- Teismas
- Panevėžio apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-01-21
- Bylos Nr.
- e2-332-1137/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05248-2021-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Kalnius
- Ieškovas
- G. Z.
- Atsakovas
- M. Z.
- Advokatai
- Arvydas Penelis, Darius Staškevičius
- Kategorijos
- 2.3.4.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovui M. Z. ir išvadą teikiančiai institucijai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. Z. ieškinį atsakovui M. Z. dėl leidimo išvežti nepilnametį vaiką nuolat gyventi į užsienio valstybę be atsakovo sutikimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė 2021 m. lapkričio 8 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama leisti išvežti nepilnametį vaiką A. Z. nuolat gyventi į Norvegiją be atsakovo sutikimo. Ieškovė nurodo, kad raštu kreipėsi į atsakovą dėl sutikimo išvežti vaiką nuolat gyventi į užsienio valstybę, tačiau iš jo atsakymo nesulaukė. Šiuo metu ieškovė su nepilnamečiu vaiku gyvena Norvegijoje. Savo ieškinį iš esmės grindžia šiomis aplinkybėmis:
1.1 Ieškovė ir atsakovas yra nepilnamečio vaiko A. Z. a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) tėvai.
1.2 Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-04-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2384-755/2011 nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką bei patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių sutarti, kurios pagrindu nepilnamečio vaiko A. Z. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, tai yra su ieškove.
1.3 Ieškovė gyvena faktinėje šeimoje su D. P. (santuoka nesudaryta), kurioje (duomenys neskelbtini) abiem gimė dukra A. P..
1.4 2020 metų gruodžio mėnesį visa faktinė ieškovės šeima (ieškovė, A. Z., A. P. ir D. P.) išsikraustė nuolat gyventi į užsienio valstybę į Norvegija. Deklaruojant gyvenamąją vieta Norvegijoje, ieškovė sužinojo, kad negali deklaruoti nepilnamečio sūnaus Norvegijoje be atsakovo sutikimo, kuriuo jis sutinka, kad jo nepilnametis sūnus būtu išvežtas nuolat gyventi į Norvegiją.
1.5 Ieškovė kreipėsi raštu į atsakovą dėl tokio sutikimo davimo, tačiau atsakymo iš atsakovo nesulaukė. Vėliau ieškovė kreipėsi dėl privalomos mediacijos šiuo klausimu, tačiau iš atsakovo sutikimo ar kitokios nuomonės taip pat nesulaukė.
1.6 Teikiami duomenys patvirtina, kad šiuo metu tiek ieškovės, tiek jos vaikų, pagrindine socialinių ir ekonominių interesų vieta yra Norvegija.
1.7 Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovas ieškinio reikalavimus palaikė ir prašė ieškinį patenkinti. Papildomai nurodė, kad atsakovui dokumentus įteikė jo buvusios gyvenamosios vietos adresu. Telefonu ar elektroniniu paštu su atsakovu nebandė susisiekti. Taip pat nurodė, kad A. savo tėčiu vadina ne atsakovą, o ieškovės sugyventinį, nes jis A. rūpinasi ir jį prižiūri. Nurodė, kad atsakovas vaiko gyvenime nedalyvauja jau apie 9 metus, tik teikia išlaikymą. A. jau 1,5 metus gyvena ir mokosi Norvegijoje, ten turi draugų.
Atsiliepimas
2. Atsakovas M. Z. pateiktu atsiliepimu į ieškinį, prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Savo atsiliepimą iš esmės grindžia šiomis aplinkybėmis:
2.1 A. be atsakovo žinios jau daugiau nei metai išvežtas iš Lietuvos, konstatuotina, kad yra įvykdytas A. grobimo faktas. O tai suponuoja išvadą, jog jis nedelsiant turi būti grąžintas į Lietuvą. Pažymėtina, kad į bylą įtraukta vaiko teisių apsaugos institucija negali pateikti jokios išvados, nes visi suinteresuoti asmenys randasi už Lietuvos Respublikos ribų.
2.2 Nors ieškovė ir pateikė duomenų apie A. buvimą svetimos šalies mokymo įstaigose, atsakovo vertinimu, socialinės, kultūrinės ir kalbinės aplinkos pasikeitimas A. turėjo sukelti (o gal ir sukėlė) nestabilumo, neužtikrintumo jausmą. Atkreiptinas dėmesys, kad šių aplinkybių šiuo metu Lietuvoje neįmanoma patikrinti ar nustatyti, nes A. jau daugiau kaip metai laiko randasi už Lietuvos ribų. Ieškovė neįrodė, kad A. išvykimas nuolat gyventi į Norvegiją geriausiai atitinka jo interesus ir kad tai nepažeistų skyrium gyvenančio vaikų tėvo (atsakovo) teisių. Todėl A. turi būti nedelsiant grąžintas į Lietuvą.
2.3 Pažymą 2021-07-09 Nr. GR.3A-2580 iš gyventojų registro, kurioje nurodoma, jog atsakovas adresu (duomenys neskelbtini), šią gyvenamąją vietą deklaravo iki 2017-02-18. Tai reiškia, kad ieškovė visus su šia byla susijusius dokumentus atsakovui siuntė anksčiau nurodytu adresu, kurie jokiais būdais negalėjo pasiekti adresato, kai jis ten neegzistuoja. Taip pat ieškovė visą tai darė jau po fakto, kai A. yra išvežtas be tėvo žinios jau labai ilgą laiką, o tai suformuoja požiūrį į tą, jog ieškovė piktnaudžiauja situacija, kai tėvas nieko nežino, ir bando be atsakovo žinios nulemti A. likimą.
2.4 Ieškovė teismui pateikia ne lietuviškus dokumentus, kurie, pasak jos, patvirtina apsigyvenimą Norvegijoje, tačiau pagal tuos dokumentus A. Norvegijoje niekada neturėjo (nuo 2020-08-17, mokyklos lankymo pradžia) ir neturi (2021-04-01 nuomos sutartis, kurioje A. nėra) jokios gyvenamosios vietos. Su A. susiję dokumentai yra abejotino autentiškumo ir negali būti naudojami oficialiai. Šie dokumentai turi MB „VERTIMŲ PASAULIS IR KO“ vertimus, tačiau vertimų įmonė padarė labai svarbių pateikto originalaus teksto vertimo klaidų.
2.5 Atsakovas negavo jokio skambučio telefonu, kuris yra registruotas Lietuvoje jau nuo 2007 metų ir veikiantis nuolatos, negavo jokio elektroninio laiško nurodytu paštu, kuris taip pat yra veikiantis nuo 2009 metų, negavo jokio pranešimo į Facebook, kuris yra populiariausia ir lengviausia vieta rasti/surasti žmones ir jiems parašyti žinutę ar kitokio kontakto, kuris prašytų leisti vaiką išvežti gyventi į kitą valstybę. O visa tai reiškia, kad ieškovė niekada net nebandė susisiekti su atsakovu tam, kad geranoriškai aptartų tokį svarbų įvykį vaiko gyvenime. Viską slėpė nuo atsakovo. Atsakovas tik atsitiktinumo dėka gavo žinių iš kitų asmenų apie rasta pašto voką, kuris yra skirtas jam.
2.6 Atsakovas visada norėjo ir nori dabar, kad jo vaikas įgytų būtiną vidurinį (12 kl.) išsilavinimą gimtojoje šalyje ir gautų diplomą, kuris leis jam keliauti ir mokytis kur tik jis pats panorės. Tuo tarpu esamoje situacijoje A. vargu ar užbaigė 8 klases. Atsakovas mano, kad esamas sūnaus amžius yra visai netinkamas perkelti vaiką į kitą valstybę. Atsakovas taip pat išreiškia norą, kad jo vaikas užbaigtų mokyklą (12 kl.) Lietuvoje, o ne užsienio pabėgelių/emigrantų mokykloje, kur vaikai iš kitų šalių, kuriems skiriamas specialus mokymas, po kurio vaikai bando adaptuotis tolimesniuose moksluose, jeigu nemeta mokyklos dėl sunkaus psichologinio kultūrų skirtumų spaudimo aplinkoje. A. galės pats padaryti savo pasirinkimą kai sulauks pilnametystės Lietuvoje (18 metų). Todėl atsakovas neduoda leidimo išvežti sūnų į kitą valstybę.
2.7 Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas atsiliepimo reikalavimus palaikė. Iš esmės naujų aplinkybių nenurodė. Teismo paklaustas, ar atsakovas gyvena Norvegijoje, atsakyti negalėjo.
3. Išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba teismo posėdyje nedalyvavo. 2021 m. gruodžio 22 d. teismui pateiktoje išvadoje nurodė, kad neprieštarauja, kad būtų leista išvežti nepilnametį A. Z. nuolat gyventi į užsienio valstybę — Norvegiją. Taip pat nurodė jog iš teismui teikiamų rašytinių įrodymų matyti, kad šalių nepilnametis sūnus jau kurį laiką gyvena su mama Norvegijoje, kur mokosi. Iš Atsakovo teismui pateikto atsiliepimo, iš A. nuomonės išklausymo akivaizdu, kad tėvo ir sūnaus ryšys yra nutrūkęs, ilgą laiką tėvas su sūnumi nėra bendravęs. Atsakovas teismui teiktame 2021-11-23 atsiliepime nurodė, kad vargu ar A. užbaigė 8 klases, o tai leidžia manyti, kad tėvas nesidomėjo sūnaus ugdymu, nežino apie jo mokslo pasiekimus ir gyvenant A. Lietuvoje. Atsakovas 2021-11-23 teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad neduoda leidimo išvežti sūnų į kitą valstybę. Pažymėtina, kad Gyventojų registro išrašo duomenimis Atsakovas 2017-02-19 deklaravo gyvenamąją vietą Norvegijoje, todėl galimai pats ten gyvena ir dirba, kas galėtų sudaryti pagrindą tėvui atkurti ryšį su sūnumi ir turėti galimybę bendrauti su sūnumi, domėtis jo ugdymu, sveikata, pomėgiais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas
Nustatytos faktinės bylos aplinkybės
5. Byloje esantys rašytiniai įrodymai ir šalių pateikti neginčijami paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas yra nepilnamečio vaiko A. Z. a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) tėvai. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011-04-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2384-755/2011 nutraukė ieškovės ir atsakovo santuoką bei patvirtino santuokos nutraukimo pasekmių sutarti, kurios pagrindu nepilnamečio vaiko A. Z. gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, tai yra su ieškove. 2020 metų gruodžio mėnesį visa faktinė ieškovės šeima (ieškovė, A. Z., A. P. ir D. P.) išsikraustė nuolat gyventi į užsienio valstybę į Norvegija. Atsakovas M. Z. su sūnumi A. nebendrauja jau bent 9 metus, tačiau teikia 145 eurų išlaikymą.
6. 2020 m. birželio 19 d. (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina, kad A. Z. baigė aštuonias klases.
Dėl atsakovo informavimo
7. Atsakovas pateiktu atsiliepimu, o taip pat ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie ieškovės ketinimus išvežti A. į Norvegiją. Atsiliepimo 17 p. nurodė, jog ieškovė visus su šia byla susijusius dokumentus atsakovui siuntė anksčiau nurodytu (duomenys neskelbtini) adresu, kurie jokiais būdais negalėjo pasiekti adresato, kai jis ten neegzistuoja, nes jis deklaravęs išvykimą į Norvegiją.
8. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovės atstovas, advokatas Darius Staškevičius dar 2021 m. liepos 9 d. išsiuntė M. Z. prašymą dėl leidimo davimo (duomenys neskelbtini). 2021 m. liepos 9 d. Gyventojų registro pažymoje apie asmens duomenis pažymima, kad M. Z. gimė (duomenys neskelbtini), nuo 2000-02-15 iki 2017-02-18 gyvenamąją vietą deklaravo adresu: (duomenys neskelbtini); nuo 2017-02-19 išvyko į užsienio valstybę Norvegiją. Tačiau, atsakovas teismui teikdamas atsiliepimą nurodo, kad jis gyvena ne Norvegijoje, o Lietuvoje ir būtent tuo adresu, kuriuo jam ir buvo siųstas ieškovės atstovo prašymas dėl sutikimo, įteiktas 2021 m. liepos 14 d. adresatui, tuo pačiu adresu buvo siųsti ir teismo procesiniai dokumentai kuriuos atsakovas taip pat tinkamai gavo.
9. Kaip, kad visiškai pagrįstai teismo posėdžio metu ieškovės atstovas Darius Staškevičius pažymėjo, atsakovas tiek apie bylos nagrinėjimą tiek ir apie ieškovės ketinimą kreiptis į teismą dėl atsakovo sutikimo gavimo teismo tvarka buvo tinkamai informuotas, kadangi iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog teismas ieškinį priėmė 2021 m. lapkričio 8 d., o jau 2021 m. lapkričio 9 d. teisme buvo gautas atsakovo atstovo prašymas dėl prijungimo prie šios bylos. Ieškinys atsakovui buvo išsiųstas tik 2021 m. lapkričio 11 d. Tad išvardintos aplinkybės teismui leidžia pagrįstai spręsti, jog atsakovas nors ir deklaravo išvykimą į Norvegiją, bet šiuo metu gyvena Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), o apie kilusį ginčą tarp šalių jam buvo gerai žinoma dar iki ieškovės kreipimosi į teismą.
Dėl leidimo išvežti nepilnametį vaiką nuolat gyventi į užsienio valstybę be atsakovo, vaiko tėvo, sutikimo
10. Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų – teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą (CK 3.168, 2.14 straipsniai). Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 22 punktas).
11. Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku, todėl tik tėvų tarpusavyje rastas sprendimas, kaip geriausiai auklėti vaiką, galės būti geranoriškai vykdomas ir geriausiai atitiks vaiko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016, 13 punktas).
12. CK 3.174 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Jeigu antrasis iš tėvų atsisako duoti šį sutikimą, ginčą sprendžia teismas. Taigi, nepaisant to, jog vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, tėvai turėtų kartu spręsti dėl esminio vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo klausimo (pvz., išvykimo nuolat gyventi į užsienį) ir turėtų būti laikoma, kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019, 38 punktas).
13. Tai, kad visus su vaiku susijusius klausimus, be kita ko, nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo, tėvai įprastai turėtų spręsti kartu, bendrai įgyvendindami tėvų (globos) valdžią, matyti ir tarptautiniu, ES lygmeniu. Pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (3 straipsnis), situacija, kai vienas iš tėvų pareigų turėtojų išveža vaiką nuolat gyventi į kitą valstybę, nesant kito tėvų pareigų turėtojo sutikimo ar teismo sprendimo, atitiktų vaiko grobimo sąvoką. 1980 m. Hagos konvencijos teisinis reguliavimas pripažįstamas ir yra integruotas į ES teisės aktų – 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (Reglamentas Nr. 2201/2003), ir 2022 m. jį pakeisiančio 2019 m. birželio 25 d. Tarybos reglamento (ES) 2019/1111 dėl jurisdikcijos ir sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis bei tarptautiniu vaikų grobimu, pripažinimo ir vykdymo sistemą. Abu minėti reglamentai detalizuoja ir papildo 1980 m. Hagos konvencijoje įtvirtintus mechanizmus esant vaiko grobimo situacijai.
14. Tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad A. išvežimas gyventi į užsienio valstybę be tėvo – atsakovo sutikimo yra vaiko grobimas. Tačiau teismas sutikti su šiuo argumentu neturi visiškai jokio pagrindo. Visų pirma pažymėtina, kad atsakovas nepateikė visiškai jokių duomenų apie tai, kad būtų inicijavęs kokį nors teisinį procesą dėl neteisėtai išvežto vaiko sugrąžinimo į Lietuvą pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Taip pat pažymėtina, kad teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta ne su atsakovų, o su ieškove. Tad šios aplinkybės teismui suteikia pakankamą pagrindą spręsti, jog byloje nėra jokių įrodymų, kurie suteiktu teismui pagrindą spręsti dėl 1980 m. Hagos konvencijos dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų 3 straipsnio nuostatų egzistavimo šioje byloje.
15. Kita vertus, atsakovas būdamas A. tėvu, juo visiškai nesirūpina, nedalyvauja jo gyvenime ir juo net nesidomi. Šią išvadą teismas padarė įvertinęs teismo posėdžio metu ieškovės išsakytus teiginius, kad atsakovas su sūnumi nebendrauja jau bent metus, taip pat įvertinęs ir atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytas žinias apie jo paties sūnų A., t. y. atsakovas nežino kiek klasių jo sūnus yra baigęs, bei aplinkybę, kad į tokį atsakovui svarbaus klausimo nagrinėjimą teisme, t. y. jo vaiko leidimo išvežti nuolat gyventi į užsienio valstybę, teismo posėdyje pats nedalyvavo. Negana to, pats atsakovas išreiškę savo valią atsisakyti teisių į savo vaiką, o būtent 2022 m. sausio 6 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose, pačioje paskutinėje paaiškinimų pastraipoje pasiūlydamas: „ieškovei sudaryti ir įteisinti santuoką Lietuvos Respublikoje su jos minimu „sugyventiniu“ kartu su A. globos teisių perėmimu ir visišku atsakomybės už vaiką prisiimimu. Mano nuomone šis būdas gali būti ieškovės įvertintas kaip greita ir patogi alternatyva ginčui spręsti. Ieškovei nebereikės mano sutikimo ir tas kitas asmuo galės pats priimti sprendimus už A. gerovę ir gyvenimą ne Lietuvos Respublikoje.“
16. Šiame kontekste pažymėtina, kad tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).
17. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad spręsdamas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo teismas turi įvertinti priežastis, dėl kurių gyvenamosios vietos valstybė turėtų būti keičiama, per geriausių vaiko interesų prizmę. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad vaiko aplinka yra visų pirma jį supantys žmonės. Todėl turi būti įvertinta, ar vaiko perkėlimas yra būtinas, ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas (žr. pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019 39 punktą).
18. Pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolat gyventi į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių, tokiu atveju tenka tėvui ar motinai, siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą (pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).
