- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-08-02
- Bylos Nr.
- e2A-1924-910/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06938-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienės, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- Vilniaus Balsių progimnazijos
- Atsakovas
- V. I.
- Kategorijos
- 1.3.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.3.5.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
- 3.4.1.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės (ieškovės) Vilniaus Balsių progimnazijos apeliacinį skundą civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus Balsių progimnazijos ieškinį atsakovei V. I. dėl darbo ginčo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė, nesutikdama su Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2019 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. DGKS-778 darbo byloje Nr. APS-36-24755, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašydama pripažinti, kad V. I. (toliau – ir darbuotoja, atsakovė) prašymas nepagrįstas, o Darbo ginčų komisijos 2019 m. vasario 5 d. sprendimas netenka galios, taip pat priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodytu sprendimu Darbo ginčų komisija nusprendė išieškoti atsakovės naudai iš ieškovės 2612,02 Eur darbo užmokestį už 2017 m. vasario – 2018 m. rugpjūčio mėnesius.
Šalies argumentai
2. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų ir komisijų narių darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – VSĮDDAĮ) 7 straipsnio 6 dalies nuostata („A1 lygio pareigybėms pagal darbo apmokėjimo sistemoje nustatytus dydžius pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas didinamas 20 procentų“) neturi būti taikoma atsakovei. Ieškovės manymu, atsakovei, kurios pareigybė priskirtina pagalbos mokiniui specialistų pareigybei, turi būti taikoma VSĮDDAĮ 8 straipsnio nuostata. VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies reguliavimo apimtis iš dalies sutampa, tačiau 8 straipsnio 1 dalis nustato reguliavimą siauresnės apimties teisiniams santykiams, todėl ieškovė, nustatydama atsakovei pareiginės algos pastoviąją dalį, ir turėjo vadovautis būtent VSĮDDAĮ 8 straipsnio 1 dalimi ir šioje dalyje nurodytu nukreipimu į 5 priedo V skyrių, kuris, kaip speciali norma, nustato ir pagalbos mokiniui specialistų pareiginės algos pastoviosios dalies taisykles. Net ir Darbo ginčų komisija priimdama Sprendimą patvirtino, kad VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalis yra bendroji norma nustatanti, kad 20 proc. pastoviosios dalies norma yra bendroji pastoviosios dalies sudedamoji dalis. Ieškovės manymu, nagrinėjamu atveju yra būtent bendrosios ir specialiosios normų konkurencija, o esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma. Todėl atsakovės atžvilgiu turi būti taikoma būtent specialioji, t. y. VSĮDDAĮ 8 straipsnio 1 dalis ir šioje dalyje nurodytas nukreipimas į 5 priedo V skyrių, kuris, kaip speciali norma, nustato ir pagalbos mokiniui specialistų pareiginės algos pastoviosios dalies taisykles, juolab kad nei Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, nei Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija nepateikė aiškaus atsakymo dėl koeficiento, nurodyto VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalyje, taikymo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į ieškinį atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė palikti galioti Darbo ginčų komisijos sprendimą. Nurodė, kad 2018 m. rugsėjo 7 d. atsakovė raštu prašė ieškovės perskaičiuoti jos darbo užmokestį nuo VSĮDDAĮ įsigaliojimo datos, t. y. nuo 2017 m. vasario 1 d. Atsakovės teigimu, ji nuo 2009 m. atitinka pagalbos teikėjui, t. y. psichologui, keliamus profesinius reikalavimus, nustatytus Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje, o vadovaujantis VSĮDDAĮ 2 straipsniu, atsakovės pareigybės lygis yra A1 – pareigybė, kuriai būtinas ne žemesnis kaip aukštasis universitetinis išsilavinimas su magistro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintu išsilavinimu. Psichologo pareigybei vienintelei iš visų VSĮDDAĮ apibrėžtų pagalbos mokiniui specialistų pareigybių keliamas profesinis reikalavimas turėti ne žemesnį kaip aukštąjį išsilavinimą su magistro kvalifikaciniu laipsniu ir jam prilygintu išsilavinimu. 2018 m. lapkričio 30 d. darbdavys atnaujino psichologo pareigybės aprašymą ir tokiu būdu pirmą kartą pripažino, kad atsakovės pareigybę laiko A1 lygio. VSĮDDAĮ 8 ir 7 straipsnis neturėtų būti interpretuojami kaip konkuruojantys, nes jie savo teisinėmis pasekmėmis yra suderinami tarpusavyje. Imperatyvioji VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies nuostata įtvirtina, kad „A1 lygio pareigybėms pagal darbo apmokėjimo sistemoje (šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalis) nustatytus dydžius pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas didinamas 20 procentų“, o 8 straipsnio 1 dalis detalizuoja pastoviosios dalies nustatymą. VSĮDDAĮ 8 straipsnio siauresnis reguliavimas 7 straipsnio nepaneigia ir neriboja 2 ir 4 straipsnių taikymo pagalbos mokiniui specialistams (psichologams), nustatant darbo apmokėjimą. Ieškovės motyvas, kad didesnis koeficientas atsakovei buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, jog pakito 5 priedo turinys, numatantis pastoviosios dalies skaičiavimą, yra neargumentuotas ir nenuoseklus. Nei VSĮDDAĮ, nei jo 5 priedas – kas reglamentuoja psichologo pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientą – įstatymo leidėjo nebuvo keičiamas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 2612,02 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. (suma su privalomais mokesčiais, taikytais iki 2018 m. gruodžio 31 d.).
