Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-63-278/2019

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-02-18
Bylos Nr.: e2A-63-278/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-05197-2017-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Birutė Valiulienė, Laimantas Misiūnas, Nijolė Danguolė Smetonienė
Ieškovas: E. B., R. B.
Atsakovas: Luminor Bank AS

Civilinė byla Nr. e2A-63-278/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05197-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.3.1.14; 3.3.1.18.1

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 18 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimanto Misiūno, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. B. ir R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-11207-960/2017 pagal ieškovų E. B. ir R. B. ieškinį atsakovui Luminor Bank AS, veikiančiam per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (toliau ir bankas), dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai ieškiniu prašė: 1) pripažinti 2008-10-07 būsto kreditavimo sutarties (toliau ir Sutarties) Nr. (duomenys neskelbtini) 13.1. bei 15 punktus nesąžiningomis Sutarties sąlygomis; 2) pripažinti 2008-10-07 būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 8.2. punkte nurodytas 16 procentų metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, skaičiuojamas nuo bet kokios įmokos pagal tarp šalių 2008-10-07 sudarytą būsto kreditavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) nesumokėjimo iki visiško skolinių įsipareigojimų įvykdymo dienos, neproporcingai didelėmis ir jas sumažinti iki 5 procentų metinių palūkanų; 3) pripažinti 2008-10-07 būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp šalių nutraukimą neteisėtu; 4) panaikinti 2015-03-16 Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro Rolando Kirlio atliktą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. 1-1294; 5) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2008-10-07 su atsakovu sudarė būsto kreditavimo sutartį 173 772,01 Eur sumai. Sutarčiai užtikrinti atsakovo naudai buvo įkeistas žemės sklypas ir namas, esantys (duomenys neskelbtini). Teigė, jog iki 2014 m. rugsėjo mėnesio tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, tik atsiradus laikiniems finansiniams sunkumams pavėlavo sumokėti kelias įmokas, kurias vėliau visiškai padengė. 2015 metais sužinojo, jog kreditavimo sutartis yra nutraukta nuo 2014-12-30 bei gavo antstolės M. Lekstutienės raginimą įvykdyti notaro R. Kirlio 2015-03-16 išduotą vykdomąjį dokumentą. Apie sutarties nutraukimą ir vykdomojo įrašo išdavimą iki tol nežinojo, jokių įspėjimų negavo. Nurodė, kad iš R. B. sąskaitos 2014-12-30 buvo atliktas mokėjimas padengiantis dviejų mėnesių kredito įmokas. Be to, nurodė, kad per šešis sutarties vykdymo metus bankui grąžino 31 943,25 Eur kreditą ir sumokėjo 19 892,60 Eur palūkanas, todėl sutartis nutraukta neteisėtai. Teigė, jog šalių sudarytos sutarties 13.1. ir 15 punkto sąlygos nebuvo individualiai aptartos, jos yra nesąžiningos, pažeidžia jų, kaip silpnesnės vartojimo sutarties šalies interesus. Tvirtino, jog atsakovas nesilaikė šalių bendradarbiavimo principų, nes jie ne kartą kreipėsi į banką dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, bet atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį. Nurodė, kad bankas neįvertino, jog galutinis Sutarties įvykdymo terminas numatytas 2042 metais, o jie nesumokėjo tik nedidelės įmokų sumos, kas sudaro vos apie 1 proc. įmokų sumos, todėl Sutarties nutraukimas nėra proporcingas padarytam pažeidimui. Teigė, kad neįvykdė esminio Sutarties pažeidimo dėl kurio galėtų būti nutraukta kreditavimo sutartis. Nurodė, kad pranešimas apie netinkamą Sutarties vykdymą ir pranešimas apie Sutarties nutraukimą negali būti pateikiamas viename dokumente. Tvirtino, jog Sutarties 8.2. punkte nustatytos padidintos 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo palūkanos pažeidžia jų interesus, nes yra neproporcingai didelės. Notaro vykdomasis įrašas, kuris ginčijamas šioje byloje, buvo atliktas suteikus notarui neteisingą informaciją apie tai, jog jie buvo informuoti apie sutarties nutraukimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2. Pirmosios instancijos teismas 2017-10-02 sprendimu ieškovų E. B. ir R. B. ieškinį atmetė bei priteisė atsakovo naudai 1 263,07 Eur bylinėjimosi išlaidų.

3. Teismas nustatė, jog 2008-10-07 tarp šalių buvo sudaryta Būsto kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) pagal kurią atsakovas suteikė ieškovams 173 772,01 Eur kreditą, o ieškovai įsipareigojo kreditą grąžinti iki 2042-09-20, mokėdami įmokas kiekvieno mėnesio 20 dieną. Sprendė, jog tarp šalių susiklostė vartojimo kredito sutartiniai teisiniai santykiai.

