Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. (J. K.) ir jo gynėjui advokatui Pavelui Borkovskiui,

atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. S. (J. S.) gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės V. S., atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. gynėjo advokato Pavelo Borkovskio ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. S. gynėjo apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-09-29 nuosprendžio, kuriuo:

J. K., padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiajam V. O. susitaikius ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

J. S., padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 38 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam ir nukentėjusiajam V. O. susitaikius ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Patvirtintas 2022-08-18 tarp J. K., J. S. ir V. O. sudarytas susitarimas dėl susitaikymo baudžiamojoje byloje.

Byla dalyje dėl civilinio ieškovo V. O. pareikšto 7527,20 Eur civilinio ieškinio dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismų sprendimų esmė

1. J. K. ir J. S. 2021-10-28, apie 17.10 val., kieme, tarp pastatų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, veikdami kartu, J. K. pastebėjęs V. O. ir manydamas, kad pastarasis 2021-10-25, apie 14.00 val., būdamas viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš neužrakintų viešbučio tarnybinių patalpų pagrobė N. D. priklausančią piniginę su 50 Eur grynųjų pinigų ir leidimu gyventi Lietuvoje, savavališkai, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, tuoj pat nekviesdami policijos pareigūnų, vykdė tariamą teisę panaudodami fizinį smurtą, kas pasireiškė tuo, kad J. S. tyčia sudavė ranka V. O. į viršutinę, dešinę kūno dalį, po ko, J. K. kartu su J. S. sugriebė V. O. už abejų rankų žastų, jas užlaužė už nugaros bei J. S. tyčia spyrė V. O. į kairės kojos šlaunį ir kartu nutempė nukentėjusįjį į viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur V. O. prievarta laikė ir neišleido, taip neteisėtai atėmė V. O. laisvę, panaudojant fizinį smurtą, kas pasireiškė tuo, kad pasodintam nukentėjusiam ant kėdės, J. K. sudavė dešinės rankos kumščiu penkis smūgius V. O. į galvos sritį, bendrais veiksmais padarant nukentėjusiajam nežymų sveiktos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva dešiniame žaste, bei sukėlė jam fizinį skausmą, po ko vertė V. O. prisipažinti dėl vagystės, tokiu būdu savo neteisėtais veiksmais padarė V. O. didelę žalą jo asmens ir laisvės neliečiamumo teisėms. Šiais veiksmais J. K. ir J. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 146 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje.

2. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausioji prokurorė V. S. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-09-29 nuosprendį dalyje dėl J. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylos jo atžvilgiu nutraukimo bei šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. gynėjas advokatas P.Borkovskis ir J. S. gynėjas advokatas D.Fomkinas apeliaciniais skundais prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-09-29 nuosprendį ir J. K. bei J. S. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3. Vilniaus apygardos teismas 2023-01-23 nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-09-29 nuosprendis buvo pakeistas: J. K. pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 294 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta subendrinta 45 parų arešto bausmė, kurios vykdymas atidėtas 7 mėnesiams, paskirta intensyvi priežiūra, įpareigojant J. K. visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono sav., jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi, tęsti darbą arba nedelsiant užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 40 MGL (2 000 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą bei nustatytas 3 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos įmokos sumokėjimo terminas.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023-11-23 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2023-01-23 nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinis teismas nutartyje nurodė, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys yra nurodytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 326 straipsnyje, tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas ne tik nepanaikino nuosprendžio, kuriuo buvo nutraukta baudžiamoji byla J. K., bet ir nepriėmė naujo, apkaltinamojo, nuosprendžio. Teismas pažymėjo, jog nuosprendyje, kuriuo asmuo, kuriam baudžiamoji byla buvo nutraukta, pripažįstamas kaltu dėl baudžiamajame įstatyme nurodytos nusikalstamos veikos padarymo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas pripažinti kaltinamąjį kaltu ir sprendimai dėl bausmės, o šių reikalavimų apeliacinės instancijos teismas nesilaikė. Teismo vertinimu, dėl padarytų esminių BPK 329 straipsnio 3 punkto, 303 straipsnio 2 dalies ir 307 straipsnio 1 dalies pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagal visus paduotus apeliacinius skundus, nes konstatuoti pažeidimai turi įtakos ir asmens, kuriam byla nutraukta, J. S. teisinei padėčiai.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausioji prokurorė V. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-09-29 nuosprendį dalyje dėl J. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylos jo atžvilgiu nutraukimo bei šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Prokurorės vertinimu, pagal BK 146 straipsnio 2 dalį J. K. turėtų būti skiriama 2 metų laisvės atėmimo bausmė, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį – 3 metų laisvės atėmimo bausmė, bausmes subendrinus vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalių, 5 dalies 1 punktu, paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu ir BK 75 straipsnio pagrindu atidėtas jos vykdymas 1 metų terminui įpareigojant J. K. neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

6. Prokurorės vertinimu, teismo sprendimas taikyti J. K. atžvilgiu BK 38 straipsnio nuostatas nėra pagrįstas ir neatitinka teismų praktikos. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinų asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius sąlygų – pagrindo manyti, jog J. K. nedarys naujų nusikalstamų veikų ateityje, kadangi J. K. anksčiau teistas, naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, o tai neleidžia daryti išvados, jog teisės pažeidimai yra atsitiktiniai. Prokurorės nuomone, J. K. anksčiau padaryti nusikaltimai, pažeidžiantys pamatines žmogaus teises į laisvę, privatų gyvenimą, bei nepakankamai kritiškas požiūris į kaltę, savo veiksmų savotiškas pateisinimas, sudaro pagrindą jo asmenybę vertinti kaip pavojingą, be to baudžiamosios atsakomybės pasekmės jam buvo žinomos iš anksčiau, tačiau jis teigiamų išvadų nepadarė.