5. Teismas byloje nustatė, kad ieškovė ir atsakovė 2013 m. liepos 29 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovė buvo priimta dirbti pas ieškovę į psichologės pareigas. Atsakovės direktorės 2017 m. rugsėjo 22 d. įsakymu „Dėl kvalifikacinių klasių tvirtinimo ir koeficientų nustatymo“ Nr. P-153 atsakovei nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo suteikta trečioji psichologo kvalifikacinė kategorija ir nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. nustatytas atsakovei taikytinas 5,48 dydžio pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas. Atsakovės direktorės 2018 m. gruodžio 11 d. įsakymu „Dėl koeficiento didinimo“ Nr. P-284 nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. atsakovei 20 proc. padidintas pareiginės pastoviosios dalies koeficientas ir taikytas 6,85 koeficientas. Atsakovės direktorės 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. V-187 patvirtintas Vilniaus Balsių progimnazijos psichologo pareigybės aprašymas, pagal kurio 2 punktą šios pareigybės lygis yra A1. Atsakovė 2018 m. rugsėjo 7 d. raštu kreipėsi į ieškovę, prašydama perskaičiuoti jos darbo užmokestį ir išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, t. y. pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento 20 proc. padidėjimą, nesumokėtą nuo VSĮDDAĮ įsigaliojimo datos. Ieškovė atsisakė mokėti pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento 20 proc. padidėjimą, nesumokėtą nuo VSĮDDAĮ įsigaliojimo datos, t. y. nuo 2017 m. vasario 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 1 d., o minėtą padidėjimą atsakovei pradėjo mokėti nuo 2018 m. rugsėjo 3 d.
6. Atsakovė pas ieškovę dirba psichologės pareigose, kurios yra priskiriamos pagalbos mokiniui specialistų grupei, dėl šių aplinkybių ginčo byloje nėra. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad atsakovės pareigybė yra priskirtina A1 lygiui – tai patvirtina atsakovės direktorės 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. V-187 patvirtinta Vilniaus Balsių progimnazijos psichologo pareigybės aprašymas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės eitos pareigos darbo sutarties galiojimo metu būtų pasikeitusios ar pakeistos, nėra duomenų, jog atsakovė būtų vykdžiusi kitas nei psichologui priskirtas funkcijas, kad būtų pasikeitę kvalifikaciniai reikalavimai šias pareigas einančiam darbuotojui. Dėl to ginčo laikotarpiui taikytinas nuo 2017 m. vasario 1 d. įsigaliojęs Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymas (VSĮDDAĮ).
7. Pagal VSĮDDAĮ valstybės ir savivaldybių biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga (pastovioji ir kintamoji dalis arba pastovioji dalis), priemokos, premijos, ir kiti mokėjimai (VSĮDDAĮ 5 straipsnio 1 dalis); biudžetinių įstaigų darbuotojų, išskyrus darbininkus, pareiginės algos pastovioji dalis nustatoma koeficientais (7 straipsnio 1 dalis); pastovioji dalis nustatoma pagal įstatymo 3 ir 4 priedus, atsižvelgiant į pareigybės lygį ir profesinio darbo patirtį (7 straipsnio 4 dalis). VSĮDDAĮ išskiria dvi grupes darbuotojų – pedagogus ir ne pedagogus, kurie yra skirtingų koeficientų grupėse ir koeficientų ribos yra skirtingos. Pagalbos mokiniui specialistų pareiginių algų pastovioji dalis nustatoma pagal 5 priedą. Šiuose prieduose nurodyti pareiginių algų pastoviosios dalies koeficientų intervalai (minimalūs ir maksimalūs dydžiai) atskiroms specialistų grupėms.