4. Nustatė, jog ieškovai 2013 m. pradėjo vėluoti mokėti įmokas pagal mokėjimo grafiką. Atsakovas 2013-10-25 pranešimais informavo ieškovus, jog vėluoja mokėti įmokas, skola sudaro 1 682,16 Eur bei nustatė terminą iki 2013-11-13 sumokėti šią skolą, įspėjant, jog neįvykdžius reikalavimo, Sutartis bus nutraukta. Konstatavo, jog ieškovai ir toliau vėlavo mokėti įmokas, todėl atsakovas informavo ieškovus apie nesumokėtas įmokas, įspėjo, jog nesumokėjus iki 2014-12-09 bus priimtas sprendimas dėl Sutarties nutraukimo, o ieškovams neatlikus mokėjimų, 2014-12-15 pranešimu apie vienašalį Sutarties nutraukimą informavo ieškovus, jog skola sudaro 2 258,73 Eur bei nurodė, kad nesumokėjus skolos iki 2014-12-30, nuo 2014-12-30 vienašališkai nutraukia Sutartį. Nustatė, jog 2014-12-30 ieškovė R. B. atliko 3 778,91 Lt (kas atitinka 1 091,73 Eur) mokėjimą ir jį įskaičius, liko nepadengtos dalis ieškovų įmokos už 2014 m. rugsėjo mėn. bei įmokos už 2014 m. spalio – gruodžio mėnesius. 2015-05-15 ieškovas informavo atsakovą, kad sužinojo apie Sutarties nutraukimą ir prašė nenutraukti Sutarties. Teismas nustatė, kad tarp šalių vyko derybos dėl Sutarties atnaujinimo ir ieškovai nuo 2015-02-15 atlieka periodinius mokėjimus.

5. Teismas sprendė, kad ieškovų prašoma pripažinti Sutarties 15 punkto sąlyga apie pranešimų gavimo terminus nuo išsiuntimo dienos, iš esmės atitinka CK 2.17 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, kuri numatyta taikyti vienodai abiem šalims ir nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros. Konstatavo, jog ieškovai apie Sutarties nutraukimą buvo informuoti tinkamai.

6. Pirmosios instancijos teismas netenkino reikalavimo nesąžiningu pripažinti Sutarties 13.1 punkto sąlygą bei konstatavo, jog atsakovas nesinaudojo minėtame punkte numatyta teise pradelsus mokėjimus 10 dienų nutraukti Sutartį, o beveik 2 metus laukė tinkamo Sutarties vykdymo, nors ieškovai nuo 2013 metų vėlavo mokėti įmokas.

7. Atsižvelgęs į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 0,05 proc. delspinigių dydį, teismas sprendė, jog Sutarties 8.2 įtvirtintos 16 proc. dydžio metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos nelaikytinos aiškiai per didelėmis.

8. Įvertinęs, kad ieškovai 2014-12-15 nebuvo sumokėję įmokų ilgiau kaip 5 mėnesius, ir šios skolos nesumokėjo per atsakovo nustatytą terminą iki 2014-12-30, šiuo laikotarpiu nesikreipė į atsakovą ir su juo nebendradarbiavo, o iš viešųjų registrų gauti duomenys pagrindė, jog ieškovų gaunamos pajamos yra per mažos įmokoms sumokėti, konstatavo, jog atsakovo veiksmai nuo 2014-12-30 nutraukiant Sutartį 13.1. punktu ir CK 6.217 straipsniu, 6.874 straipsnio 2 dalimis, buvo teisėti ir pagrįsti. Darė išvadą, kad pasikeitęs ieškovų elgesys po Sutarties nutraukimo, nesudaro pagrindo šias aplinkybes taikyti vertinant prieš tai atsakovo atliktų veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą.

9. Atmetęs ieškovų reikalavimą dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, netenkino ir iš šio reikalavimo kylančio papildomo reikalavimo dėl 2015-03-16 Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. Kirlio atlikto vykdomojo įrašo panaikinimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10. Apeliaciniu skundu ieškovai E. B. ir R. B. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-10-02 sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, tenkinti patikslintą ieškinį ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Žemesnės instancijos teismas

11. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neteisingai pripažino Sutarties pažeidimą esminiu, tuo pažeisdamas materialines ir procesines teisės normas.

12. Tvirtina, jog, neginčija aplinkybės, kad Sutarties nutraukimo dieną buvo skolingi atsakovui, tačiau šiuo metu atsakovas gavo viską, ko tikėjosi iš Sutarties: visas įsipareigojimų nevykdymo, palūkanų ir kredito įmokų sumas. Aplinkybę, kad nuo 2015-02-15 atliko periodinius mokėjimus atsakovui, nustatė ir teismas. Nurodo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog patyrė kokių nors nuostolių dėl laiku nesumokėtų įmokų ir kad griežtas Sutarties sąlygų laikymasis turi jam esminės reikšmės, o 3,5 mėnesio vėlavimas sumokėti mokėtinas sumas įtakojo atsakovo finansinę būklę.

13. Tvirtina, jog Sutartį su atsakovu pažeidė dėl svarbių ir nepalankių jiems aplinkybių, siekė išsaugoti verslą ir UAB „Eurostrategija“ suteikė 3 paskolas. Teigia, jog tik išsaugojus įmonės veiklą turėjo objektyvią galimybę likviduoti įsiskolinimą atsakovui ir toliau mokėti einamąsias įmokas pagal Sutartį. Nurodo, kad laikinas pajamų sumažėjimas ir sprendimas jų dalį skirti valdomai įmonei, siekiant jos išgelbėjimo, per 34 metų Sutarties galiojimo laikotarpį yra labai tikėtinas ir yra nesąžininga, esant laikiniems skolininko sunkumams, nutraukti ilgalaikę Sutartį. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad šiuo metu jų gaunamas darbo užmokestis kelis kartus viršija vidutinį uždarbį, gaunamą Lietuvoje ir jie yra finansiškai pajėgūs vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus.

