Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. V. ir N. M. – V. bei atsakovo A. E. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-984-479/2015 pagal ieškovų J. V. ir N. M.-V. ieškinį atsakovams A. E. ir J. E. dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys – E. K., S. V., Jonas E. Š., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindai.

Dėl rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos

Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-03-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

Faktinės bylos aplinkybės

Dėl senaties termino

Kaip teisingai nurodė atsakovas, ieškiniui dėl parduotų daiktų trūkumų pareikšti taikytinas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 5 d. 2 p.). Sprendžiant, ar ieškovas, pateikdamas ieškinį nurodytu pagrindu (dėl parduoto daikto trūkumų), nepraleido ieškinio senaties termino, būtina nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, taip pat ar jis nebuvo nutrūkęs. Pagal bendrąsias ieškinio senaties termino pradžios taisykles, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Tokia teisė atsiranda tada, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). CK normose, reglamentuojančiose ieškinio senaties terminus, tarp jų – ir dėl parduotų daiktų trūkumų, nenustatyta, koks momentas konkrečiu ieškinio senaties termino taikymo atveju laikytinas ieškinio senaties termino pradžia, tačiau remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, darytina išvada, kad kai pirkėjas per garantinį terminą pateikia pardavėjui pretenziją, ieškinio senaties terminas ieškiniui dėl parduoto daikto trūkumų pareikšti prasideda nuo to momento, kai pirkėjas gauna atsakymą, kuriuo pardavėjas atsisako tenkinti pirkėjo reikalavimą arba kai per pirkėjo nustatytą, o jeigu toks nenustatytas – per protingą terminą, pardavėjas nepateikia jokio atsakymo ( pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pirmąją pretenziją ieškovai atsakovams pateikė 2008-03-12 (t. 1, b. l. 105-106). Joje nustatė terminą iki 2008-09-01 pašalinti nekilnojamojo daikto trūkumus, tačiau iki nustatytos datos atsakovų atsakymo nesulaukė. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių faktą, jog ši pretenziją atsakovams buvo įteikta. Antroji pretenzija atsakovams pareikšta 2010-01-24 ir joje reikalaujama iki 2011-02-07 sumokėti ieškovams 63 281 Lt nuostoliams atlyginti (t. 1, b. l. 118-119). Šios pretenzijos įteikimą atsakovui A. E. patvirtina ant jos esantis 2011-01-24 atsakovo prierašas, kuriame taip pat pasisakyta dėl nesutikimo su ja. Šios aplinkybės leidžia teismui konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas ieškovams turi būti skaičiuojamas nuo 2011-01-25, t. y. nuo sekančios dienos, kai buvo gautas atsakovo atsakymas dėl nesutikimo ginčą spęsti taikiai. Ieškinys teisme gautas 2011-06-09. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog kreipdamiesi į teismą ieškovai nebuvo praleidę ieškinio senaties termino. Tokia išvada taip pat neprieštarauja šioje byloje Klaipėdos apygardos teismo 2014-12-16 nutartimi konstatuotam faktui, jog senaties termino ieškovai nepraleido. Atsižvelgdamas į tai teismas toliau pasisakys dėl kitų ieškovų bei atsakovo apeliacinių skundų argumentų.

Dėl atsakovų atliktų namo statybos darbų kiekio

Atsakovas A. E. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytą namo užbaigtumo procentą, jo perdavimo ieškovams momentu, teigdamas, jog 2007-08-10 pirkimo-pardavimo sutartis bei turto perdavimo aktas yra vieninteliai objektyvūs įrodymai ir būtent jie pagrindžia aplinkybę, jog namo užbaigtumo procentas jo perdavimo momentu buvo 61 , o ne 79 proc. Atsakovas neginčija aplinkybės, jog sudarant pirkimo-pardavimo sutartį namo užbaigtumo procentas buvo didesnis, tačiau taip yra dėl to, jog realus namo perdavimo momentas nesutapo su pirkimo-pardavimo sutarties sudarymu. Jo teigimu, ieškovai dar 2006 metų rugpjūčio mėnesį persikėlė gyventi į namą ir patys vykdė jo statybos darbus savo lėšomis tam, kad padidintų jo vertę ir gautų didesnę banko paskolą. Realus namo baigtumas perduodant jį ieškovams buvo įtvirtintas pirkimo-pardavimo sutartyje ir VĮ Registrų centro pažymėjime, kuriame atsispindėjo duomenys iš 2006-08-02 Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus pažymos. Ir tai patvirtinta, jog visi nekokybiški statybos darbai name yra atlikti pačių ieškovų iniciatyva.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos duomenimis, sprendžia, jog šiuo atveju pirmiausiai reikia nustatyti momentą, kada ieškovai realiai pradėjo valdyti gyvenamąjį namą ir tik po to spręsti apie atsakovų ir ieškovų name atliktų darbų kiekius.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovai name apsigyveno ir atliko jame tam tikrus darbus dar iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Pirmosios instancijos teismas, iš byloje esančių dokumentų visumos – šalių paaiškinimų, 2006-07-04 rengtos pastato kadastro duomenų bylos, 2006-08-17 VĮ Registrų centro pažymėjimo, 2007-03-08 preliminarios sutarties kopijų, 2007-04-16 UAB „OBER-HAUS“ ataskaitos, 2007-08-10 pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovų pateiktų dokumentų apie darbų name atlikimą ir prekių šiems darbams įsigijimą 2007 metais, kopijų, konstatavo, jog ieškovai apsigyveno name ne anksčiau kaip 2007 metų pirmoje pusėje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, neturi pagrindo su tokia išvada nesutikti. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovų nurodyta aplinkybė, apie ieškovų įsikėlimą į namą dar 2006 metais nėra nei pagrįsta jokiais įrodymais, nei logiškai paaiškinama. Vien ta aplinkybė, jog atsakovo iniciatyva Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2006-08-02 pažyma konstatuotas namo užbaigtumo procentas, nesudaro pagrindo spręsti jog būtent tada namas buvo perduotas ieškovams. Be to, šios pozicijos teisingumą iš esmės paneigia ir tai, jog tokiu atveju ieškovai būtų vykdę brangiai kainuojančias namo statybas neturėdami jokio savo teisių į jį užtikrinimo, kas akivaizdžiai neatitiktų jokių protingumo standartų. Be to esant namo baigtumui 61 procentui, ieškovai niekaip negalėjo apsigyventi jame, nes namas buvo be stogo, langų ir net nebuvo įrengtos ne tik grindys, bet ir po jomis esantis betono sluoksnis. Tokią namo būklę patvirtina teismo ekspertizės aktas, o taip pat byloje esanti vaizdinė medžiaga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovams jokios būtinybės apsigyventi tokios būklės name, kaip nurodo atsakovai, ir nebuvo, nes jie tik 2007-05-10 pardavė jiems priklausiusį butą Kretingos g. 71- 31, Klaipėdoje (t. 3, b. l. 150, 151).

Konstatavus, jog ginčo namas ieškovams perduotas 2007 m. pirmoje pusėje, pirmosios instancijos teismas taip pat laikytinas tinkamai bei pagrįstai nustatęs atsakovų name atliktų darbų apimtį. Kaip matyti iš byloje esančios 2006-07-24 kadastrinių matavimų bylos, šiuo laiku ginčo namas jau buvo pastatytas, name įrengtos monolitinės grindys, tik neatlikta namo išorės apdaila, neuždėtas stogas. Byloje įtvirtintas namo baigtumas – 61 proc. Tuo tarpu 2007-04-16 UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje patvirtinta, kad jos sudarymo metu namo statybos darbai iš esmės užbaigti: pastatyto namo viduje yra įrengtos pertvaros, uždėta stogo danga, įstatyti langai, išorinės durys, įrengtos betono grindys, ištinkuotos vidaus sienos, name įvesta elektra, o namo baigtumas – apie 79 proc. Šios aplinkybės, bei faktas, jog atsakovai perdavė ieškovams ginčo namą 2007 metų pirmoje pusėje, patvirtina, kad ieškovai įsigijo statinį, kurio statybos darbai buvo iš esmės užbaigti, ir ieškovams buvo likę pabaigti tik patalpų vidaus apdailos darbus ir sutvarkyti namo aplinką.

Atmestinas kaip neįrodytas atsakovo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas šias išvadas padarė vadovaudamasis išimtinai preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties kopija. Taip pat atmestinas argumentas, jog byloje nesant statybos darbų žurnalo, nebuvo įmanoma nustatyti realios atsakovų atliktų darbų apimties. Aukščiau paminėtas išvadas apie darbų apimtis teismas padarė iš byloje esančių įrodymų visumos, remdamasis vidiniu savo įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.

Nors apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apelianto A. E. apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai konstatavo atsakovo pareigą įrodyti statybos darbų žurnalo perdavimo faktą ieškovams, tačiau sprendžia, jog ir be šio įrodymo teismas turėjo galimybę padaryti aukščiau paminėtas išvadas, kadangi byloje yra ir daugiau tai patvirtinančių įrodymų.

Dėl atsakomybės už namo statybos darbų defektus ir nuostolių dydžio

Pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės (patikėjimo) teise, o šis – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 str. 1 d.). Bendrieji parduodamam daiktui keliami reikalavimai pateikti CK 6.327 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad pardavėjas privalo perduoti daiktus, atitinkančius sutartyje numatytus kokybės, kiekio ir kitus kriterijus, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Reikalavimai pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduodamo daikto kokybei reglamentuoti CK 6.333 straipsnyje. Pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, o jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami.

Pardavėjo atsakomybė už parduodamo daikto kokybę nėra absoliuti. Pardavėjo pareiga garantuoti parduodamo daikto kokybę neapima tų atvejų, kai daikto trūkumai pirkėjui buvo žinomi arba tokie akivaizdūs, kad kiekvienas atidus pirkėjas juos būtų pastebėjęs be jokio specialaus tyrimo (CK 6.327 str. 2 d., 6.333 str. 2 d.). Pardavėjas gali remtis ir kitais jo atsakomybę šalinančiais (ribojančiais) pagrindais: pagal CK 6.327 straipsnio 4 dalį, 6.333 straipsnio 3 dalį pardavėjas, net ir esant įstatyme ar sutartyje nustatytam kokybės garantijos terminui, nebus laikomas atsakingu už daiktų trūkumus, jeigu įrodys, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui dėl jo netinkamo naudojimosi daiktu arba trečiųjų asmenų kaltės, arba nenugalimos jėgos. Jeigu parduotas daiktas neatitinka jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, pirkėjas gali ginti savo pažeistas teises specialiaisiais CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais ir bendraisiais teisių gynimo būdais, pvz., reikalauti atlyginti nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-22 nutartis civilinėje byloje 3K-3-455/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2010).

Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovai pardavė ieškovams nekokybišką prekę – namą ir priteisė ieškovams nuostolių atlyginimą, atsižvelgdamas į nustatytus kokybės pažeidimus ir jiems pašalinti reikalingą pinigų sumą. Atsakovas savo apeliaciniame skunde ginčija tiek teismo nustatytą aplinkybę dėl jo parduoto nekilnojamojo daikto kokybės, tiek ir dėl ieškovų prašomo priteisti nuostolių dydžio. Tuo tarpu ieškovai apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atsisakė atlyginti visą nurodytą nuostolių dydį. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl šių šalių apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų.

Nagrinėjamu atveju pirkimo–pardavimo sutarties objektas yra nekilnojamasis daiktas – gyvenamasis namas. Kadangi parduodamo daikto kokybė tarp šalių sudarytoje sutartyje iš esmės aptarta nebuvo, tačiau iš bylos duomenų nustatyta, jog ieškovams buvo perduotas 79 proc. baigtumo namas, kuriame dar nebuvo atlikti vidaus apdailos bei kiemo tvarkymo darbai, tai pardavėjai privalėjo perduoti pirkėjams tokios kokybės namą, kad jų atlikti statybos darbai leistų šį namą naudoti tam, kam paprastai jis yra naudojamas, t. y. pirkėjams atlikusius likusius vidaus apdailos darbus, - jame būtų galima gyventi.

Iš byloje atliktos statybos darbų teismo ekspertizės akto matyti, kad esminiai ginčo namo defektai yra tai, kad išorinės sienos netinkamai izoliuotos, grunto drėgmė patenka į pastato vidų, pirmajame aukšte nusėdusios grindys, įtrūkęs pertvarų mūras, sąrama virš įėjimo durų, pamatų konstrukcijose neatlikti sandarinimo darbai, netinamai įrengtos lietaus nuvedimo, drenažo sistemos, grindų konstrukcijos neapsaugotos nuo drėgmės. 2011-02-28 antstolio A. Selezniovo faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyti ir kiti patalpų trūkumai: patamsėjusi ir pažeista antrojo namo aukšto patalpos siena, lubos, matomos pūslės, nelygi balkono danga (t. 1, b. l. 32–70).

Atsižvelgiant į tai, jog byloje jau nustatyta aplinkybė, kad iš esmės už visų statybos darbų name atlikimą buvo atsakingas atsakovas A. E., o ieškovai jame atliko tik vidaus apdailos bei kiemo sutvarkymo darbus, faktas, jog priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir atsiradusios aukščiau paminėtos žalos (namo defektų) yra įrodytas, ir tuo pačiu įrodyta atsakovų atsakomybė už netinkamos kokybės prekės – namo, kuriame negalima gyventi, pardavimą ieškovams. Tuo pačiu atmestini kaip nepagrįsti visi atsakovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl jo atsakomybės nebuvimo, kadangi jis šiuos argumentus iš esmės grindžia byloje jau anksčiau paneigta aplinkybe, jog jis šių statybos darbų neatliko.

Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą laikė pagrįstomis ir priteistinomis iš atsakovų ieškovų patirtas išlaidas dėl namo išorėje buvusių defektų pašalinimo, kuriuos ieškovams atliko UAB „Gebos ekostatyba“ (33 640 Lt), būsimas išlaidas ardymo darbams atlikti (27 525,97 Lt) bei grindų defektams namo viduje pašalinti (79 587,47 Lt), viso 140 753,44 Lt.

Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo priteistomis sumomis, nurodo, jog šiuos darbus įmanoma atlikti ir pigiau ir jog šią aplinkybę pagrindžia byloje esanti specialisto R. G. lokalinė darbų sąmata, tuo tarpu teismo eksperto paskaičiuota kaina buvo aktuali 2012 metais, tačiau šiuo metu ji yra iš esmės pasikeitusi. Apeliantas A. E. skunde taip pat nurodo, jog teismas priteisė ieškovams nuostolių atlyginimą, neatsižvelgęs į ieškovų kaltę – faktą, jog namo defektus ieškovai, jų teigimu, pastebėjo dar 2007 metų liepos mėnesį, kai buvo nudažytos gyvenamojo namo vidinės sienos, tačiau šiuos defektus jie pradėjo šalinti tik 2012 m. rugpjūčio mėn., o kiti defektai neištaisyti ir iki šiol. Taip ieškovai patys prisidėjo prie namo būklės pablogėjimo, dėl ko jiems priteista suma, jei ne panaikinta, tai bent turėtų būti sumažinta.

Pasisakydamas dėl nurodytų atsakovo argumentų teismas pažymi, jog byloje esanti R. G. lokalinė darbų sąmata (t. 2, b. l. 188-192) skundžiamame sprendime buvo paneigta ne tik dėl įrodymų apie specialisto kvalifikaciją nebuvimo, tačiau ir dėl to, jog joje akivaizdžiai nebuvo įtvirtintos darbams atlikti būtinos darbo užmokesčio sąnaudos, bei dėl to, kad teismo eksperto paskaičiavimai laikytini patikimesniais. Taip pat teismas pažymi, jog atsakovo argumentas dėl lyginant su 2012 metais, kuomet buvo atlikta teismo ekspertizė, sumažėjusių kainų nėra pagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Teismo nuomone, iš ekonominės situacijos pokyčių galima būtų daryti kaip tik priešingą išvadą, o būtent, jog tiek prekių tiek ir paslaugų kainos šiuo metu, lyginant su 2012 metais, yra žymiai aukštesnės. Byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys aplinkybę, jog ieškovai pasitelkdami UAB „Gebos ekostatyba“ atliko drenažo sistemos montavimo darbus, kanalizacijos įrengimo darbus, įrengė lietaus vandens nuvedimo sistemą, tvarkė namo pamatus, atliko jų hidroizoliaciją, dalį cokolinio šiltinimo darbų, išardė ir vėl įrengė terasą (t. 2, b. l. 120-124). Šios aplinkybės paneigia ir dar vieną atsakovo apeliacinio skundo argumentą, jog žalos dydį, nesiimdami būtinų priemonių jai pašalinti, padidino patys ieškovai, nes nustatyta priešingai, jog ieškovai tokiu būdu siekė ne padidinti žalą, o šalinti ją, atsakovams netaisant parduoto daikto trūkumų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog neegzistuoja pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima nepriteisti iš atsakovų ieškovų patirtų nuostolių dėl nekokybiško daikto pardavimo, arba šiuos nuostolius sumažinti.