7. Prokurorė pažymi, kad J. K. nusikalstamas veikas įvykdė itin įžūliai – vidury dienos, neturėdamas jokio pagrindo, fiziniais veiksmais sulaikė viešoje vietoje buvusį pensinio amžiaus žmogų, kuris nesiėmė jokių pasipriešinimo veiksmų, atliko asmens dalinę apžiūrą, reikalavo atskleisti savo duomenis ir iškraustyti kišenes. Prokurorės vertinimu, nors J. K. formaliai gailėjosi dėl savo atliktų veiksmų, tačiau juos iš esmės pateisino tuo, kad įvyko klaida, vadinasi, J. K. savo elgesį vertina nepakankamai kritiškai, todėl nėra pagrindo manyti, jog ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

8. Apeliaciniu skundu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. gynėjas advokatas P.Borkovskis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-09-29 nuosprendį ir J. K. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

9. Gynėjo vertinimu, apylinkės teismas pažeidė baudžiamojo proceso teisės normas, įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai įvertino bylos aplinkybes, todėl padarė neteisingas faktinių aplinkybių vertinimo ir įstatymo neatitinkančias išvadas. Nurodo, kad nors J. K. pripažino faktines įvykio aplinkybes, tačiau jo veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 146 straipsnio 2 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, požymių, įvyko klaida, J. K. nukentėjusiojo atsiprašė ir su juo susitaikė. Pažymi, kad iš atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės J. K., J. S., nukentėjusiojo V. O., liudytojų E. B., A. Š., A. R. parodymų, įvykio vietos apžiūros protokolo, garso bei vaizdo įrašų, įtariamo vagyste asmens nuotraukų nustatyta, kad J. K. buvo įsitikinęs, jog 2021-10-28 sulaiko asmenį, įvykdžiusį viešbutyje vagystę, ir tik vėliau paaiškėjo, kad įvyko klaida.

10. Nurodo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad J. K. siekė neteisėtai atimti nukentėjusiojo laisvę, t. y. jo veikoje nėra būtino BK 146 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio – tiesioginės tyčios. Pažymi, kad vadovaujantis BK 29 straipsniu, asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą už veiksmus, padarytus sulaikant asmenį, įtariamą padarius nusikaltimą, nagrinėjamu atveju vagystė iš viešbučio buvo padaryta 2021-10-25, ir po trijų dienų viešbučio kieme J. K. pastebėjo asmenį, panašų į tą, kuris padarė vagystę, todėl pagal aplinkybes negalėjo manyti, jog neturi jo sulaikymui pagrindo ir tą darydamas neteisėtai atiminėja laisvę.

11. Apeliaciniu skundu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. S. gynėjas advokatas D.Fomkinas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-09-29 nuosprendį ir J. S. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

12. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių, jog J. S. kartu su J. K. sulaikė nukentėjusįjį, vyko susistumdymas, nėra, tačiau viso proceso metu kaltinamieji aiškino, jog įvyko klaida, buvo sulaikytas ne tas asmuo. Pažymi, kad nors nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, žalą jo asmens teisėms, tačiau tiek turtinė, tiek neturtinė žala jam buvo kompensuota. Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad J. S. nesiekė vykdyti tariamą teisę vykdyti teisingumą ir nubausti asmenį ar atimti jam laisvę, o siekė sulaikyti asmenį, galimai padariusį nusikaltimą, jį sulaikęs, iš karto apie tai pranešė policijai.

13. Gynėjo vertinimu, šioje byloje taikytinos BK 29 straipsnio nuostatos, pagal kurias asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti.

14. Teismo posėdžio metu prokuroras ir atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. ir J. S. gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, o kitų proceso dalyvių – atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teisme ištirti įrodymai

15. Apklausimas apeliacinės instancijos teisme J. K. parodė, jog aplinkybes, kad nukentėjusysis buvo sulaikytas, nuvesdintas į viešbutį ir ten laikomas, pripažįsta. J. K. su J. S. išėjo ne kartu, o kiekvienas atskirai, nes iki tol J. K. buvo vienoje patalpoje, o J. S. - kitoje patalpoje maždaug už 30 metrų. J. K., pamatęs kaip pamanė V., kadangi vagis, kaip paskui buvo nustatyta, yra V. (J. K. turėjo to vagies nuotraukas, vaizdą iš videokameros) buvo labai panašus į V. O. – akiniai, barzda, ūgis, išėjo iš viešbučio, V. (O.) vaikščiojo po kiemą, kažką apžiūrinėjo ir J. K. jį sulaikė, o po 20-30 sekundžių išėjo iš viešbučio laiptukais J. S.. J. K. pasakė „vagis“. J. K. jį laikė prispaudęs prie sienos, tada pribėgo J. S., V. O. bandė ištrūkti – jo reakcija buvo adekvati, nenorėjo, priešinosi, todėl, panaudojant kažkiek fizinės jėgos, V. O. buvo užlaužtos rankos ir jis buvo nuvestas 20 metrų į viešbutį, kadangi sulaikymas vyko lauke. Viešbutyje V. O. buvo pasodintas ant kėdės, J. S. iš karto nuėjo paskambinti policijai, o V. O. sėdėjo ant kėdės, naudojosi telefonu, paskambino savo sūnui, kuris tuo metu atvyko. Atvykus policijai, J. K. parašė pareiškimą, taip pat jie su J. S. paprašė pareiškime, prašė jį sulaikyti, padaryti jo namuose kratą ir visa kita. Vėliau J. K. buvo iškviestas į policiją, buvo įsitikinęs, kad pagavo vagį ir jam bus pareikšta padėka, tačiau ten jam pasakė, kad jis klysta, o tyrėja, kuri būtent tyrė tikrojo vagies V. bylą, parodė nuotraukas, kad V. O. ir V. panašumas yra akivaizdus. V. eina su peteliške, gražiai apsirengęs, su kostiumėliu, su lazdele, kurią jis turbūt naudoja savigynai, nes jis nėra šlubas. Jis ateidavo į viešbučius, susipažindavo su gyventojais ir juos apvogdavo. Jis buvo nuolatinis viešbučių klientas. J. K. buvo šokas, grįžęs parašė atsiprašymo laišką, viską papasakojo J. S.

16. J. K. nurodė, jog tam kad užlaužti ranką, jeigu žmogus priešinasi, buvo suduoti smūgiai į viršutinę kūno dalį, spirta į šlaunį. V. O. yra alpinistas, jis nėra menkysta, jis priešinosi. J. K. irgi priešintusi jeigu jį kažkas užpultų iš pašalies. Ne J. K. spyrė koja. Gal nuo to smūgio į koją žmogus atsipalaidavo ir galėjo jam užlaužti ranką. Viešbutyje, V. O. sėdint ant kėdės dar jam sudavė smūgius į galvą, nes norėjo, kad prisipažintų. Sakė, kad paimtų merginos pinigų nereikia, tik, kad atiduotų jai pavogtus dokumentus, reikalavo, kad prisipažintų. Tai buvo J. K. klaida.