14. Teigia, jog atsakovui nebuvo ir nėra pagrindo tikėtis, kad Sutartis nebus vykdoma ateityje – po pranešimo apie Sutarties nutraukimą, 2014-12-30 pervedė ženklią sumą – 1 093,71 Eur, o nuo 2015-02-15 periodiškai atlieka mokėjimus, kuriais ne tik likviduojamas įsiskolinimas (įskaitant netesybų sumokėjimą), bet mokamos ir einamosios įmokos, turto draudimo įmokos.

15. Nurodo, kad vertinant santykius iki Sutarties nutraukimo, svarbi aplinkybė yra tai, kad per 6 sutarties vykdymo metus atsakovui grąžino 31 943,25 Eur kredito sumos bei sumokėjo 19 892,60 Eur palūkanų, tačiau atsakovas, nepaisydamas teisėtų jų interesų, Sutartį nutraukė neatsižvelgdamas į sumokėtas sumas bei kredito davėjo, kaip verslo subjekto, gautą uždarbį. Teigia, jog nėra pagrindo konstatuoti aplinkybių, kurios akivaizdžiai rodytų, kad jie pažeis Sutartį ateityje. Aktyvumas siekiant išsaugoti šalių santykius, noras bendradarbiauti, atkurtas mokumas neleidžia teigti, kad kreditorius galėjo pasinaudoti CK 6.219 straipsniu.

16. Teigia, jog atsakovas po Sutarties nutraukimo sutiko, jog jie yra mokūs - sutiko tęsti sutartinius santykius, tačiau reikalavo nepriimtinų jiems sąlygų, pvz. 2016-08-17 pranešimas apie priimtą sprendimą, kuriame reikalaujama papildomai sumokėti 26 060,03 Eur įsipareigojimų nevykdymo palūkanų už maždaug 20 mėnesių nuo Sutarties nutraukimo, taip pat beveik keturis kartus padidinti banko maržą - vietoje esamų 0,6 proc. iki 2,5 proc.

17. Nurodo, jog svarbi aplinkybė, kad remiantis SODROS duomenimis apie draudžiamas pajamas, jo E. B. draudžiamos pajamos iš darbo santykių per 2016 metus sudarydavo apie 2 300 Eur per mėnesį (atskirais atvejais daugiau nei 3 900 Eur), o R. B. - daugiau kaip 600 Eur per mėnesį. Be to, asmeninėje ieškovo kredito istorijoje 2017-03-27 nurodyta, kad jis neturi registruotų nepadengtų įsiskolinimų, neturi įsiskolinimų ir SEB bankui. Šios aplinkybės patvirtina, jog jie yra finansiškai pajėgūs sumokėti įmoką, kuri šiuo metu yra mažesnė nei 470,00 Eur.

18. Vertinant ar pažeidimas yra esminis, būtina nustatyti, ar Sutarties neįvykdžiusi šalis, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu Sutartis būtų nutraukta. Teigia, jog nutraukus Sutartį, jiems kiltų neadekvačios pasekmės, patirtų ne tik didelių finansinių nuostolių, bet ir neturtinės žalos, nes kredito sutarties tikslas buvo panaudotas šeimos gyvenamajam būstui įsigyti. Teigia, jog dalinai ir pats atsakovas toleravo pavėluotą įmokų mokėjimą, todėl žinodami, kad nėra sumokėję einamų mokėjimų už kelis mėnesius, jie buvo įsitikinę, kad Sutartis nebus nutraukta, o vienintelė sankcija bus netesybų (įsipareigojimo nevykdymo palūkanų) mokėjimas. Nurodo, kad jų prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl didelio jo neatsargumo, o dėl objektyvių priežasčių. Teigia, jog atsakovas nesiėmė visų įmanomų priemonių ilgalaikei Sutarčiai išsaugoti, ją nutraukė nesant tam pakankamo pagrindo, jiems atkūrus mokumą nesiekė Sutarties atnaujinti ir tęsti ankstesnėmis sąlygomis, todėl atsakovo veiksmai vertintini kaip piktnaudžiavimas savo, kaip stipresnės sandorio šalies, padėtimi ir Sutarties vykdymo principų pažeidimas.

19. Nesutinka, jog apie būsimą Sutarties nutraukimą buvo informuoti tinkamai, nes atsakovo siųsti pranešimai, nors ir siųsti skirtingais adresais, buvo įteikti ieškovo motinai, kuri pranešimų jiems neperdavė. Teigia, jog nors jis, ieškovas, ir buvo prisijungęs prie elektroninės bankininkystės sistemos 2014-12-30, tačiau paties pranešimo neskaitė. Įrodymų, kad pranešimas buvo perskaitytas, nepateikė ir internetinės bankininkystės savininkas ir administratorius. Be to, atsakovui buvo žinomi jų elektroninio pašto adresai ir telefono numeriai, tačiau jais apie Sutarties nutraukimą nebuvo informuoti.

