Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-62-449/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-02-09
Bylos Nr.: 1A-62-449/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-06-7-00004-2018-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Evaldas Gražys, Linas Šiukšta, Jolanta Čepukėnienė
Nuteistasis: R. Z., D. Z., J. P.

Kategorijos

1.1.4.4.4Kurstytojas (BK 24 str. 5 d.)
1.2.19.3.2.1Papirkimas už neteisėtą veikimą ar neveikimą (BK 227 str. 2 d.)
1.2.29.1.1Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu (BK 300 str. 1 d.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.5Duomenų surinktų taikant operatyvinės veiklos įstatymą vertinimas
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-449/2022Teisminio proceso Nr. 1-06-7-00004-2018-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.4; 1.2.19.3.2.1; 1.2.29.1.1; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.5; 2.4.6.4.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui R. S.,nuteistiesiems R. Z., D. Z., jų gynėjui V. B.,

viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. Z. ir D. Z. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo

R. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 2 dalį 300 MGL dydžio (15 000 Eur) bauda;

pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (3 766 Eur ) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu prie griežtesnės bausmės iš dalies pridėjus švelnesnę bausmę, R. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė 350 MGL dydžio (16 883 Eur) bauda.

D. Z. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio (3 766 Eur ) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteistas J. P., dėl šios nuosprendžio dalies apeliaciniai skundai nepaduoti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. Z. nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) mieste, veikdamas kartu su sutuoktine D. Z., (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai bei Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytoja, sukurstė I. D., UAB „(duomenys neskelbtini)“ šeimos gydytoją, suklastoti tikrus dokumentus – J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, o būtent: 2017 m. liepos 17 d., (duomenys neskelbtini) mieste, per savo sutuoktinę D. Z. paprašė I. D. suklastoti J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninį nedarbingumo pažymėjimą, po ko, 2017 m. liepos 17 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), I. D., sukurstyta R. Z. ir D. Z., suklastojo J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninį nedarbingumo pažymėjimą, serija EE Nr. 9201051, juose įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie J. Ž. laikiną nedarbingumą laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. liepos 21 d. dėl ligos, kurios kodas pagal Tarptautinę ligų kvalifikaciją G54.4 (juosmens ir kryžmens nervų šaknelių sutrikimai), nors iš tiesų laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. liepos 21 d. J. Ž. nesirgo, ir taip sudarė sąlygas J. Ž. esant pateisinamai priežasčiai (nedarbingumui) nedalyvauti Europos socialinio fondo projekto „Atrask save“ pirminės intervencijos užsiėmimuose (toliau – projektas), o dirbti R. Z. ir pastarojo motinai Z. Z. priklausančioje sodyboje,

1.1. tęsdamas nusikalstamą veiką, kartu su sutuoktine D. Z., siekdamas, kad J. Ž. nedarbingumo laikotarpis būtų pratęstas, 2017 m. liepos 21 d., (duomenys neskelbtini)mieste, per savo sutuoktinę D. Z. paprašė I. D. suklastoti J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninį nedarbingumo pažymėjimą, pratęsiant J. Ž. nedarbingumo laikotarpį, po ko, 2017 m. liepos 21 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), I. D., sukurstyta R. Z. ir D. Z., suklastojo J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninį nedarbingumo pažymėjimą serija EE Nr. 9234258, juose įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis apie J. Ž. laikiną nedarbingumą laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 22 d. iki 2017 m. liepos 28 d. dėl ligos, kurios kodas pagal Tarptautinę ligų kvalifikaciją G54.4 (juosmens ir kryžmens nervų šaknelių sutrikimai), nors iš tiesų laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 22 d. iki 2017 m. liepos 28 d., J. Ž. nesirgo, ir tokiu būdu J. Ž. sudarė sąlygas, esant pateisinamai priežasčiai (nedarbingumui), nedalyvauti projekte ir tęsti darbus sodyboje.

2. R. Z. taip pat nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini), direktoriumi, tiesiogiai davė 359,64 Eur vertės kyšį (duomenys neskelbtini) seniūnui J. P. už pastarojo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus ir palankumą ateityje, o būtent: laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. gegužės 31 d., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, J. P. gyvenamojoje vietoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), tiesiogiai seniūnui J. P. davė kyšį, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų atliktus J. P. priklausančių tvarto, pirties bei lauko grilio (šašlykinės), esančių adresu (duomenys neskelbtini). statybos ir remonto darbus, bendros 359,64 Eur vertės, už neteisėtą J. P. veikimą vykdant įgaliojimus, tai yra, už tai, kad J. P. eidamas seniūno pareigas, pagal 2017 m. liepos 31 d. terminuotą darbo sutartį Nr. D-9 laikino pobūdžio darbus seniūnijoje dirbančiam ir J. P. pavaldžiam V. P. davė neteisėtą nurodymą laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. spalio 20 d., tai yra darbo seniūnijoje metu, dirbti remonto bei statybos darbus R. Z. ir jo motinai Z. Z. priklausančioje sodyboje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini)., ir už J. P. palankumą priimant rangovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus rangos darbus bei gerų santykių palaikymą ateityje J. P. vykdant seniūno pareigas.

3. D. Z. nuteista už tai, kad būdama VšĮ (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotoja medicinai bei Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus gydytoja, (duomenys neskelbtini) mieste, veikdama kartu su sutuoktiniu R. Z., sukurstė I. D., UAB „(duomenys neskelbtini)“ šeimos gydytoją, suklastoti tikrus dokumentus – J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, o būtent 2017 m. liepos 17 d., (duomenys neskelbtini), sutuoktinio R. Z. prašymu, paprašė I. D. suklastoti J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninį nedarbingumo pažymėjimą, po ko, 2017 m. liepos 17 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), I. D., sukurstyta R. Z. ir D. Z., suklastojo J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninį nedarbingumo pažymėjimą serija EE Nr. 9201051, juose įrašydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie J. Ž. laikiną nedarbingumą laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. liepos 21 d. dėl ligos, kurios kodas pagal Tarptautinę ligų kvalifikaciją G54.4 (juosmens ir kryžmens nervų šaknelių sutrikimai), nors iš tiesų laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. liepos 21 d. J. Ž. nesirgo, ir taip sudarė sąlygas J. Ž., esant pateisinamai priežasčiai (nedarbingumui), nedalyvauti projekte, o dirbti jos sutuoktiniui R. Z. ir pastarojo motinai Z. Z. priklausančioje sodyboje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini).;

3.1. tęsdama nusikalstamą veiką, D. Z., veikdama kartu su sutuoktiniu R. Z. ir siekdama, kad J. Ž. nedarbingumo laikotarpis būtų pratęstas, 2017 m. liepos 21 d., (duomenys neskelbtini) mieste, sutuoktinio R. Z. prašymu paprašė I. D. suklastoti J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninį nedarbingumo pažymėjimą, pratęsiant J. Ž. nedarbingumo laikotarpį, po ko, 2017 m. liepos 21 d., UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), I. D., sukurstyta R. Z. ir D. Z., suklastojo J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninį nedarbingumo pažymėjimą serija EE Nr. 9234258, juose įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis apie J. Ž. laikiną nedarbingumą laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 22 d. iki 2017 m. liepos 28 d. dėl ligos, kurios kodas pagal Tarptautinę ligų kvalifikaciją G54.4 (juosmens ir kryžmens nervų šaknelių sutrikimai), nors iš tiesų laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 22 d. iki 2017 m. liepos 28 d., J. Ž. nesirgo, ir tokiu būdu J. Ž. sudarė sąlygas, esant pateisinamai priežasčiai (nedarbingumui), nedalyvauti projekte ir tęsti darbus.

II. Apeliacinių skundų argumentai

4. Nuteistasis R. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 227straispnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5. Apeliantas nurodo, kad jis nepadarė nusikaltimų, dėl kurių padarymo yra pripažintas kaltu, todėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta. Pasak apelianto, jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, skundžiamo nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių, jo kaltė grindžiama prielaidomis ir neteisėtai surinktais duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio prasme.

6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas R. Z. kaltu, iš esmės visa apimtimi rėmėsi kaltinamajame akte prokuroro suformuotais ir išdėstytais įrodymais. Skundžiamame nuosprendyje įrodymai yra dėstomi tokia pat tvarka kaip ir kaltinamajame akte, nėra pateikiama jų visumos analizė, nepasisakyta dėl įrodymų leistinumo ir patikimumo, taip pat visiškai nepasisakyta dėl įrodymų, gautų taikant operatyvinės veiklos priemones ir atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo, nors šiais įrodymais buvo grindžiama nuteistųjų kaltė.

7. Nuteistasis R. Z. nurodo, kad nepadarė jam inkriminuojamų nusikaltimų, numatytų BK 227 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, o pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, rėmėsi tik abejotinais netiesioginiais įrodymais, taip pat neteisėtais duomenimis, gautais atliekant kriminalinės žvalgybos ir slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Pasak apelianto, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jis davė nuoseklius ir išsamius parodymus, kurie, vertinant juos kartu su kitais įrodymais, patvirtina, kad R. Z. per savo sutuoktinę D. Z. nekurstė ir nesukurstė šeimos gydytojos I. D. suklastoti J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, taip pat nedavė (duomenys neskelbtini)seniūnui J. P. 359,64 Eur vertės kyšio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktais darbais, kurie buvo atlikti J. P. priklausančiuose pastatuose už tai, kad V. P. dirbtų ne seniūnijoje, o apeliantui ir jo motinai priklausančioje sodyboje, ir už J. P. palankumą priimant rangovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus rangos darbus ir gerų santykių palaikymą ateityje J. P. vykdant seniūno pareigas. R. Z. teigimu, skundžiamame nuosprendyje visiškai nepagrįstai konstatuota, kad seniūnas J. P. davė neteisėtą nurodymą V. P. dirbti apeliantui ir jo motinai priklausančioje sodyboje. Darydamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė nei į R. Z., nei į J. P., nei į V. P. parodymus apie tai, kad J. P. tik nurodė R. Z. V. P. telefono numerį, o vėliau nuteistasis pats, be seniūno dalyvavimo susitarė su V. P. dėl jo darbo ir jam mokėtino atlyginimo. Anot apelianto, jam nebuvo žinoma, kad V. P. kažkuriuo laikotarpiu buvo įdarbintas seniūnijoje. Už atliktus darbus jis pats mokėjo V. P. po 20 Eur per dieną.

