Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017 m. kovo 20 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 12 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą

Dėl ieškinio senaties termino

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014, 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-172-146/2017 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-549-143/2017).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-549-143/2017).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.

Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas anksčiau būtų teikęs žodžiu ar raštu kokius nors skundus kompetentingoms įstaigoms dėl kamerų ploto, šalčio, šviesos trūkumo, privatumo neužtikrinimo pasinaudojant sanitariniu mazgu ir kt., ar kad būtų dėl objektyvių priežasčių (pvz., liga, kreipimasis dėl antrinės teisinės pagalbos ir kt.) negalėjęs tokių skundų teikti arba kreiptis į teismą. Nors nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ir nurodo, kad buvo kalinamas ir galimybė rinkti įrodymus jam buvo stipriai suvaržyta, tačiau teismas šiuos argumentus laiko nepagrįstais, kadangi skundas, pagal kurį nagrinėjama ši administracinė byla, gautas pareiškėjui atliekant bausmę laisvės atėmimo vietoje. Be to, pagal aktualią teismų praktiką ne pareiškėjas, o atsakovas teikia įrodymus dėl kalinimo sąlygų atitikimo teisės aktų reikalavimams. Kaip ir minėta, pareiškėjas skunde neišskyrė, kuriais laikotarpiais vienas ar kitas pažeidimas pasireiškė, o nurodė, jog iš esmės per visą Klaipėdos AVPK areštinėje laikymo laikotarpį patyrė nuolatinius pažeidimus (kentė šaltį, trūko šviesos, pažeistas kamerų plotas ir kt.). Vadinasi, pareiškėjas negalėjo nesuvokti, kad šie pažeidimai daromi kiekvieną sekančia dieną. Todėl teigti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2014 m. vasario 4 d. nežinojo apie pažeidimus, nėra pagrindo. Tai įvertinus, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, kadangi nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjas anksčiau būtų negalėjęs kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo.

Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo

Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (lot. be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo

Atsakovės atstovas, siekdamas paneigti pareiškėjo nuodytus pažeidimus, į bylą pateikė Klaipėdos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1999 m. birželio 11 d. leidimą, kuriuo leista pradėti eksploatuoti Klaipėdos AVPK areštinės 1-ojo padalinio 1-ąją dalį, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2005 m. vasario 18 d. Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-osios dalies rekonstrukcijos įvertinimo aktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. vasario 22 d. įsakymą Nr. 5-V-142, kuriuo leista pradėti eksploatuoti Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato areštinės 2-ąją dalį nuo 2005 m. vasario 21 d., Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo aktą Nr. K3-98 bei 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktą Nr. K3-472 (b. l. 35-46).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 556-557) aptartos neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.

Nagrinėjamoje byloje aktualus laikotarpis, kuriam netaikyta ieškinio senatis, yra laikotarpis nuo 2013 m. gruodžio 28 d. iki 2014 m. vasario 4 d. Skunde nurodytų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo paneigimui atsakovės atstovas į bylą pateikė Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. bei 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo aktus duomenis.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo naujausią praktiką, duomenimis, kurie nutolę nuo aktualaus laikotarpio vienerių metų skirtumu, remtis negalima (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. administracinė byla Nr. A-120-146/2017). T. y. šie duomenys negali būti įrodymu, kad tuo metu nebuvo pažeistos kalinimo sąlygos. Akcentuotina, jog kitų aktualių ginčo laikotarpiui duomenų, kurie įrodytų, kad pareiškėjas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje nuo 2013 m. gruodžio 28 d. iki 2014 m. vasario 4 d., atsakovės atstovas į bylą nepateikė. Sprendžiama, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų dėl natūralios ir dirbtinės apšvietos, drėgmės, šalčio, sanitarinio mazgo įrengimo ir kt. Tačiau kartu akcentuotina ir tai, jog Higienos normos HN 37:2009 2 punkte numatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 bei 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 konstatavo, kad netinkamai dirbtinei ir natūraliai apšvietai pašalinti reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, t. y. apšvietos pažeidimais gali būti pašalinti tik atlikus areštinės rekonstrukcijos darbus. Pažymėtina ir tai, jog Klaipėdos AVPK areštinė yra seniai veikianti, pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą (b. l. 47-48). Pastato šildymo bei ventiliacijos sistemų pakeitimui taip pat reikalinga atlikti rekonstrukciją, nes šie darbai nebuvo atliekami 1999 metų bei 2005 metų rekonstrukcijos metu (b. l. 42-45). Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu, teismas nevertina pareiškėjo nurodytų pažeidimų dėl oro temperatūros, netinkamos kamerų ventiliacijos, kamerose esančio blogo kvapo ir prasto dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, kadangi šiems pažeidimams pašalinti reikalinga atlikti areštinės pastato rekonstrukcijos darbus (pakeisti šildymo, vėdinimo sistemas, langus ir pan.).

Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (akto redakcija, galiojusi ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2015 m. vasario 12 d.) (toliau – ir Instrukcija), patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677, 60 punkte numatyta, kad visa asmens krata atliekama asmenį konvojuojant iš policijos areštinės ir grąžinant jį į policijos areštinės kamerą, paleidžiant iš policijos areštinės, taip pat pagal tikrintojo, policijos areštinės viršininko, policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo nurodymą. Kratos rezultatai įforminami pagal šios instrukcijos reikalavimus. Instrukcijos 62 punkte nurodyta, jog visa asmens krata atliekama gerai apšviestoje patalpoje. Tikrinamam asmeniui nurodoma nusivilkti viršutinius ir apatinius drabužius. Atidžiai patikrinami drabužiai, avalynė, asmeniniai daiktai.

Atsižvelgiant į tai, jog pagal Higienos normos HN 37:2009 2 punktą, ši higienos norma taikoma tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms bei nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad šildymo sistemos pakeitimui buvo reikalinga atlikti Klaipėdos AVPK areštinės rekonstrukciją, todėl teismas sprendžia nesant pagrindo pripažinti, kad krata buvo atliekama šaltoje patalpoje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Klaipėdos AVPK administracijai apie asmens kratos atlikimą antisanitarinėmis sąlygomis, todėl pareiškėjo argumentas, kad asmens krata buvo atliekama šaltoje patalpoje ir antisanitarinėmis sąlygomis, laikytinas nepagrįstu.

Pareiškėjas taip pat tvirtina, jog Klaipėdos AVPK areštinėje netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, juose nebuvo unitazų bei neužtikrinta teisė į privatumą pasinaudojant tualetu.

Byloje pateiktame Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. K3-472 nurodyta, kad Klaipėdos AVPK kameroje Nr. 23 esantis sanitarinis mazgas nuo kameros bendro ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara. Atsakovės atstovas atsiliepime tvirtina, kad tokia sanitarinio mazgo pertvara atitinkanti teisės aktų reikalavimus.

Higienos norma HN 37:2009 20 punktas nustato, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Taisyklių 7.13 punkte nustatyta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad nepaisant to, kad sanitarinis mazgas kameroje buvo įrengtas laikantis jo įrengimo techninius aspektus reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2085-662/2015, 2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2015, 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Aleksandr Makarov prieš Rusiją).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą akcentavo, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Atsakovės atstovas nurodo bendro pobūdžio teiginį, kad sanitarinio mazgo kamerose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau nepateikė įrodymų, kad pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu bei kad juose buvo unitazai, todėl laikytina, kad atsakovė pažeidė Taisyklių 7.13 punktą bei Higienos normos HN 37:2009 20 punktą.

Taisyklių 70 punktas numato, kad policijos areštinėse laikomų asmenų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo bei tinkamumo principais. Asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrintas tokios pačios kokybės bei lygio gydymas kaip ir esantiems laisvėje asmenims. Taisyklių 72 punkte nustatyta, kad policijos areštinės bendruomenės slaugytojas privalo: 72.1. per 24 val. apžiūrėti ir įvertinti sulaikytų ir į policijos areštinę uždarytų asmenų sveikatos būklę jų sutikimu (suimti ir nuteisti asmenys, atvežti iš kitos kardomojo kalinimo vietos ar policijos areštinės apžiūrimi tik šių pageidavimu); 72.2. kasdien aplankyti asmenis, kuriems paskirtas ambulatorinis gydymas, išduoti jiems vaistų ir įsitikinti, kad jie suvartoti pagal paskirtį. Taisyklių 79 punkte numatyta, jog policijos areštinėje yra pildomas sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalas (3 priedas), kuriame kaupiama informacija apie policijos areštinėje laikomų asmenų apžiūras bei jiems suteiktą medicinos pagalbą.

Klaipėdos AVPK byloje nepateikė jokių duomenų (sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo) apie pareiškėjo sveikatos būklę, jo atliekamą sveikatos būklės įvertinimą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus pažeidimus bei atsakovei nepateikus sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo ar kitų dokumentų apie pareiškėjo sveikatos būklės įvertinimą Klaipėdos AVPK, todėl spręstina, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo argumento dėl jam nesuteiktos tinkamos sveikatos priežiūros.

Įvertinus teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas 8 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m. (teko 4,97 kv. m. vietoj 5 kv. m.), sanitarinių mazgų įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų (atsakovė neįrodė, kad sanitariniuose mazguose yra unitazai, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į privatumą pasinaudojant tualetu), taip pat atsakovė nepaneigė pareiškėjo argumento, jog jam buvo tinkamai užtikrinta sveikatos priežiūra.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas prašo priteisti 12 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patyrė nepatogumus, pablogėjo sveikata, vakarais negalėdavo užmigti, tapo jautrus ir nervingas.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).

Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

Nors pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidžiant Taisyklių 80 punktą buvo laikomas 8 paras, tačiau ploto pažeidimas buvo itin mažas, t. y. vietoj 5 kv. m. pareiškėjui teko 4,97 kv. m.

Minėta, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, už nedidelio ploto pažeidimus, kurie truko ne itin ilgą laiką, neturtinė žala paprastai nėra atlyginama pinigais, o pakanka satisfakcija laikoma pažeidimo konstatavimas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-858/2017). Atsižvelgiant į tai, kad vienam asmeniui tenkančio kamerose ploto pažeidimas buvo nežymus, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda dėl netinkamo kameros ploto reikalavimų pažeidimų nėra tokia didelė, kad už ją reikėtų atlyginti pinigais.

Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyti pažeidimai dėl netinkamo sanitarinių mazgo įrengimo (atsakovė neįrodė fakto dėl unitazų sanitariniuose mazguose įrengimo ir teisės į privatumą pasinaudojant tualetu pareiškėjui užtikrinimą) bei sveikatos priežiūros neužtikrinimo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 eurų (pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2314-822/2016).

Teismas pažymi, jog paskutinė pažeidimo diena buvo 2014 m. vasario 4 d., tačiau pareiškėjas į teismą dėl kalinimo sąlygų pažeidimo kreipėsi praėjus beveik trims metams. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės duomenimis, pareiškėjas ne kartą teistas. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai dėl kalinimo sąlygų nesukėlė jam didelių dvasinių išgyvenimų ar nepatogumų. Teismas, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui dėl tinkamo sanitarinio mazgo neįrengimo, teisės į privatumą neužtikrinimo pasinaudojant tualetu bei sveikatos priežiūros neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 27 d. iki 2014 m. vasario 4 d. neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 64 eurų (8 eurai už parą) suma. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 12 000 eurų neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.

Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 64 eurus neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo E. S. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui E. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 64 eurus (šešiasdešimt keturis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.