20. Nurodo, kad Sutarties 8.2. punkte nustatytos 16 procentų metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, skaičiuojamas nuo bet kokios įmokos pagal Sutartį nesumokėjimo iki visiško skolinių įsipareigojimų kredito davėjui įvykdymo, pažeidžia jų teises bei teisėtus interesus, yra neproporcingai didelės bei, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principais, turi būti mažintinos iki 5 procentų metinių palūkanų, kaip tai numato CK 6.210 straipsnis.

21. Atkreipia dėmesį, jog Įstatymo „Su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito reglamentavimą“, kurio nuostatos galioja ir sutartims, sudarytoms iki įstatymo įsigaliojimo, numatyta, jog ilgesnis kaip 90 dienų įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali būti laikomas esminiu kredito sutarties pažeidimu. Nustatę, kad kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo įsipareigojimus pagal kredito sutartį ilgiau kaip 90 dienų, kredito davėjas turi apie tai raštu popieriuje ar kitoje patvariojoje laikmenoje informuoti kredito gavėją ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų papildomą terminą įsipareigojimams įvykdyti, o tam turi būti visos sąlygos, tame tarpe kad buvo išnaudotos visos objektyviai įmanomos galimybės užtikrinti, kad būtų vykdomi kredito sutartyje nustatyti įsipareigojimai.

22. Prašo prijungti naujus įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, jog atsakovas neteisingai skaičiavo palūkanas, o 2019-01-08 prašymu dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos – ir duomenis patvirtinančius, jog jų finansinė padėtis nėra bloga.

Atsiliepimas

23. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

24. Nurodo, jog, vadovaujantis CPK 314, 323 straipsnių nuostatomis, apeliantų pateiktas patikslintas apeliacinis skundas turėjo būti atsisakytas priimti, nes kartu su patikslintu apeliaciniu skundu ieškovai pateikė ir naujus rašytinius įrodymus.

25. Teigia, jog apeliantų pateiktas naujas įrodymas – Auditoriaus ataskaita dėl kredito sutarties skaičiavimų netikslumų su priedais, nepaneigia banko atliktų skaičiavimų pagrįstumo, yra grįsta prielaidomis, nesilaikant kredito sutarties sąlygų, be konkrečių skaičiavimų, taip pat apeliaciniame skunde nenurodoma jokių argumentų kodėl minėti įrodymai nebuvo teikiami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors, kaip apeliantai nurodo, klausimų dėl palūkanų skaičiavimo jiems kilo bylos nagrinėjimo metu.

26. Nurodo, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog bankas toleravo mokėjimų grafiko pažeidimus ir mokėjimų grafikas nėra esminė Sutarties sąlyga, prieštarauja tiek šalių sudarytai kredito sutarčiai, tiek CK normoms, nei civilinių santykių principams. Teigia, jog sudarydami kredito sutartį, ieškovai įsipareigojo laikytis griežtai nustatyto mokėjimo grafiko ir laiku atlikti visus numatytus mokėjimus, taip pat žinojo, kokios teisinės pasekmės kils jiems pažeidus mokėjimų grafiką ir su tuo sutiko. Banko bendradarbiavimas ir ilgalaikis raginimas šalinti pažeidimus bei įspėjimas apie tai, kad bankas nutrauks sutartį, jeigu mokėjimai nebus atliekami laiku, nebuvo ir nėra pažeidimų toleravimas.

27. Nurodo, kad apeliantai bando pateisinti mokėjimo prievolių pažeidimus tik tuo, kad tariamai jie pradelsė mokėti laikinai ir dėl to, kad kilo laikinų sunkumų, susijusių su jų įmonei UAB „Eurostrategija“ suteiktomis paskolomis. Pažymi, jog visa mokėjimų rizika pagal kredito sutartį tenka išimtinai ieškovams, jie patys laisva valia nusprendė prisiimti finansinius įsipareigojimus, todėl žinojo, kad nustatytais terminais privalės tinkamai bei laiku mokėti įmokas ir turėjo jų vykdymui skirti savo pajamas, jas atitinkamai planuoti. Bankas su kredito gavėjais jų pajamų gavime nedalyvauja, jų gavimo nelemia, pajamų šaltinius, intensyvumą ir pan. planuoja patys, todėl bankas neprisiima jokios iš to kylančios rizikos.

28. Teigia, jog ieškovai neįrodė, kad dar iki pažeidimų jie kreipėsi į banką informuodami apie konkrečias aplinkybes, tariamai trukdančias jiems vykdyti mokėjimo prievoles. Be to, nepateikė bankui jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, jog yra finansiškai pajėgūs vykdyti prievoles, priešingai – byloje esantys duomenys patvirtina, jog jų finansinė padėtis nėra gera.

29. Tvirtina, kad atotrūkis tarp kredito sutartyje numatyto E. B. ir R. B. įsipareigojimo tinkamai vykdyti mokėjimus pagal grafiką ir tarp faktinės situacijos, kai Sutarties nutraukimo dienai daugiau kaip 6 mėnesius iš eilės (nuo 2014-07-21 iki 2014-12-30) kredito gavėjai nevykdė savo įsipareigojimų, iš anksto nesikreipė į banką, informuodami apie finansinius sunkumus, per protingą terminą nepadengė susidariusios skolos, yra akivaizdus ir didelis, todėl nukentėjusioji šalis teisėtai pasinaudojo kraštutine priemone ir nutraukė Sutartį. Teigia, jog visos aplinkybės sudarė aiškų pagrindą manyti, kad bankas negauna ir negaus to, ko tikėjosi pagal Sutartį ir tai sudarė pagrindą vienašališkai nutraukti kredito sutartį.

30. Nurodo, kad apeliantai turi pareigą ir po nutraukimo mažinti skolą, todėl skolos mažinimas nėra prielaida atnaujinti kredito sutartį. Teigia, kad apeliantai turi kito nekilnojamojo turto ir banko naudai įkeistas turtas, esantis Padvariškiu km., Traku r., nėra vienintelis (paskutinis) jų gyvenamasis būstas.

31. Atsiliepime į apeliantų prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo atsakovas papildomai nurodo, jog E. B. ir R. B. finansinė padėtis yra itin bloga, jie yra nemokūs ir negali vykdyti įsipareigojimų ir pagal banko veiklą reglamentuojančius teisės aktus neatitinka finansinės padėties reikalavimų, todėl kreditavimo sutarties atnaujinimas reikštų teisės aktams prieštaraujančios ir nepagrįstai didelės skolinimo rizikos perkėlimą bankui. Tvirtina, jog apeliantų mokėjimai bankui, kurie viršija jų pajamas, gali reikšti tik tai, kad jie galimai skolinasi pinigus iš trečiųjų asmenų ir taip didina savo skolinius įsipareigojimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

32. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovų E. B. ir R. B. apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

33. Civilinio proceso kodekso 323 straipsnio nuostatos numato, jog pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantai skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė 2017-11-03, tai yra paskutinę apeliacinio skundo padavimo termino dieną. Pirmosios instancijos teismas 2017-11-06 nutartimi apeliantams nustatė 7 dienų terminą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos apeliacinio skundo trūkumams pašalinti– sumokėti trūkstamą žyminį mokestį bei pateikti advokato pasirašytą apeliacinį skundą. 2017-11-15 pateiktas patikslintas apeliacinis skundas buvo priimtas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas, pateiktas po trūkumų šalinimo, nors ir nesusijusių su skundo turiniu, yra priimtas, jis yra nagrinėtinas, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsisako priimti kartu su šiuo skundu pateiktus naujus įrodymus – 2017-01-19 raštą atsakovui, 2017-01-26 atsakovo atsakymą, nes šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, o duomenų, jog teismas būtų juos atsisakęs priimti, byloje nėra (CPK 314 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat atsisako priimti 2017-11-13 „Auditoriaus ataskaitą dėl kredito sutarties skaičiavimų netikslumų“. Iš ataskaitos matyti, kad joje analizuojamas apeliantų mokėtų palūkanų skaičiavimas bei, vadovaujantis šia ataskaita, tvirtinama, jog apeliantai, bankui nutraukiant kredito sutartį, iš esmės nevėlavo sumokėti įmokų. Nurodoma, kad atsakovas netinkamai skaičiavo palūkanas bei dienas metuose, dėl ko nuo 2008-10-09 iki Sutarties nutraukimo dienos priskaičiavo 572,13 Eur per daug. Tačiau minėti apeliacinio skundo teiginiai pirmosios instancijos teisme įrodinėjami nebuvo, nurodomų aplinkybių, įrodymų teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, todėl jie negali būti keliami apeliaciniame skunde (CPK 312 straipsnis).

34. Apeliantų teismui 2019-01-08 pateikti nauji įrodymai – 2017 m., 2018 m. mokėjimų suvestinės, 2018-12-30 susirašinėjimas su atsakovu dėl kredito likučio, 2018-05-02 asmeninė E. B. kredito istorija, atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka skundžiamas sprendimas priimtas dar 2017-10-02 bei teikiami duomenys dėl įsipareigojimų vykdymo yra aktualūs sprendžiamam ginčui, taip pat, jog atsakovas buvo informuotas apie pateiktus naujus įrodymus ir jam suteikta galimybė su jais susipažinti, pateikti atsiliepimą, darytina išvada, jog minėtų įrodymų prijungimas neapsunkins bylos nagrinėjimo, todėl šie įrodymai priimtini (CPK 314 straipsnis).

35. Atsakovo kartu su 2019-01-29 atsiliepimu pateikti įrodymai – duomenys apie E. B. darbo užmokestį bei duomenų išrašo iš Juridinių asmenų registro apie UAB „Eurostrategija“ kopija, atsisakomi priimti bei grąžinami juos pateikusiam asmeniui, nes dalis duomenų yra nagrinėjamoje byloje, todėl laikytini pertekliniais, be to, nedaro įtakos teisingo sprendimo priėmimui.

36. Ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių – Sutarties sudarymo, įmokų pagal šalių suderintą mokėjimo grafiką vėlavimą, taip pat buvusių įsiskolinimų pagal Sutartį dydžio tiek ją vykdant, tiek Sutarties nutraukimo metu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tarp šalių iš esmės nebuvo, todėl apeliacinės instancijos teismas minėtų aplinkybių, kurios aptartos ir skundžiamame sprendime, neanalizuoja ir dėl jų pasisako tiek, kiek tai susiję su apeliacinio skundo argumentais.

