Panevėžio apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovėms Viešajai įstaigai Respublikinei Panevėžio ligoninei (toliau - VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė, ligoninė), AAS „BTA Baltic Insurance Company“, trečiajam asmeniui V. P. dėl žalos sveikatai atlyginimo priteisimo ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau ir Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas) 24 straipsnio 8 dalis numato, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdama su Komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas A. J. savalaikiai kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, kuri 2017-10-03 sprendimu iš dalies tenkino jo pareiškimą ir VšĮ Respublikinę Panevėžio ligoninę įpareigojo jam išmokėti 5 000 Eur žalą. Nustatyta, kad nesutikdamas su Komisijos sprendimu, ieškinį teismui dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės, A. J. padavė 2017-11-22, t.y., praleidęs Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatytą 30 dienų terminą (b.l. 10-15). Byloje nustatyta, kad A. J., gavęs 2017-10-03 Komisijos sprendimą, ieškinį dėl žalos atlyginimo priteisimo 2017-10-26 padavė Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuris 2017-10-27 nutartimi ieškinį atsisakė priimti, kaip neteismingą teismui bei išaiškino ieškovo teisę kreiptis į Panevėžio apygardos teismą (b.l. 3-4). Iš minėtos bylos duomenų matyti, kad nutarties kopija ieškovui išsiųsta 2017-10-30, o ieškinys ir jo priedai A. J. išsiųsti 2017-11-15 (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Įvertinus, jog Komisijos sprendime nesant nuorodos kuriam teismui, nesutinkant su sprendimu, pareiškėjas turi teikti ieškinį, darytina išvada, kad LR Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatytą 30 d. terminą ieškovas A. J. praleido dėl svarbių priežasčių, todėl šis terminas atnaujintinas (CPK 78 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl gydymo (sveikatos priežiūros) paslaugų, kurias VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė, kaip valstybinės sveikatos priežiūros įstaiga, teikė įstatymo pagrindu, kokybės, dėl galimai netinkamo (nekokybiško) šių paslaugų teikimo ir dėl to atsiradusių neigiamų pasekmių.

Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Sveikatos priežiūros įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai įtvirtina šių įstaigų pareigą atlyginti teikiant paslaugas paciento sveikatai padarytą žalą (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 45 straipsnio 7 punktas, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 13 straipsnis). Pagrindinė gydytojo pareiga yra teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą ligoniui. Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 6.284 straipsniai). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos - neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Ieškovas, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, todėl tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Civilinė atsakomybė negalima, jeigu nėra žalos (nuostolių) ar (ir) priežastinio ryšio tarp kalto asmens neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos.

Gydytojo atsakomybė už pacientui padarytą žalą pripažįstama viena iš profesinės atsakomybės rūšių, kurią lemia gydytojo profesijos, jo teikiamų paslaugų ir šios veiklos metu susiklostančių santykių specifika. Gydytojo profesija yra susijusi su didesne rizika padaryti žalą kitiems asmenims, todėl gydytojo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus ir reikalavimus. Vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto gydytojo elgesio standartas. Todėl sprendžiant dėl gydytojų kaltės, būtina atsakyti į klausimą, ar tikrai medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Kompleksiška jų analizė patvirtina, kad atidumo, dėmesingumo, rūpestingumo, atsargumo, kvalifikuotumo stoka, profesinės etikos taisyklių pažeidimas profesinės atsakomybės atveju yra tolygu profesionalo kaltei. Todėl atsakovės civilinė atsakomybė gali kilti tik tais atvejais, kai sveikatos paslaugas teikianti įstaiga (jos darbuotojai) neužtikrina maksimalaus atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnio ir šis prievolės netinkamas įvykdymas sukelia žalą. Tačiau maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui, nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus, kas reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis.

Pareiškus ieškinį dėl žalos atlyginimo tuo pagrindu, kad gydytojas atliko savo profesines pareigas neatidžiai, nerūpestingai ir pacientą gydė netinkamai, gydytojo nerūpestingumo, neatidumo faktą turi įrodyti ieškovas, o atsakovas (gydytojas, gydymo įstaiga) turi įrodyti, kad pacientas buvo gydomas tinkamai ir gydymo metodai atitiko tam keliamus reikalavimus. Teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus vertina ne jų rezultato, o proceso aspektu, t.y., ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-337/2013, Nr. 3K-3-603-701/2015).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas A. J. nurodo, kad dėl besitęsiančių skausmų kairėje krūtinės pusėje ir pilvo srityje, 2014-08-05 VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje jis buvo operuotas, jam atlikta V-o šonkaulio fragmento rezekcija, o skausmams nemažėjant, 2014-10-14 operuotas pakartotinai ir rezikuotos kairės krūtinės pusės VII-IX šonkaulių kremzlinės sritys. Teigia, jog po operacijų savijauta nepagerėjo, priešingai vargino ir vargina skausmai, nes penkių šonkaulių galai tapo nefiksuoti prie krūtinkaulio, atsirado krūtinės sienos išvarža bei gurgėjimo ir spragsėjimo jausmas krūtinėje, keičiant kūno padėtį. Be to, teigia, jog 2015-08-27 atlikta trečia operacija, kuria pašalinta krūtinės kairėje pusėje susidariusi didelės apimties kairės krūtinės sienos lipoma, nors mano, jog šis darinys jau buvo ir iki pirmos operacijos atlikimo, o operacija galimai buvo atlikta siekiant ištaisyti ankstesnes operacijų klaidas.

Iš ieškovo A. J. procesinių dokumentų turinio bei paaiškinimų teismo posėdžių metu, nustatyta, kad ieškovas iš esmės gydytojo V. P. veiksmų neteisėtumą grindžia aplinkybėmis, jog gydytojas pasirinko netinkamą bei tuo metu net nebūtiną jo atžvilgiu gydymo būdą. Tvirtina, jog po operacijos skauda ne tik krūtinės, pilvo, bet ir stuburo, nugaros srityje, tirpsta rankų plaštakos, pėdų pirštai, be to, liko randai, į pilvo kairiąją pusę pasislinko vidaus organai. Nurodo, jog neteisėti gydytojo veiksmai lėmė neturtinės žalos jam atsiradimą.

Atsakovės VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės, kaip gydymo ir sveikatos priežiūros įstaigos, suteiktų paslaugų kokybės vertinimo ir atsakomybės taikymo klausimai yra neatsiejami nuo gydytojų, per kuriuos šias paslaugas atsakovė teikė, veiksmų vertinimo ir jų atsakomybės už savo veiksmus klausimų. Kaip minėta aukščiau, ieškovas A. J. tvirtina, kad gydytojas V. P., už kurį atsako sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje jis dirbo, 2014-08-05 ir 2014-10-14 atliko neteisėtus veiksmus teikiant jam asmens sveikatos priežiūros paslaugas, jas suteikė nekokybiškai, neatsargiai, nerūpestingai, nes pasirinko radikalų operacinį gydymą, kas tik sukėlė didesnius skausmus bei pablogino gyvenimo kokybę, t.y. jam nebuvo užtikrintos tokios sveikatos priežiūros paslaugos, kokių jis galėjo pagrįstai tikėtis iš atsakovės, nesuteiktas tinkamas ir efektyvus gydymas ir lemiamai prisidėta prie neigiamų sunkių padarinių jo sveikatai atsiradimo, o tai reiškia, jog buvo padaryta žala jo sveikatai.

Teismo nuomone, ieškinio faktinį pagrindą ir atsakovių civilinės atsakomybės sąlygas sudarančias aplinkybes ieškovas įrodė byloje esančia įrodymų visuma (CPK 178 straipsnis).