8. Nuteistasis R. Z. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė įrodymais savo išvados dėl J. P. palankumo priimant UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus darbus. Apeliaciniame skunde pažymima, kad visus darbus, kuriuos atliko minėta bendrovė (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, priimdavo ne seniūnas, o savivaldybės administracijos atstovai. Byloje taip pat neįrodyta, kad R. Z. ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš seniūno J. P. gavo kokias nors paslaugas, už kurias galėjo būti reikalaujamas ar duodamas kyšis. J. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu motyvuotai patikslino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigdamas, kad R. Z. nežinojo apie tai, kad V. P. buvo įdarbintas seniūnijoje, tačiau skundžiamame nuosprendyje buvo vadovautasi minėto liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, taip vertinant šiuos abejotinus įrodymus kaltinamojo, t. y. R. Z., nenaudai.

9. R. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nekurstė šeimos gydytojos I. D. suklastoti J. Ž. ligos istoriją ir elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, o, remdamasis tikra informacija dėl pastarojo sveikatos būklės, tik paprašė jos išduoti šiam žmogui nedarbingumo pažymėjimą. Nuteistasis teigia buvęs įsitikinęs, kad J. Ž. susižalojo koją – R. Z. matė, kad J. Ž. šlubavo, o D. Z. patikėjo vyro jai suteikta informacija. Pasak apelianto, kitokią diagnozę šeimos gydytoja įrašė savo iniciatyva. Jam ir jo žmonai apie tai nebuvo žinoma. Šias aplinkybes patvirtino ir pati kaip liudytoja apklausta I. D., kuri nurodė, kad nedarbingumo pažymėjimą J. Ž. išrašė paprašyta D. Z.. Liudytoja taip pat parodė, kad J. Ž. buvo sužalota ranka ar koja, tačiau negalėdama pati apžiūrėti žaizdos, ji savo nuožiūra į ligos istoriją įrašė kitokią diagnozę.

10. Nuteistasis R. Z. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu 2018 m. lapkričio 22 d. J. Ž. apžiūros pas medicinos ekspertą protokolo ir šio liudytojo teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų vertinimu. Anot apelianto, bylos nagrinėjimo metu iš viso nebuvo aiškinamasi, ar perdūrus koją vinimi gali išlikti kokie nors liekamieji reiškiniai, kai po sužalojimo praėjo daugiau nei vienerių metų laikotarpis, todėl, pasak apelianto, tai, kad apžiūrėjus J. Ž. dešinę ir kairę pėdas nebuvo rasta jokių liekamųjų reiškinių (randų ar pan.), nepatvirtina, kad tokios traumos apskritai nebuvo. R. Z. taip pat pažymi, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi teisminio bylos nagrinėjimo metu, o ne ikiteisminio tyrimo teisėjui liudytojo J. Ž. duotais parodymais, nors esant prieštaringiems parodymams, abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

11. Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas jiems priimtą nuosprendį iš esmės grįsdamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinės žvalgybos ir slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus, privalėjo patikrinti, ar egzistavo šiems veiksmams atlikti būtini faktinis ir teisinis pagrindai. Vadovaujantis BPK 20 straipsniu, 305 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojama teismų praktika, dėl minėtų veiksmų teisėtumo neturėtų kilti jokių abejonių.

12. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, privalėjo atmesti duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, nepripažinti jų įrodymais ir jais nesiremti, sprendžiant nuteistojo R. Z. kaltės klausimą. Pripažinus minėtus duomenis neteisėtais, nuosprendis galėtų būti grindžiamas kitais leistinais įrodymais, tačiau, pasak apelianto, jokių kitų objektyvių ir neginčytinų jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra, nes jis nepadarė jam inkriminuojamų nusikaltimų.

13. Nuteistoji D. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį dėl jos nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį ir priimti jai išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

14. Apeliantė nurodo, kad ji nepadarė nusikaltimo, dėl kurio padarymo yra pripažinta kalta, todėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalis dėl jos nuteisimo yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta. Pasak apeliantės, ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, skundžiamo nuosprendžio išvados neatitinka bylos aplinkybių, jos kaltė grindžiama prielaidomis ir neteisėtai surinktais duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.

15. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas D. Z. kalta pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, iš esmės visa apimtimi rėmėsi kaltinamajame akte prokuroro suformuotais ir išdėstytais įrodymais. Skundžiamame nuosprendyje įrodymai yra dėstomi tokia pat tvarka kaip ir kaltinamajame akte, nėra pateikiama jų visumos analizė, nepasisakyta dėl įrodymų leistinumo ir patikimumo, taip pat visiškai nepasisakyta dėl įrodymų, gautų taikant operatyvinės veiklos priemones ir atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo, nors šiais įrodymais buvo grindžiama nuteistosios kaltė.

16. D. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad ji nekurstė šeimos gydytojos I. D. suklastoti J. Ž. ligos istoriją ir elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, o, remdamasi tikra informacija dėl pastarojo sveikatos būklės, tik paprašė jos išduoti šiam žmogui nedarbingumo pažymėjimą. Nuteistoji teigia, jog buvo įsitikinusi, kad J. Ž. sužalojo koją – R. Z. matė, kad J. Ž. šlubavo, o D. Z. patikėjo vyro jai suteikta informacija. Pasak apeliantės, kitokią diagnozę šeimos gydytoja įrašė savo iniciatyva. Jiems apie tai nebuvo žinoma. Šias aplinkybes patvirtino ir pati kaip liudytoja apklausta I. D., kuri nurodė, kad nedarbingumo pažymėjimą J. Ž. išrašė paprašyta D. Z.. Liudytoja taip pat parodė, kad J. Ž. buvo sužalota ranka ar koja, tačiau negalėdama pati apžiūrėti žaizdos, ji savo nuožiūra į ligos istoriją įrašė kitokią diagnozę. Nuteistoji D. Z. akcentuoja, kad šiais savo veiksmais I. D. ne klastojo kaltinime nurodytų dokumentų, o parengė juos pažeisdama nustatytą jų išdavimo tvarką, tačiau už tokius veiksmus asmenys nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

17. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, jai priimtą nuosprendį iš esmės grįsdamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinės žvalgybos ir slaptus ikiteisminio tyrimo veiksmus, privalėjo patikrinti, ar egzistavo šiems veiksmams atlikti būtini faktinis ir teisinis pagrindai. Vadovaujantis BPK 20 straipsniu, 305 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojama teismų praktika, dėl minėtų veiksmų teisėtumo neturėtų kilti jokių abejonių.

18. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, privalėjo atmesti duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, nepripažinti jų įrodymais ir jais nesiremti, sprendžiant nuteistosios D. Z. kaltės klausimą. Pripažinus minėtus duomenis neteisėtais, nuosprendis galėtų būti grindžiamas kitais leistinais įrodymais, tačiau, pasak apeliantės, jokių kitų objektyvių ir neginčytinų jos kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra, nes ji nepadarė jai inkriminuojamo nusikaltimo.

19. Teismo posėdyje nuteistieji R. Z. ir D. Z. bei jų gynėjas prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašo nuteistųjų R. Z. ir D. Z. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

20. Nuteistųjų R. Z. ir D. Z. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl byloje surinktų įrodymų atitikimo BPK 20 straipsnio reikalavimams

21. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji R. Z. ir D. Z. teigia, kad, spręsdamas jų kaltės klausimą dėl BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojo J. Ž. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais, kur jis patvirtino, kad buvo susižalojęs koją vinimi, o vadovavosi jo vėlesniais parodymais, kuriuose jis neigė šį faktą. Anot apeliantų, nustatyti liudytojo parodymų prieštaravimai turi būti vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamų asmenų, t. y. jų naudai. Iš esmės analogišką argumentą nuteistasis R. Z. nurodo ir pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo nuteistojo J. P. parodymų vertinimo. Anot apelianto, sprendžiant jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 227 straipsnio 2 dalį klausimą, turėjo būti remtasi nuteistojo J. P. teisme, o ne ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Abu apeliantai taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo atmesti duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, nepripažinti jų įrodymais nagrinėjamoje byloje ir jais nesiremti. Šie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsniu, 301 straipsniu, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai rėmėsi jais pasisakydamas dėl nuteistųjų R. Z. ir D. Z. kaltės padarius jiems inkriminuojamas nusikalstamas veikas.

22. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės, kurių privalo laikytis teismai, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal šias nuostatas teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Žemesnės instancijos teismas

23. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 4, 5 dalimis, teismo posėdyje pagarsino liudytojo J. Ž. ir nuteistojo J. P. anksčiau proceso metu duotus parodymus, vertino juos kitų byloje surinktų įrodymų kontekste ir, laikydamasis įstatymo reikalavimų bei motyvuodamas tokį savo sprendimą, pagristai rėmėsi jais tik ta apimtimi, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys.

24. Skundžiamame nuosprendyje teisingai akcentuojama, kad savo pirminėse apklausose, tiek apklausiamas vadovaujantis BPK 80 straipsnio 1 dalimi, tiek kaip liudytojas, J. Ž. aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškino, kad kaltinime nurodytu laiku jis dirbo pas R. Z., jautėsi puikiai, į gydymo įstaigą nesikreipė, bet turėjo nedarbingumo pažymėjimą, kurį „padarė“ R. Z.. Pažymėtina, kad tokius savo parodymus liudytojas J. Ž. patvirtino ir apklausiamas teisminio bylos nagrinėjimo metu, jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus (2018 m. lapkričio 22 d. asmens apžiūros pas medicinos ekspertą protokolą, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuotus duomenis ir kt.). Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją liudytojas J. Ž. davė neteisingus parodymus, todėl remtis jais nėra pagrindo.