Ieškovai apeliaciniu skundu ginčija jiems priteisto nuostolių atlyginimo sumą. Nurodo, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje neįrodytas spraustinių polių įrengimo būtinumas ir juostinių pamatų netinkamumas šiam namui. Šiuo atveju būtent atsakovai nesivadovavo patvirtinto ir galiojančio statinio techninio projekto sprendiniais ir privalėjo įrodyti, jog jų įrengti pamatai yra techniškai galimi ir teisėti. Dabar susiklosčiusi situacija lemia, jog dėl pamatų neatitikimo projektui ieškovai negali gauti naujo statybos leidimo bei įregistruoti namo būklės. Pažymi, jog UAB „Gebos ekostatyba“ atlikti darbai tik padėjo surinkti perteklinį vandenį, jį pašalinti iš žemės sklypo, tačiau nepakeitė po pastatu esančio grunto, dėl ko žala realiai po kiek laiko vėl atsiras. Pažymėjo, jog neprašė teismo priteisti UAB „Gebos ekostatyba“ atliktų darbų kainos, todėl teismas, tai padarydamas, išėjo už ieškinio ribų. Be to, keičiant pamatus reikės atlikti griovimo darbus ir iš naujo atlikti aplinkos tvarkymo darbus, dėl ko teismas nepagrįstai juos išskaičiavo iš priteistinos sumos.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog už namo pamatų įrengimą yra atsakingi atsakovai. Teismo ekspertizės akte nurodyta ir tai, jog statant namą buvo įrengti statinio techninio projekto sprendinių neatitinkantys juostiniai pamatai. Tačiau teismas, vertindamas ieškovų apeliacinio skundo argumentą dėl būtinybės pakeisti pamatus, pažymi, jog ieškinys yra pareikštas dėl nekokybiškos prekės pardavimo ir sprendžiant, ar ieškovams iš tiesų perduotas nekokybiškas ginčo namas, statybos darbų teisėtumą ar neteisėtumą pagrindžiantys argumentai neturi būti vertinami. Tuo tarpu aplinkybės, jog šie pamatai yra nekokybiški, neatitinka norminių teisės aktų reikalavimų, byloje nebuvo įrodyti. To nepatvirtino ir ieškovų su apeliaciniu skundu pateikta geologinių tyrimų ataskaita bei kiti dokumentai. Byloje taip pat neįrodyta, jog dėl šių pamatų namas yra netinkamas naudoti pagal paskirtį. Tai patvirtina ir tas faktas, jog ieškovai ginčo name iki šiol gyvena. Visi šie argumentai sudaro pagrindą teigti, jog ieškovų ieškinyje bei papildomuose paaiškinimuose pateiktos aplinkybės, rodančios kliūtis įteisinti namo statybą dėl jo pamatų neatitikimo projektui, nėra priežastiniu ryšiu susijusios su darbų kokybe ir šioje dalyje pašalina atsakovų atsakomybę už netinkamos kokybės daikto pardavimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įsigydami statomą namą ieškovai turėjo pareigą ne tik išoriškai jį apžiūrėti, bet ir išsiaiškinti atliktų darbų kokybę, įvertinti statytojo pasirinktas medžiagas, ir turėjo teisę atsisakyti jį pirkti, manydami, jog jis nepateisina jų lūkesčių. Įrodymų, jog ieškovai domėjosi, kokie pamatai yra įrengti name, tačiau atsakovas jiems suteikė netikslią informaciją, byloje nėra, kas šiuo atveju patvirtina ir jų neapdairumą.

Konstatavus, jog pamatų neatitikimas statybos dokumentams nėra pagrindas priteisti nuostolius, patirtus įsigyjant nekokybišką daiktą, taip pat atmestinas ieškovų argumentas priteisti jiems išlaidas už aplinkos sutvarkymo bei griovimo darbus, kurie būtų būtini keičiant namo pamatus.

Pažymėtina, jog tiek ieškovai, tiek ir atsakovas apeliaciniuose skunduose kelia klausimą dėl ieškovams priteisto atlyginimo už UAB „Gebos ekostatyba“ atliktus pastato statybos darbų trūkumų pašalinimo darbus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi faktą, jog byloje buvo pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo pardavus netinkamos kokybės daiktą, bei tai, jog priteisdamas nuostolius teismas neviršijo ieškinyje nurodytos nuostolių sumos, laiko, jog minėtų išlaidų priteisimas nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu. Teismas pagrįstai sprendė, kad parduoto daikto trūkumams pašalinti ieškovų panaudota pinigų suma ir sudaro jų prašomus priteisti nuostolius. Dėl to ir šie apeliantų argumentai atmestini.

Dėl procesinės bylos baigties

Aukščiau išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias pardavėjo atsakomybę dėl netinkamos kokybės daikto pardavimo bei padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovų civilinės atsakomybės egzistavimo bei ieškovams priteistinų nuostolių dydžio, dėl ko naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, jog tiek ieškovų J. V. ir N. M. – V. tiek ir atsakovo A. E. apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, tarp šalių jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.