minėto įstatymo nuostatas, visi inventorizavimo biure esantys duomenys buvo perrašyti į Nekilnojamojo turto registrą.

Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio nuostatas, turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises, šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Iš prieš tai esančių duomenų nustatyta, kad po santuokos sudarymo atsakovas V. L. su savo sutuoktine A. L. bendrai padidino namų valdą nuo 41,83 kv. m. iki 113,69 kv. m., t.y. sutuoktinių bendromis jėgomis namų valda padidinta 71,86 kv. m.

Atsakovo V. L. sutuoktinė A. L. mirė 2011 m. rugsėjo 20 d. (1 t., b. l. 54). Pagal Civilinio kodekso 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 5.13 straipsnio nuostatas, mirusiosios turto paveldėtojai pagal įstatymą yra sutuoktinis V. L., dukterys L. L., V. V. ir sūnus K. L. (1 t., b. l. 112).

Iš byloje esančio 2011 m. gruodžio 5 d. Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašo 4.1 p. matyti, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įregistruotas V. L. vardu. Įregistravimo pagrindas: turto atsidalijimo iš bendrosios nuosavybės sutartis, 1962-01-27, Nr. 1-498; DŽDT vykdomojo komiteto sprendimas, 1988-02-19 Nr. 50; įrašas galioja nuo 1988-02-19; 2.1 punkte nurodyti statybos pabaigos metai 1975 (2 t., b. l. 109–110). Taigi, nors ir Nekilnojamojo turto registre gyvenamasis namas, Marvelės g. 7, Kaune, bendro ploto 113,69 kv. m. buvo įregistruota vieno iš sutuoktinių V. L. vardu, tačiau, kaip jau buvo minėta prieš tai, šis turtas po rekonstrukcijos padidintas ir pagal tuo metu galiojusias įstatymo nuostatas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Po sutuoktinės A. L. mirties notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla, todėl siekdamas sutvarkyti paveldėjimo teisės dokumentus, atsakovas V. L. 2012 m. kovo 27 d. kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą dėl dalių, priklausiusių atsakovui V. L. iki santuokos sudarymo ir po santuokos sudarymo įregistravimo (1 t., b. l. 41). Gavęs nekilnojamojo turto registro išrašą ir pastebėjęs klaidas, atsakovas 2012 m. gegužės 15 d. pakartotinai kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl klaidų ištaisymo (1 t., b. l. 42–45). Atsakovas nurodė, kad išraše neteisingai nurodyti gyvenamojo namo statybos metai, vietoje 1975 metų turi būti 1928 statybos metai, nes 1975 metais vyko namo rekonstrukcija. Kartu su prašymu VĮ Registrų centrui buvo pateikti visi pagrindžiantys dokumentai (1 t., b. l. 45). 2012 m. birželio 14 d. atsakovas V. L. kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu įregistruoti atsakovo V. L. asmeninės nuosavybės teise iki santuokos su A. L. turėtą 41,83 kv. m. ploto, kas sudaro 37/100 dalis, nekilnojamąjį turtą, ir po santuokos sudarymo bei atliktos rekonstrukcijos bendrosios jungtinės nuosavybės teises į 63/100 dalis nekilnojamojo turto, esančio Marvelės g. 7, Kaune. Kartu su šiuo prašymu buvo pateiktas 2012 m. balandžio 10 d. pastato dalių paskaičiavimo projektas Nr. K-278 (1 t., b. l. 46–48).

Pagal LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio nuostatas suinteresuoti asmenys, sužinoję, kad į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo V. L. prašymas būtent atitiko anksčiau minėto registro įstatymo 33 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, be to teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pastato dalių skaičiavimas buvo atliktas 1958 m. gruodžio 6 d. ir 1990 m. liepos 20 d. (1 t., b. l. 48), be to anksčiau minėtas atsakovo pateiktas Registrų centrui projektas nebuvo dokumentas, kurio pagrindu galėjo būti keičiama asmenų teisė į nekilnojamąjį turtą. Tai reiškia, kad gyvenamojo namų nuosavybės dalys, kurios buvo nustatytos iki santuokos sudarymo ir po santuokos sudarymo bei rekonstrukcijos atlikimo, šiuo pateiktu projektu nebuvo pakeistos, ir VĮ Registrų centre įregistruotos tokios, kokios buvo nustatytos 1990 m. liepos 20 d.