25. Analogiškai pasisakytina ir dėl nuteistojo J. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų vertinimo. Priešingai negu teigia apeliantas, skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai ir motyvuotai nurodyta, kodėl pirmosios instancijos teismas nesirėmė nuteistojo J. P. parodymais, duotais teisme, pažymėdamas, kad jie yra prieštaringi ir neatitinkantys ne tik kitų byloje surinktu įrodymų, bet ir paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu nurodytų aplinkybių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visų ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu nuteistasis J. P. pripažino savo kaltę, patvirtindamas iš esmės visas kaltinime nurodytas jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo faktines aplinkybes. Apie tai, kad R. Z. nežinojo, jog V. P. tuo pačiu metu, kai dirbo pas jį, turėjo dirbti ir seniūnijoje, bei apie tai, kad J. P. sumokėjo už R. Z. bendrovės jam atliktus darbus neva iš pastarojo pasiskolintais pinigais, nuteistasis J. P. užsiminė tik bylą nagrinėjant teisme. Pažymėtina, kad pagarsinus visus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nuteistasis J. P. nurodė, kad jie yra teisingi, patvirtino tuomet sakęs tiesą. Nuteistasis negalėjo atsakyti proceso dalyviams į klausimą, kodėl apklausiamas teisme duoda kitokius parodymus. Įvertinęs šias nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo J. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais rėmėsi tik ta apimtimi, kuria juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai (kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuoti duomenys; liudytojo V. P. parodymai, paties nuteistojo J. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir kt.)

26. Abu apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nepatikrino prieš R. Z. ir D. Z. atliekamų kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinio bei teisinio pagrindų ir nuosprendį grindė įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų reikalavimų. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje kriminalinės žvalgybos veiksmų faktinio bei teisinio pagrindų klausimas plačiau nebuvo analizuojamas, tačiau šis trūkumas buvo pašalintas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinių skundų teiginiais kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gautų duomenų neatitikimo BPK 20 straipsnio reikalavimų.

27. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Pažymėtina, kad neviešo pobūdžio nusikalstamų veikų tyrimo priemonių naudojimas yra nedraudžiamas ir jų rezultatais gali būti remiamasi teismuose įrodinėjant asmens kaltę, tačiau tokių duomenų pripažinimui įrodymais keliami didesni teisėtumo užtikrinimo reikalavimai. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme (toliau – KŽĮ) nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-168-139/2015). Teisinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus yra arba 1) apygardų teismų pirmininkų ar jų įgaliotų teisėjų motyvuotos nutartys (KŽĮ straipsniuose nurodytiems kriminalinės žvalgybos veiksmams atlikti), arba 2) neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui, – prokuroro nutarimai, kurie per 24 valandas prokurorui teikimu kreipiantis į apygardų teismų pirmininkus ar jų įgaliotus teisėjus turi būti patvirtinti motyvuota nutartimi (KŽĮ 10, 11 straipsniuose nurodytiems kriminalinės žvalgybos veiksmams atlikti). Tais atvejais, kai kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus sankcionavo apygardų teismų pirmininkai ar šių teismų Baudžiamųjų bylų skyrių pirmininkai, faktinis kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmų atlikimo pagrindas teismų, nagrinėjančių bylą, paprastai nėra tikrinamas. Faktinis kriminalinės žvalgybos veiksmų pagrindas yra nustatytas KŽĮ 8 straipsnyje, tai turima informacija apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie apysunkius nusikaltimus, išvardytus šiame straipsnyje, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413/2011, 2K-313/2010, 2K-P-94-895/2015 ir kt.).

28. Siekiant išsamiai atsakyti į pirmiau nurodytus apeliacinių skundų argumentus, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo išreikalauti papildomi duomenys – Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimo tarnybos Panevėžio valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – STT) pažymos ir prašymai dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo (t. 8, b. l. 136–184). Šie duomenys, vertinant juos kartu su byloje esančiais Panevėžio apygardos prokuratūros teikimais ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo nutartimis (t. 1, b. l. 65–67, 68, 86–90, 91–92, 99–105, 106–107), priimtomis tenkinus šiuos teikimus, sudaro faktinį ir teisinį kriminalinės žvalgybos veiksmų pagrindą nagrinėjamoje byloje. Taip pat nustatyta, kad šie veiksmai buvo atlikti nepažeidžiant KŽĮ nustatytos tvarkos. Jų atlikimo metu surinkti duomenys, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, surinkti atliekant BPK numatytus veiksmus (liudytojų, iš dalies nuteistųjų parodymai; dokumentų, asmens apžiūros protokolai; Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnybos) pateikti duomenys ir kt.), leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad kriminalinės žvalgybos subjektų turėta pirminė informacija pasitvirtino. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad byloje esantys kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gauti duomenys atitinka visus įrodymams keliamus teisėtumo reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jais spręsdamas nuteistųjų R. Z. ir D. Z. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimą nagrinėjamoje byloje.

29. Pažymėtina, kad, įvertinus apeliacinės instancijos teismo papildomai gautus duomenis, su tokia išvada iš esmės sutiko ir nuteistųjų R. Z. bei D. Z. gynėjas, kuris baigiamųjų kalbų metu, pasisakydamas dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo, akcentavo tik kriminalinės žvalgybos veiksmų, atliktų dėl D. Z., faktinio ir teisinio pagrindų nebuvimą, tačiau ir su šiais gynėjo teiginiais negalima sutikti.

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad informacija dėl D. Z. galbūt neteisėto elgesio buvo gauta kontroliuojant ne nuteistosios, o jos sutuoktinio – R. Z. – elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją. Jau buvo minėta, kad šiems kriminalinės žvalgybos veiksmams atlikti egzistavo faktinis ir teisinis pagrindas, todėl jų atlikimo metu gauti duomenys – užfiksuoti R. Z. ir D. Z. tarpusavio pokalbiai dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo J. Ž. – atitinka visus BPK 20 straipsnio keliamus reikalavimus.

31. Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta dėl situacijų, kai taikant neviešo pobūdžio tyrimo priemones gaunami tam tikri duomenys, leidžiantys įtarti apie kitas to paties asmens arba kitų asmenų daromas nusikalstamas veikas negu tos, kurias tiriant buvo taikomos šios priemonės. Tokiu atveju teismai iš esmės laikosi pozicijos, kad tokiu būdu gauti faktiniai duomenys paprastai gali būti panaudoti kaip įrodymai baudžiamajame procese dėl šių kitų nusikalstamų veikų, t. y. nusikalstamų veikų, dėl kurių nebuvo leista panaudoti atitinkamų neviešo pobūdžio tyrimo priemonių, tuo atveju, jeigu šios kitos nusikalstamos veikos pateko į kategoriją veikų, dėl kurių tokios priemonės taip pat gali būti taikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-94-895/2015). D. Z. padarytas nusikaltimas, už kurį ji yra nuteista, nenurodytas KŽĮ 8 straipsnio 1 dalies 1 punkte, tačiau tai nereiškia, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmais surinkti duomenys negali būti panaudojami įrodinėjant jos kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.

32. Minėta, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2017 m. birželio 13 d. nutartimi buvo kontroliuojami R. Z. pokalbiai telefonu, turint duomenų, kad jis daro korupcinio pobūdžio nusikaltimus. Būtent už tokio pobūdžio nusikalstamą veiką jis yra nuteistas nagrinėjamoje byloje. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu buvo atsiradęs pagrindas manyti, kad R. Z. galbūt padarė kitą, ne mažiau pavojingą, nusikaltimą – sukurstė D. Z. piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, t. y. pasinaudojant tarnybine padėtimi galbūt duoti neteisėtą nurodymą pavaldiems darbuotojams suklastoti dokumentą (išduoti elektroninį laikino nedarbingumo pažymėjimą). Remdamasis šia informacija, Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras 2017 m. rugsėjo 12 d. teikimu Nr. S4-227RN dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo kreipėsi į Panevėžio apygardos teismo pirmininką, o 2017 m. rugsėjo 13 d. šio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas priėmė nutartį dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo – techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka, t. y. elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir jos turinio fiksavimo – D. Z. sankcionavimo laikotarpiui nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2017 m. gruodžio 13 d. (t. 1, b. l. 86–90, 91–92). Šios byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad D. Z. padarytas nusikaltimas yra tiesiogiai susijęs su R. Z. neteisėtais veiksmais, todėl byloje užfiksuoti R. Z. pokalbiai telefonu su D. Z. laikytini leistinais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

33. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai R. Z. ir D. Z. buvo taikyti paisant proporcingumo reikalavimų, išlaikant įstatymų reikalavimus atitinkančią proporciją tarp naudojamų priemonių siekiant išsamiai atskleisti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo užtikrinimo. Apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu gynėjas akcentavo, kad R. Z. atžvilgiu kriminalinės žvalgybos veiksmai buvo atliekami neproporcingai ilgai (beveik vienerių metų laikotarpį), tačiau šiam teiginiui negalima pritarti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymo metu informacija, dėl kurios buvo pradėtas kriminalinės žvalgybos tyrimas, tvirtinosi – paaiškėdavo vis naujos faktinės aplinkybės; buvo sankcionuojamas kriminalinės žvalgybos veiksmų taikymas kitų galbūt nusikalstamas veikas vykdžiusių asmenų atžvilgiu; atskleisti kitų asmenų korupcinio pobūdžio galbūt neteisėti veiksmai; surinkus pakankamai duomenų, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Apeliacinės instancijos teismo turimais duomenimis (teismų informacinė sistema Liteko), šiuo metu Panevėžio apygardos teisme nagrinėjama kita baudžiamoji byla, kurioje R. Z. kaltinamas tuo pačiu laikotarpiu galbūt įvykdytos kitos korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymu. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju R. Z. atžvilgiu užsitęsę kriminalinės žvalgybos veiksmai atitiko baudžiamojo proceso tikslus ir nelaikytini neproporcingais bei pertekliniais.

