Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Zeliankos, kolegijos teisėjų Neringos Švedienės ir Tatjanos Žukauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BIGBANK AS, veikiančio per BIGBANK AS filialą, ieškinį atsakovei J. Š. dėl skolos priteisimo (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Z. (Z.) T. ir A. T.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą ir, sumažinęs ieškinio reikalavimą, prašė priteisti iš atsakovės 5 992,43 Lt skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neišreiškė savo pozicijų dėl šioje byloje pareikšto ieškinio pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji proceso įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Bylos medžiagos ir teismo baigiamojo akto analizė sudaro pagrindą teigti, jog šiuo konkrečiu atveju neegzistuoja absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) ir teisinių pagrindų peržengti apeliaciniame skunde nustatytas ribas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis), todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patikrintinas apeliacinio skundo ribose.

Bylos duomenimis (b. l. 65-70) nustatyta, jog ieškovas (buvęs ieškovo pavadinimas – Balti Investeeringute Grupi Pank), veikiantis per filialą, ir L. T. (toliau tekste – ir kredito gavėja) 2007 m. spalio 25 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 0700241/15la, pagal kurią ieškovas suteikė kredito gavėjai 7 000 Lt kreditą, o kredito gavėja inter alia įsipareigojo ieškovui sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti vartojimo kreditą, mokėti palūkanas. Bylos duomenys (b. l. 40-41) patvirtina, jog šios bylos šalys 2007 m. spalio 25 d. sudarė laidavimo sutartį (toliau tekste – ir Laidavimo sutartis), pagal kurią apeliantė įsipareigojo atsakyti ieškovui, jeigu kredito gavėja neįvykdys pastarosios įsipareigojimų, kylančių iš 2007 m. spalio 25 d. vartojimo kredito sutarties Nr. 0700241/15la. Šalys, Laidavimo sutartimi apsibrėždamos apeliantės, kaip laiduotojos, atsakomybės turinį, sulygo, jog apeliantė yra atsakinga ieškovui ir už būsimus kredito gavėjos įsipareigojimus. Bylos duomenimis (b. l. 32-39) nustatyta, jog ieškovas ir kredito gavėja 2008 m. spalio 22 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 0802584/15la, pagal kurią ieškovas suteikė kredito gavėjai 8 302,26 Lt kreditą, de facto skirtą kredito gavėjos įsipareigojimų pagal 2007 m. spalio 25 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 0700241/15la įvykdymui, o kredito gavėja inter alia įsipareigojo ieškovui sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti kreditą, mokėti palūkanas. Byloje nustatyta, jog kredito gavėja mirė 2012 m. balandžio 1 d., o pastarosios palikimą priėmė tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų. Bylos medžiaga (b. l. 74-75) ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu už akių inter alia priteisė ieškovui solidariai iš trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, kurie, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, perėmė kredito gavėjos teises ir pareigas, 7 492,43 Lt skolą, susidariusią pagal 2008 m. spalio 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 0802584/15la.

Šalių procesinių dokumentų, adresuotų pirmosios instancijos teismui, šalių atstovių paaiškinimų, duotų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo analizė sudaro pagrindą teigti, jog bylos ginčas pirmosios instancijos teisme kilo dėl to, turi apeliantė atsakyti ieškovei už kredito gavėjos įsipareigojimus ar neturi. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, šios bylos atveju konstatavo, jog apeliantė, laidavusi už kredito gavėją, turi atsakyti ieškovui už kredito gavėjos prisiimtus ir neįvykdytus įsipareigojimus. Apeliantė bylos apeliaciniame procese kvestionuoja šią pirmosios instancijos teismo išvadą, teigdama, jog ne apeliantė, o tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, kurie priėmė kredito gavėjos palikimą ir inter alia paveldėjo pastarosios turtą, privalo vykdyti ieškovui kredito gavėjos prisiimtus ir neįvykdytus įsipareigojimus.

Civilinio kodekso 6.76 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Kaip žinia, laidavimas yra akcesorinė, kitaip tariant, papildoma (šalutinė) prievolė, kurios likimas priklauso nuo pagrindinės prievolės likimo (Civilinio kodekso 6.76 straipsnio 2 dalis).

Šiame kontekste būtina pažymėti, jog, viena vertus, byloje nėra ginčijama Laidavimo sutartis, pagal kurią apeliantė įsipareigojo atsakyti ieškovui už kredito gavėjos prisiimtus ir neįvykdytus įsipareigojimus, be to, byloje nėra ginčo dėl to, jog kredito gavėjos prievolės, pastarosios prisiimtos pagal 2008 m. spalio 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 0802584/15la, nėra pasibaigusios materialiajame įstatyme nustatytais prievolių pabaigos pagrindais, kita vertus, apeliantės šioje byloje pareikštas apeliacinis skundas yra grindžiamas Civilinio kodekso 6.87 straipsnio 5 dalimi, kurioje nustatyta, jog laidavimas baigiasi, kai skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę perkeliama kitam asmeniui, o laiduotojas nedavė sutikimo kreditoriui laiduoti ir už naująjį skolininką.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės laidavimas, kaip teisingai atsiliepime į šioje byloje pareikštą apeliacinį skundą pažymėjo ieškovas, nepasibaigė Civilinio kodekso 6.87 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu, nes šiuo konkrečiu atveju neįvyko juridinis faktas, su kuriuo ši materialiojo įstatymo norma sieja laidavimo pabaigą, tiksliau – skola pagal laidavimu užtikrintą prievolę Civilinio kodekso 6.87 straipsnio 5 dalies prasme nebuvo perkelta kitam asmeniui (kitiems asmenims).

Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas, įtvirtindamas aukščiau nurodytą laidavimo pabaigos pagrindą, turėjo omenyje tuos atvejus, kai skola, kurios grąžinimas yra užtikrintas laidavimu, yra perkeliama pagal kreditoriaus ir naujojo skolininko sutartį bei skolininko ir skolos perėmėjo sutartį (Civilinio kodekso 6.115-6.116 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokį aiškinimą pagrindžia sisteminė Civilinio kodekso 6.87 straipsnio 5 dalies ir 6.120 straipsnio, įtvirtinto Civilinio kodekso šeštosios knygos „Prievolių teisė“ skyriuje, reglamentuojančiame skolos perkėlimo institutą, 2 dalies analizė, nes šiose materialiojo įstatymo normose yra nustatytas iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas, be to, šiame kontekste būtina pažymėti, jog Civilinio kodekso 6.87 straipsnio 5 dalies turinys ir prasmė yra analogiškai aiškinami teisės doktrinoje [V. Mikelėnas. Civilinio kodekso šeštosios knygos „Prievolių teisė“ pirmo tomo komentaras. Vilnius: Justitia, 2003. P. 129].

Byloje jau buvo nustatyta, jog kredito gavėja mirė 2012 m. balandžio 1 d., o pastarosios palikimą, inter alia prievoles, neįvykdytas pagal 2008 m. spalio 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 0802584/15la, priėmė tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, vadinasi, ad hoc nėra pagrindo teigti, jog kredito gavėjos skola pagal 2008 m. spalio 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 0802584/15la Civilinio kodekso 6.87 straipsnio 5 dalies prasme buvo perkelta tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų.

Šios apeliacinės bylos kontekste būtina pažymėti, jog nagrinėjamos bylos ginčo teisingam išsprendimui esminis yra tas aspektas, kokia atsakomybė – solidarioji ar subsidiarioji – sieja (siejo) trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų (kredito gavėją), kaip pagrindinius skolininkus (pagrindinę skolininkę), ir apeliantę, kaip laiduotoją.

Viena vertus, bendroji materialiojo įstatymo nustatyta taisyklė yra ta, jog, kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (Civilinio kodekso 6.81 straipsnio 1 dalis), kita vertus, materialusis įstatymas leidžia kreditoriui ir laiduotojui susitarti, jog prievolių nevykdymo ar netinkamo vykdymo atvejais skolininkas ir laiduotojas atsakys kreditoriui kaip subsidiarūs bendraskoliai (Civilinio kodekso 6.81 straipsnio 1 dalis).

Laidavimo sutarties analizė leidžia daryti vienareikšmišką ir neabejotiną išvadą, jog bylos šalys, Laidavimo sutartimi apsibrėždamos apeliantės, kaip laiduotojos, atsakomybės turinį, nenukrypo nuo lex generalis ir sulygo, kad apeliantė kartu su kredito gavėja atsakys ieškovui kaip solidariosios bendraskolės, kas šios apeliacinės bylos kontekste sudaro pagrindą teigti, jog, pirma, ieškovas turi materialinę subjektinę teisę reikalauti, kad kreditų gavėjos pagal 2008 m. spalio 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 0802584/15la prisiimtas ir neįvykdytas prievoles įvykdytų tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ir apeliantė bendrai, tiek bet kuris iš šių dalyvaujančių byloje asmenų skyrium, be to, tiek visas prievoles, tiek prievolių dalį (Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4 dalis), antra, apeliantė neturi materialinės subjektinės teisės reikalauti, kad ieškovas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, turtą (Civilinio kodekso 6.80 straipsnio 1 dalis).

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms ir išdėstytiems argumentams bei išvadoms, konstatuotina, jog apeliantė ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ad hoc, iki bus įvykdytos visos kredito gavėjos pagal 2008 m. spalio 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 0802584/15la prisiimtos prievolės, yra ieškovui solidariai atsakingi bendraskoliai (Civilinio kodekso 6.6 straipsnio 6 dalis).

Šioje apeliacinėje byloje nėra apeliuojama į tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas konstatavo, jog kreditų gavėjos pagal 2008 m. spalio 22 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 0802584/15la prisiimtų ir pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo momentu neįvykdytų prievolių suma – 5 992,43 Lt, todėl, apibendrinus šio apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai (į)vertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai kvalifikavo bylos teisingam išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, jog kiti atsakovės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas, šioje apeliacinėje byloje priimdamas procesinį sprendimą, neanalizuoja ir nevertina kitų atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Viena vertus, apeliantė pralaimėjo šios bylos apeliacinį procesą, todėl ieškovas įgijo procesinę teisę reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys), kita vertus, ieškovas nepateikė faktinių duomenų, patvirtinančių, jog pastarasis bylos apeliaciniame procese patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl, esant nurodytam faktui, šios apeliacinės bylos atveju nespręstinas ieškovo galimai bylos apeliaciniame procese patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.