Iš bylos duomenų matyti, kad dėl skausmų kairėje pusėje gydytoja E. Č. 2014-07-18 A. J. atliko krūtinės ląstos kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimą ir konstatavo, jog plaučiuose, minkštuosiuose krūtinės ląstos audiniuose, tarpuplautyje pakitimų nematyti. Dėl stiprių skausmų krūtinės kairėje pusėje 2014-08-05 ir dėl besitęsiančio skausmo pakartotinai 2014-10-14, VšĮ Respublikinėje Panevėžio ligoninėje A. J. atliktos operacijos, kurių metu buvo atliktos šonkaulių V-o, VII-o ir IX-to kemzlių dalinės rezekcijos, kurias atliko chirurgas V. P.. Iš gydymo stacionare istorijų įrašų matyti, kad atlikus minėtas operacijas, patologijos skyriaus vedėjas D. B. atliko biopsinės ir operacinės medžiagų tyrimus, kurių metu, po pirmos operacijos buvo nustatyti menki reaktyvūs kremzlinio audinio pokyčiai, o po antros operacijos - nustatyti reaktyvūs kremzlinio audinio pokyčiai. Byloje nustatyta, kad atsakovei 2016-10-26 atlikus vidaus medicininio audito tyrimą buvo nustatyta, kad 2014-08-05 ir 2014-10-14 operacijos A. J. atliktos neatlikus būtinų tyrimų diagnozei patvirtinti, nevertinti 2014-07-18 krūtinės ląstos KT rezultatai, dėl skausminio sindromo nesikonsultuota su neurologais, neskirtas lokalus ir bendro priešuždegiminio ir nuskausminimo gydymas medikamentais. Tai, jog buvo skiriamas per mažas dėmesys ieškovo kruopščiam ištyrimui, radiologinių tyrimų vertinimui, nekviesti konsultantai, konstatavo ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija 2017-10-03 sprendimu (b.l. 16-21). Ieškovo teiginius, jog gydytojas V. P., netaikęs konsevatyvaus gydymo būdo, jam paskyrė radikalų (operacinį) gydymą, patvirtina ir Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai docento dr. V. G. pateikta išvada iš kurios matyti, kad A. J. skausmų krūtinėje priežastis buvo Tietze’o sindromas, kuris gydomas konservatyviai - analgetikais ir priešuždegiminiais vaistais ir tik tais atvejais, kai atsiranda pūlingų komplikacijų, potologiškai pakitusi šonkaulo dalis rezikuojama (b.l. 16-21). Minėtoje išvadoje konstatuota, jog nei radiologiškai, nei histologiškai A. J. nebuvo patvirtinta šonkaulių naviko (ostomos ar osteochondromos) diagnozė, o konservatyviojo gydymo nebuvo. Docentas dr. V. G. konstatavo, jog pašalinus V ir VI-X šonkaulių kremzles (VII-VIII-IX-X šonkauliai turi bendrą kremzlę), net penkių šonkaulių priekiniai galai tapo nefiksuoti prie krūtinkaulio, todėl atsirado krūtinės sienos išvarža bei gurgėjimas ir spragsėjimo jausmas krūtinėje, atsirandantys keičiant kūno padėtį bei skausmas judesių metu. Nors dr. V. G. tyrimą atliko ne pagal teismo nutartį civilinėje byloje, o Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos pavedimu, minėta išvada laikytina rašytiniu įrodymu, nes joje yra žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009). Be to, teismo 2018-06-14 nutartimi paskirtos deontologinės ekspertizės 2018-08-07 akto išvadoje konstatuota, jog ligos diagnozės A. J. 2014-2015 m. buvo nustatytos teisingai, tačiau gydymo pradžioje, nesant patvirtintų šonkaulio kremzlinio audinio destrukcijos arba naviko požymių, kas būtų absoliučios indikacijos operacijai, A. J. turėjo būti taikomas konservatyvus gydymas. Ekspertų komisija darė išvadą, kad A. J. nustačius šonkaulių kremzlinių dalių uždegimą, pasirinktas gydymas, nesant neginčijamų duomenų, jog medikamentinis gydymas A. J. buvo taikytas, vertintinas kaip pernelyg radikalus (b.l. 172-180). Byloje nepaneigti ieškovo teiginiai, jog atlikus dalies šonkaulių rezekciją skausmai nesumažėjo. 2018-05-29 teismo posėdyje apklausti liudytojai G. M., A. V., nors ir nurodė, kad skausmus ieškovui sukelia ir kitos ligos - stuburo pakitimai, antsvorio buvimas ir kt., tačiau nepaneigė, jog po 2014-2015 m. atliktų operacijų likę randai galimai sukelia skausmus kairiame šone ir visiškas skausmo išnykimas ateityje yra abejotinas. Atsakovių nurodoma aplinkybė, jog neatmestina, kad šonkaulių kremzlėje būtų atsiradusi destrukcija ir operacija ateityje būtų tapusi neišvengiama, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog operacijos A. J. buvo neišvengiamos jau 2014 m. rugpjūčio-spalio mėnesiais. Tai, kad šios operacijos atliktos nepriekaištingai, nepaneigia, jog jų metu A. J. padaryta žala sveikatai, pablogėjo jo gyvenimo kokybė, nes pašalinus V-o ir VI-X-o šonkaulių kremzles, šonkaulių priekiniai galai tapo nefiksuoti prie krūtinkaulio, dėl ko A. J. atsirado krūtinės sienos išvarža bei gurgėjimas ir spragsėjimo jausmas krūtinėje, atsirandantys keičiant kūno padėtį bei skausmai judesio metu. Nors bendrieji protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai neleidžia gydytojų profesinės atsakomybės suabsoliutinti, vertinant virš minėtus ligoninės gydytojo veiksmus, taikytinas atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto gydytojo elgesio standartas, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovui nebuvo atliktas pakankamas sveikatos ištyrimas, neįvertinta konservatyvaus gydymo galimybė. Dėl paminėto yra pagrindas pripažinti, jog byloje nustatytas VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės darbuotojo, gydytojo V. P., neteisėtas neveikimas, kas vertintina kaip nepakankamai kvalifikuoto ir/ar rūpestingo paslaugų teikimo faktas (CK 6.246 str. 1, 2 d. d., 6.264 str. 1 d.). Paminėti gydytojo neteisėti veiksmai (neveikimas) patvirtina, kad buvo pažeistos ieškovo (paciento) teisės, numatytos Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, 2 straipsnio 8 dalyje, 3 straipsnio 1 dalyje.

Nustačius civilinės atsakomybės sąlygą neteisėtus veiksmus (neveikimą), daroma išvada, kad jie prisidėjo prie ieškovui (pacientui) kilusių neigiamų pasekmių ir žalos atsiradimo, nes, savalaikiai ir tinkamai pagal šiuolaikinį medicinos mokslo lygį ir gerą praktiką (kokybiškai) suteikus paslaugą, neatmestina, kad buvo galima išvengti ligos neigiamų pasekmių, krūtinės sienos išvaržos, nemalonių jausmų krūtinėje (gurgėjimo ir spragsėjimo jausmo, keičiant kūno padėtį) bei skausmų judesio metu ir ieškovui A. J. būtų tekę mažiau neigiamų išgyvenimų. Be to, nepaneigta, jog atliktos operacijos įtakoja ir stuburo ligų eigą (osteochondrozę, spondiliozę ir kt.), todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp virš minėtų atsakovės darbuotojo veiksmų (neveikimo) ir ieškovui (pacientui) A. J. kilusios žalos.

Nors ieškovo A. J. liga buvo sukelta ne dėl atsakovės veiksmų (neveikimo), tačiau dėl neteisėtų virš nurodytų ligoninės profesionalių darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ieškovui tekę dėl sunkių ligos pasekmių sukelti neigiami dvasiniai ir fiziniai pergyvenimai padidėjo, atsirado abejonės dėl galimybės gauti tinkamas, savalaikes ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas ateityje, jis patyrė ir patiria neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, kas reiškia, jog A. J. buvo padaryta neturtinė žala (CK 6. 250 straipsnis, 6.283 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas nurodo, kad be pagrindo 2015-08-27 jam buvo padaryta trečia operacija, pašalinta lipoma, kuri galimai buvo ir ankstesnių operacijų metu, tačiau deontologinė ekspertizės išvadoje konstatuota, jog lipomos šalinimo operacija atlikta tinkamai, o pooperacinė eiga buvo sklandi. Neginčijamų duomenų, jog pašalinta lipoma buvo ir pirmos operacijos metu, teismui nepateikta. A. J. operacijos atlikimui neprieštaravo, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog 2015-08-27 operacija atlikta be pagrindo ar ja buvo siekiama pašalinti ankstesnių operacijų neigiamus padarinius (b.l. 65). Be to, vadovaujantis deontologinės ekspertizės išvada, nustačius lipomą, buvo pagrindas ją šalinti (b.l. 172-180).

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Civilinio kodekso nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl jos dydį, išreikštą pinigais, skirtingai nei sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą, nustato teismas pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, nustatydamas jos dydį, teismas privalo atsižvelgti į pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, būtina atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2010; 2015-04-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 ir kt.). Įvertintina ir ta aplinkybė, kad dėl sveikatos sužalojimo padarytos neturtinės žalos dydžių visiškai suvienodinti teismų praktikos šioje srityje iš esmės neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sveikata yra viena iš svarbiausių neturtinių vertybių ir pakenkimas jai lemia didesnį priteistinos neturtinės žalos dydį, negu pažeidus kitus teisinius gėrius, pavyzdžiui, asmens garbę ir orumą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-15 nutartis civilinė byla Nr. 3K-3-114/2011). Nagrinėjamoje byloje įvertintina, jog ieškovas nuolat jaučia didelį skausmą, turi gerti nuskausminamuosius vaistus, negali kokybiškai pailsėti, o krūtinės sienos išvarža, gurgėjimo ir spragsėjimo jausmas krūtinėje, atsirandantys keičiant kūno padėtį, sukelia aiškius nepatogumus. Tačiau įvertintina ir ta aplinkybė, jog ieškovas serga ir kitomis ligomis (nuo 2007-11-04 neterminuotai jam nustatytas 50 proc. darbingumas, b.l. 93), kas galimai taip pat įtakoja skausmą bei rankos plaštakų ir pėdų pirštų tirpimą, todėl jo reikalaujama priteisti 15 000 Eur dydžio neturtinė žala negali būti prilyginama neturtinės žalos dydžiams, priteistiniems už sunkiausius ir/ar apskritai neatstatomus, neišvengiamus, pražūtingus sveikatos sutrikdymus, bylose dėl grubių ir aplaidžių medicinos įstaigų (darbuotojų) veiksmų (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603-70/2015; 2018-06-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-690/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2018-04-12 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-693-236/2018; 2018-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-220-178/2018).

Atsižvelgiant į teisinį gėrį, į kurį buvo pasikėsinta (sveikatą), taip pat įvertinus faktinių aplinkybių visetą, jog žala atsirado ne dėl VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės (jos darbuotojų) grubių klaidų, o dėl nepakankamo rūpestingumo ir atidumo, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas ir chirurginė intervencija į ieškovo organizmą sukėlė tam tikrą pasekmių riziką, trukdančią ieškovui A. J. gyventi pilnavertį gyvenimą, teisminę praktiką bei tai, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog 2015-08-27 operacija atlikta nepagrįstai, ir į tai, kad ieškovui Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2017-10-03 sprendimu jau yra išmokėtas 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, teismas sprendžia, kad ieškovo A. J. neturtinei žalai atlyginti papildomai priteistina 2 000 Eur (pvz: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje 2010-07-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2010; Nr. 3K-3-239-690/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-28 sprendimas Nr. 2A-911-464/2016; 2017-01-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-53-178/2017; 2017-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-313-798/2017). Teismo vertinimu, bendra 7 000 Eur (5 000 + 2 000 = 7 000 Eur) suma neturtinei žalai atlyginti atitinka teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai, CPK 4 straipsnis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinės atsakomybės draudiko ir žalą padariusio asmens prievolė atlyginti žalą yra solidari (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 04-14 nutartis civilinėje bylos Nr. 3K-3-165/2009; 2010-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2010), todėl ieškovo naudai neturtinė žala priteistina solidariai iš atsakovių.

Tenkinant ieškovo prašymą ir vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, iš atsakovių priteistinos ir 5 proc. procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo priteisiamos 2 000 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017-11-22 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Tačiau įstatymas numato, jog teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju A. J. ieškinys tenkinamas iš dalies, tačiau teismas pažymi, kad sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą civilinėje byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo svarbu atsižvelgti į tai, jog iš esmės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra patenkintas, t. y. ieškovas pripažintas turinčiu teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo A. J. nurodytos patirtos neturtinės žalos dydis yra subjektyvus, o teisingą neturtinės žalos dydį nustatyti yra teismo prerogatyva, įvertinant reikšmingas aplinkybes; be to, atsakovės negali įtakoti ieškovui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, todėl teismas šiuo atveju sprendžia, kad ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra tenkintas ir iš atsakovių ieškovo A. J. naudai pilnai priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 898,60 Eur už ekspertizės atlikimą ir 400 Eur atstovavimo išlaidos (b.l. 41, 142, 160, 181-182). Be to, iš atsakovių valstybės naudai priteistinas žyminis mokestis nuo kurio mokėjimo ieškovas yra atleistas (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 78, 259, 260, 263-265, 270 straipsniais teismas

nusprendžia:

atnaujinti ieškovui A. J. dėl svarbių priežasčių praleistą terminą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovių Viešosios įstaigos Respublikinės Panevėžio ligoninės (į.k. 191340120) ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (į.k. 300665654) solidariai 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2017 m. lapkričio 22 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 898,60 Eur išlaidų už ekspertizės atlikimą ir 400 Eur atstovavimo išlaidų, viso 1 298,60 Eur (vieną tūkstantį du šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus 60 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovių Viešosios įstaigos Respublikinės Panevėžio ligoninės (į.k. 191340120) ir AAS „BTA Baltic Insurance Company“ (į.k. 300665654) po 50 Eur (penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio valstybės naudai (įmokos kodas 5660).

Sprendimui įsiteisėjus, medicininius dokumentus grąžinti juos pateikusioms įstaigoms.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.