Dėl R. Z. kaltės padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą

34. Neigdamas savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nuteistasis R. Z. nurodo, kad J. P. tik nurodė apeliantui V. P. telefono numerį, o vėliau nuteistasis pats, be seniūno dalyvavimo ir jokių pastarojo nurodymų, susitarė su V. P. dėl jo darbo ir jam mokėtino – 20 Eur per dieną – atlyginimo. Anot apelianto, jam nebuvo žinoma, kad V. P. kažkuriuo laikotarpiu buvo įdarbintas seniūnijoje. Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje taip pat nėra įrodytas kyšio davimas J. P., siekiant jo palankumo priimant UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus darbus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais R. Z. apeliacinio skundo argumentais ir juos atmeta.

35. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė R. Z. inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, t. y., kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, jis tiesiogiai davė 359,64 Eur vertės kyšį (duomenys neskelbtini) seniūnui J. P. už pastarojo neteisėtą veikimą, vykdant įgaliojimus ir palankumą ateityje. Byloje surinkti įrodymai – liudytojo V. P., G. R. parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gauti duomenys, nuteistojo J. P. parodymai, kiti byloje surinkti duomenys – patvirtina, kad R. Z. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai atliko J. P. priklausančių tvarto, pirties bei lauko grilio (šašlykinės), statybos ir remonto darbus, bendros 359,64 Eur vertės, už neteisėtą J. P. veikimą vykdant įgaliojimus, tai yra, už tai, kad J. P. eidamas seniūno pareigas, pagal 2017 m. liepos 31 d. terminuotą darbo sutartį laikino pobūdžio darbus seniūnijoje dirbančiam ir J. P. pavaldžiam V. P. davė neteisėtą nurodymą laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. spalio 20 d., tai yra darbo seniūnijoje metu, dirbti remonto bei statybos darbus R. Z. ir jo motinai Z. Z. priklausančioje sodyboje ir už J. P. palankumą priimant rangovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus rangos darbus bei gerų santykių palaikymą ateityje J. P. vykdant seniūno pareigas.

36. Nors nuteistasis R. Z. teigia, kad jis pats paskambino V. P. ir jam nebuvo žinoma apie tai, kad pastarasis kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo įdarbintas laikino pobūdžio darbams seniūnijoje, byloje esantys įrodymai paneigia šiuos apeliacinio skundo argumentus. Antai apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojas V. P. nurodė, kad sulaukė skambučio iš seniūno J. P., kurį pažinojo. Jis jam pasiūlė dirbti pas R. Z., paklausė, ar gali pastarajam duoti V. P. telefono numerį. Pasak liudytojo, jis sutiko, nes jam reikėjo pinigų ir tą darbą pasiūlė seniūnas. Darbų buvo daug. Dirbo pas R. Z. laikotarpiu nuo liepos mėnesio pabaigos iki lapkričio mėnesio pabaigos. Iki seniūno skambučio R. Z. nepažinojo. Žinojo, kad tuo pačiu laikotarpiu buvo įdarbintas seniūnijoje, gaudavo už tai atlyginimą, tačiau realiai dirbo tik vieną savaitę – prieš lapkričio 1 d. grėbė kapinėse lapus. Jeigu seniūnas būtų paskambinęs ir nurodęs dirbti seniūnijoje, būtų ėjęs ten, tačiau tokio skambučio nesulaukė. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. P. taip pat parodė, kad paskambinęs jam J. P. ir paklausęs liudytojo, ar jis nenorėtų dirbti pas seniūno draugą R. Z., taip pat pažadėjo suderinti reikalus savivaldybėje ir įdarbinti liudytoją V. P. seniūnijoje. Liudytojas suprato, kad dirbs pas R. Z. nelegaliai. Šie liudytojo V. P. parodymai visiškai atitinka 2018 m. spalio 5 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotus duomenis, kuriais byloje nustatyta, kad 2017 m. liepos 24 d., pirmo telefoninio pokalbio su R. Z. metu, į klausimą, ar liudytojas sutiktų dirbti pas nuteistąjį, V. P. atsakė: “Nu jisai ten žadėjo mane apiforminti seniūnas. Ten nu jeigu gausis. Šiaip tai teigiamai, bet būtų gerai, kad apiformintų“. Sutiktina, kad šio pokalbio metu R. Z. dar nežinojo apie galimą V. P. įdarbinimą seniūnijoje, tačiau jau po kelių dienų, 2017 m. liepos 28 d., apeliantui paskambinęs J. P. jį informavo apie tai, kad „<...> nuo pirmos dienos priims jį (V. P.) darban <...>“. J. P. tai pat nurodė R. Z. „nepermokėti“ V. P., nes „<...> čia tyliai-tyliai, o anas toliau, pas jį (R. Z.) dirbs“. Vėliau nuteistasis J. P. patikslino, kad V. P. dirbs tiek, kiek reikės. Pažymėjo, kad V. P. bus „dvigubas atlyginimas <...>, aukso kasyklos, kitaip tariant“, į ką R. Z. atsakė, kad tai yra gerai ir apie tai visiems žinoti nebūtina.

37. Tą aplinkybę, kad V. P. darbas pas R. Z. buvo „koordinuojamas“ nuteistojo J. P., patvirtina ir kitų tarp pastarojo ir apelianto kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuotų telefoninių pokalbių turinys. Antai telefoninio pokalbio, vykusio 2017 m. rugpjūčio 1 d., metu seniūnas J. P. nurodė R. Z., kad „tas jo berniukas“ (V. P.) apeliantą ir vėl paveda, nes negali dirbti dėl nugaros skausmų. Šio pokalbio metu J. P. taip pat siūlė R. Z. „paimti“ dar vieną berniuką, bet „be pinigų“, tačiau pastarasis atsisakė, nes „pradės plepėti, bus blogai“. Tuomet J. P. pažadėjo jaunesniam berniukui duoti kitą darbą ir pakalbėti su V. P. apie darbą pas R. Z.: „<...> pakalbėsiu tyliai-tyliai ir anas ti jau sistemų žina kadu nuvažiuoti ir kaip ir atvažiuos <...>“. J. P. reiškė susirūpinimą, kad dėl V. P. ligos užsitęs statybos ir remonto darbų pas R. Z. atlikimas (t. 1, b. l. 58–60). Paskambinęs apeliantui 2017 m. spalio 20 d., J. P. jį informavo apie tai, kad „kitai savaitei norėtų darbininkų paimti“, todėl V. P. pas R. Z. tą savaitę nedirbs. J. P. taip pat nurodė, kad praneš apie tai V. P..

38. 2017 m. liepos 31 d. darbo sutartimi Nr. D-9 byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. V. P. buvo įdarbintas (duomenys neskelbtini) seniūnijoje darbininku laikino pobūdžio darbams. Darbo sutartyje nurodoma, kad jam buvo taikytas Lietuvos Respublikos vyriausybės nustatytas minimalus 2,32 Eur valandinis tarifinis atlygis. V. P. taip pat buvo nustatyta 8 valandų darbo diena, 40 valandų darbo savaitė (t. 2, b. l. 4).

39. Šie byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu V. P. buvo įdarbintas seniūnijoje, gaudavo ten nustatyto dydžio darbo užmokestį ir apie tai buvo žinoma nuteistajam R. Z.. Nagrinėjamu atveju nekelia abejonių ir tas faktas, kad realiai V. P. dirbo ne seniūnijoje, bet pas apeliantą ir jo motiną. Pirmiau išnagrinėti bylos duomenys taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad dirbdamas pas R. Z., V. P. buvo kontroliuojamas J. P. ir, jeigu šis būtų nurodęs, būtų atsisakęs darbo pas apeliantą bei pradėjęs dirbti pagal darbo sutartį seniūnijoje. Taigi byloje nustatyta, kad dirbdamas pas R. Z., V. P. vykdė seniūno J. P. nurodymus.

40. Pažymėtina, kad tokią išvadą netiesiogiai patvirtina ir paties R. Z. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis, teigdamas, kad su J. P. juos sieja tik darbiniai santykiai, negalėjo pasakyti, kodėl ieškodamas darbuotojo, kreipėsi būtent į J. P.. Nuteistasis taip pat negalėjo logiškai paaiškinti tarp jų užfiksuotų telefoninių pokalbių, teigė, kad nežinojo, jog V. P. buvo įdarbintas seniūnijoje, nors minėtų pokalbių turinys leidžia daryti priešingą išvadą. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad R. Z. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tik vieną kartą. Visais kitais atvejais nuteistasis pasinaudodavo savo teise atsisakyti duoti parodymus. Teismų praktikoje yra pasisakyta, kad kaltinamojo apsisprendimas dėl parodymų (ne)davimo ir jų turinio yra sudedamoji teisės į gynybą dalis ir pats savaime neįrodo jo kaltės, tačiau šie duomenys turi reikšmės formuojant teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-39-788/2021).

41. Priešingai nei teigia apeliantas, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina ir tai, kad, siekdamas „atsidėkoti“ J. P. už pirmiau aptartą V. P. duotą neteisėtą nurodymą dirbti R. Z. ir jo motinai priklausančioje sodyboje bei užtikrinti J. P. palankumą priimant rangovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus rangos darbus bei gerų santykių palaikymą ateityje J. P. vykdant seniūno pareigas, R. Z. tiesiogiai davė J. P. kyšį – UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų atliktus J. P. priklausančių tvarto, pirties bei lauko grilio (šašlykinės) statybos ir remonto darbus, kurių vertė 359,64 Eur. Tokiais įrodymais laikytini kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu surinkti duomenys; liudytojo G. Z. parodymai; nuteistojo J. P. parodymai; 2018 m. lapkričio 28 d. pastatų apžiūros protokolas su priedais, iš kurio matyti, kad kaltinime nurodyti statybos ir remonto darbai buvo atlikti; 2019 m. spalio 30 d. dokumentų apžiūros protokolo duomenys, kurie patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojų atliktų J. P. priklausančių tvarto, pirties bei lauko grilio (šašlykinės) statybos ir remonto darbų vertė 359,64 Eur; kiti nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

42. Atlikęs išsamią byloje esančių tarp R. Z. ir J. P. užfiksuotų telefoninių pokalbių turinio analizę, ištyręs kitus byloje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad byloje yra įrodyta, jog 2018 m. balandžio 27 d., žvejybos pas J. P. metu, pastarasis pareikalavo iš R. Z. duoti kyšį, t. y. nemokamai atlikti jam priklausančio turto (tvarto, pirties ir lauko grilio (šašlykinės) statybos remonto darbus, o R. Z. savo ruožtu sutiko duoti šį kyšį už J. P. neteisėtus veiksmus (darbuotojo V. P. suradimą ir jam duotą nurodymą dirbti pas R. Z. ir jo motiną) ir J. P. palankumą priimant rangovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus rangos darbus ateityje. Byloje nustatyta, kad po 2018 m. balandžio 27 d. įvykusio nuteistųjų susitikimo, 2018 m. gegužės 10 d. tarp nuteistųjų J. P. ir R. Z. vykusio telefoninio pokalbio metu, R. Z. pasakė, kad J. P. „ <...> buvo užvedęs kalbą apie tokį statybinį elementą vieną <...>“, todėl norėtų užsukti pas pastarąjį „ <...> viską aptarti galutinai <...>“. Atsakydamas į tai, J. P. nurodė, kad supranta apie ką kalba R. Z., tačiau jam „<...> biški sarmatoka <...>“, nes „<...> kiek jau piktnaudžiauti možna <...> ale jei yra galimybės, <...> būtų žiauriai gerai“. Savo ruožtu R. Z. atsakė, kad „ <...> jeigu buvo kalba, tai ir buvo, tai reikėjo mat tada arba davest, arba išbraukt iš sąrašo“ (t. 1, b. l. 94–95). Tą aplinkybę, kad nuteistieji kalba būtent apie kaltinime nurodyto J. P. turto statybos ir remonto darbus, už kuriuos pastarasis nesiruošė atsiskaityti ir kuriais R. Z. siekė „atsidėkoti“ J. P., patvirtina ne tik paties nuteistojo J. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, bet ir kitų, tarp nuteistųjų J. P. ir R. Z. vykusių, telefoninių pokalbių turinys, taip pat tarp R. Z. ir jo darbuotojo G. Z. tą pačią dieną – 2018 m. gegužės 10 d. – užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu apeliantas nurodo pastarajam užvažiuoti pas seniūną, nes jam reikia „paklijuoti grindų plyteles“ (t. 1, b. l. 96). 2018 m. gegužės 25 d. kalbėdamas su R. Z., J. P. patvirtino, kad darbai vyksta, darbininkai dirba labai gerai („labai puikiai, ne tas žodis“). Pažymėtina, kad iš karto po šių nuteistojo J. P. žodžių, R. Z. teiraujasi dėl pas seniūną dirbančio berniuko, klausia, ar jis nenorėtų jo „paleisti“. Atsakydamas į tai, J. P. nurodo, kad dėl R. Z. jis „<...> turi viską padaryti <...>“. Pasak J. P., berniukas yra „ <...> prie jo <...>“, bet jis gali „<...> jį duoti <...>“ (t. 1, b. l. 97). Šio tarp nuteistųjų užfiksuoto pokalbio turinys, vertinant jį kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, neginčijamai patvirtina, kad atlikdamas kaltinime nurodytus J. P. turto remonto ir statybos darbus, R. Z. siekė pastarojo palankumo, jam vykdant seniūno pareigas, nes, įsitikinęs, kad J. P. prašyti atlikti darbai vyksta, apeliantas iš karto paprašė J. P. eilinės „paslaugos“.

43. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu pirmiau nurodytas aplinkybes patvirtino ir pats J. P., kuris nurodė, kad žinojo, jog R. Z. jautėsi skolingas už anksčiau jam suteiktą paslaugą (V. P. duotą neteisėtą nurodymą), todėl J. P. jo paprašė be jokio atlygio išklijuoti plyteles jo pirtelės viduje, o paskui ta pati įmonė – UAB „(duomenys neskelbtini)“ – sutvarkė jo tvarto pamatus, apmūrijo rūkyklą. Anot nuteistojo J. P., vėliau, kai jam buvo pareikštas įtarimas, R. Z. jam pasiūlė padengti išlaidas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus darbus. J. P. neturint pinigų, juos jam padavė pats R. Z., tačiau, anot J. P., jie nesitarė, kad jis šiuos pinigus pasiskolina iš apelianto. J. P. nesuprato, kodėl R. Z. reikėjo, kad jis pervestų pinigus už atliktus darbus į įmonės sąskaitą. Nuteistasis taip pat nurodė, kad R. Z. buvo palanku su juo, kaip su seniūnu, palaikyti gerus santykius, nes buvo atvejų, kai jis priiminėjo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų projektus ir per daug „nesikabinėdamas“ pasirašinėdavo darbų atlikimo aktus.

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo R. Z. kaltę dėl kyšio davimo J. P. už pastarojo neteisėtą veikimą patvirtina ne tik pirmiau aptarti paties nuteistojo J. P. parodymai, bet ir kiti byloje surinkti įrodymai: (duomenys neskelbtini)seniūnijos ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos 2017 metų viešųjų pirkimų paraiškos, rangos sutartys, sudarytos su UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir atliktų darbų priėmimo aktai, kurie, priešingai nei teigia apeliantas, yra pasirašyti ne tik savivaldybės administracijos atstovų, bet ir J. P. (t. 3, b. l. 65, 77–78, 95 ir kt.); tarp nuteistųjų J. P. ir R. Z. užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, kurių metu jie kalba apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliekamus darbus (darbų atlikimą „į skolą“) ir apie vėlesnį šios bendrovės dalyvavimą konkursuose; 2018 m. gruodžio 17 d. PVM sąskaita faktūra, 2018 m. gruodžio mėnesio atliktų darbų aktas, iš kurių matyti, kad jie buvo išrašyti žymiai vėliau nei buvo atlikti kaltinime nurodyti statybos ir remonto darbai (byloje nustatyta, kad darbai buvo atlikti 2018 m. pavasarį) ir po to, kai 2018 m. lapkričio 21 d. ir lapkričio 22 d. atitinkamai J. P. ir R. Z. buvo pareikšti įtarimai nagrinėjamoje byloje; liudytojo G. Z. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad darbų atlikimo aktas nebuvo surašytas laiku todėl, kad J. P. buvo užsiminęs apie kitų darbų atlikimą, o vėliau šis faktas užsimiršo. Dokumentai buvo surašyti tik metų pabaigoje, nes reikėjo surinkti visus įsiskolinimus. Tuo pačiu liudytojas pripažino, kad tokia praktika – kai darbai būna apmokami praėjus daugiau nei pusei metų po jų užbaigimo – įmonėje nėra įprasta; iš dalies paties R. Z. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur jis patvirtino, kad su J. P. dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbų apmokėjimo susisiekė šios bendrovės darbuotojas R. Ž.. Apeliantas taip pat paaiškino, kad pats nesiekė susitikti su J. P., nes jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, uždraudžiant bendrauti ir ieškoti ryšių su J. P.. Pastarasis susirado jį pats ir pasakė, kad neturi pinigų pateiktai sąskaitai apmokėti. Anot apelianto, jis padavė J. P. 450 Eur. Negali nurodyti, ar tuomet sakė, kad tuos pinigus jam skolina.

45. Pažymėtina, kad atliekant ikiteisminį tyrimą, apklausiamas 2019 m. gegužės 9 d., J. P. iš pradžių davė parodymus, patvirtinančius šias R. Z. nurodytas aplinkybes, tačiau vėliau, tos pačios apklausos metu, parodė, kad nori būti nuoširdus ir papasakoti, kaip buvo iš tikrųjų. Nuteistasis J. P. paaiškino, kad 2018 m. gruodžio mėnesį jam, į jo asmeninį telefono numerį, paskambino R. Ž. ir pranešė, kad su juo nori susitikti R. Z.. Jiems susitikus, R. Z. padavė J. P. savo asmeninius 360 Eur ir nurodė sumokėti juos UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes tai „palengvins bylos likimą“. Nuteistojo J. P. teigimu, jis pasielgė taip, kaip prašė apeliantas. Vėliau jie ta tema nebendravo. Taigi savo pinigais už UAB „(duomenys neskelbtini)“ jam atliktus darbus J. P. iki šiol nėra nieko sumokėjęs. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. P. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą. Šiame procesiniame sprendime jau buvo išsamiai pasisakyta, kodėl spręsdamas nuteistojo R. Z. kaltės klausimą, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai didesnę reikšmę teikia nuteistojo J. P. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, o teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodytomis aplinkybėmis remiasi tiek, kiek jas patvirtina kiti bylos duomenys (žr. 25 p.), todėl teisėjų kolegija pakartotinai plačiau neanalizuoja nuteistojo R. Z. apeliacinio skundo argumento, susijusio su nuteistojo J. P. proceso metu duotų parodymų vertinimu.

46. Išnagrinėjusi pirmiau nurodytų nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu R. Z. yra pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį. Jo veiksmuose yra visi jam inkriminuotos nusikaltimo sudėties požymiai – byloje neginčijamai nustatyta, kad jis tiesiogiai davė kyšį seniūnui J. P. už pageidaujamą jo neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus ir palankumą ateityje. Esant šioms aplinkybėms, naikinti šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl D. Z. ir R. Z. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį

47. Apeliaciniuose skunduose abu apeliantai nurodo, kad jie nekurstė šeimos gydytojos I. D. suklastoti J. Ž. ligos istoriją ir elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, o, remdamiesi tikra informacija dėl pastarojo sveikatos būklės (J. Ž. šlubavimu), tik paprašė jos išduoti šiam žmogui nedarbingumo pažymėjimą. Anot apeliantų, kitokią diagnozę gydytoja įrašė savo iniciatyva. D. Z. teigimu, I. D. tik pažeidė nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarką, o už tokius pažeidimus asmenys nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Šie apeliacinių skundų argumentai taip pat yra nepagrįsti, todėl jie irgi atmetami.

48. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino D. Z. ir R. Z. kaltais dėl kurstymo suklastoti tikrus dokumentus, ir, remdamasis byloje surinktais įrodymais, teisingai nustatė šios nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, konstatuodamas, kad R. Z. ir D. Z., veikdami kartu, sukurstė šeimos gydytoją I. D. suklastoti J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninius nedarbingumo pažymėjimus, juose įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis apie J. Ž. laikiną nedarbingumą laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. liepos 21 d. dėl ligos, kurios kodas pagal Tarptautinę ligų kvalifikaciją G54.4 (juosmens ir kryžmens nervų šaknelių sutrikimai), nors iš tiesų laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. liepos 21 d. J. Ž. nesirgo, ir taip sudarė sąlygas J. Ž. esant pateisinamai priežasčiai (nedarbingumui) nedalyvauti projekte ir dirbti R. Z. ir pastarojo motinai Z. Z. priklausančioje sodyboje, o vėliau, tęsdami nusikalstamą veiką ir siekdami, kad J. Ž. nedarbingumo laikotarpis būtų pratęstas, sukurstė I. D. suklastoti J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninį nedarbingumo pažymėjimą juose įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis apie J. Ž. laikiną nedarbingumą laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 22 d. iki 2017 m. liepos 28 d. dėl ligos, kurios kodas pagal Tarptautinę ligų kvalifikaciją G54.4 (juosmens ir kryžmens nervų šaknelių sutrikimai), nors iš tiesų laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 22 d. iki 2017 m. liepos 28 d., J. Ž. nesirgo, ir tokiu būdu J. Ž. sudarė sąlygas esant pateisinamai priežasčiai (nedarbingumui), nedalyvauti projekte ir tęsti darbus sodyboje.

49. Nors abu apeliantai teigia, kad nekurstė šeimos gydytojos suklastoti tikrus dokumentus, nes prašydami išduoti nedarbingumo pažymėjimą J. Ž. rėmėsi tariamai tikrais duomenimis (pastarojo kojos sužalojimu), byloje surinkti įrodymai – kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu užfiksuoti nuteistųjų tarpusavio ir nuteistojo R. Z. bei J. Ž. telefoniniai pokalbiai, paties J. Ž. parodymai, 2018 m. lapkričio 22 d. asmens apžiūros pas medicinos ekspertą protokolas, kiti byloje surinkti įrodymai – paneigia tokius apeliacinių skundų argumentus.

50. Šiame nuosprendyje jau buvo paminėta (žr. 24 p.), kad savo pirminėse apklausose, tiek apklausiamas vadovaujantis BPK 80 straipsnio 1 dalimi, tiek kaip liudytojas J. Ž. aiškiai ir nedviprasmiškai paaiškino, kad kaltinime nurodytu laiku jis dirbo pas R. Z., jautėsi puikiai, nešlubavo, kojos vinimi prasidūręs nebuvo, į gydymo įstaigą nesikreipė, bet turėjo nedarbingumo pažymėjimą, kurį jam „padarė“ R. Z.. Pažymėtina, kad šiuos savo parodymus liudytojas J. Ž. patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, paaiškindamas, kad apklausimas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė kitokias, nuteistųjų gynybinę versiją patvirtinančias, aplinkybes, nes buvo labai susijaudinęs ir pasimetęs. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmiau nurodytais nuosekliais liudytojo J. Ž. parodymais. Juo labiau, kad jie visiškai atitinka kitus byloje esančius duomenis.

51. Byloje nustatyta, kad telefoninio pokalbio, vykusio 2017 m. liepos 17 d., metu J. Ž. pranešė R. Z., kad jam skambino iš Teritorinės darbo biržos (toliau – darbo birža) ir liepė atvažiuoti. J. Ž. svarstė, kad jeigu jam reikės lankytis darbo biržoje keturias dienas iš eilės, jam nėra prasmės pradėti dirbti pas R. Z.. Liudytojas taip pat sakė, kad priešingu atveju, jam atsisakius atvykti nurodytu laiku, jis bus išregistruotas iš darbo biržos ir artimiausius šešis mėnesius negaus nedarbo socialinio draudimo išmokos. Atsakydamas į tai, nuteistasis R. Z. iš pradžių svarstė, kad J. Ž. galėtų pabandyti atlikti eksperimentą ir kelias dienas nesilankyti darbo biržoje, tačiau netrukus pasakė, kad liudytojas galėtų pasiimti „biuletenį“, vėliau pasitikslino, kad „biuletenį suorganizuos“. Liudytojas J. Ž. atsakė, kad jam tuomet reikėtų kažką susilaužyti, tačiau R. Z. tepasakė, kad šia tema jie pašnekės apeliantui atvažiavus pas liudytoją (t. 1, b. l. 47–49). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad tą pačia dieną, 10.32 val., praėjus dviem valandoms po telefoninio pokalbio su J. Ž., R. Z. atvažiavo pas savo žmoną, dirbančią VšĮ (duomenys neskelbtini) pavaduotoja medicinai, ir pranešė, kad jiems reikėtų pasišnekėtų (t. 1, b. l. 50). Dar po penkių minučių apeliantas skambino J. Ž., prašydamas pastarojo nurodyti savo asmens duomenis ir jo šeimos gydytojos pavardę.

52. Apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja gydytoja I. D. parodė, kad pas ją buvo atėjusi jos kolegė, jaunystės draugė gydytoja D. Z., kuri pasakė, kad pas juos darbovietėje susižalojo žmogus ir paprašė jam išduoti nedarbingumo pažymėjimą. Liudytoja I. D. patvirtino niekada nemačiusi šito žmogaus, jo asmeniškai neapžiūrėjusi. Anot liudytojos, ji pati, savo nuožiūra, įrašė tiek į J. Ž. sveikatos istoriją, tiek į nedarbingumo pažymėjimą kitokią diagnozę nei jai nurodė nuteistoji – juosmens skausmus. Liudytojos teigimu, taip pasielgė dėl to, kad sužalojimo atveju reikėtų skirti rentgeną, apibūdini žaizdą ir pan., tačiau nematydama ligonio, ji to padaryti negalėjo. I. D. pažymėjo, kad išrašė nedarbingumo pažymėjimą dėl to, kad, pasak D. Z., J. Ž. buvo susižalojęs, o sužalotas žmogus dirbti negali. Liudytoja taip pat patvirtino atlikusi šiuos veiksmus, o vėliau pratęsusi nedarbingumo pažymėjimo terminą ne savo iniciatyva, o paprašyta draugės (D. Z.). Jai nekilo abejonių dėl nedarbingumo termino pratęsimo, nes, logiškai mąstant, žaizda nesugyja per penkias dienas.

53. J. Ž. sveikatos kortelės kopija nustatyta, kad 2017 m. liepos 17 d. gydytoja I. D. padarė joje įrašą, nurodydama, kad J. Ž. jau tris dienas jautė nugaros skausmus, kurie stiprėjo, objektyviai juda lėtai. Gydytoja taip pat nurodė, kad J. Ž. išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpiui nuo 2017 m. liepos 17 d. iki 2017 m. liepos 21 d. Pastarąją dieną J. Ž. sveikatos kortelėje gydytojos buvo padarytas naujas įrašas, nurodant, kad J. Ž. būklė geresnė, tačiau skausmai išlieka. Nedarbingumo terminas pratęstas iki 2017 m. liepos 28 d. (t. 5, b. l. 17–18).

54. 2017 m. liepos 17 d., 12.36 val., praėjus dviem valandoms po apelianto susitikimo su D. Z., atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, buvo užfiksuotas R. Z. skambutis J. Ž., kurio metu nuteistasis informavo liudytoją apie tai, kad jam „nuo šios dienos išrašyta pažyma dėl pradurtos kojos iki penktadienio“. R. Z. taip pat klausė J. Ž., ar jis informuos apie tai darbo biržą. Pastarasis atsakė, kad rytoj nuvažiuos ten ir pašnekės, tačiau R. Z. jam priminė, kad jis to daryti negali, nes turi nedarbingumo pažymėjimą. Tuomet susipratęs J. Ž. pasakė, kad tiesiog paskambins į darbo biržą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kalbėdamas toliau su J. Ž., R. Z. nurodė jam, ką šis turi pasakyti skambučio į darbo biržą metu: „<...> perdurta koja ir vsio <...>“; „<... buvai pas daktarą, daktaras davė pažymą <...>“; „<...> sakyk, sakyk šiai savaitei, bet gali būti ir dviem, nes labai drūtai perdūrei <...>, užsikrėtė su cvieku <...>“. Pokalbio pabaigoje J. Ž. patvirtino, kad viską suprato ir viską pasakys (t. 1, b. l. 52).