17. Atsakydamas į klausimus J. K. nurodė, jog sulaikymo veiksmas vyko viešbučio kieme, prie pat durų. Jis negalėjo vienu metu nueiti į viešbutį pasiimti telefono ir skambinti policijai, ir gaudyti vagį. Nukentėjusiojo pasipriešinimas pasireiškė stumdymusi, muistymusi. J. K. jį buvo prispaudęs prie sienos, bet žmogus, kiek turėjo jėgų, bandė ištrūkti. Be smurto nebuvo įmanoma sulaikyti tariamo vagies. J. K. nukentėjusiajam į kaktą sudavė vidiniu delnu, reikalaudamas prisipažinti, taip pat stūmė.

18. Nukentėjusysis V. O. apeliacinės instancijos teismui parodė, jog jis buvo sulaikytas ne toje vietoje, kurią nurodo J. K. (ne viešbučio kieme priešais duris, priešais laiptukus, po stogeliu, o 15-20 m. Šiaurės kryptimis nuo laiptų) ir truputį ne tomis aplinkybėmis, kaip J. K. nurodė apeliacinės instancijos teismui. Buvo užpultas ne prie sienos, prispaustas prie sienos nebuvo.

19. V. O. yra ligotas, yra gydytas nuo (duomenys neskelbtini), turi nelengvus šalutinius gydymo poveikius ir viso to patiriamo smurto metu jis labai pergyveno, kad nesulauktų smūgių į jam jautrias vietas. Jis kiekvieną dieną vartoja medikamentus nuo įvairių ligų. Apie jo fizinį priešinimąsi yra visiškas pasimainymas. Toje teritorijoje niekada jis anksčiau nėra buvęs. Kadangi po 2 dienų turėjo vykti sportinis renginys, buvo paskelbta, kur bus trasos startas, pradžia, todėl apžiūrinėjo galimą maršrutą. Iki įvykio nei vieno iš kaltinamųjų nepažinojo. Užpuolimas įvyko sinchroniškas, vienu metu, J. K. buvo dešinėje, J. S. kairėje. Nuo J. S. toje vietoje, kur buvo kontaktas, po kelių dienų buvo nustatyta kraujosruva žemiau dešinio peties. Vienu metu buvo kontaktas nuo J. K. ir nuo J. S., o J. S. kontaktas buvo į kairę šlaunį. Kadangi J. S. yra aukšto ūgio, V. O. mano, kad į šlaunį jis sudavė keliu. V. O. neparkrito todėl, kad abu kaltinamieji sinchroniškai jam užlaužė rankas. Natūralu, kad V. O. pirmas sekundes kažkiek bandė priešintis, bet tuojau pat patyrė stiprų skausmą. V. O. nešaukė, bet didžiausią skausmą patyrė užvestas ant laiptų, kai jie, jo nepaleisdami, bandė įvesti pro duris. To skausmo pasekmė - kelias dienas V. O. buvo didžiuliai sunkumai apsirengti kaire ranka, nes jam buvo vidiniai sužalojimai, kurių teismo ekspertas nekonstatavo, bet būtent nuo J. S. spyrio į šlaunį, apie 5 dienas vaikščiodamas šlubavo. Kraujosruva, kuri buvo dešinėje pusėje, skausmo nesukėlė, beje, ji buvo aptikta truputį vėliau.

20. V. O. viešbučio viduje buvo įvestas į patalpą – gal kavinę, ten rankos buvo paleistos, rankų skausmas baigėsi hole. Pareikalavus iškraustyti kišenes, V. O. ant staliuko išdėstė viską ką turėjo kišenėse ir padėjo pensininko pažymėjimą. Specialiai jį J. K. padėjo taip, kad matytųsi nuotrauka, pavardė, kad žmogus orientuotųsi, kokio jis amžiaus, bet tai jo nesustabdė, nes pareikalavus nusiimti akinius, jam buvo suduoti 5 smūgiai į kaktą.

21. Atsakydamas į klausimus, V. O. nurodė, jog lyginant su V., kurį V. O. matė tyrimo metu policijos komisariate, yra vienas didžiulis skirtumas, nes jis nuplikęs, o V. O. - ne. Kas dėl išorinio panašumo, tai V. O. jis pasirodė panašus į J. K.. V. O. instinktyvus priešinimasis galėjo trukti sekundę, pusantros, iki tol, kol jis pajuto skausmą. Smūgiai į koją ir į petį atsirado užpuolimo metu sinchroniškai, prieš užlaužiant rankas. Jį sulaikius, uždavė klausimą, ko čia vaikšto, į ką buvo atsakyta, kad čia po 2 dienų vyks sportinis renginys ir vaikšto tais tikslais. V. O. J. K. sakė tiesą. V. O. vykdė visus paliepimus, nes tuo metu nemanė, kad prieš jį bus panaudota tokia agresija, manė, kad prašydamas nusiimti akinius, jis nori jį geriau įžiūrėti, bet kai nusiėmė akinius pasipylė smūgiai. Jau vėliau V. O. paprašė J. K. paskambinti sūnui. J. K. atsakė, kad paskambins prokuroras. Kai buvo J. K., V. O. paskambinti nedrįso, o prie J. S. išdrįso paliesti telefoną, J. S. nereagavo ir tada išdrįso pasiųsti žinutes sūnui. Nukentėjusysis V. O. patvirtino, jog esant visoms sąlygoms, jis sutinka, kad abu kaltinamieji būtų atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, laikosi savo pozicijos išsakytos apylinkės teisme. J. K. formaliai jo atsiprašė, visą piniginę kompensaciją sumokėjo J. K..

IV. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. ir J. S. gynėjų advokatų apeliaciniai skundai atmestini, prokurorės I.Rondomanskaitės skundas tenkintinas iš dalies.

22. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto prokurorės apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijami nuteistųjų J. K. bei J. S. kaltės klausimai, tačiau nesutinkama su J. K. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, todėl šioje dalyje prašoma priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir paskirti jam bausmę. Prokurorės vertinimu nėra pagrindo manyti, jog J. K. nedarys naujų nusikalstamų veikų, kadangi jis vėl nusikalto esant neišnykusiam teistumui, kas parodo, jog jo padaryti teisės pažeidimai nėra atsitiktiniai ir nors jis formaliai pripažino savo kaltę, tačiau nusikalstamus veiksmus teisino įvykusia klaida – apsirikimu. Atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės J. K. bei J. S. gynėjai apeliaciniais skundais prašo juos išteisinti nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, kadangi viso įvykio metu jie buvo įsitikinę, jog sulaiko asmenį, įvykdžiusį nusikalstamą veiką, todėl jų veiksmuose nėra subjektyviųjų nusikalstamų veikų sudėčių požymių – kaltės, dėl to jų atžvilgiu turėjo būti pritaikytos BK 29 straipsnio nuostatos.

23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi apeliacinių skundų argumentus daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir tinkamai kvalifikavo J. K. bei J. S. nusikalstamus veiksmus, nenustatęs jų baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Vis dėlto, įvertinus J. K. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir asmens charakteristiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atžvilgiu pritaikė BK 38 straipsnio nuostatas, kas lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-09-29 nuosprendis keistinas.

Dėl J. K. ir J. S. apeliacinių skundų

24. Apeliaciniuose skunduose J. K. ir J. S. gynėjai iš esmės neginčija nustatytų faktinių aplinkybių (to, kad J. K. ir J. S. veikdami kartu ir panaudodami fizinę jėgą sulaikė nukentėjusįjį, jį nuvedė į viešbučio patalpas, kur prievarta jį laikė, neišleido, pakartotinai naudodami fizinį smurtą vertė jį prisipažinti dėl vagystės, atliko jo asmens dalinę apžiūrą), tačiau nesutinka su atliktu šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teisiniu vertinimu. Nors aptartos aplinkybės patvirtina BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų objektyviąją pusę, apeliaciniais skundais išsakoma pozicija, jog J. K. ir J. S. veiksmuose nebuvo tyčios įgyvendinti tariamą teisę vykdyti teisingumą ir nubausti asmenį ir atimti jam laisvę, todėl abiejų jų atžvilgiu turėjo būti pritaikytos BK 29 straipsnio nuostatos, egzistuojant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei. Teisėjų kolegija su tokiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka.

25. BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė asmeniui, kuris neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota šio nusikaltimo sudėtis, t. y. atsakomybė asmeniui, kuris padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. BK 294 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą savavaldžiavimo sudėtį, t. y. atsakomybę už savavaldžiavimą panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui. BK 146 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma veikiant tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, jog kitam žmogui laisvę atima be jokio įstatyminio pagrindo ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-231-648/2016), tuo tarpu dėl BK 294 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo teismų praktikoje išaiškinta, kad tyčios rūšis (tiesioginė ar netiesioginė) veikos kvalifikavimo neįtakoja (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-693/2018). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad savavaldžiaujant gali būti įgyvendinamos ne tik turtinės, bet ir neturtinės savo ar kitų asmenų tikros ar tariamos teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32-719/2022).

26. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad J. K. ir J. S. 2021-10-28 panaudodami fizinę jėgą ir smurtą sulaikė nukentėjusįjį, nuvedė jį į viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ patalpas, kur prievarta jį laikė ir neišleido, pakartotinai naudojo fizinį smurtą, vertė prisipažinti dėl vagystės. Tokiais veiksmais V. O. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sukeltas fizinis skausmas, bei atimta jo laisvė. Byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina ir tai, kad apeliantai neturėjo jokios teisės suvaržyti nukentėjusiojo laisvę ar prieš jį smurtauti, todėl jų veiksmai atitinka BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų objektyviąją pusę.

27. Apeliantai ginčija kaltės klausimą dėl abiejų inkriminuotų nusikaltimų, nurodydami, jog jų veiksmų tyčia buvo nukreipta ne į tariamos teisės realizavimą ir asmens laisvės atėmimą, o į nusikalstamą veiką įvykdžiusio asmens sulaikymą. Kaip minėta, apeliantai visiškai pripažino jiems kaltinime inkriminuotas faktines aplinkybes, neginčijo jų ir apeliaciniuose skunduose. J. K. pripažino, kad nukentėjusiajam priėjus prie viešbučio laiptų jį sulaikė – pavartojo prieš V. O. jėgą, užlaužė rankas, prispaudė prie sienos, kartu su J. S. nuvedė jį į viešbučio kavinę, pasodino ant kėdės, reikalavo atiduoti pavogtą dokumentą, sudavė į kaktą. Pripažino, kad atėmė nukentėjusiajam laisvę, teigė, kad elgėsi kaip su vagimi. J. S. pripažino, kad paėmęs už rankos V. O. nuvedė jį į viešbutį ir pasodino ant kėdės, neatmetė, kad galėjo suduoti į dešinę kūno dalį, eidamas spirti į šlaunį. Šias aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai (asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolai, kuriuose V. O. atpažino J. K. ir J. S., kaip prieš jį neteisėtus veiksmus naudojusius asmenis; parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kur užfiksuota kaip nukentėjusysis įvykio vietoje rodo kaip prieš jį buvo pavartotas fizinis smurtas ir kur buvo prievarta nuvestas į viešbučio patalpas; protokolas-pareiškimas, kuriame iš karto po įvykio nukentėjusysis nurodė esmines jo aplinkybes; vaizdo ir garso įrašai, kuriuose užfiksuotas įvykio dalyvių elgesys ir paaiškinimai atvykus pareigūnams, taip pat V. O. parodymai policijos įstaigoje ir kt.). Aptartos aplinkybės ir apeliantų atliktų veiksmų intensyvumas teisėjų kolegai neleidžia abejoti, jog J. K. bei J. S. suprato savo veiksmų nusikalstamą pobūdį, dėl to galinčius kilti padarinius ir jų aktyviais veiksmais siekė. Pažymėtina, jog apeliantai, dėl jų manymu nukentėjusiojo ir galimai vagystę iš viešbučio įvykdžiusio asmens vizualaus panašumo, sulaikydami nukentėjusįjį ir panaudodami prieš jį fizinį smurtą, pirmosiomis sulaikymo minutėmis galėjo sąžiningai klysti ir manyti, kad sulaiko prieš kelias dienas vagystę viešbutyje įvykdžiusį asmenį, tačiau privalėjo ne patys imtis sulaikymo veiksmų, o apie savo įtarimus informuoti policijos pareigūnus, ką nors ir padarė, tačiau tik po to, kai jau buvo atėmę nukentėjusiojo laisvę ir prieš jį panaudoję fizinį smurtą. Pažymėtina, jog iš toliau atliktų veiksmų (prievarta jį nusivedę į viešbučio patalpas, atliko jo asmens dalinę apžiūrą, liepė nusiimti akinius, vertė prisipažinti įvykdžius vagystę) apeliantai turėjo objektyvią galimybę įsitikinti, jog sulaikė ne tą asmenį, tačiau nepaisant to, toliau tęsė nusikalstamus veiksmus, reikalavo nukentėjusiojo prisipažinti įvykdžius vagystę, toliau naudojo jo atžvilgiu fizinį smurtą ir taip, neturėdami tam jokio teisinio pagrindo ir nekviesdami policijos pareigūnų, vykdė tariamą teisę sulaikyti asmenį ir prievarta jį laikydami viešbučio patalpose, atėmė jo laisvę. Atsižvelgiant ne tik į atliktų veiksmų pobūdį, intensyvumą, bei į tai, kad V. O. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, sukeltas fizinis skausmas bei ilgalaikis stresas, buvo suvaržyta jo laisvė, jis buvo verčiamas prisipažinti dėl to, ko jis nebuvo padaręs bei viso to sąlygotą bendrą sveikatos būklės pablogėjimą, kurį liudija medicinos dokumentai ir receptai, teisėjų kolegija visiškai sutinka su apylinkės teismo išvada, kad aptartos kilusios neigiamos pasekmės atitinka didelės žalos požymį, o bylos aplinkybės, kolegijos vertinimu, patvirtina, tai, kad apeliantai suprato savo veiksmų neteisėtumą, todėl pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad J. K. ir J. S. veiksmuose yra nustatyta ne tik objektyviųjų, bet ir subjektyviųjų nusikalstamų veikų – neteisėto asmens laisvės suvaržymo ir savivaldžiavimo, panaudojant fizinį smurtą – visuma. Atsižvelgiant į tai apeliacinių skundų argumentai, kad J. K. ir J. S. veiksmuose nebuvo tyčios nusikalsti ir dėl to nenustatyti subjektyvieji nusikalstamų veikų požymiai – kaltė – atmestini kaip nepagrįsti.

28. Pasisakant dėl apeliantų argumentų, kad jie galėjo sąžiningai klysti, dėl nukentėjusiojo ir asmens, įvykdžiusio vagystę viešbutyje, išorinio panašumo, pažymėtina, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad savavaldžiavimui būdinga tik pateisinama klaida, kai kaltininkas negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai jokios subjektinės teisės neturi. Kitaip tariant, būtina nustatyti, kad kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014).

29. Šiuo atveju, J. K. ir J. S. viso bylos nagrinėjimo metu, tiek pirmosios, tiek J. K. apeliacinės instancijos teisme tvirtino, jog sąžiningai suklydo. Nukentėjusysis paliudijo, kad viešbučio teritorijoje vaikštinėjo neskubėdamas ir dairydamasis dėl būsimų orientacinio sporto varžybų, todėl jį pamačiusiems J. K. ir J. S. objektyviai galėjo susidaryti įspūdis, jog tai yra tas pats 2021-10-25 vagystę viešbutyje įvykdęs asmuo, t. y. apeliantai galėjo sąžiningai klysti, kas reiškia, jog V. O. sulaikymas dėl galimos vagystės turėjo pagrindą ir nebuvo tiesiog prasimanytas nukentėjusiojo laisvės suvaržymo ar jėgos jo atžvilgiu naudojimo pretekstas. Pasak J. K. ir J. S., jie veikė tiek prevenciniais tikslais, siekdami apsaugoti viešbučio ir jame esančių asmenų turtą, tiek ir norėdami padėti sulaikyti jų įsitikinimu vagystę įvykdžiusį asmenį. Teisėjų kolegijos vertinimu, kazuso situacija nagrinėjamu atveju negalima, kadangi buvusiomis aplinkybėmis tiek J. K., tiek ir J. S. turėjo suvokti savo veiksmų pavojingumą ir neteisėtumą, o jokių tokį suvokimą trukdančių priežasčių neegzistavo/nenustatyta.