8. Pagal VSĮDDAĮ 5 straipsnio 2 dalį darbo apmokėjimo sistema nustatoma kolektyvinėje sutartyje ir (ar) vidaus ar darbo tvarkos taisyklėse. Darbo apmokėjimo sistemoje, atsižvelgiant į šio įstatymo nuostatas, detalizuojami pareiginės algos pastoviosios dalies nustatymo kriterijai (veiklos sudėtingumas, darbo krūvis, atsakomybės lygis, papildomų įgūdžių ar svarbių einamoms pareigoms žinių turėjimas ir pan.), šio įstatymo 7 straipsnio 7 dalyje nustatyti pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento didinimo iki 100 procentų kriterijai, šio įstatymo 9 ir 14 straipsniuose nustatyta pareiginės algos kintamosios dalies mokėjimo tvarka ir sąlygos, o jo 10 straipsnyje nustatyta priemokų, 12 straipsnyje nustatyta premijų mokėjimo tvarka ir sąlygos.
9. Teismas nurodė, kad ieškovė teismui nepateikė duomenų, iš kurių būtų matyti, jog nustatydama pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus, ieškovė buvo pasitvirtinusi darbo tvarkos taisykles ar darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašą, kuriuose būtų įvardyti aiškūs skirstymo kriterijai, įskaitant ir A1 lygio pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų didinimą 20 procentų. Teismas taip pat pažymėjo, kad 2017 m. vasario 1 d. įsigaliojus VSĮDDAĮ turėjo būti peržiūrėti visų darbuotojų darbo užmokesčių dydžiai taikant VSĮDDAĮ. Byloje nėra duomenų, kad įsigaliojus minėtam įstatymui, buvo peržiūrėti visų darbuotojų darbo užmokesčių dydžiai, kad keičiant darbo apmokėjimo sistemą buvo įvykdytos darbuotojų informavimo ir konsultavimo procedūros (VISĮDDAĮ 5 straipsnio 2 dalis), kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai buvo teikiama informacija apie darbo užmokesčio dydžius pagal pareigybių grupes, kai tai numatyta VISĮDDAĮ 17 straipsnio 6 dalyje. Nesant tokių duomenų, teismas padarė išvadą, kad darbo užmokesčio dydžiai pagal pareigybių grupes įsigaliojus VSĮDDAĮ ieškovės nebuvo peržiūrėti, nors tai atlikti jai buvo privalu, kaip ir padaryti galimus darbo sutarties (įskaitant ir su ieškove) pakeitimus, kas yra darbdavio, o ne darbuotojo pareiga. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad pastoviosios dalies koeficiento didinimas 20 procentų iki 2018 m. rugsėjo 1 d. niekada nebuvo taikomas, aiškių to motyvų darbdavys nenurodė, o pagal esminį darbo santykių principą, visos abejonės turi būti sprendžiamos darbuotojo naudai.
10. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, teisinį ginčo santykio reglamentavimą, jo pokyčius ir esminius tikslus darbo sąlygų apmokėjimui keisti – gerinti, o ne bloginti darbuotojo padėtį, nesutiko su ieškovės argumentais, kad tik nuo 2018 m. rugsėjo 1 d., t. y. atsiradus VSĮDDAĮ redakcinio pobūdžio, o ne esminiams, pakeitimams, atsirado pagrindas taikyti atsakovei pastoviosios dalies koeficiento didinimą 20 procentų. Jokie redakcinio pobūdžio pakeitimai įstatymo normų naujumo ir esminio jo pakeitimo nelemia, o tik įneša galimo tam tikro aiškumo, kas ir buvo padaryta ginčo atveju. VSĮDDAĮ 2 ir 7 straipsnių vykdymas ir pats šis įstatymas iš esmės nebuvo keičiami. Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. XIII-198 2, 3, 4, 7, 8, 14, 17 straipsnių ir 5 priedo pakeitimo įstatymu iš esmės nebuvo keičiamos pagalbos mokiniui specialistų apmokėjimo sąlygos.