37. Apeliaciniu skundu nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir prašoma pripažinti 2008-10-07 būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 13.1. bei 15 punktus nesąžiningomis sutarties sąlygomis, 8.2. punkte nurodytas 16 procentų metines įsipareigojimų nevykdymo palūkanas neproporcingai didelėmis ir jas sumažinti iki 5 procentų metinių palūkanų bei pripažinti Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp šalių, nutraukimą neteisėtu. Be to, apeliantai prašo patenkinus minėtus reikalavimus, panaikinti ir 2015-03-16 Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro R. Kirlio atliktą vykdomąjį įrašą Nr. 1-1294.

38. Nesutikimą su 2008-10-07 būsto kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 13.1. ir 15 punktų sąlygomis apeliantai iš esmės grindžia tuo, jog jos nebuvo individualiai aptartos, yra nesąžiningos ir pažeidžia jų, kaip silpnesnės vartojimo sutarties šalies, interesus, nes 13.1 punkte numatytas terminas įsipareigojimams įvykdyti yra neprotingai trumpas, o 15 punkte numatytas dokumentų įteikimo būdas nėra pakankamas užtikrinti, jog pranešimai skolininkui yra įteikti.

39. Šalių pasirašytos Sutarties Nr. BK (duomenys neskelbtini) bendrosios dalies 15 punktas numato, jog „pranešimai kitai šaliai yra siunčiami registruotu paštu ir laikomi kitos šalies gautais vėliausiai 5 (penktą) kalendorinę dieną nuo jo išsiuntimo dienos, jeigu toks pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu; šalis negali reikšti pretenzijų, kad ji negavo banko siunčiamų pranešimų, ar, kad kitos šalies veiksmai neatitinka sutarties sąlygų, jei pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu“. Ieškiniu E. B. ir R. B. prašė teismą šią sutarties sąlygą pripažinti nesąžiningą toje dalyje, kurioje numatyta, jog siunčiami dokumentai laikomi gautais po 5 dienų, o ne nuo faktinio jų gavimo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog minėtos sąlygos taikymas apima abi sandorio šalis, nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros, taip pat iš esmės atitinka ir civiliniuose įstatymuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą (CK 2.17 straipsnis) dėl santykių tarp prievolės šalių, susijusių su informacijos pateikimu kitai sutarties šaliai, įskaitant informaciją apie gyvenamosios vietos adresą. Pagrįstų argumentų kodėl ši sąlyga turėtų būti pripažinta nesąžininga bei pažeidžianti apeliantų teises, nenurodė ir patys apeliantai. Be to, nepateikta duomenų, jog dėl šio Sutarties punkto apeliantai bankui būtų teikę kitų pasiūlymų, ar minėto punkto nuostatoms prieštaravę, tiek pasirašant Sutartį, tiek ir ją vykdant (CPK 178 straipsnis).

40. Sutarties bendrosios dalies 13.1. punktas numato, jog „jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal Sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti sutartį“. Iš minėto punkto nuostatų matyti, jog ginčo šalys susitarė, jog mokėjimo prievolių pažeidimas yra pagrindas bankui vienašališkai nutraukti Sutartį.

41. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo nagrinėjamo ginčo ribose laikyti Sutarties 13.1 punktą nesąžininga sąlygą. Su šia išvada teisėjų kolegija sutinka. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad paskolos gavėjams nuo 2013 m. vėluojant mokėti įmokas, bankas iš esmės beveik dvejus metus, iki vienašališko Sutarties nutraukimo, tikėjo, jog E. B. ir R. B. tinkamai vykdys įsipareigojimus, nes 2013-10-25, 2014-11-05, 2014-12-15 raštais įspėjo juos apie mokėtinų įmokų vėlavimą ir galimą Sutarties nutraukimą bei nustatė papildomus terminus prievolėms įvykdyti. Esant minėtiems duomenims nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantai apie Sutarties nutraukimą, priešingai jų teiginiams, nebuvo tinkamai informuoti. Byloje nustatyta, kad pranešimus bankas apeliantams siuntė ne tik Sutartyje nurodytais adresais, kas atitinka tiek galiojantį teisinį reglamentavimą, tiek sudarytos Sutarties 15 punkto sąlygą, tačiau ir dviem bankui žinomais apeliantų adresais, be to, pranešimas buvo įkeltas į E. B. elektroninės bankininkystės sistemą. Byloje nepaneigta, jog dėl pradelstų mokėjimų banko darbuotojai bendravo su E. B. telefonu, ką ieškovas pripažino teismo posėdžio metu. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog apeliantams buvo žinoma susidariusi skola ir jie galėjo suprasti, kad nevykdant sutartinių įsipareigojimų bankas imsis atitinkamų, Sutartimi apibrėžtų, veiksmų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog patys apeliantai šiuo atveju buvo abejingi galimai kilsiančioms pasekmėms, nes žinodami apie susidariusius skolinius įsipareigojimus – 2014-12-15 buvo nesumokėję įmokų nuo 2014-07-21, t. y., už 5 mėnesius ir jų skola atsakovui sudarė 2 258,73 Eur, o 2014-12-31 sumokėta 1 091,73 Eur įmoka padengė tik dalį įsipareigojimų, į banką dėl to, jog elektroninėje bankininkystėje neteikiami kredito gražinimo grafikai, kreipėsi tik 2015-05-15. Pažymėtina, jog šių aplinkybių kontekste kritiškai vertintinas ir apeliantų elgesys, kilus laikiniems finansiniams sunkumams, nes visa bylos medžiaga leidžia spręsti, jog jie nebendradarbiavo su kredito davėju, nesiėmė priemonių bent dalinai kas mėnesį mažinti įsiskolinimą. Ta aplinkybė, jog apeliantų teigimu, banko pranešimus gavusi motina jų neperdavė jiems ar E. B. neskaitė pranešimo, esančio elektroninės bankininkystės sistemoje, tik patvirtina, jog apeliantai nebuvo rūpestingi, atidūs ir žinodami, jog nevykdo savo įsipareigojimų, savalaikiai patys nesprendė galimai kilsiančių neigiamų pasekmių.