Iš ginčijamo 2012 m. rugpjūčio 23 d. VĮ Registrų centro centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo Nr. 224 matyti, jog atsakovo V. L. prašymas (1 t. b. l. 46) buvo patenkintas 2012 m. birželio 15 d. sprendimu (1 t., b. l. 7–8) ir tuo pagrindu 2012 m. birželio 16 d. atsakovui V. L. išduotas nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (2 t., b. l. 111–112), kuriame nurodyta, kad gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1997-5011-9014 statybos pabaigos metai 1928, rekonstravimo pabaigos metai 1975, bei 4.1. Ir 4.2 punktuose nustatytos nuosavybės dalys.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Kaip jau buvo minėta prieš tai, atsakovas kartu su prašymu registrų centrui buvo pateikęs visus nuosavybės teisės pagrindžiančius dokumentus, todėl registrų tvarkytojas jų pagrindu priėmė sprendimą ištaisyti klaidas ir įregistravo nuosavybės tesies. Pagal Nekilnojamojo turto registrų nuostatų 35 punktą, registro įrašai apie buvusį daiktinės teisės turėtoją registro duomenų bazėje pažymimi kaip archyviniai ir neterminuotai saugomi archyvinių nekilnojamųjų daiktų kadastro ir registro duomenų bazėje. Duomenų, kad įrašai apie buvusį daiktinių teisių turėtoją buvo įstatymo nustatyta tvarka nuginčyti, nagrinėjamoje byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, ieškovo ginčijamas įrašas apie V. L. nuosavybės teisės dalis yra panaikintas Registro įstatymo 16 str. ir Registro nuostatų 35, 45 punktuose nustatyta tvarka, šis įrašas pažymėtas kaip archyvinis ir saugomas Nekilnojamųjų daiktų kadastro ir registro duomenų bazėje kaip archyvinis įrašas. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo teigti, jog registro duomenų tvarkytojas, priėmęs sprendimą ištaisyti klaidingai nurodytus duomenis pagal archyvinėje byloje esančius dokumentus, pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl naikinti VĮ Registrų centro 2012 m. birželio 15 d. ir 2012 m. rugpjūčio 23 d. sprendimus nėra jokio teisinio pagrindo. Remiantis šiais duomenimis bei aukščiau nurodytais V. L. nuosavybės teisės įgijimo pagrindais, buvo atskirai įregistruotos V. L. nuosavybės dalys iki ir po pastato rekonstrukcijos. Šie apskaičiavimai atlikti archyvinėje byloje esančių faktinių duomenų pagrindu, abejoti jų teisingumu nėra pagrindo.

Konstatavus, kad nekilnojamojo turto registro duomenys yra teisingi ir abejoti jų teisingumu nėra jokio pagrindo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo naikinti ir išvestinių duomenų. Nustatyta, kad remiantis nekilnojamojo turto registro duomenimis, notarė R. L. 2012 m. liepos 5 d. išdavė ieškovo ginčijamą nuosavybės teisės liudijimą, kuriuo patvirtino, kad A. L., mirusiai 2011-09-20, priklauso nuosavybės teise ½ dalis bendro turto, įgyto santuokoje su V. L.. Liudijime nurodyta, kad bendrąjį jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą sudaro 63/100 dalys gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), iš kurių 63/200 dalys yra asmeninė mirusiosios A. L. nuosavybė. (1 t., b. l. 54–56). Remiantis šiuo nuosavybės teisės liudijimu, 2012 m. spalio 22 d. notarė R. L. išdavė ieškovo ginčijamą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą, pagal kurį atsakovė V. V. paveldėjo savo motinos A. L. 189/800 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 164–165). Taigi, nustatyta, kad šie dokumentai išduoti nekilnojamojo turto registro duomenų, kurie yra teisingi ir galiojantys, pagrindu, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti prieš tai minėtų duomenų pagrindu išduotų lydinčių dokumentų.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs civilinėje byloje surinktą medžiagą apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad A. L. iki savo mirties dienos jokių reikalavimų dėl viso gyvenamojo namo pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nereiškė. Taigi, ieškovas, siekdamas ir tą gyvenamojo namo dalį, kuri atsakovui priklauso asmeninės nuosavybės teise, kaip įgyta iki santuokos sudarymo, pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir nustatyti joje mirusiosios A. L. dalį, tokiu būdu padidinant ieškovo paveldėtino turto apimtį, visų pirma turėtų tokį reikalavimą teismui pareikšti, be to, ieškinį turėtų pagrįsti leistinais įrodymais, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su atsakovų atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kurios patvirtintų teismo sprendimo neteisėtumą, kokias materialines ir procesines teisės norams teismas pažeidė, iš esmės apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ieškinyje ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė skundžiamame sprendime. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, ginčydamas nuosavybės teisės ir paveldėjimo teisės liudijimus ir prašydamas juos panaikinti visa apimtimi, neatskleidė, kaip išduotas ginčijamas nuosavybės teisės ir paveldėjimo teisės liudijimas pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus. Taip pat sutiktina, kad netenkinus ieškovo reikalavimų teisinius nuosavybės teisės įregistravimo pagrindus – 2012 m. liepos 5 d. nuosavybės teisės liudijimą Nr. 1RL-1074, 2012 rugsėjo 17 d. dovanojimo sutartį Nr. 2-9108, 2012 spalio 22 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. l-RL-1617 pripažinti negaliojančiais, nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti ir kitų išvestinių ieškovo reikalavimų, kuriais prašo pripažinti neteisėtais penkis Nekilnojamojo turto registro Nr. 20/96404 duomenų, susijusių su pastatu, pakeitimus.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Apeliantas apeliaciniame skunde nenurodo jokių naujų teisinių aplinkybių ar argumentų, galinčių patvirtinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą. Visi apelianto apeliacinio skundo argumentai buvo išnagrinėti pirmosios instancijos teisme nagrinėjant ieškovo ieškinį, įvertinti visi atsakovų atsiliepimuose į ieškinį nurodyti argumentai, išanalizuoti ir įvertinti pateikti rašytiniai įrodymai. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino ekspertizės išvados, nes apeliantas nebuvo pareiškęs reikalavimo atsakovo V. L. asmeninę nuosavybę pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis visiškai sutinka.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš apelianto (CPK 98 str. 1 d.). Byloje esantis pinigų priėmimo kvitas (3 t., b. l. 6) patvirtina, kad atsakovė V. L.-V. apeliacinės instancijos teisme turėjo 1200,00 Lt teisinės pagalbos išlaidų, todėl šios išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo K. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 1200,00 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų 00 ct) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme atsakovės V. L.-V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai.