Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2423-611/2013 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl dvigubų teisingumo standartų taikymo ir diskriminacijos vykdymo Panevėžio apygardos teisme civilinės bylos Nr. 2-590-227/2012 nagrinėjimo metu ir dėl padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismo sprendimas negalioja dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, nes nėra motyvų ar sutrumpintų motyvų, kuriais būtų atmesti kurie nors įrodymai sprendžiant ieškinio reikalavimus, todėl pirmas ieškinio reikalavimas neišnagrinėtas pateiktų rašytinių įrodymų pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 4 p., 7 p.). Neišnagrinėjus pirmo ieškinio reikalavimo ir neįvertinus visų pateiktų rašytinių įrodymų bei nenurodžius motyvų ir argumentų, kuriais atmetami kurie nors įrodymai, negalimas antro ieškinio reikalavimo objektyvus ir visapusiškas išnagrinėjimas. Sprendime pažeisti CPK 21, 179, 185, 263 ir 270 straipsniai, nes teismas šališkai ir priklausomai vertino aplinkybes. Teismui buvo pateikti procesiniai dokumentai, įrodantys neteisėtus Panevėžio apygardos teismo ir teisėjos M. D. veiksmus ir kaltę civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012 taikius dvigubus teisingumo standartus ir vykdžius diskriminaciją apelianto atžvilgiu bei įtakojus baudžiamosios bylos Nr. 1-5-840/2013 eigą Kaišiadorių rajono apylinkės teisme, tačiau skundžiamame sprendime nėra nei vieno argumento, kuriais būtų atmesti apelianto pateikti įrodymai.Ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012 buvo pareikštas dėl žalos atlyginimo ne tik iš Lietuvos Respublikos, bet ir iš antstolės R. M.. Teismas sprendime pripažino, kad Panevėžio apygardos teismo teisėja M. D. pažeidė CPK 6, 7 straipsnius ir neužtikrino proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, taikė dvigubus standartus bei vykdė diskriminaciją apelianto atžvilgiu. Civilinės bylos Nr. 2-590-227/2012 nagrinėjimo metu nustačius, kad Lietuvos Respublika nėra tinkamas atsakovas ir negali atsakyti dėl antstolės neteisėtų veiksmų, tyčia nenutraukdamas bylos, nekėlė antstolės R. M. įtraukimo atsakove klausimo, kad civilinė byla Nr. 2-590-227/2012 būtų nevilkinama ir nebūtų demaskuoti šios antstolės neteisėti ir nusikalstami veiksmai iki sueitų baudžiamojo persekiojimo senatis. Todėl teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą, kad neva neįrodyta, kokią akivaizdžią ir šiurkščią teisės taikymo ir aiškinimo klaidą padarė teisėja M. D.. Kad Panevėžio apygardos teismas ir teisėja M. D. taikė dvigubus standartus ir vykdė diskriminaciją patvirtina Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-406-881/2012 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-736/2013 arba Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1226-603/2013, arba Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-7-356/2012 ir kitos, kuriose tiek antstolė R. M., tiek antstolė S. V. įtrauktos į bylą atsakovėmis, kai nustatyta, kad Lietuvos Respublika netinkamas atsakovas atsakyti už antstolių neteisėtais veiksmais padarytą žalą.Teismas nustatė, kad neva nepakanka įrodymų pagrįsti Panevėžio apygardos teismo ir teisėjos M. D. kaltės ir neteisėtus veiksmus, tačiau nenustatė termino ir neįpareigojo pateikti pakankamai įrodymų, kad padėtų šiai teisėjai išvengti atsakomybės, tuo pačiu įtakotų Kaišiadorių rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos tolimesnę eigą apeliantui nepalankia linkme. Apelianto teigimu, sprendimą priėmė ir bylą išnagrinėjo šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėjas A. M.. Sprendime išvedžiojimai dėl kaltinamojo akto baudžiamojoje byloje tik patvirtina, kad sprendime nustatinėjamomis aplinkybėmis išeinama už ieškinio ribų bei daroma įtaka tolimesnei baudžiamosios bylos eigai. Apelianto teigimu, padaroma dar viena nepagrįsta ir neteisėta išvada, kad apeliantas neįrodė teisėjos M. D. siekio įtakoti baudžiamosios bylos eigą, priežastinio ryšio tarp šios baudžiamosios bylos ir 2012 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinio atmetimo. Kadangi teisėja M. D. tyčia pažeidė CPK 6, 7, 45 straipsnius, grubiai ir šiurkščiai taikydama dvigubus teisingumo standartus ir vykdydama diskriminaciją apelianto atžvilgiu, atsisakė išnagrinėti ieškinį iš esmės civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012 ir spręsti antstolės R. M. neteisėtais veiksmais apeliantui padarytos žalos atlyginimą, todėl negalėjo kelti klausimo dėl nusikaltimo požymių jos veikoje buvimo ir pranešimo apie tai prokurorui (CPK 300 str.). Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. V. tyčia 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi organizavo iki Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutarties civilinės bylos vilkinimą, kad toliau su kitais Lietuvos teismais įtakotų baudžiamosios bylos eigą Kaišiadorių rajono apylinkės teisme apeliantui nepalankia linkme. Sprendime pažeidžiamas Konstitucijos 25 straipsnis aiškinant, kad Panevėžio apygardos teismas apeliantą informavo apie apeliacinio skundo eigą CPK 317 straipsnio pagrindu. Apeliantas nurodo, kad apeliacinis skundas buvo išsiųstas 2012 m. liepos 18 d. Apeliantas 2012 m. liepos 30 d. su pareiškimu kreipėsi į teismą dėl informacijos apie jį gavimo. Panevėžio apygardos teismas apeliantą informavo 2012 m. rugpjūčio 18 d., t.y. tik po daugiau kaip 10 dienų termino po pareiškimo pateikimo, nors pagal Viešojo administravimo įstatymą kiekviena valdžios institucija privalo atsakyti nustatyta tvarka ir terminais. Buvo pažeistas CPK 199 straipsnis, nes apelianto prašymu nebuvo išreikalauta ir prijungta kaip rašytinis įrodymas Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-590-227/2012. Sprendime neteisėtai ir nepagrįstai nustatoma, kad nepateikta įrodymų, jog Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis pateikta kaip rašytinis įrodymas civilinės bylos Nr. 2-590-227/2012 nagrinėjimo metu.

Teismas aiškiai pasisakė dėl teisėjos M. D. atliktų veiksmų civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012. Teismas vertino ir nustatė, kad teisėjos kaltė neįrodyta, o tai reiškia, kad nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Nepagrįsti apelianto argumentai dėl dvigubų teisingumo standartų nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-590-227/2012 taikymo, nes įvertinus į bylą pateiktus šalių įrodymus, apelianto pateiktų teismų procesinių sprendimų ir kaltinamojo akto turinys nesudaro pagrindo daryti tokias apelianto nurodomas išvadas. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog jis neteisėtai nebuvo informuotas apie jo apeliacinio skundo eigą. Teismas pagrįstai nurodė, kad teismo veiksmus po apeliacinio skundo priėmimo reglamentuoja CPK 317 straipsnis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t.y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, bei į tai, kad apeliantas nenurodė jokių argumentų dėl žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, teisėjų kolegija sprendžia, kad byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Apeliantas apeliacinį skundą inter alia grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4, 7 punktus, tai yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai – sprendime nėra motyvų (sutrumpintų motyvų), dėl kurių neišspręsti visi pareikšti reikalavimai ar reikalavimai atmesti. Su šiais apelianto argumentais nesutiktina.

Apeliantas ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad Panevėžio apygardos teismas ir teisėja M. D. taikė dvigubus teisingumo standartus ir diskriminaciją ieškovo atžvilgiu civilinės bylos Nr. 2-590-227/2012 nagrinėjimo metu bei pažeidė jo teises ir teisėtus interesus; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos 350 020 Lt žalos atlyginimą už ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą bei suvaržymą minėtos bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimą, ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė. Teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėtų veiksmų pripažinimas (pirmasis ieškinio reikalavimas) apskritai nėra savarankiškas materialinis reikalavimas, jis yra tik viena iš nustatinėtinų civilinės atsakomybės sąlygų, kurią konstatavus bei esant nustatytoms kitoms CK 6.246-6.249 straipsniuose numatytoms sąlygoms spręstina dėl žalos atlyginimo iš atsakovo. Dėl šios priežasties laikytinas nepagrįstu apelianto argumentas, kad neišnagrinėtas pirmas ieškinio reikalavimas ir yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad sprendime nėra motyvų ar sutrumpintų motyvų, kuriais būtų atmesti kurie nors įrodymai sprendžiant ieškinio reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką net ir nepakankamas teismo sprendimo motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tada, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 329 str. 1 d.). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Nagrinėjamu atveju sprendimo motyvuojamojoje dalyje išsamiai yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Galima su jais sutikti arba nesutikti, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas yra be motyvų. Taigi, negalima pripažinti, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl teisėjo šališkumo ir Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-590-227/2012 išreikalavimo

Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad skundžiamą sprendimą priėmė ir bylą išnagrinėjo šališkas ir priklausomas Vilniaus apygardos teismas ir teisėjas A. M., kuris padėjo teisėjai M. D. išvengti atsakomybės, taip pat įtakoti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos tolimesnę eigą apeliantui nepalankia linkme, nes nenustatė termino ir neįpareigojo apelianto pateikti pakankamai įrodymų pagrįsti teisėjos M. D. kaltę ir neteisėtus veiksmus. Pastebėtina, kad apeliantas, dalyvaudamas teismo posėdyje, nušalinimų bylą nagrinėjančiam teisėjui, nepaisant kai kurių jo prašymų netenkinimo, nereiškė (b.l. 82), t.y. dėl teisėjo nešališkumo apeliantui abejonių nekilo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo padaryta išvada, jog nepakanka įrodymų pagrįsti Panevėžio apygardos teismo ir teisėjos M. D. kaltę ir neteisėtus veiksmus, savaime nelaikytina, kad bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas apelianto atžvilgiu. Esant šioms aplinkybėms, apelianto argumentas dėl skundžiamą teismo sprendimą priėmusio teismo ir teisėjo šališkumo atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 12 str., 178 str.).

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad buvo pažeistas CPK 199 straipsnis, nes apelianto prašymu nebuvo išreikalauta ir prijungta kaip rašytinis įrodymas Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-590-227/2012. Pagal bendrąją taisyklę civiliniame procese įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 str.). Įstatymas numato, kad rašytinius įrodymus gali pateikti dalyvaujantys byloje asmenys arba šie įrodymai gali būti išreikalauti teismo CPK nustatyta tvarka (CPK 198 str., 199 str.). CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas gali išreikalauti tuos įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti patys. Tuo tarpu apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis, buvęs minėtų procesų šalimi, pats neturi galimybės pateikti konkrečių įrodymų, patvirtinančių jo išdėstytas nagrinėjamame ieškinyje aplinkybes (pavyzdžiui, atitinkamų dokumentų kopijų). Be to, jis faktiškai ir apeliaciniame skunde nenurodo, kokie konkrečiai toje byloje esantys ir nepateikti į nagrinėjamą bylą įrodymai reikšmingi šiai bylai. Tuo tarpu reikšmingi šiai bylai įrodymai yra pateikti iš dalies paties apelianto su ieškiniu (b.l. 2-14), dalį buvo pateikęs su atsiliepimu Panevėžio apygardos teismas (b.l. 24-31), o pati byla kaip tokia nei patvirtina, nei paneigia kokias nors ginčui reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad teismas neprivalo visais atvejais reikalauti visų šalies prašomų duomenų, nes gali būti priimami nagrinėti tik tie įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai aplinkybes (CPK 180 str.).

Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų ir žalos fakto įrodytumo

CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Kasacinis eismas yra nurodęs, jog kad „pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Iš CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos darytina išvada, kad joje nustatyta valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą, o ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Skirtingai nuo CK 6.272 straipsnio 1 dalies normos pagal šio straipsnio 2 dalį valstybės atsakomybė atsiranda tada, kai vykdomas teisingumas pagal Civilinio proceso normas. Toks aiškinimas paremtas šios CK 6.272 straipsnio 2 dalies normos nuostata – „nagrinėjant civilinę bylą“. <...> Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

Kaip minėta, apeliantas ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė: 1) pripažinti, kad Panevėžio apygardos teismas ir teisėja M. D. taikė dvigubus teisingumo standartus ir diskriminaciją ieškovo atžvilgiu civilinės bylos Nr. 2-590-227/2012 nagrinėjimo metu ir pažeidė jo teises ir teisėtus interesus bei 2) priteisti iš atsakovo 350 020 Lt žalos atlyginimą už ieškovo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą bei suvaržymą minėtos bylos nagrinėjimo metu (b.l. 1). Nurodė, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-590-227/2012 teismas taikė dvigubus teisingumo standartus ir vykdė diskriminaciją apelianto atžvilgiu bei darė įtaką baudžiamosios bylos Nr. 1-5-840/2013 eigai Kaišiadorių rajono apylinkės teisme. Neteisėti veiksmai taip pat pasireiškė tuo, kad 2012 m. birželio 18 d. sprendimu apelianto ieškinys atmestas; atsisakymu vertinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartį kaip rašytinį įrodymą; atsisakymu antstolę prilyginti valstybės tarnautojui; CPK nustatyta tvarka ir terminais apelianto neinformavus apie jo pareikšto apeliacinio skundo eigą; Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. V. organizavo apelianto ieškinio palikimą nenagrinėtu.

Minėta, kad iš esmės yra pareikštas vienas materialinis reikalavimas – dėl žalos atlyginimo, nes pirmasis ieškinio reikalavimas dėl apelianto nurodomų pažeidimų pripažinimo vertintinas kaip reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas. Todėl spręstina, ar civilinės bylos Nr. 2-590-227/2012 nagrinėjimo metu teismas neteisėtais veiksmais pažeidė apelianto teises, o jei taip - ar pažeidimas lėmė apelianto nurodomos patirtos turtinės bei neturtinės žalos atsiradimą dėl teismo kaltės.

Pirmosios instancijos teismas pripažino nepagrįstais apelianto argumentus, kad Panevėžio apygardos teismo teisėja M. D., 2012 m. birželio 18 d. sprendimu atmesdama apelianto ieškinį dėl 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir priteisdama iš jo 20 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui - valstybei, padarė jam 150 020 Lt turtinę žalą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad nebuvo patenkintas apelianto ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo, apskritai net ir nereiškia turtinės žalos jam padarymo, nes toje byloje apeliantas dar tik siekė prisiteisti 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Todėl ieškinio atmetimas savaime nereiškia, kad asmuo patyrė tiesioginę turtinę žalą, taip pat tai nereiškia ir negautų pajamų, kurias apeliantas būtų gavęs, jei neteisėti veiksmai ir būtų konstatuoti (CK 6.249 str. 1 d.). Civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012 priimtas 2012 m. birželio 18 d. sprendimas yra peržiūrėtas apeliacine tvarka ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi paliktas nepakeistas, konstatavus, kad Panevėžio apygardos teismas toje civilinėje byloje tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties motyvų kontekste laikytini nepagrįstais apelianto ieškinyje nurodomi ir neva neteisėti teisėjos M. D. veiksmai. Ieškinyje nurodoma, kad teisėja M. D. tyčia atsisakė vertinti rašytinį įrodymą kartu su kitais įrodymais Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartyje nustatytus faktus ir aplinkybes dėl antstolės R. M. ir Kauno miesto apylinkės teismo sistemingų neteisėtų veiksmų apelianto atžvilgiu pripažinimo. Tačiau minėtoje 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje konstatuota, kad Panevėžio apygardos teismo teisėja M. D. pagrįstai nesivadovavo Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartimi, nes ji negali pagrįsti jokių civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012 apelianto įrodinėjamų aplinkybių.

Taip pat atmestinas ieškinyje nurodytas apelianto teiginys, kad teisėja M. D. tyčia atsisakė prilyginti antstolę R. M. valstybės tarnautojai, kad nenagrinėtų jos sistemingais neteisėtais veiksmais jam padarytos žalos atlyginimo ir įtakotų baudžiamosios bylos Nr. 1-11-840/2012 eigą jam nepalankia linkme. Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad valstybė atlygina tik už neteisėtais teismo antstolių veiksmais žalą, padarytą iki 2003 m. sausio 1 d. Tuo tarpu už po 2003 m. sausio 1 d. padarytą žalą atsako antstolis asmeniškai (Antstolių įstatymo 16 straipsnis). Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartyje yra konstatuota, kad teismas nepažeidė apelianto teisių, nes apeliantas ieškinyje antstolę įvardijo kaip trečiąjį asmenį bei dėl jos procesinės padėties klausimą iškėlė tik teismui jo atžvilgiu priėmus neigiamą sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent ieškovui priklauso teisė pasirinkti byloje atsakovą, kuriam yra reiškiami reikalavimai, o teismas pakeisti jį ar papildomai įtraukti kitą asmenį atsakovu gali tik esant motyvuotam ieškovo prašymui arba jam reiškiant patikslintą ieškinį (CPK 45 str. 1 d., 135 str.). Nors apeliantas apeliaciniame skunde ir nurodo, kad ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012 buvo pareikštas dėl žalos atlyginimo ne tik iš Lietuvos Respublikos, bet ir iš antstolės R. M., tačiau tai neatitinka faktinių aplinkybių, nes reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš šios antstolės nėra reikštas. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad kai kuriose kitose bylose antstoliai buvo įtraukti atsakovais, taigi, ir civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012 antstolė turėjo būti įtraukta atsakovu. Tačiau, visų pirma, ieškinio pagrindu nagrinėjamoje byloje ši aplinkybė, t.y. kad antstolė turėjo būti įtraukta atsakove, nebuvo nurodyta (ir netgi priešingai – ieškinyje nurodoma, kad teismas tyčia antstolės neprilygino valstybės tarnautojai, kas suponuoja išvadą, kad apeliantas ir šioje byloje teikdamas ieškinį vis tik manė, kad žalą turi atlyginti valstybė), dėl ko ja remtis apeliacinės instancijos teisme apeliantas apskritai negali (CPK 306 str. 2 d.). Antra, civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012 teismo posėdyje apeliantas nedalyvavo, todėl atsakovas toje byloje vien teismo iniciatyva ir negalėjo būti pakeistas dėl jau aukščiau minėto teisinio reglamentavimo.

Apeliantas ieškininius reikalavimus ir apeliacinį skundą taip pat grindžia tuo, kad Panevėžio apygardos teismo teisėja B. V. tyčia 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi organizavo, kad ieškinys būtų paliktas nenagrinėtu ir iki Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutarties vilkino civilinę bylą, kad toliau su kitais Lietuvos teismais įtakotų baudžiamosios bylos eigą Kaišiadorių rajono apylinkės teisme apeliantui nepalankia linkme. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Tiek iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, tiek iš apelianto pateiktų teismo procesinių sprendimų matyti, kad Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi (teisėja B. V.) apelianto ieškinį paliko nenagrinėtu, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi panaikinus aukščiau minėtą nutartį, civilinė byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi, Panevėžio apygardos teismo teisėja M. D. toliau nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-590-227/2012 ir 2012 m. birželio 18 d. sprendimu apelianto pareikštą ieškinį atmetė. Sutiktina su pagrįstu pirmosios instancijos teismo argumentu, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. nutartyje kitaip įvertino bylos faktines aplinkybes nei Panevėžio apygardos teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutartyje, skundžiama nutartis buvo panaikinta, tačiau tai nesudaro pagrindo pripažinti Panevėžio apygardos teismo veiksmų neteisėtumą siekiant vilkinti civilinės bylos nagrinėjimą. Be to, apeliantas nenurodo, kokia jam buvo padaryta žala apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui panaikinus Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį ir vėliau civilinę bylą išnagrinėjus iš esmės bei koks yra priežastinis ryšys tarp jo galimai patirtos žalos ir teisėjos B. V. veiksmų.

Apelianto teigimu, Panevėžio apygardos teismas ir teisėja M. D. taikė dvigubus teisingumo standartus ir diskriminaciją apelianto atžvilgiu civilinės bylos Nr. 2-590-227/2012 nagrinėjimo metu ir pažeidė jo teises ir teisėtus interesus, t.y. trukdė gintis Kaišiadorių rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje bei įtakojo šioje byloje nepalankaus teismo sprendimo priėmimą. Tai, pasak apelianto, patvirtina civilinės bylos Nr. 2-590-227/2012 medžiaga ir eiga bei joje ir nagrinėjamoje byloje bei su apeliaciniu skundu pateikiami teismų procesiniai sprendimai, kurių įrodomosios reikšmės pirmosios instancijos teismas neįvertino. Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto nurodytos civilinės bylos eiga ir medžiaga bei kiti teismų priimti procesiniai sprendimai savaime negali būti vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys neteisėtus veiksmus kaip civilinės atsakomybės sąlygą, nes juose neteisėti teismo (teisėjo) veiksmai nekonstatuoti. Apeliantas ne tik neįrodė, bet iš esmės argumentuotai net nepagrindė, kokią įtaką turi civilinės bylos Nr. 2-590-227/2012 išnagrinėjimas, procesiniai sprendimai jo minėtos baudžiamosios bylos nagrinėjimui ir kokiu būdu dėl to jam buvo padaryta turtinė bei neturtinė žala. Tai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo kitokiai išvadai. Tas pat pasakytina ir dėl apelianto teiginių apie dvigubų teisingumo standartų taikymą ir diskriminaciją jo atžvilgiu, kurie iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio.

Apeliantas nurodo, kad jis CPK 315 straipsnio nustatyta tvarka bei terminais nebuvo informuotas apie jo apeliacinio skundo eigą, tačiau teisėjų kolegija ir su šiais argumentais nesutinka. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, CPK 315 straipsnio norma reglamentuoja apeliacinio skundo priėmimo tvarką, numato atvejus, kuomet teismas atsisako priimti apeliacinį skundą ir tokio atsisakymo įforminimo tvarką, tačiau ji nenumato teismo pareigos informuoti apeliantą apie jo apeliacinio skundo priėmimą. Teismo veiksmus, priėmus apeliacinį skundą, reglamentuoja CPK 317 straipsnis, pagal kurį numatyta teismo pareiga išsiųsti apeliacinio skundo ir jo priedų kopijas dalyvaujantiems byloje asmenims. Pasibaigus apskundimui apeliacine tvarka terminui ir atsiliepimų pateikimo terminui, pirmosios instancijos teismas turi per septynias dienas išsiųsti civilinę bylą apeliacinės instancijos teismui, o dalyvaujantiems byloje asmenims - pranešimus apie bylos išsiuntimą (CPK 317 str. 2 d.). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis apelianto apeliacinis skundas dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-590-227/2012 gautas 2012 m. liepos 19 d., tą pačią dieną ir priimtas. 2012 m. rugpjūčio 16 d. civilinė byla su apelianto apeliaciniu skundu išsiųsta į Lietuvos apeliacinį teismą, apie tai informuojant byloje dalyvaujančius asmenis inter alia ir apeliantą (b.l. 30, 31). Iš bylos medžiagos matyti, kad į apelianto 2012 m. liepos 30 d. pareiškimą (paklausimą) dėl apeliacinio skundo eigos, Panevėžio apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 2 d. išsiuntė apeliantui atsakymą (b.l. 27, 28). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nepagrįsti apelianto argumentai, jog jis nebuvo informuotas apie jo apeliacinio skundo eigą.

Taigi, neįrodžius nei turtinės žalos padarymo fakto, nei, instancine tvarka apskritai nenustačius kokių nors materialinės ar procesinės teisės aiškinimo bei taikymo klaidų, pažeidimų, t.y. neteisėtų Panevėžio apygardos teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-590-227/2012, nėra pagrindo konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teismo neteisėtų veiksmų, ir įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.