42. Pažymėtina, jog apeliantai, pasirašydami Sutartį patvirtino, jog yra susipažinę su Sutarties specialiosios dalies sąlygomis, šios sąlygos buvo su jais individualiai aptartos bei jiems suprantamos, tuo tarpu bendrosios (standartinės) sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai, jeigu jai buvo sudaryta galimybė su tomis sąlygomis susipažinti (CK 6.185 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, jog apeliantams buvo apribotos galimybės susipažinti su pirmiau minėtomis Sutarties sąlygomis, ar tokia galimybė jiems buvo iš esmės apsunkinta.

43. Šalių sudarytos kreditavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 8.2 punktas numato, jog „jeigu kreditas, palūkanos ar bet koks kitas mokėjimas pagal sutartį nesumokamas nustatytu laiku į kredito sąskaitą ar kitą banko sąskaitą, kurią bankas nurodo kredito gavėjui, yra skaičiuojamos metinės įsipareigojimų nevykdymo palūkanos, kurios yra lygios 16 (šešiolika) proc. nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo kitos dienos, einančios po mokėjimo dienos, iki įsiskolinimo padengimo“. Kredito gavėjai ieškiniu ginčijo šia sąlyga sutartą palūkanų dydį, tačiau pirmosios instancijos teismas minėtą reikalavimą atmetė, nenustatęs pagrindo sumažinti palūkanas. Apeliantai nurodo, kad minėtos palūkanos yra neproporcingai didelės ir turėtų būti mažinamos iki 5 procentų metinių palūkanų, kaip tai numato CK 6.210 straipsnis. Su šiais teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Šalių sutartos metinės palūkanos, kurios per dieną sudaro 0,044 procentus, pagrįstai teismo pripažintos ne per didelėmis, be to, nėra pagrindo, šalių sutartimi sulygtas bei laisva valia nustatytas, palūkanas pripažinti prieštaraujančiomis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ar, kad jos reiškia nepagrįstą atsakovo praturtėjimą ar siekį pasipelnyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ginčo atveju, kiti mokesčiai dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo apeliantams nėra taikomi, taip pat metinės 16 procentų dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanos apima ir mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios, nutraukus kredito sutartį atskirai nėra skaičiuojamos, todėl į šias palūkanas įeina ir mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos ir banko negautos pajamos. Be to, atmestini apeliantų argumentai, jog atsakovas privalėjo įrodyti savo patirtus nuostolius bei pagrįsti jų dydį, nes, vadovaujantis CK 6.261 straipsniu, šios palūkanos laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti.

44. Įvertintina aplinkybė, jog kredito sutarties sąlygų dėl įsipareigojimų vykdymo vėlavimo palūkanų dydžio, sutarties galiojimo metu apeliantai niekada neginčijo ir iš jų paaiškinimų akivaizdu, jog minėto dydžio įsipareigojimų nevykdymo palūkanos jiems buvo priimtinos.

45. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovo veiksmai nuo 2014-12-30 vienašališkai, vadovaujantis Sutarties 13.1. punktu ir CK 6.217 straipsniu, 6.874 straipsnio 2 dalimi, nutraukiant tarp šalių sudarytą Sutartį buvo teisėti ir pagrįsti. Apeliantai teigia, jog teismas nepagrįstai Sutarties pažeidimą pripažino esminiu (CK 6.217 straipsnis), leidžiančiu nutraukti Sutartį, o bankas nepateikė įrodymų, kad patyrė kokių nors nuostolių dėl laiku nesumokėtų įmokų ir, kad griežtas Sutarties sąlygų laikymasis, nagrinėjamu atveju įmokų pagal mokėjimo grafiką mokėjimas, turi atsakovui esminės reikšmės. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie apeliantų teiginiai yra nepagrįsti, prieštarauja tiek šalių sudarytai sutarčiai, tiek civilinės teisės normoms.

46. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje, kuriame reglamentuota, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar ją netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kurie leidžia įvertinti, ar sutarties pažeidimas yra esminis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012).