19. Grįsdama A. išvežimą kartu gyventi į Norvegiją, kaip geriausius A. interesus atitinkantį sprendimą, ieškovė nurodo jog į Norvegiją išsikėlė su visa šeima, A. prižiūri ir auklėja, t. y. praktiškai visas tėvo funkcijas atlieka jos sugyventinis D. P., A. ten auga su sese A., mokosi mokykloje, turi ten draugų. Išvadą teikianti institucija įvertinusi pateiktus duomenis, taip pat nurodė, jog neprieštarauja, kad būtų leista išvežti nepilnametį A. Z. nuolat gyventi į užsienio valstybę — Norvegiją. Pažymėjo, kad pats A. išreiškė norą ir toliau gyventi su mama Norvegijoje. Byloje taip pat yra pateikta ir paties A., kuriam bylos nagrinėjimo metu yra 16 metų, 2021 m. gruodžio 21 d. ranka surašytas paaiškinimas, iš kurio turinio darytina išvada, kad jis savo tėvu laiko ne atsakovą, o mamos sugyventinį, pas kurį jam labai patiko būti dar iki išvykimo į Norvegiją. Nurodo, kad Norvegijoje jis turi draugų, visi ten draugiški, jam labai patinka gyventi Norvegijoje, jis ir toliau čia nori gyventi ir tęsti mokslus. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad A. patirtų kokius nors neigiamus išgyvenimus dėl išvykimo iš Lietuvos. Priešingai, teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad A. sužinojęs, jog tėvas nedavė leidimo labai supyko. Pats atsakovas jokių įrodymų ar motyvų, dėl ko A. išvykimas gyventi į Norvegiją darytų neigiamą įtaką A. interesams nenurodė. Atsiliepimo į ieškinį 20 p. nurodytos aplinkybės laikytinos ne kaip A. geriausius interesus atitinkančios aplinkybės, o kaip atsakovo asmeninės ambicijos A. atžvilgiu, kurios niekaip nepagrindžia geriausių A. interesų užtikrinimo.
20. Išvardintos aplinkybės teismui sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad A. gyvenamosios vietos valstybė be atsakovo sutikimo buvo pakeista pagrįstai, nes atsakovas yra nusišalinęs nuo sūnaus auklėjimo, A. persikėlė gyventi į Norvegiją ne vienas, o su visa šeima, kuri juo tinkamai rūpinasi, priešingai nei Lietuvoje likęs atsakovas, kuris be kita ko nurodo, kad gyvena Norvegijoje, t. y. toje pačioje valstybėje kaip ir jo sūnus. Norvegijoje A. yra sudarytos tinkamos sąlygos augti ir vystytis, juo yra tinkamai rūpinamasi.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
21. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė G. Z. teismui pateikė duomenis apie patirtas 850 eurų išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir prašymą šią sumą pritiesti. Šias išlaidas sudaro 50 eurų už teisinę konsultaciją, 50 eurų už pateiktų dokumentų analizę, 150 eurų už paklausimų rengimą, 500 eurų už ieškinio parengimą ir 100 eurų už atstovavimą teismo posėdyje.
22. Teismas įvertinęs bylos sudėtingumą, ieškovės teiktų procesinių dokumentų skaičių ir pobūdį, bei atsižvelgęs į Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 dėl patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo (toliau - Rekomendacijas) 8.2., 8.16., 8.18., 8.19, sprendžia, kad ieškovės G. Z. patirtos bylinėjimosi advokato pagalbai pamokėti išlaidos atitinka Rekomendacijose nurodytus įkainius, dėl ko yra priteistinos ieškovei iš atsakovo.
23. Ieškovė taip pat pateikė duomenis apie patirtas 194 eurų išlaidas už procesinių dokumentų vertimą į lietuvių kalbą. Vadovaujantis CPK 88 str. 10 p. šios išlaidos laikytinos būtinomis ir pagrįstomis, todėl jos taip pat priteistinos ieškovei iš atsakovo.
24. Teismas šioje byloje procesinių dokumentų įteikimo išlaidų nepatyrė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškovės G. Z. ieškinį tenkinti.
Leisti ieškovei G. Z. a. k. (duomenys neskelbtini) be atsakovo M. Z. a. k. (duomenys neskelbtini) sutikimo išvežti nepilnametį vaiką A. Z. a. k. (duomenys neskelbtini) nuolat gyventi į užsienio valstybę – Norvegiją.
Priteisti ieškovei G. Z. a. k. (duomenys neskelbtini) 1044 eurus bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo M. Z. a. k. (duomenys neskelbtini)
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose.