Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Laimanto Misiūno, Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. patikslintą ieškinį atsakovui K. K. dėl skolos, trečiasis asmuo D. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė G. K. prašė priteisti iš atsakovo K. K., 12 236,44 Eur, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, nuo teismo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą.

2. Nurodė, kad atsakovas K. K. yra ieškovės sūnus. 2007 m. kovo 16 d. ji pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), gavo 110 000 Lt. Jos sūnūs K. K. ir D. K. paprašė jos paskolinti 84 500 litų arba (24 472,89 Eur), nes buvo nusipirkę gyvenamąjį namą ir paėmę paskolą. Ji į atsakovo K. K. sąskaitą įnešė pinigus, kad sūnums mažiau reiktų mokėti pasiimtos paskolos namui įsigyti. Taip pat skolindama pinigus tikėjosi, kad visą laiką gyvens name, abu sūnūs jai garantavo, kad leis jai namu naudotis iki gyvenimo pabaigos. Jeigu toks susitarimas su vaikais būtų įgyvendintas, nebūtų pareiškusi šio ieškinio ir nebūtų reikalavusi grąžinti paskolos, būtų pinigus dovanojusi sūnums. Tačiau, dėl atsakovo ir jo žmonos elgesio, buvo jai sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos, ji stengėsi nekonfliktuoti, dažnai būdavo tai pas seserį, tai pas draugę, o vėliau atsakovas ir jo žmona pareikalavo, kad ji išsikeltų iš namo. Po to, kai atsakovas su ja susipyko, sūnūs D. K. nutarė parduoti namą ir grąžinti jai jos įneštą atsakovui pinigų dalį. Sūnus D. K. įsipareigojo grąžinti ½ dalį jos įneštos sumos, savo įsipareigojimo dalį sąžiningai įvykdė.

3. Nutrūkus susitarimui, kad leis jai naudotis namu iki gyvenimo galo, pareiškė reikalavimą atsakovui, grąžinti 12 236,44 Eur. Pažymėjo, kad atsakovas pardavė namą 2021 metų birželio mėnesį, gavo pinigus, todėl galėjo jai grąžinti iš jos gautą paskolą, tačiau to nepadarė, todėl kreipėsi į atsakovą raštu, kad grąžintų skolą. Atsakovas į jos raštą neatsakė, nustojo su ja bendrauti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2022 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 12 236,44 Eur, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, nuo teismo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021-07-30) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 274,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu ieškovei.

5. Nustatė, kad ieškovė sumokėjo trečiajam asmeniui (atsakovo kreditoriui) atitinkamą pinigų sumą pagal būsto paskolos sutartį, padarydama mokėjimo pavedimą 84 500 litų (arba 24 472,89 Eur) dydžio sumai pagal įgaliojimą atsakovo vardu. Ieškovė įvykdė dalinį atsakovo prievolės įvykdymą. Taip pat nustatė, kad atsakovas turėjo prievolę trečiajam asmeniui (atsakovo kreditoriui) grąžinti būsto paskolą pagal paskolos sutartį. Šią prievolę už atsakovą įvykdė ieškovė padengdama dalį atsakovo paskolos iš savo asmeninių lėšų bei gavo patvirtinimą, kad atsakovo kreditorius priėmė prievolės įvykdymą. Jeigu prievolę priimantis kreditorius nenurodo jokių pastabų dėl prievolės įvykdymo, preziumuojama, kad prievolės įvykdymo priėmimas reiškia tinkamą jos įvykdymą (CK 6.123 straipsnio 1 dalis, 6.65 straipsnio 1 dalis). Teismo vertinimu, ieškovė įrodė faktą, kad ji įvykdė prievolę kreditoriui (AB bankui „Idansabankas“) už atsakovą.

6. Pažymėjo, kad ieškovė prievolę trečiajam asmeniui (atsakovo kreditoriui) įvykdė ne suteikdama atsakovui paskolą, o tiesiogiai iš asmeninių lėšų padengdama dalį atsakovo būsto paskolos ir tokiu būdu įvykdydama atsakovo prievolę. Ieškovės ir atsakovo nesiejo paskolos teisiniai santykiai, atsakovas jokių piniginių lėšų iš ieškovės tiesiogiai negavo. Tai, kad šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai, nereiškia, kad ieškovė neįgijo teisės reikalauti grąžinti skolą iš atsakovo. Ieškovė šią teisę įgijo CK 6.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, kuri numato, kad trečiajam asmeniui (atsakovo kreditoriui), įvykdžius prievolę, jai pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku.

7. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė atsakovo prievolės egzistavimo faktą, šios prievolės dydį bei faktą, kad ieškovė įvykdė prievolę už atsakovą. Įstatyme įtvirtinta, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų įpareigojimų, yra teisėtas prievolės įvykdymo būdas, kuris lemia pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimą ir skolininko pareigos įvykdyti savo prievolę trečiajam asmeniui atsiradimą. Asmuo įvykdęs prievolę kreditoriams, įgyja teisę susigrąžinti tai ką sumokėjo iš skolininko.

8. Teismas nurodė, kad ieškinio senaties termino pradžios eigos momentui įvertinti svarbu nustatyti, kokį laiko tarpą tarp civilinės bylos šalių galiojo jų sudarytas žodinis sutarimas dėl nekilnojamojo turto mainų sandorio sudarymo, kuriam pasibaigus nagrinėjamojoje byloje turėjo būti pradėta skaičiuoti ieškinio senatis. Nustatė, kad šalys susitarė, kad ieškovė parduos butą, ir gautais pinigais už buto pardavimą padengs jų būsto dalį paskolos ir eis gyventi į jiems priklausantį gyvenamąjį būstą (duomenys neskelbtini), nes gyvenamąjį būstą reikėjo remontuoti, šildyti, prižiūrėti aplinką. Tiek K., tiek D. K. tuo metu gyveno užsienyje. Buvo sutarę, kad grįžęs K. K. apsigyvens II aukšte, D. K. I aukšte, o ieškovei jie pastatys ir įrengs atskirą priestatą ir ieškovė liks ten gyventi iki gyvos galvos. Ieškovė laukė iki atsakovas ir tretysis asmuo įvykdys savo įsipareigojimus, įrengs atskiras gyvenamas patalpas. Visais tolimesniais savo veiksmais ir elgesiu atsakovas ir D. K. demonstravo, kad savo įsipareigojimus ketina vykdyti. Prašė, kad atsakovė apsigyventų jų namų valdoje, remontuotų, šildytų gyvenamąsias patalpas, prižiūrėtų aplinką. Tam reikalui netgi skyrė dalį pinigų. Ir nei atsakovas netgi grįžęs iš užsienio 2013 metais, nei D. K., ieškovei pretenzijų dėl gyvenimo ir D. K. priklausančioje namų valdoje nereiškė, tokiu būdu pastarajai sudarydami pateisinamą įspūdį, kad savo įsipareigojimų jie ketina laikytis. Ir tik 2021 m. gegužės 31 d. atsakovas ir D. K. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu pardavė namų valdą adresu (duomenys neskelbtini), nurodė ieškovei išsikelti iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) ir tokiu būdu, vienašališkai nutraukdami tarp jų ir ieškovės buvusį sutarimą dėl gyvenamųjų patalpų įrengimo (duomenys neskelbtini) ir gyvenimo jose iki gyvos galvos. Šių įrodymų visuma, teismas sprendė, kad tik nuo ieškovės sužinojimo dienos apie tai, kad atsakovas nebeketina vykdyti 2007 metais jų sutarimu prisiimto įsipareigojimo pastarajai įrengti gyvenamas patalpas (duomenys neskelbtini), t. y. nuo 2021 m. birželio mėnesio kuomet atsakovas nurodė ieškovei išsikelti iš užimamų patalpų (duomenys neskelbtini), todėl teismo vertinimu nuo 2021 m. birželio mėnesio turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas dėl ieškovės byloje pareikšto reikalavimo grąžinti skolą (CK1.127 straipsnio 1 dalis). Ieškovės pareikštam reikalavimui dėl skolos CK 1.125 straipsnio 1 dalies pagrindu taikomas bendras dešimties metų ieškinio senaties terminas. Teisme ieškinio reikalavimą atsakovui ieškovė pateikė 2021 m. liepos 30 d., todėl laikė, kad ji nėra praleidusi ieškinio senaties termino tokiam reikalavimui pareikšti.

9. Teismo vertinimu, byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Visi ieškovės procesiniai veiksmai buvo atliekami pagal jų tiesioginę paskirtį, laiku ir tinkamai vykdant teismo įpareigojimus bei ginant savo interesus. Teismo vertinimu, ieškovės veiksmai teisminiame procese neatitinka nė vieno piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis bruožo. Nenustačius, kad ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti jai baudą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu atsakovas K. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 26 d. sprendimą ir ieškovės ieškinį atmesti visiškai.

11. Teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius vertino kaip žodinę nekilnojamojo turto mainų sutartį. Susiklostė teisiškai ydinga situacija, kai teismas, spręsdamas dėl reikalavimo pagrįstumo, tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo taikydamas vieną institutą, o spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo – jau visiškai kitą. Tokiu būdu teismas šiurkščiai pažeidė savo pareigą tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusį teisinį santykį, o netinkamas teisinio santykio identifikavimas neišvengiamai užkerta kelią teisingo sprendimo priėmimui.

12. Pasisakydamas dėl ieškinio senaties normų taikymo, Teismas konstatavo, jog šalis siejo nekilnojamojo turto mainų teisiniai santykiai. Šis teisinis kvalifikavimas iš esmės keičia byloje įrodinėtų aplinkybių visumą, nes nei viena iš šalių tarp jų susiklosčiusių santykių teisiškai nevertino kaip nekilnojamojo turto mainų sandorio: ieškovė nei ieškinyje, nei patikslintame ieškinyje tokio teisinio pagrindo nenurodė, o atsakovas neturėjo galimybės tinkamai gintis nuo tokio kvalifikavimo, tai yra įrodinėti, jog šalių mainų santykiai nesiejo. Teismas nesiūlė ginčo šalims teikti naujus įrodymus dėl aplinkybių, svarbių teismo parinktam ginčo santykio teisiniam kvalifikavimui, ar keisti ieškinio faktinį pagrindą. Esant esminių skirtumų tarp šalių prašomo taikyti instituto bei teismo parinkto kvalifikavimo, bylos faktinių aplinkybių pagrindu teismas ne visada gali tinkamai išspręsti ginčą tik jį perkvalifikuodamas, kaip yra ir šiuo atveju. Todėl, nesant nustatytų faktinių aplinkybių, kurios leistų tarp šalių susiklosčiusį teisinį santykį kvalifikuoti kaip mainų sandorį, teismas negalėjo konstatuoti tokio sandorio egzistavimą.

13. Iš bylos duomenų yra žinoma, jog ieškovė pervedė į atsakovo (kartu su trečiuoju asmeniu priklausančią) sąskaitą pinigų sumą, tačiau pinigai negali būti laikomi daiktu mainų sutarties prasme, todėl jau vien konstatavus, jog viena iš šalių perdavė kitai pinigus (ieškovė veikė pagal įgaliojimą), šalių susitarimas negali būti kvalifikuojamas kaip mainų sutartis. Byloje nebuvo nustatyta, jog ir atsakovas ieškovei perdavė ar įsipareigojo perduoti kokį nors daiktą; priešingai – abi šalys pripažino, jog už pervedamus pinigus ieškovė įgyja teisę gyventi atsakovo ir trečiojo asmens įsigytame name, ir šį namą prižiūrės, kol savininkai gyvena užsienyje, o atsakovui ir kitam ieškovės sūnui (trečiajam asmeniui šioje byloje) grįžus iš užsienio, visi gyvens šiame name kartu. Taigi nustačius, jog atsakovas mainais į pervestus pinigus bei namo priežiūrą pažadėjo leisti gyventi name, tai yra, suteikti gyvenamąjį plotą, mainų sandoris juo labiau negali būti konstatuotas.

14. Nesuprantama teismo išvada, jog šalys sudarė žodinį būtent nekilnojamojo turto mainų sandorį. Nei viena iš šalių nenurodė ir neįrodinėjo viso proceso metu, jog perleido kitai šaliai kokį nors nekilnojamąjį daiktą. Net jei hipotetiškai būtų pagrindas konstatuoti tokį sandorį buvus, teismas privalėtų ex officio konstatuoti jo negaliojimą ab initio, kadangi daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoriai privalo būti sudaromi notarine forma (CK 1.74 str. 1 d. 1 p.), o notarinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį (1.93 str. 3 d.)..

15. Pažymi, jog pasisakydamas dėl susiklosčiusiems santykiams taikytinų teisės normų, teismas santykį kvalifikavo pagal visai kitas teisės normas – būtent reglamentuojančias teisę įvykdyti prievolę už trečiąjį asmenį (CK 6.50 straipsnis); mainų susitarimą teismas pirmą kartą įvardijo pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo. Taigi teismo išvada dėl šalis neva siejusių mainų santykių yra visiškai nemotyvuota ir nepagrįsta jokiais įrodymais: teismas nenurodė, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis remdamasis daro šią išvadą, kokie įrodymai pagrindžia šias aplinkybes, kaip vertina šiuos įrodymus ir pan. Tokiu būdu buvo pažeista CPK 263 straipsnio 2 dalies norma, numatanti, jog teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje; CPK 87 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktai, numatantys, jog motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės bei įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Taigi buvo pažeisti esminiai įrodinėjimo taisyklių reikalavimai bei reikalavimai teismo sprendimo turiniui.

16. Konstatavęs, jog šalių teisiniai santykiai kvalifikuojami kaip prievolės įvykdymas už trečiąjį asmenį, teismas, spręsdamas dėl senaties taikymo, privalėjo būti nuoseklus ir vertinti pagrindą taikyti senatį būtent trečiojo asmens reikalavimui grąžinti už jį kreditoriui sumokėtas sumas. Ieškovei nuo pat pinigų pervedimo momento buvo žinoma, jog atsakovas neįsipareigoja jų grąžinti, kadangi šalių susitarimas buvo visiškai kitoks. Net ir pati ieškovė nurodė, jog neketino reikalauti grąžinti pervestos sumos, tačiau vėliau, dėl susiklosčiusių aplinkybių, savo valią pakeitė. Asmens sprendimas nereikšti reikalavimo, buvęs tam tikru ieškinio senaties laikotarpiu, nestabdo ir negali stabdyti ieškinio senaties termino, nes tokio pagrindo įstatymas nenumato; tai prieštarautų pačiai ieškinio senaties esmei. Ieškovė 2007 m. balandžio 3 d. įnešė pinigines lėšas į banko sąskaitą veikdama pagal įgaliojimą už atsakovą, todėl ieškinio senaties terminas baigėsi 2017 m. balandžio 3 d. Ieškovė ieškinį pareiškė tik 2021 m. liepos 29 d., ženkliai praleidusi ieškinio senaties terminą tariamai pažeistai teisei ginti. Atsakovas nuosekliai prašė teismo taikyti ieškinio senatį, ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo jokių svarbių aplinkybių, dėl kurių senaties terminas aiškiai buvo praleistas, teismas jų nenustatė, todėl ieškinys privalėjo būti atmestas vien tuo savarankišku pagrindu, jog yra praleistas senaties terminas.

17. Teismas ieškinio senaties pradžią visiškai nepagrįstai susiejo su aplinkybe, jog atsakovas pardavė namą, kuriame gyveno ir ieškovė, įsigijo kitą namą bei su šeima persikėlė ten gyventi. Teismas visiškai nepagrįstai darė išvadą, jog atsakovas pažeidė žodinį susitarimą, jog ieškovė gyvens atsakovui priklausančiame name. Visų pirma, šalys nebuvo susitarusios dėl konkretaus termino, kiek ieškovė gyvens atsakovui ir trečiajam asmeniui priklausančiame name. Nepaisant to, atsakovas, nusprendęs persikelti gyventi į kitą namą, siūlė ieškovei keltis į jį kartu, tačiau ieškovė atsisakė. Atsakovo manymu, ieškovė jau buvo įpratusi gyventi viena, vienasmeniškai name šeimininkauti, nesitaikant prie kitų asmenų; tuo tarpu jam su šeima grįžus gyventi į namą, ieškovei kilo diskomfortas dėl poreikio bendromis patalpomis bei kiemu dalintis su kitais asmenimis. Tačiau ieškovei niekada nebuvo žadėta, jo ji name gyvens viena visą laiką; priešingai, nuo pat pradžių buvo žinoma, jog šiame name ateityje gyvens ir atsakovas bei tretysis asmuo su šeimomis. Suprantama, jog ieškovė yra tokio amžiaus, kai keisti įpročius ar mokytis gyventi kartu su kitais žmonėmis, derinti gyvenimo būdą yra sunku, todėl ieškovei nusprendus gyventi atskirai, atsakovas jos neperkalbinėjo. Tačiau ieškovei pačiai pasirinkus tokį elgesio variantą, atsakovas negali būti kaltinamas tuo, jog pažeidė tarp šalių buvusį žodinį susitarimą. Juo labiau, negali būti ribojama atsakovo teisė pakeisti būstą, esant tokiam poreikiui, nes tai būtų šiurkštus savininko teisių pažeidimas. Pasiūlymas kartu gyventi kitoje vietoje, taip pat nuosavame name, pripažintinas tinkamu susitarimo vykdymu. Juo labiau, kad ieškovei namo vieta nesudarė esminės reikšmės – ji pati po namo pardavimo išsikėlė iš Panevėžio miesto į rajoną, kas reiškia, kad gyvenimas naujai atsakovo įgytame name Panevėžio rajone iš esmės ieškovei būtų priimtinas vietos prasme, be to, tai atitiktų ir kitas žodinio susitarimo sąlygas, nebloginant ieškovės padėties.