47. Iš kreditavimo sutarties matyti, kad apeliantai įsipareigojo nuo Sutarties sudarymo, kiekvieno mėnesio 20 d., mokėti kredito įmokas ir palūkanas pagal nustatytą mokėjimų grafiką (kredito sutarties specialiosios dalies 2.10, 2.11 punktai) bei vykdyti kitus įsipareigojimus kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Atsakovas vienašalį Sutarties nutraukimą grindė sutartiniu ir įstatyminiu pagrindu, esant apeliantų sistemingam Sutarties pažeidinėjimui, t. y. nutraukė Sutartį, vadovaudamasis Sutarties bendrosios dalies 13.1 punktu ir CK 6.217 straipsniu, 6.874 straipsnio 2 dalimi, nes apeliantai iš esmės beveik dvejus metus iki Sutarties nutraukimo, nuolat pažeidinėjo mokėjimų grafiką ir tai patvirtina atsakovo byloje pateikta mokėjimo detalizacija. Byloje pateikti įrodymai pagrindžia, jog apeliantai nuo 2013 metų netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir atsakovas tiek telefonu, tiek siųstais pranešimais (2013-10-25, 2014-11-05, 2014-12-15) ragino apeliantus pašalinti pažeidimus, tačiau E. B. ir V. B., nepaisant raginimų, nesilaikė mokėjimų grafiko, vėlavo atlikti einamuosius mokėjimus ir šis laiko tarpas tik didėjo. Nustatyta, kad 2014-11-05 reikalavimu sumokėti skolą atsakovas informavo apeliantus, jog nesumokėtos įmokos nuo 2014-07-21 ir visa skola sudaro 1 690,94 Eur, pareikalavo nedelsiant sumokėti skolą bei įspėjo, jog nesumokėjus iki 2014-12-09 bus priimtas sprendimas dėl Sutarties nutraukimo. Nurodytu terminu apeliantai neatliko mokėjimų. 2014-12-15 pranešimu apie vienašalį Sutarties nutraukimą bankas informavo kredito gavėjus, jog nesumokėta įmoka nuo 2014-07-21 ir skola sudaro 2 258,73 Eur bei nurodė, jog, nesumokėjus skolos iki 2014-12-30, vienašališkai nutrauks Sutartį. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantai ilgą laiką sistemingai nevykdė kreditavimo sutarties, mokėjimo prievolių pažeidimai tęsėsi ilgą laiką, su atsakovu nebendradarbiavo (nesikreipė dėl kilusių laikinų sunkumų ir pan.), todėl bankas neturėjo pagrindo tikėtis, kad E. B. ir V. B. galės padengti susidariusią skolą ir kitus mokėjimus atliks laiku. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tinkamas ir savalaikis mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę atsakovui, be to, šią aplinkybę žinojo ir patys apeliantai, pasirašę kreditavimo sutartį, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Sutartis nutraukta nepagrįstai.

48. Kaip minėta, sudarydami kreditavimo sutartį, E. B. ir V. B. įsipareigojo laikytis nustatyto mokėjimo grafiko ir laiku atlikti visus numatytus mokėjimus, žinojo kokios teisinės pasekmės kils pažeidus mokėjimų grafiką ir su tuo sutiko, nes kreditavimo sutarties specialiojoje dalyje patvirtino, kad visi Sutarties punktai su jais aptarti individualiai, su visomis Sutarties sąlygomis jie susipažino iki Sutarties sudarymo, visos Sutarties sąlygos jiems suprantamos ir aiškios, su jomis sutinka. Taigi, apeliantai sutartiniame teisiniame santykyje su atsakovu buvo prisiėmę savo pajamų netekimo riziką ir ši rizika negali būti priverstinai perkelta atsakovui.

49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde akcentuojamus argumentus, jog apeliantai yra vartotojai, t. y., silpnesnė santykių šalis ir bylos aplinkybės turėtų būti vertinamos jų naudai, pažymi, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro vieno svarbiausių privatinės teisės principų – sutarčių privalomumo išimčių (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Todėl, jeigu kredito gavėjas įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal Sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, pagal įstatymo nuostatas, įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal Sutartį ar įstatymą vienašališkai nutraukti šalių sudarytą Sutartį. Ta aplinkybė, jog apeliantai po Sutarties nutraukimo moka įmokas atsakovui, neturi jokios įtakos vertinant atsakovo atliktų veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą Sutarties nutraukimo metu.

50. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

51. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo daryti priešingas išvadas nei, kad padarė pirmosios instancijos teismas bei naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl paminėtų motyvų, tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

52. CPK 93 straipsnio nuostatos numato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas pateikė įrodymus, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 412,25 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos pobūdį, sudėtingumą, aplinkybę, jog dalis atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomų argumentų yra identiški pateiktiems atsiliepime į ieškinį, taip pat tai, jog prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85, 8.11 punkte nurodytus maksimalius dydžius, sprendžia, jog prašomos priteisti išlaidos mažintinos iki 700 Eur, priteisiant po 350 Eur iš kiekvieno apelianto (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų E. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir R. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovo Luminor Bank AS, veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (į. k. 304870069) naudai po 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjų kolegija: Laimantas MisiūnasNijolė Danguolė SmetonienėBirutė Valiulienė