55. Pažymėtina, kad tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde teigdamas, kad J. Ž. tikrai buvo perdurta koja, nuteistasis akcentavo, kad jis šlubavo ir jautė skausmą, tačiau byloje nustatyta, jog tą pačią dieną, po nedarbingumo pažymėjimo jam išdavimo, J. Ž. tęsė savo darbus pas R. Z.. Tokią išvadą patvirtina 2017 m. liepos 17 d., 13.12 val., tarp pastarojo ir J. Ž. užfiksuotas telefoninis pokalbis, kurio metu J. Ž. klausė R. Z., kur yra rąstai (iš viršaus ar iš apačios) ir kokias lentas jam reikia dažyti. Apeliantui atsakius, J. Ž. patvirtino, kad viską suprato ir jau pradeda dažyti. Šio pokalbio turinys taip pat patvirtina paties J. Ž. parodymus apie tai, kad nedarbingumo laikotarpiu jis nebuvo susižalojęs, jautėsi gerai ir dirbo pas R. Z.. Pirmiau aptartų duomenų kontekste, netiesioginiu įrodymu, patvirtinančių tą aplinkybę, kad J. Ž. nebuvo sužalojęs kojos, laikytini ir liudytojos I. D. parodymai, kur ji nurodė, kad sužalotas žmogus negali dirbti. Taigi negali ir dažyti lentų bei nešioti rąstų praėjus tik kelioms valandoms po nedarbingumo pažymėjimo jam išdavimo. R. Z. kaltę patvirtina ir 2017 m. liepos 24 d. tarp jo ir J. Ž. įvykęs pokalbis, kurio metu J. Ž. pranešė R. Z., kad dėl tėvo mirties negalės toliau pas jį dirbti, o nuteistasis, primindamas J. Ž. apie tai, kad jam yra išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir prašydamas „nepavesti tų, kas jį parašė“, sakė jam atvažiuoti pasiimti algos „už tas savaitės dienas“. Tai, kad J. Ž. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas ir jis negalėjo tuo laikotarpiu lankytis darbo biržoje, R. Z. priminė liudytojui dar kartą, kalbėdamas su juo tą pačią dieną vėliau (t. 1, b. l. 52, 53–54, 56–57).

56. 2018 m. lapkričio 22 d. asmens apžiūros pas medicinos ekspertą protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad apžiūrėjus J. Ž. kairę ir dešinę pėdas sužalojimo žymių, randų nenustatyta. Apžiūros metu dalyvavęs medicinos ekspertas nurodė, kad po tokios traumos, kaip įsidūrimas į pėdą, turėjo likti randas, tačiau surandėjimo žymių, atsiradusių gyjant žaizdai, nenustatyta (t. 5, b. l. 189–196). Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu šio įrodymo vertinimu, apeliantas nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu iš viso nebuvo aiškinamasi, ar perdūrus koją vinimi gali išlikti kokie nors liekamieji reiškiniai, kai po sužalojimo praėjo daugiau nei vienerių metų laikotarpis. Šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas ir atmestinas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apžiūrint J. Ž. pėdas dalyvavo medicinos ekspertas, kurio kompetencija teismas neturi pagrindo abejoti. Įvertinęs 2018 m. lapkričio 22 d. asmens apžiūros pas medicinos ekspertą protokole užfiksuotus duomenis kitų pirmiau aptartų byloje surinktų duomenų – J. Ž. parodymų, liudytojos I. D., kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gautų duomenų ir kt. – kontekste, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad jie laikytini nuteistųjų R. Z. ir D. Z. kaltę patvirtinančiu įrodymu.

57. Byloje taip pat nustatyta, kad apie tai, jog J. Ž. fiziškai jautėsi gerai ir objektyvaus būtinumo išduoti jam nedarbingumo pažymėjimą nebuvo, žinojo ir D. Z.. Jai taip pat buvo žinoma, kad nedarbingumo pažymėjimo J. Ž. reikėjo siekiant pateisinti jo nesilankymą darbo biržoje ir tuo pačiu suteikiant galimybę dirbti R. Z. ir jo motinai priklausančioje sodyboje. Nors apeliantė apklausiama pirmosios instancijos teisme neigė šias aplinkybes, be pirmiau išnagrinėtų įrodymų, jas taip pat patvirtina byloje užfiksuoti tarp D. Z. ir R. Z. vykę telefoniniai pokalbiai.

58. Šiame procesiniame sprendime jau buvo minėta, kad netrukus po savo pokalbio su J. Ž., kurio metu jis žadėjo „suorganizuoti“ jam nedarbingumą – 2017 m. liepos 17 d., apie 10.30 val., R. Z. susitiko su D. Z. (žr. 49 p.), o už valandos, 11.32 val., ji jam jau pranešė, kad J. Ž. išduotas nedarbingumo pažymėjimas iki penktadienio. Apeliantė taip pat nurodė, kad paskui, penktadienį, ji paskambins ir nurodys „kiek reikia toliau“. R. Z. paklausus, ar nedarbingumo pažymėjimas yra išduotas elektronine forma ir ar dėl pradurtos kojos, D. Z. atsakė teigiamai (t. 1, b. l. 51). Byloje taip pat nustatyta, kad paskambinusi R. Z. 2017 m. liepos 21 d., apeliantė klausė, ką jai daryti dėl to berniuko nedarbingumo – pratęsti jo terminą ar ne, į ką R. Z. atsakė, kad gal, jeigu tai nesunku, reikėtų pratęsti. R. Z. taip pat pasakė, kad tomis dienoms J. Ž. laidojo tėvą, o tuomet jau sekančią savaitę galėtų dirbti. Šio pokalbio turinys patvirtina, kad D. Z. buvo žinoma apie tai, kad J. Ž. sveikatos būklė yra gera, o nedarbingumo jam reikia tam, kad jis galėtų dirbti R. Z. sodyboje. Tokią išvadą leidžia daryti ir liudytoja apklaustos I. D. parodymai, kur ji nurodė, kad joks sužalojimas, tarp jų ir kojos pradūrimas vinimi, nesugyja per penkias dienas. Ši aplinkybė negalėjo būti nežinoma medicininį išsilavinimą turinčiai apeliantei, todėl jai manant, kad J. Ž. buvo tikrai patyrės traumą, klausimas dėl jo nedarbingumo termino pratęsimo būtinumo jai neturėjo kilti. Be to, R. Z. aiškiai atsakė, kad pratęsus nedarbingumo terminą dar kelioms dienoms, J. Ž. sekančią savaitę, t. y. nedarbingumo laikotarpiu, galės dirbti. 2017 m. liepos 24 d. vykusio telefoninio pokalbio metu. R. Z. pranešė apeliantei, kad berniukas „jau neis dabar“, nes jam reikia padėti mamai. Į apeliantės klausimą dėl J. Ž. išduoto nedarbingumo pažymėjimo, apeliantas atsakė, kad jau nieko nebepakeisi. Spręsti reikėjo tuomet, kai berniukas nebendravo telefonu. Nuteistasis taip pat nurodė, kad neverta čia „nervuotis“ dėl tokio dalyko, tačiau apeliantė atsakė, kad jai nepatogu prieš I. D.. R. Z. patikinus, kad jis perspėjo J. Ž., jog šis neitų į biržą, D. Z. atsakė, kad viskas bus gerai, jeigu „anas klausys ir kažką supranta“. Apeliantė taip pat aiškiai išreiškė nepasitenkinimą tuo, kad J. Ž. daugiau nebedirbs pas R. Z., nes jam reikia padėti mamai – „<...> kas ti jam mamai padėt reikia. Nu tai gal turi karves, na tai kas, kad turi“ (t. 1, b. l. 54–55).

59. Taigi pirmiau aptartais byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad J. Ž. nebuvo susižalojęs kaltinime nurodytu laikotarpiu, o R. Z. ir D. Z., siekdami, kad jis atliktų pas apeliantą ir jo motiną sodyboje reikiamus statybos ir remonto darbus, veikdami kartu, sukurstė gydytoją I. D. suklastoti tikrus dokumentus – J. Ž. asmens sveikatos istoriją ir elektroninius nedarbingumo pažymėjimus. Bylos duomenys patvirtina, kad abu apeliantai, veikdami kartu, atliko konkrečius ir realius veiksmus, kuriais paskatino I. D. įvykdyti BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą: telefoninių pokalbių ir asmeninių susitikimų metu derino savo veiksmus; pasinaudoję ilgametės draugystės santykiais su liudytoja I. D., palenkė ją suklastoti tikrus dokumentus (I. D. parodė, kad suklastojo kaltinime nurodytus dokumentus ne savo iniciatyva, o tik paprašyta apeliantės, su kuria ją siejo ilgametės draugystės santykiai); atėjusi pas I. D., D. Z. atsinešė J. Ž. sveikatos istoriją (I. D. parodymai); J. Ž. laikino nedarbingumo terminas buvo pratęstas D. Z. ir R. Z. iniciatyva (kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo metu gauti duomenys). Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad R. Z. ir D. Z. veiksmai atitinka jiems inkriminuojamo nusikaltimo požymius, todėl skundžiamu nuosprendžiu jie yra pagrįstai pripažinti kaltais dėl nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad R. Z. veiksmuose galima būtų įžvelgti ne tik kurstytojo, o netgi organizatoriaus padaryti aptariamą nusikalstamą veiką požymius, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad apeliantas yra kaltinamas kurstymu suklastoti tikrus dokumentus ir į tai, kad byla apeliacine tvarka yra nagrinėjama tik pagal R. Z. ir D. Z. apeliacinius skundus, plačiau šiuo klausimu nepasisako, nes tai pablogintų R. Z. teisinę padėtį.

60. D. Z. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad savo veiksmais I. D. tik pažeidė nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarką, o tokie veiksmai, anot jos, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Šiuo apeliacinio skundo argumentu apeliantė iš esmės prašo pripažinti jos įvykdytą nusikaltimą mažareikšmiu, tačiau toks prašymas taip pat yra nepagrįstas.

61. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas BK 37 straipsnio taikymą, yra pažymėjęs, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu. Pagal teismų praktiką dokumentų suklastojimo ir disponavimo jais bylose taikant BK 37 straipsnio nuostatas būtina atsižvelgti į: 1) nusikaltimu padarytos žalos dydį (nustatoma, kad dokumento suklastojimas nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms – teisingai dokumentų apyvartai, normaliai institucijų veiklai ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti); 2) nusikaltimo dalyką (nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, dalykas yra dokumentas, taigi vertinama konkretaus rašytinio akto svarba, dokumento teisinis ir kitokio pobūdžio reikšmingumas, dokumentu sukurti teisiniai santykiai, apyvartos mastas); 3) kitus nusikaltimo požymių ypatumus (t. y. atsižvelgtina į visų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką suklastojant konkretų dokumentą ar disponuojant juo, kai nustatoma, kad šie požymiai egzistuoja tik formaliai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-413-895/2016, 2K-169-689/2018).

62. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. Z. ir R. Z. veiksmai pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą vis dėlto pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad negali būti pripažįstami tik formaliai atitinkančiais BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir vertinami kaip nepavojingi. Šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta, tą pripažino ir pati I. D., kad, priešingai nei nurodo apeliantė, savo veiksmais ji ne tik pažeidė nedarbingumo pažymėjimo išdavimo tvarką, bet įrašė į tikrus dokumentus tikrovės neatitinkančią informaciją, tokiu būdu suklastodama juos. Nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu J. Ž. sveikatos būklė buvo gera, jokių sužalojimų ar kitų sveikatos sutrikimų tuo laikotarpiu jis patyręs nebuvo, dėl to atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad jai ir R. Z. inkriminuota veika nėra tiek pavojinga, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Vertinant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, atsižvelgtina į suklastotų dokumentų specifiką, jų galimo panaudojimo sritį, pasiektą panaudojimo rezultatą. Teisėjų kolegijos nuomone, ypatingą reikšmę nagrinėjamu atveju turi tai, kad apeliantai „organizavo“ nedarbingumo pažymėjimo išdavimą J. Ž. jam to netgi neprašant ir sukurstė I. D. įrašyti tiek į J. Ž. sveikatos kortelę, tiek į elektroninius nedarbingumo pažymėjimus tikrovės neatitinkančią informaciją apie J. Ž. sveikatos būklę, siekdami vienintelio savanaudiško tikslo – kad būtų tęsiamas statybos ir remonto darbų atlikimas apelianto sodyboje. Siekdami šio tikslo, apeliantai ne tik patys nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomą dokumentų teisinės apyvartos patikimumą ir funkcionalumą, bet ir, pasinaudoję asmeniniais santykiais, sukurstė tą padaryti trečiąjį asmenį. Šiame procesiniame sprendime taip pat buvo minėta, kad nepavykus pasiekti norimo rezultato – J. Ž. atsisakius dirbti pas apeliantą nedarbingumo laikotarpiu – D. Z. buvo aiškiai tuo nepatenkinta (žr. 56 p.). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju apeliantų veiksmai pasiekė nusikaltimui būdingą pavojingumo laipsnį, todėl konstatuoti, kad nuteistųjų R. Z. ir D. Z. įvykdyta nusikalstama veika buvo mažareikšmė ir dėl to naikinti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jų nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį nėra teisinio pagrindo.

Dėl nuteistiesiems D. Z. ir R. Z. paskirtų bausmių

63. R. Z. ir D. Z. apeliaciniuose skunduose prašant panaikinti skundžiamą nuosprendį ir išteisinti juos atitinkamai pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegija pasisako ir dėl pirmosios instancijos teismo jiems už šių veikų padarymą paskirtų bausmių.

64. BK 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos.

65. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019 ir kt.).

66. Atsižvelgęs į pirmiau nurodytas nagrinėjamoje byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai abiem nuteistiesiems skyrė baudžiamųjų įstatymų, pagal kuriuos jie pripažinti kaltais, sankcijose numatytų švelniausių rūšių bausmes, t. y. baudas. Skundžiamu nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą tiek R. Z., tiek D. Z. paskirtos 100 MGL dydžio (3 766 Eur) baudos. Už nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymą R. Z. paskirta 300 MGL dydžio (15 000 Eur) bauda. Nustatydamas baudų dydžius nuteistiesiems, teismas atsižvelgė į tai, kad jie įvykdė nesunkų, o R. Z. – ir apysunkį, nusikaltimus (BK 11 straipsnio 5 dalis); abu nuteistieji teisiami pirmą kartą; D. Z. nebausta administracine tvarka, o R. Z. administracine tvarka baustas tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus; apeliantai yra vedę, dirbantys, turi pastovią gyvenamąją vietą; jų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip motyvuodamas savo sprendimą dėl bausmių dydžių nustatymo pirmosios instancijos teismas formaliai vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytomis bausmės skyrimo nuostatomis, tačiau, tinkamai neįvertinęs R. Z. ir D. Z. įvykdytų nusikaltimų pavojingumo, visgi paskyrė jiems neteisingas – aiškiai per dideles – baudas.

67. Pagal galiojančią teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės – R. Z. duoto kyšio dydis; tai, kad, vykdydamas neteisėtą seniūno nurodymą, pas R. Z. pakankamai trumpą laiko tarpą (3 mėnesius) dirbo tik vienas asmuo; suklastojus tikrus dokumentus turtinė žala padaryta nebuvo (elektroniniai nedarbingumo pažymėjimai J. Ž. buvo išduoti kaip bedarbiui, todėl išmokos nebuvo mokamos); dėl suklastotų tikrų dokumentų J. Ž. nedalyvavo tik viename projekto užsiėmime (t. 5, b. l. 50) – leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistųjų įvykdytų veikų pavojingumas yra mažesnis už rūšinį tokio pobūdžio nusikaltimų pavojingumą, o tai turi didelę reikšmę individualizuojant jiems skirtinas bausmes. Iš esmės sutikdama su visais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais bausmės skyrimo motyvais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmiau nurodytos bylos aplinkybes, mažinančias R. Z. ir D. Z. įvykdytų nusikaltimų pavojingumą, pirmosios instancijos teismas įvertino nepakankamai, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl neteisingai paskirtų bausmių (BPK 328 straipsnio 2 punktas) ir R. Z. bei D. Z. skiriamos baudos, kurių dydis yra dar artimesnis žemutinėms BK 47 straipsnyje už atitinkamų nusikalstamų veikų padarymą numatytoms baudų riboms.

68. Skirdamas nuteistiesiems R. Z. ir D. Z. bausmes, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje, nustatant nuteistiesiems skirtinų baudų dydžius, būtina vadovautis skirtingomis BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto redakcijomis, galiojusiomis atitinkamos nusikalstamos veikos padarymo metu. Tas pats pasakytina ir dėl nagrinėjamoje byloje apeliantams taikytino bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio.

69. Nustatydama nuteistiesiems R. Z. ir D. Z. už nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirtinų baudų dydžius, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad šios veikos padarymo metu (2017 m. liepos 28 d.) galiojusi BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto redakcija (2016 m. kovo 25 įstatymo redakcija Nr.XII-2277) nustatė, jog už nesunkų nusikaltimą skiriama iki 500 MGL dydžio bauda. Tos pačios teisės normos redakcija, galiojusi R. Z. įvykdyto apysunkio nusikaltimo padarymo metu, nustatė, kad už tokios veikos padarymą skirtina nuo 100 iki 4000 MGL dydžio bauda (2017 m. rugsėjo 28 d. įstatymo redakcija Nr. XIII-653 ). Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad nuteistiesiems R. Z. ir D. Z., apskaičiuojant jiems skirtinų bausmių dydį, taip pat taikytinas skirtingas bazinio bausmių ir nuobaudų dydis. Antai nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ nustatytas 37,66 Eur bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, o 2017 m. rugpjūčio 30 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 707 buvo patvirtintas 50 Eur bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, įsigaliojęs nuo 2018 m. sausio 1 d, t. y. galiojęs R. Z. įvykdyto nusikaltimo, numatyto BK 227 straipsnio 2 dalyje, padarymo metu.

70. Dėl to kas išdėstyta teisėjų kolegija pirmiausia patvirtina, kad skirdamas baudas R. Z. ir D. Z., pirmosios instancijos teismas už BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, baudas pagrįstai apskaičiavo minimaliais gyvenimo lygiais (MGL), kuris tuo metu buvo 37,66 euro. Tuo tarpu už vėliau padarytą R. Z. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, jam skiriama bauda pagrįstai apskaičiuota MGL dydžiais, kurie jau buvo padidinti iki 50,00 euro. Šiame nuosprendyje teisėjų kolegija jau išdėstė aplinkybes, dėl kurių, įvertinus mažesnį nuteistųjų ir padarytų nusikaltimų pavojingumą, jiems paskirtos bausmės pripažįstamos aiškiai per griežtomis ir yra švelninamos. Skiriant šiems nuteistiesiems baudas, kurios dar artimesnės sankcijų žemutinei ribai, tas baudas teisėjų kolegija vėl apskaičiuoja tokiu pačiu jau aptartu būdu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistiesiems R. Z. ir D. Z. paskirtų bausmių pakeisti.

Nuteistajam R. Z. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę 50 MGL dydžio (1 883 Eur) baudą.

Nuteistajam R. Z. pagal BK 227 straipsnio 2 dalį paskirti bausmę 170 MGL dydžio (8 500 Eur) baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės 170 MGL dydžio (8 500 Eur) baudos pridedant švelnesnės bausmės dalį, t. y. 30 MGL dydžio (1 129,80 Eur) baudą, galutinę subendrintą bausmę nuteistajam R. Z. paskirti 200 MGL dydžio (9 629,80 Eur) baudą.

Nuteistajam R. Z. nustatyti 6 (šešių) mėnesių paskirtos baudos savanoriško sumokėjimo terminą.

Nuteistajai D. Z. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį paskirti bausmę 50 MGL dydžio (1 883 Eur) baudą.

Nuteistajai D. Z. nustatyti 6 (šešių) mėnesių paskirtos baudos savanoriško sumokėjimo terminą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėEvaldas GražysLinas Šiukšta