18. Mano, jog nei vienas iš šio santykio dalyvių – nei ieškovė, nei atsakovas, nei tretysis asmuo nelaikė, jog egzistuoja atsakovo ir trečiojo asmens pareiga grąžinti ieškovei jos sumokėtą sumą, nes ieškinio pareiškimo metu tretysis asmuo D. K. nebuvo grąžinęs pinigų iki tol kol atsakovo atstovas nenurodė, jog D. K. yra solidarus skolininkas, ko pasekoje D. K. grąžino pusę sumos ieškovės reikalautos iš atsakovo.

19. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, visiškai nepagrįstai konstatavo buvus tarp šalių žodinį nekilnojamojo turto mainų susitarimą, nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kurį atsakovas prašo panaikinti.

20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, laikėsi procesinių normų reikalavimų įrodymų vertinimui, tinkamai taikė materialines teisės normas.

21. Šioje byloje, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, šalių, bei trečiojo asmens nurodytas faktines aplinkybes, galima būtų konstatuoti, kad tarp ieškovės ir sūnų buvo susitarimas, jog ieškovė pardavusi savo vienintelį turėtą butą, kuriame gyveno, gautas sumas sumokės bankui, taip dengdama sūnų įsipareigojimą grąžinti paskolą ir už tai ieškovei bus suteikta galimybė naudotis namu iki gyvos galvos. Atsakovui ir trečiajam asmeniui nutraukus susitarimą ir pažeidus esminę susitarimo sąlygą- suteikti iki gyvenimo pabaigos ieškovei teisę naudotis namo dalimi, jame gyventi, - atsakovai privalėjo grąžinti ieškovei viską ką gavo pagal sutartį - 24 472,89 Eur. CK 6.221 str., 6.222 str. l d.). Ginčo teisinį santykį kvalifikavus pagal šią situaciją taikytina ir CK 6.237 str. 2 dalis kuri nustato pareigą grąžinti pinigus kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (susitarimas dėl teisės naudotis gyvenamuoju namu iki gyvenimo pabaigos buvo vienašališkai atsakovo ir trečiojo asmens nutrauktas, namas parduotas ir todėl išnyko pagrindas kuriuo atsakovui buvo perduoti pinigai).

22. Pažymi, kad ieškovė žodinio susitarimo su sūnumis pagrindu, siekė apsirūpinti gyvenamąją patapą iki gyvenimo pabaigos, o atsakovas ir tretysis asmuo, gaudami pinigus iš ieškovės, siekė kuo greičiau atsiskaityti su banku ir mokėti kuo mažesnes palūkanas. Taigi susitarimas dėl pinigų perdavimo atsakovui ir trečiajam asmeniui, pervedant ieškovei šiuos pinigus į atsakovo ir trečiojo asmens bendrą sąskaitą, buvo atlygintinis sandoris. Taigi teismas, be sprendime nurodyto teisinio pagrindo, galėjo ieškinį tenkinti keliais pagrindais. Ir teismo sprendime nurodytu pagrindu ir atsiliepime nurodytu pagrindu, arba abiem pagrindais patenkinus ieškinį, teismo sprendimas būtų laikomas teisėtu ir pagrįstu.