11. Teismas sprendė, kad nesant esminių pagalbos mokiniui specialistų apmokėjimo sąlygų pakeitimų bei atsižvelgiant padarytą išvadą dėl VISĮDDAĮ reglamentavimo, o būtent tai, kad VISĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalyje yra nustatytas imperatyvus reikalavimas pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento didinimui 20 procentų ir nėra numatytos jokios alternatyvos ar išimtys šiam reikalavimui, o taip pat į tai, kad mokyklos psichologo pareigybė priskirtina A1 lygio pareigybei ir iš esmės visada nuo atsakovės įsidarbinimo tokia buvo, šioms pareigybėms turi būti taikomas VISĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalis ir pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas ir jis turėjo būti didinamas 20 procentų nuo VSĮDDAĮ įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2017 m. vasario 1 d.
12. Teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalis yra bendroji norma specialiosios normos, t. y. VSĮDDAĮ 8 straipsnio 1 dalies, atžvilgiu. Teismo vertinimu, VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies imperatyvaus reglamentavimo nepaneigia VSĮDDAĮ 8 straipsnio galimas siauresnis reguliavimas. Teismo manymu, ieškovė savaip ir siaurinamai interpretuoja šio įstatymo raidę ir tikslus. Pats darbdavys nesureguliavo ir nesuvaldė teisinės situacijos priėmus VSĮDDAĮ ir jokiu lokaliu teisės aktu nenurodė darbuotojai, kad koeficiento didinimas 20 procentų jai nepriklauso ir kodėl. Teismas sprendė, kad esant tokiai situacijai, atsakovei neišmokėta pastovaus darbo užmokesčio dalis išmokėtina ir, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo dėl sumos byloje nekilo, priteisė atsakovės naudai iš ieškovės 2612,02 Eur sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
13. Apeliantė (ieškovė) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį patenkinti bei priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
13.1. Teismas sprendė, kad VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies nuostata, kad „A1 lygio pareigybėms pagal darbo apmokėjimo sistemoje (šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalis) nustatytus dydžius pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas didinamas 20 procentų“ turi būti taikoma ir VSĮDDAĮ 8 straipsnyje nurodytiems darbuotojams, tokiu būdu prieštaraudamas teismų formuojamai praktikai vertinant bendrosios ir specialiosios normos taikymą esant jų konkurencijai.
13.2. VSĮDDAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostata nuo įstatymo pirmosios redakcijos įsigaliojimo buvo formuluojama taip: „Mokytojų (išskyrus trenerius) ir pagalbos mokiniui specialistų pareiginės algos pastovioji dalis nustatoma pagal šio įstatymo 5 priedą, atsižvelgiant į pedagoginio darbo stažą, kvalifikacinę kategoriją ir veiklos sudėtingumą.“. Pirmosios redakcijos 5 priedas nustato mokytojų, pagalbos mokiniui specialistų, mokyklų vadovų, jų pavaduotojų ugdymui, ugdymą organizuojančių skyrių vedėjų pareiginės algos pastoviąją dalį, t. y. yra speciali norma (skyrius) vertinant VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies atžvilgiu. Specialioji teisės norma – priimama dėl bendrosios teisės normos ir vadovaujantis bendrąja teisės norma ir šiai normai neprieštaraujant bei pagal paskirtį skirta jai konkretinti ir plėtoti bendrąją teisės normą. Taigi, šios normos turi specialiąją paskirtį ,,plėtoti“ bendrosios normos imperatyvus, atsižvelgiant į reguliuojamų visuomeninių santykių specifiką. Principo lex specialis derogat legi generali esmė ta, kad, esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai, yra taikoma specialioji norma (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d. nutarimai). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad taisyklė, pagal kurią specialioji norma turi pirmenybę prieš bendrąją, taikoma sprendžiant bendrosios ir specialiosios normos konkurenciją ir tik tuo atveju, kai nustatomas prieštaravimas tarp bendrosios ir specialiosios sąlygos (ar nuo bendrosios normos nukrypstantis, pavyzdžiui, siauresnis, reguliavimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2009).
13.3. Kadangi VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies reguliavimo apimtis iš dalies sutampa, tačiau 8 straipsnio 1 dalis nustato reguliavimą siauresnės apimties teisiniams santykiams, darytina išvada, kad ieškovė nustatydama pareiginės algos pastoviąją dalį ir turėjo vadovautis VSĮDDAĮ 8 straipsnio 1 dalimi ir šioje dalyje nurodytu nukreipimu į 5 priedo V skyrių, kuris kaip speciali norma nustato ir pagalbos mokiniui specialistų pareiginės algos pastoviosios dalies taisykles.
13.4. Tokį VSĮDDAĮ nuostatų aiškinimą pagrindžia ir šio įstatymo pakeitimo projekto, kuriuo buvo inicijuotas ir priimtas įstatymo Nr. XIII-198 2, 3, 4, 7, 8, 14, 17 straipsnių ir 5 priedo pakeitimo įstatymo projektas, aiškinamasis raštas, tačiau, į aiškinamojo rašto turinį pirmosios instancijos teismas nesigilino ir jo nevertino, nors jame nurodyta, kad iki įstatymo pakeitimo projekto galiojanti redakcija nustatė, kad mokytojų (išskyrus trenerius), pagalbos mokiniui specialistų, mokyklų vadovų, jų pavaduotojų ugdymui, ugdymą organizuojančių skyrių vedėjų darbo apmokėjimo sąlygas reglamentuoja VSĮDDAĮ; mokytojų, pagalbos mokiniui specialistų, mokyklų vadovų, jų pavaduotojų ugdymui, ugdymą organizuojančių skyrių vedėjų konkretūs pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientai ir kitos darbo apmokėjimo sąlygos yra nustatytos VSĮDDAĮ 8 straipsnyje ir Įstatymo 5 priede „Mokytojų, pagalbos mokiniui specialistų, mokyklų vadovų, jų pavaduotojų ugdymui, ugdymą organizuojančių skyrių vedėjų pareiginės algos pastovioji dalis“. Įstatymo projekto rengėjas aiškinamajame rašte nenurodė, kad pagalbos mokiniui specialisto pareiginės algos pastovioji dalis nustatoma atsižvelgiant ir į 7 straipsnio 6 dalį, todėl akivaizdu, kad 8 straipsnio 1 dalį ir 5 priedą laikė specialiąja norma nustatant pagalbos mokiniui specialisto pareiginės algos pastoviąją dalį.
13.5. Aiškinamajame rašte nurodant siūlomas naujo teisinio reguliavimo nuostatas ir kokių teigiamų rezultatų laukiama, įstatymo pakeitimo projekto rengėjas taip pat nurodė, kad švietimo pagalbos specialistų darbo apmokėjimo sąlygos iš esmės nekeičiamos. Atsisakoma išsilavinimo kaip darbo užmokesčio kriterijaus, nes reikalavimai darbo kokybei bei atsakomybės lygiui nepriklauso nuo išsilavinimo. Švietimo pagalbos mokiniui specialistų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientai nustatyti įstatymo projekto 5 priedo IV–VII skyriuose. Jiems pareiginių algų pastoviosios dalies koeficientai nustatyti, atsižvelgiant į pedagoginio darbo stažą, kvalifikacinę kategoriją ir atsižvelgiant į veiklos sudėtingumą. Jiems pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientai didinami IV-VII skyriuose nurodytais procentais. Tai reiškia, kad įstatymo pakeitimo projektu nebuvo siekiama nustatyti ir vėlesnio VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies taikymo nustatant pagalbos mokiniui specialistų pareiginės algos pastoviąją dalį, o didesnis koeficientas atsakovei buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pakito 5 priedo turinys numatantis pastoviosios dalies skaičiavimą.
13.6. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal VSĮDDAĮ 7 straipsnio 9 dalį pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientų nustatymas yra įstaigos vadovo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-248/2019). Net ir po 2018 m. rugsėjo 1 d. mokėjimas pagal VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalį nėra galimas nesant darbdavio vadovo darbo apmokėjimo sistemoje nustatyto koeficientų didinimo.
13.7. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į teismo posėdžio metu ieškovės atstovo pateiktus argumentus, kad vadovaujantis VSĮDDAĮ 5 priedo 28.1 ir 28.2 papunkčiais algos pastoviosios dalies koeficientas gali būti didinama iki 20 proc. dėl veiklos sudėtingumo; vadovaujantis 28.3 papunkčiu – iki 20 proc. pagal kitus darbo apmokėjimo sistemoje nustatytus kriterijus. Tačiau vadovaujantis VSĮDDAĮ 5 priedo 29 punktu, jei darbuotojų veikla atitinka 2 ir daugiau nurodytų kriterijų pareiginės algos padidinimas negali viršyti 25 procentų. Atitinkamai 5 priedo V skyrius nustato konkrečias algos padidinimo ribas. Todėl tais atvejais, jei būtų taikoma VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalis, psichologų pareiginė alga teoriškai gali padidėti 40 proc. (20 proc. už veiklos sudėtingumą ir 20 proc. už A1 lygį), tačiau visi kiti toje pačioje sistemoje dirbantys pedagoginiai darbuotojai negali pretenduoti į pareiginės algos didėjimą daugiau negu 25 proc. Tokiu būdu galimai būtų sukurtos prielaidos lygiateisiškumo principo pažeidimui, nes švietimo įstaigose dirbantiems psichologams būtų sudarytos geresnės apmokėjimo sąlygos, palyginus su kitais švietimo įstaigose dirbančiais pedagoginiais darbuotojais ir juos diskriminuotų.