30. Pasisakant dėl apeliantų pozicijos, jog jie iš esmės veikė teisėtai, tačiau apsiriko ir sulaikė ne tą asmenį, todėl šiuo atveju turėjo būti nustatytos BK 29 straipsnyje numatytos jų baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės, pažymėtina, kad pagal BPK 140 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Jei asmenį sulaiko ne prokuroras ar ne ikiteisminio tyrimo pareigūnas, apie sulaikymą tuoj pat turi būti pranešta policijai. Iš čia seka, kad fizinis asmuo kitą fizinį asmenį gali sulaikyti tik užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo, visais kitais atvejais tokie fizinių asmenų veiksmai būtų neteisėti. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, sulaikyti asmenį, neužklupus jo nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj po jos padarymo, galima tik prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, tik išimtiniais atvejais ir tik tada, kai yra visos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos (BPK 140 straipsnio 2 dalis), tačiau tokią teisę turi tik policijos pareigūnai Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio nustatyta tvarka. Atsakomybę už kito asmens sveikatos sutrikdymą šalinančios aplinkybės taip pat imperatyviai įtvirtintos įstatyme. BK 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą arba sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, o sulaikydamas nusikaltimo vietoje asmenį, tyčia nužudžiusį ar pasikėsinusį nužudyti, – sunkų sveikatos sutrikdymą, jeigu nusikalstamą veiką padariusio asmens kitaip nebuvo galima sulaikyti. Taigi, pagal BK 29 straipsnį atsakomybę už atitinkamus BK nurodytus padarinius šalinanti aplinkybė yra tada, kai nustatoma, kad: 1) sulaikančiojo pagrįstu įsitikinimu, yra sulaikomas asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, 2) toks asmuo aktyviai bando išvengti sulaikymo. Kad būtų galima taikyti BK 29 straipsnį, turi būti abi šios sąlygos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-546-511/2015, Nr. 2K-248-648/2020).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo sutikti su apeliantų skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė klaidingą teisinę išvadą, jog aptariamu atveju nėra sąlygų šalinti apeliantų baudžiamąją atsakomybę, taikant BK 29 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vagystė viešbutyje įvyko prieš tris dienas, nei J. K. ir J. S. atliko nusikalstamus veiksmus, todėl tokie jų veiksmai negali būti vertinami kaip asmens sulaikymas tuoj po nusikalstamos veikos padarymo. Pažymėtina, kad asmuo gali būti sulaikomas neužklupus jo nusikalstamos veikos padarymo vietoje ar tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo tik prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu ir tik išimtinais atvejais, kai yra visos BPK 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos. Kaip minėta, BK 29 straipsnio prasme, asmeniui baudžiamoji atsakomybė nekyla tuo atveju, kai jis yra pagrįstai įsitikinęs, jog sulaiko nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir toks asmuo aktyviai priešinasi sulaikomas. Šiuo atveju apeliantai ne tik neturėjo pagrindo sulaikyti asmenį, bet ir nesiekė visiškai įsitikinti, ar tai tikrai tas pats asmuo, jų manymu įvykdęs nusikalstamą veiką, nors turėjo tam objektyvią galimybę, bet taip pat ir nukentėjusysis aktyviais veiksmais nebandė išvengti sulaikymo. Aplinkybę, jog nukentėjusysis priešinosi sulaikymui, įvardijo išskirtinai tik J. K., tačiau net ir jis nei apeliacinės, nei pirmosios instancijos teismui, nei 2021-10-28 įvykio vietoje rašytame paaiškinime nenurodė, kokiu būdu įvyko tas pasipriešinimas, tokia aplinkybė neišsakyta ir į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams (iš kūno kameros vaizdo įrašų). Jokie V. O. padaryti sužalojimai ar sumušimai nei J. S., nei J. K. neįvardinti. Iš aptarto seka, kad fizinės prievartos veiksmai V. O. atžvilgiu panaudoti jam neatlikus jokių teisei priešingų veiksmų, nesiekiant aktyviais veiksmais išvengti sulaikymo ar pabėgti nuo jį sulaikančių asmenų, atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas ir fizinio skausmo sukėlimas negali būti niekuo pateisinamas. Nepaisant nukentėjusiojo elgesio įvykio metu, apeliantai, nesilaikydami teisės aktuose nustatytos tvarkos, įgyvendindami tariamą, policijos pareigūnams priskiriamą teisę sulaikyti asmenį ne nusikaltimo padarymo vietoje ar tuoj po jo, elgėsi nusikalstamai.

32. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad J. K. ir J. S. sulaikė asmenį (nukentėjusį V. O.), kuris nebuvo padaręs nusikalstamos veikos, jį sulaikė po trijų dienų, nuo tada, kai viešbučio patalpose buvo įvykdyta nusikalstama veika, t. y. sulaikė ne nusikaltimo darymo metu ar tuoj pat po jos padarymo ir ne nusikaltimo vietoje, o šis sulaikymui nesipriešino. Pažymėtina ir tai, jog smurtas buvo vartojamas net ir po to kai nukentėjusiojo laisvės jau buvo suvaržyta (J. K. sudavė penkis smūgius nukentėjusiajam į galvos sritį). Be to, apie sulaikytą asmenį policijai buvo pranešta ne iškart po sulaikymo, o po kurio laiko, t. y., kai prieš nukentėjusį jau buvo panaudota fizinė prievarta, jis nuvestas į viešbučio patalpas, atlikta dalinė asmens apžiūra, apklaustas ir iškraustyti daiktai iš kišenių, prieš jį smurtauta. Vien tai, kad pasak kaltinamųjų, juos suklaidino nukentėjusiojo išvaizdos panašumas į asmenį, kuris anksčiau viešbutyje galimai buvo įvykdęs vagystę, nėra priežastis pateisinti jų atliktus veiksmus, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pagrindo J. K. ir J. S. pritaikyti BK 29 straipsnyje numatytą atsakomybę šalinančią aplinkybę, nėra, todėl apeliantų skundų argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

33. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes ir apeliantų atliktų veiksmų intensyvumą bei dėl to kilusias pasekmės, darytina išvada, kad tiek J. K., tiek J. S. suvokė savo veiksmų nusikalstamą pobūdį. Tai patvirtinta ir apeliantų parodymai, kad inkriminuotus veiksmus jie atliko sąmoningai, suvokdami, ką daro ir numatydami, kad savo veiksmais suvaržo V. O. laisvę, o naudojama psichologinė bei fizinė prievarta pastarajam gali padaryti didelę žalą (sukelti baimę, fizinį skausmą, nesaugumo jausmą), ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos pripažino įvykdžiusius BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir pagrįstai konstatavo, kad pagrindo šalinti jiems kilusią baudžiamąją atsakomybę pritaikant BK 29 straipsnį, nėra.

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

34. Apeliaciniu skundu prokurorė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. K. atžvilgiu pritaikė BK 38 straipsnio nuostatas, kadangi nėra pagrindo manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Prokurorė prašo J. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir už kiekvieną iš nusikalstamų veikų padarymą terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant J. K. neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

35. Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra nustatoma 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

36. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad J. K. padarytos nusikalstamos veikos sudaro idealiąją nusikaltimų sutaptį, jis savo kaltę pripažino ir gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo ir atlygino jam padarytą žalą bei proceso išlaidas, o nukentėjusysis jam atleido, sprendė, kad BK 38 straipsnio 1-3 punktuose numatytos sąlygos yra visiškai išpildytos. Spręsdamas dėl pakankamo pagrindo manyti, jog J. K. ateityje daugiau nenusikals, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad po aptariamų nusikalstamų veikų padarymo J. K. atžvilgiu nebuvo pradėta naujų ikiteisminių tyrimų, jis nebaustas administracine tvarka, anksčiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaip susitaikęs su nukentėjusiuoju asmeniu, savo elgesį vertina neigiamai, yra jo atsakomybę dvi lengvinančios aplinkybės ir nėra sunkinančių aplinkybių. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors jis buvo teistas vieną kartą, tačiau aptariamo straipsnio nuostatos nereikalauja, jog asmuo, atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės susitaikius su nukentėjusiuoju, būtų neteistas. Šių aplinkybių pagrindų konstatuota, jog J. K. formaliai atitinka visas aptariamo straipsnio taikymo sąlygas, o kadangi tinkamai įvertino savo elgesį, jau padarė išvadas, teismas sprendė, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad J. K. naujų nusikalstamų veikų nedarys.

37. Pažymėtina, jog asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu yra teismo teisė, o ne pareiga, kurią jis gali realizuoti tik esant visoms šiame BK straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad BK 38 straipsnio 1 dalis sukonstruota taip, kad net ir nustačius nurodytų sąlygų visumą teismui suteikta diskrecija rinktis, ar nusikalstamą veiką padariusį asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-553/2004, 2K-347/2010, 2K-206-697/2015, 2K-52-942/2020). Esant neprivalomai atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšiai, teismas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar tikslinga atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206-697/2015, 2K-366-222/2017, 2K-52-942/2020, 2K-156-594/2023). Apeliaciniame skunde prokurorė palaikė dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme išsakytą poziciją, kad įvertinus J. K. asmenybę charakterizuojančius duomenis, taip pat tai, kad jis naujas nusikalstamas veikas padarė esant neišnykusiam teistumui pagal Kauno apygardos teismo 2018-02-02 nuosprendį (pakeistą Lietuvos apeliacinio teismo 2019-04-30 nuosprendžiu bei pakeistą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-01-07 nutartimi) bei tai, kad savo kaltę pripažino tik formaliai, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės ir savo veiksmus teisino esant padarytus dėl klaidos, nėra pagrindo manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, dėl ko nepagrįstai konstatuota esanti BK 38 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma. Teisėjų kolegija šiems skundo argumentams pritaria.

38. Pagrindas manyti, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, yra viena iš esminių būtinų, lemiamų sąlygų, kuriai esant asmeniui gali būti taikomos BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pagal teismų praktiką tokią sąlygą gali suformuoti surinkta medžiaga apie visas nagrinėjamos baudžiamosios bylos faktines aplinkybes, liudijančias, kad padaryta nusikalstama veika buvo daugiau atsitiktinė kaltininko elgesio pasekmė, duomenys apie nusikalstamos veikos pobūdį, kaltės formą, nusikalstamos veikos tikslus ir motyvus, nusikalstamą veiką padariusio asmens asmenybė, jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių visuma. Ši sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl išvada dėl jos egzistavimo teismo nustatoma atsižvelgiant į kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kaltininko elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo ir po jo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritiškas požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą bei padarinių sunkumą. Teismo nuomonę dėl BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimo buvimo padeda suformuoti ir kitų BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų įgyvendinimas (pripažinimas padarius nusikalstamą veiką, savanoriškas asmeniui padarytos žalos atlyginimas). BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą gali nulemti kaltininko požiūris į jo paties padarytą nusikalstamą veiką ir kontaktas su nukentėjusiuoju. Teismai atsižvelgia į tai, ar kaltininkas pats savo iniciatyva ieško būdų sumažinti savo veika sukeltus padarinius ieško būdų susitaikyti su nukentėjusiuoju, jo deramai atsiprašyti. Toks kaltininko kontaktas su nukentėjusiuoju pripažįstamas kaip realus ir akivaizdus pagrindas tikėti, kad kaltininkas ateityje nebenusikals. Teismo įsitikinimas, kad asmuo nebedarys naujų nusikalstamų veikų, priklauso nuo kaltininko asmenybės ir ją apibūdinančių duomenų. Tokiu atveju teismai kreipia dėmesį į kaltininko socialinį, šeiminį, visuomeninį gyvenimą, jo amžių, darbą, gyvenimo būdą, socialinius ryšius ir brandą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-312/2011, 2K-329/2013, 2K-52-942/2020).

39. Minėta, jog J. K. Kauno apygardos teismo 2018-02-02 nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2019-04-30 nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-01-07 nutartimi, buvo nuteistas pagal BK 167 straipsnio 1 dalį, už tai, jog bendrininkų grupe su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, neteisėtai – ne pagal motyvuotą teismo sprendimą ir ne pagal įstatymą, neturėdamas asmenų sutikimo ir jiems to nežinant, rinko informaciją apie asmenų privatų gyvenimą, atlikdamas veiksmus, būdingus kriminalinės žvalgybos veiklai ar BPK numatytoms slaptoms procesinės prievartos priemonėms. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su prokurorės skundo argumentais, jog po priimto minėto apkaltinamojo nuosprendžio, J. K. naujas nusikalstamas veikas padarė ne tik esant neišnykusiam teistumui, tačiau ir iš esmės analogiškomis aplinkybėmis – peržengiant teisės aktuose nustatytas ribas, atliekant policijos pareigūnams priskirtinus procesinės prievartos veiksmus ir taip pasikėsinant į pamatines žmogaus teises ir laisves. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog J. K. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame teisme, siekė pateisinti savo veiksmus, kas rodo, jog jis ne tik nepadarė teigiamų išvadų, bet ir šioje baudžiamojoje byloje aptariamų nusikalstamų veiksmų nelaiko tiek pavojingais ir nesutinka su jo pripažinimu padarius nusikalstamas veikas. Šios aplinkybės, nepaisant to, kad BK 38 straipsnio sąlygose nėra numatyta, jog kartą teistas asmuo negali būti šiuo pagrindu atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, rodo J. K. nepakankamai kritišką savo veiksmų vertinimą ir didesnį asmens pavojingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu yra prielaidos manymui, kad ateityje analogiško pobūdžio J. K. veiksmai gali pasikartoti.

40. Nors J. K. dirba, yra sukūręs šeimą, atlygino padarytą žalą, susitaikė su nukentėjusiuoju, o šis jam atleido, taip pat neneigė nustatytų faktinių veikų padarymo aplinkybių, tačiau nusikalstamus veiksmus atliko pakankamai intensyviai, pirmasis sulaikė nukentėjusįjį ir prirėmė jį prie sienos, reikalavo ištraukti daiktus iš kišenių, atskleisti savo asmens duomenis, prisipažinti padarius vagystę, be to, ne tik užlaužė sulaikymo metu V. O. rankas už nugaros, bet jau sulaikytam viešbučio patalpose sudavė net 5 smūgius į kaktą, taip padarydamas žalą ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui. Šiuo atveju įvertinus nusikalstamų veikų pakartotinumą ir J. K. požiūrį į įvykdytus nusikaltimus, teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrindo tikėti, jog J. K. pakartotino nusikalstamo elgesio tikimybės nėra, arba ji yra tokia maža, kad leistų teismui atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai J. K. atžvilgiu pritaikė BK 38 straipsnio nuostatas, kadangi byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl J. K. atžvilgiu turi būti priimamas apkaltinamasis nuosprendis ir paskirta bausmė.

41. Už BK 146 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymo leidėjas numatė arešto arba laisvės atėmimo iki 4 metų bausmę, už BK 294 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą – arešto arba laisvės atėmimo iki 5 metų bausmę. Šiuo atveju skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į kaltininko pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, taip pat padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį. J. K. idealiąja sutaptimi, veikdamas tyčia, padarė du apysunkius nusikaltimus valdymo tvarkai ir žmogaus laisvei. Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis kartu su J. S. atlygino V. O. padarytą žalą bei pirmosios instancijos teisme patirtas proceso išlaidas (3 t., b. l. 24-25, 38-39) (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau atsakomybe lengvinančia aplinkybe nelaikytina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos prasme. J. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę visiškai neigė, iš esmės nurodė, kad pokalbis su nukentėjusiuoju buvo ramus, jis pats sutiko nueiti į viešbutį ir palaukti policijos, jokio fizinio smurto ar kitokio kontakto neminėjo ir tik susipažinęs su visa bylos medžiaga ir byloje surinktais kaltinančiais duomenimis, t. y. priverstas byloje surinktų įrodymų, pirmosios instancijos teisme formaliai pripažino savo kaltę, ką apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir nukentėjusysis, tačiau iš esmės viso baudžiamojo proceso metu siekė išteisinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu toks J. K. kaltės pripažinimas, juo labiau, jog pastarasis yra teisininkas, gebantis objektyviai vertinti situaciją, nėra nuoširdus. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

42. J. K. yra darbingo amžiaus, vedęs, administracine tvarka nebaustas (2 t., b. l. 85), duomenų apie jo atžvilgiu pradėtus naujus ikiteisminius tyrimus nėra, tačiau jis praeityje buvo teistas už nusikaltimus asmens laisvėms (2 t., b. l. 86-89) naujas nusikalstamas veikas padarė esant neišnykusiam teistumui, vadinasi ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausmė – bauda – nebuvo pakankama bausmės tikslams pasiekti. Nors J. K. atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, tačiau dėl jo veiksmų kilo padariniai, nukentėjusiajam buvo sutrikdyta sveikata, sukeltas fizinis skausmas, dėl patirto streso pablogėjo bendra asmens sveikatos būklė. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad prokurorės siūloma griežčiausia – laisvės atėmimo bausmė – yra per griežta ir neproporcinga J. K. veiksmų bei asmens pavojingumui, o šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti J. K. už abi padarytas nusikalstamas veikas paskyrus įstatymo sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – areštą, kurio dydis, vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nustatytinas mažesnis už šios bausmės rūšies vidurkį. Atsižvelgiant į tai, kad BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 294 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarytos tuo pačiu metu ir tais pačiais veiksmais, t. y. idealiąja nusikaltimų sutaptimi, už jas skirtos bausmės tarpusavyje bendrintinos bausmių apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

43. Bausmių vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 3 mėnesių iki 1 metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Kaip minėta, J. K. yra dirbantis, naujų nusikalstamų veikų ar kitų teisės pažeidimų nepadarė, padarytą žalą nukentėjusiajam atlygino, arešto bausmė jam skiriama pirmą kartą. Kartu atsižvelgiant į tai, jog realus net ir trumpalaikis laisvės atėmimas (areštas) J. K. padėtį apsunkintų labiau nei tai šiuo atveju būtina, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliuojant J. K. nuo visuomenės ir atidedant jam paskirtos bausmės vykdymą. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes nustatytinas vidurkio dydžio - 7 mėnesių arešto bausmės vykdymo atidėjimo terminas, su intensyvia priežiūra, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį J. K. dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą ir nuo 23.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi. Teisėjų kolegijos vertinimu sprendimą atidėti paskirtos bausmės vykdymą padės užtikrinti BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatytas įpareigojimas – tęsti darbą arba nedelsiant užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bei BK 71 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (71 straipsnio 3 dalis). Įmokos dydis nustatytinas mažesnis už galimą skirti įmokos vidurkį ir atsižvelgiant į J. K. finansinę padėtį (jis dirbantis, gaunantis pastovias pajamas) bei į padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, laikytinas nepažeidžiantis proporcingumo principo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

J. K. ir J. S. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus vyriausiosios prokurorės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-09-29 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

J. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 straipsnio 2 dalyje ir paskirti 45 parų arešto bausmę.

J. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje ir paskirti 45 parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes tarpusavyje subendrinti bausmių apėmimo būdu ir J. K. paskirti subendrintą 45 parų arešto bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, J. K. paskirtos subendrintos arešto bausmės vykdymą atidėti 7 mėnesiams ir paskirti intensyvią priežiūrą, nustatant šias intensyvios priežiūros sąlygas – visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dėvėti elektroninį stebėjimo įtaisą ir nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nėra susiję su darbu ar gydymusi.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 5 punktu, J. K. įpareigoti visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą arba nedelsiant užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vadovaujantis BK 71 straipsnio 1, 3 dalimis, J. K. paskirti 40 MGL (2 000 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą bei nustatyti 3 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos šios įmokos sumokėjimo terminą.

J. K. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-09-29 nuosprendžio rezoliucinės dalies 16 pastraipos išbraukti išaiškinimo „J. K.“ nuostatą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.