23. Mano, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino, nes ginčas kilo tik 2021 metais, o jeigu laikyti, kad praleistas terminas ieškiniui pareikšti pagal atskirus ieškovės nurodytus ieškinio pagrindus, jis atnaujintinas, atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, nes tik 2021 metais atsakovas pažeidė susitarimą ir pardavė namą, kuriame gyveno ieškovė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo K. K. apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

25. Byloje kilo ginčas dėl pinigų mokėjimo kvalifikavimo bei ieškinio senaties taikymo.

26. Apeliantas teigia, jog teismas šiurkščiai pažeidė savo pareigą tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusį teisinį santykį ir nepagrįstai spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo, konstatavo buvus tarp šalių žodinį nekilnojamojo turto mainų susitarimą. Taip pat mano, jog nagrinėjamu atveju yra praleistas ieškinio senaties terminas, todėl ieškinio reikalavimai turėjo būti atmesti. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus.

27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas. Teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015).

28. Nagrinėjamu atveju ieškovė, reikšdama ieškinio reikalavimą priteisti iš atsakovo 12 236,44 Eur skolą, nurodė, kad tarp jos ir sūnų buvo susitarimas, jog ieškovė pardavusi savo vienintelį turėtą butą, kuriame gyveno, gautas sumas sumokės bankui, taip dengdama sūnų įsipareigojimą grąžinti paskolą ir už tai ieškovei bus suteikta galimybė naudotis namu iki gyvos galvos. Ieškovė savo valia įvykdžiusi prievolę už atsakovą bei gyvendama atsakovui bei kitam jos sūnui priklausiusiame name, tikėjosi jame gyventi iki gyvenimo pabaigos. Tačiau atsakovas 2021 m. pardavė gyvenamąjį namą, tokiu būdu nevykdydamas savo susitarimo.

29. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog skola yra priteisiama CK 6.50 straipsnio pagrindu, turėjo pagrindą įvertinti aplinkybes, susijusias su ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindu.

30. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Įstatymo nenustatyta, kad ieškovas privalo pateikti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-385-421/2019). Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų nuspręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas, atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020).

31. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013; 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-313/2015 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012).

32. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad 2007 m. šalys susitarė, kad ieškovė parduos butą, ir gautais pinigais už buto pardavimą padengs dalį atsakovų paskolos kitam būstui, už ką jai bus leista gyventi šiame naujame atsakovų būste. Tiek K. K., tiek D. K. tuo metu gyveno užsienyje. Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys buvo sutarę, kad grįžęs K. K. apsigyvens II aukšte, D. K. I aukšte, o ieškovei jie pastatys ir įrengs atskirą priestatą ir ieškovė liks ten gyventi iki gyvos galvos. Taigi, teismo vertinimu, ieškovė turėjo lūkestį, kad atsakovas ir D. K. savo įsipareigojimų laikysis. Tačiau 2021 m. gegužės 31 d. atsakovas ir D. K. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu pardavę namų valdą adresu (duomenys neskelbtini), nurodė ieškovei išsikelti iš šio būsto. Taigi tik 2021 m. birželio mėn. paaiškėjo, jog atsakovas nesilaikys susitarimo dėl gyvenamųjų patalpų, adr. (duomenys neskelbtini), suteikimo ieškovei. Po ko ieškovė kreipėsi į teismą 2021 m. liepos 30 d., t.y. nepraleidusi senaties termino (1.127 str. 1 d.).

33. Apeliantas neginčijo teismo sprendimu iš jo priteistos skolos dydžio. Todėl plačiau dėl to nepasisakoma.

34. Aplinkybė, jog ieškovė galimai pradžioje neketino reikalauti grąžinti už atsakovą sumokėtos skolos dalies, nesudaro pagrindo netenkinti jos reikalavimo. Kadangi, kaip jau minėta, šalys buvo susitariusios, jog ieškovei bus suteiktos gyvenamosios patalpos iki jos gyvenimo pabaigos, tačiau atsakovas šio susitarimo nesilaikė ir tai ieškovei paaiškėjo tik 2021 m. birželio mėn.

35. Todėl kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo bylos šalių santykius pagal CK 6.50 str., t.y. kaip trečiojo asmens prievolės už skolininką įvykdymas, bei tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pripažinęs, kad ieškinio senatis prasidėjo tik ieškovei sužinojus apie jos teisių pažeidimą (kad atsakovo įsipareigojimas suteikti jai būstą įvykdytas nebus) 2021 m. birželio mėn. (1.127 str. 1 d.), dėl ko jai kreipusis į teismą 2021 m. liepos 30 d., ieškinio senaties terminas praleistas nebuvo.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai kvalifikavimo šalių teisinius santykius bei jiems tinkamai taikė materialiosios teisės normas, dėl ko pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti šio procesinio sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.