Atsiliepimas
14. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesutiko su ieškovės argumentais, kad tik nuo 2018 m. rugsėjo 1 d., t. y. po VSĮDDAĮ redakcinio pobūdžio, o ne esminių pakeitimų, atsirado pagrindas taikyti atsakovei pastoviosios dalies koeficiento didinimą 20 procentų, nes jokie redakcinio pobūdžio pakeitimai įstatymo normų naujumo ir esminio jų pakeitimo nelemia, o tik įneša galimo tam tikro aiškumo, kas ir buvo padaryta ginčo atveju.
14.2. Ieškovė daro nepagrįstą išvadą, kad Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. XIII-198 2, 3, 4, 7, 8, 14, 17 straipsnių ir 5 priedo pakeitimo įstatymo projektu nebuvo siekiama nustatyti vėlesnio VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies taikymo nustatant pagalbos mokiniui specialistų pareiginės algos pastoviąją dalį, o didesnis koeficientas atsakovei buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, kad pakito 5 priedo turinys numatantis pastoviosios dalies skaičiavimą. Ieškovė šiuo atveju įstatymo teisės normas aiškina remdamasi įstatymo rengimo medžiagos (travaux preparatoires) atskirais tik jai palankiais ir iš konteksto išimtais fragmentais.
Atsiliepimas
14.3. Nagrinėjamos bylos kontekste sisteminiam įstatymo aiškinimui neturi jokios reikšmės aplinkybė, kad į VSĮDDAĮ 7 straipsnio 8 dalį 5 priedas įrašytas 2018 m. birželio 29 d. VSĮDDAĮ pakeitimu, nes a) keitėsi 5 priedo turinys; ar (ir) b) įstatymų leidėjas užpildė reguliavimo spragą. Taigi VSĮDDAĮ 7 straipsnio 8 dalis paneigia bendrosios ir specialiosios normų konkurenciją ir apeliantės insinuacijas apie algos galimą padidėjimą 40 proc. Atmestini ieškovės argumentai, kad VSĮDDAĮ 8 straipsnio 1 dalyje ir 5 priede buvo siekiama nustatyti aiškias pedagoginių darbuotojų pareiginės algos nustatymo taisykles ir vienodas darbo apmokėjimo sąlygas, o taikant VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalį aiški darbo apmokėjimo sistema būtų iškreipta. Ieškovės pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas negali viršyti ir neviršija VSĮDDAĮ 3 priede nurodytam A lygio specialisto koeficiento intervalui.
14.4. Ieškovės pozicija, kad atsakovei nepriklauso visas įstatymo numatytas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2017 m. vasario mėnesio iki 2018 m. rugsėjo mėnesio, prieštarauja Lietuvos respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, ir 109 straipsnio 1 daliai.
14.5. Įstatymų leidėjui priėmus VSĮDDĮ ir įsigaliojus naujam teisiniam reguliavimui, darbdavys neperžiūrėjo ieškovės darbo užmokesčio dydžio, nevykdė informavimo ir konsultavimo procedūros. Tik 2018 m. gruodžio 11 d. įsakymu „Dėl koeficiento didinimo“ nurodė 20 proc. padidinti pareiginės pastoviosios dalies koeficientą psichologei kaip turinčiai A1 lygio pareigybę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
15. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
16. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.
17. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2013 m. liepos 29 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. DS-93, pagal kurią atsakovė buvo priimta dirbti psichologe (b. l. 33-35). Ieškovės direktorės 2017 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. P-153 atsakovei nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. buvo nustatytas 5,48 dydžio pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas (b. l. 8). Atsakovė 2018 m. rugsėjo 7 d. raštu kreipėsi į ieškovę, prašydama perskaičiuoti jos darbo užmokestį ir išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, t. y. pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento 20 proc. padidėjimą, nesumokėtą nuo VSĮDDAĮ įsigaliojimo dienos (2017 m. vasario 1 d.) (b. l. 9). Ieškovės direktorės 2018 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. P-284 atsakovei, kaip psichologei turinčiai A1 lygio pareigybę, nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. buvo 20 proc. padidintas pareiginės pastoviosios dalies koeficientas ir taikytas 6,85 koeficientas (b. l. 10).
18. Atsakovė 2018 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydama išieškoti pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento 20 proc. padidėjimą, nesumokėtą nuo VSĮDDAĮ įsigaliojimo dienos (2017 m. vasario 1 d.) iki 2018 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 28-30). Darbo ginčų komisija 2019 m. vasario 5 d. sprendimu atsakovės (darbo ginčo byloje – ieškovės) prašymą patenkino ir nurodė išieškoti atsakovei iš ieškovės (darbo ginčo byloje – atsakovės) 2612,02 Eur darbo užmokesčio (b. l. 52-54). Ieškovė, nesutikdama su nurodytu Darbo ginčų komisijos sprendimu, kreipėsi į teismą dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme.
19. Ginčas byloje iš esmės yra kilęs dėl VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies (ne)taikymo atsakovei, kaip pagalbos mokiniui specialistei, apskaičiuojant pareiginės algos pastoviąją dalį laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 1 d. (VSĮDDAĮ įsigaliojimo dienos) iki 2018 m. rugsėjo 1 d.
20. VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalis nustato, kad A1 lygio pareigybėms pagal darbo apmokėjimo sistemoje (šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalis) nustatytus dydžius pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas didinamas 20 procentų. To paties įstatymo 2 straipsnio 1 punkto a papunktis A1 lygio pareigybes apibrėžia kaip pareigybes, kurioms būtinas ne žemesnis kaip aukštasis universitetinis išsilavinimas su magistro kvalifikaciniu laipsniu ar jam prilygintu išsilavinimu. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalis nustato, kad psichologinę pagalbą teikia, psichologinių problemų prevenciją vykdo pedagoginių psichologinių tarnybų, mokyklų psichologai, turintys psichologijos bakalauro ir psichologijos magistro kvalifikacinius laipsnius arba psichologijos magistro kvalifikacinį laipsnį baigus vientisąsias studijas arba švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka prilygintą aukštojo mokslo kvalifikaciją, arba teisės aktų nustatyta tvarka pripažintą kaip lygiavertę užsienyje įgytą kvalifikaciją. Įvertinus nurodytų teisės normų turinį, darytina išvada, kad atsakovės pareigybė (mokyklos psichologė) yra priskirtina A1 lygiui. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ir ieškovės direktorės 2018 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. V-187 patvirtinta Vilniaus Balsių progimnazijos psichologo pareigybės aprašymas (b. l. 72-75). Ginčo dėl nurodytos aplinkybės, taip pat dėl to, kad atsakovės pareigos yra priskiriamos pagalbos mokiniui specialistų grupei, byloje nėra.
21. Ieškovė (apeliantė) nesutikimą su Darbo ginčo komisijos ir skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad, jos manymu, VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies nuostata VSĮDDAĮ 8 straipsnyje nurodytiems darbuotojams (įskaitant atsakovei kaip pagalbos mokiniui specialistei) netaikytina, nes ši norma yra bendroji specialiosios normos, t. y. VSĮDDAĮ 8 straipsnio 1 dalies, atžvilgiu. Šie ieškovės (apeliantės) argumentai laikytini teisiškai nepagrįstais.
22. VSĮDDAĮ 7 straipsnio 4 dalis įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią biudžetinių įstaigų darbuotojų, išskyrus biudžetinių įstaigų vadovus, jų pavaduotojus, struktūrinių padalinių vadovus ir jų pavaduotojus, mokytojus (išskyrus trenerius), pagalbos mokiniui specialistus ir darbininkus, pareiginės algos pastovioji dalis nustatoma pagal šio įstatymo 3 ir 4 priedus, atsižvelgiant į pareigybės lygį ir profesinio darbo patirtį, kuri apskaičiuojama sumuojant laikotarpius, kai buvo dirbamas analogiškas pareigybės aprašyme nustatytam tam tikros profesijos ar specialybės darbas arba vykdytos analogiškos pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijos. Mokyklų psichologams, kaip pagalbos mokiniui specialistams, nurodyta bendroji norma nėra taikoma – mokytojų (išskyrus trenerius) ir pagalbos mokiniui specialistų pareiginės algos pastovioji dalis nustatoma pagal šio įstatymo 5 priedą, atsižvelgiant į pedagoginio darbo stažą, kvalifikacinę kategoriją ir veiklos sudėtingumą (VSĮDDAĮ 8 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies norma, priešingai nei pirmiau aptartos normos, nereglamentuoja biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos pastoviosios dalies nustatymo pagrindų ir kriterijų, bet nustato pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento didinamą 20 procentų tam tikros kategorijos darbuotojams – būtent turintiems A1 lygio pareigybę. Esant skirtingam reguliavimo dalykui, nėra teisinio pagrindo sutikti su ieškovės (apeliantės) pozicija, kad VSĮDDAĮ 8 straipsnio 1 dalies norma yra specialioji VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies atžvilgiu. Pastaroji teisės norma laikytina atskira specialiąja norma, kurioje neįtvirtinta jokių jos (ne)taikymo atskirų kategorijų biudžetinių įstaigų darbuotojams išimčių (pavyzdžiui, kad ji netaikoma pagalbos mokiniui specialistams).
23. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad tuo atveju, jeigu mokyklų psichologams būtų taikoma VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalis, jų pareiginė alga teoriškai galėtų padidėti 40 proc. (20 proc. už veiklos sudėtingumą ir 20 proc. už A1 lygį), tačiau visi kiti toje pačioje sistemoje dirbantys pedagoginiai darbuotojai negali pretenduoti į pareiginės algos didėjimą daugiau negu 25 proc., todėl tokiu būdu galimai būtų sukurtos prielaidos lygiateisiškumo principo pažeidimui.
24. VSĮDDAĮ 7 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento padidinimas šio straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytais pagrindais negali viršyti 100 procentų šio įstatymo 1, 2, 3 ir 5 prieduose nustatytos pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento dydžio. Jau nurodyta, kad atsakovei, kaip pagalbos mokiniui specialistei (psichologei), pareiginės algos pastovioji dalis nustatoma pagal VSĮDDAĮ 5 priedą. Taigi atsakovės galimą maksimalų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento dydį tiesiogiai reguliuoja įstatymas, todėl ieškovės (apeliantės) teiginiai apie galimybę sukurti prielaidas lygiateisiškumo principo pažeidimui atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad nurodyta teisės norma tiesiogiai patvirtina VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies ir VSĮDDAĮ 8 straipsnio 1 dalies bei joje nurodyto įstatymo 5 priedo tarpusavio suderinamumą ir taikymo kartu galimybę bei paneigia ieškovės (apeliantės) poziciją, kad šios normos yra konkuruojančios.
25. Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovei, kaip psichologei, turinčiai A1 lygio pareigybę, padidintą 20 proc. pareiginės pastoviosios dalies koeficientą pradėjo taikyti tik nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas tokį ieškovės sprendimą aiškino kaip nulemtą politinių motyvų (savivaldybės nurodymo) ir pakitusio teisinio reglamentavimo. Išanalizavusi ir įvertinusi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. XIII-198 2, 3, 4, 7, 8, 14, 17 straipsnių ir 5 priedo pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1395 (toliau – VSĮDDAĮ pakeitimo įstatymas), kuriuo remiasi ieškovė, turinį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo įstatymu nepadaryta jokių esminių pakeitimų, susijusių su pagalbos mokiniui specialistų pareiginės algos pastoviosios dalies nustatymu. Pažymėtina, kad VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalis, numatanti pareiginės algos pastoviosios dalies koeficiento padidinamą 20 procentų A1 lygio pareigybėms, nuo pat įstatymo priėmimo apskritai nebuvo keista.
26. Jau nurodyta, kad VSĮDDAĮ 7 straipsnio 6 dalies norma nenustato jokių jos netaikymo atskirų kategorijų biudžetinių įstaigų darbuotojams išimčių. Įvertinus šios normos turinį ir struktūrą, ji laikytina imperatyviąja, nesuteikiančia įstaigos vadovui teisės vienašališkai nuspręsti jos netaikyti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, byloje nustačius, kad atsakovė nuo pat įsidarbinimo pas ieškovę pradžios ėjo psichologės pareigas, kurios priskirtinos A1 lygio pareigybei, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias pagalbos mokiniui specialistų pareiginės algos pastoviosios dalies nustatymą, bei priėjo prie pagrįstos išvados, kad atsakovės pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientas turėjo būti didinamas 20 procentų nuo VISĮDDAĮ įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 2017 m. vasario 1 d.
27. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jo apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atmesti apeliacinį skundą.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą.