Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Algirdo Gapučio, Valdo Petro Meidaus ir Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo M. A. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (2021-10-16 veika), ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2021-06-07 veika) ir jam paskirta 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 5 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant (prie griežtesnės bausmės pridedant minimalias kitų bausmių dalis) ir M. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Remiantis BK 65 ir 66 straipsniais, M. A. į bausmės laiką įskaitytinas laikinojo sulaikymo laikotarpis nuo 2021-06-07 iki 2021-06-08 (viena para) bei nuo 2021-10-29 iki 2021-10-29 (viena para), vieną laikinojo sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo pradėjimo vykdyti nuosprendį dienos.

Remiantis BK 67 ir 72² straipsniais, M. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Nustatyta, kad ši baudžiamojo poveikio priemonė turi būti įvykdyta per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

M. A. ieškinys dėl 1000 € neturtinės žalos priteisimo tenkintas iš dalies ir priteista nukentėjusiajam iš M. A. 500 € neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje M. A. ieškinys atmestas.

Procesas dėl R. P. civilinio ieškinio nutrauktas R. P. atsisakius ieškinio.

Priteista iš M. A. nukentėjusiojo M. A. naudai 100 € išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Priteista iš M. A. valstybės naudai 50 proc. nukentėjusiosios R. P. patirtų atstovavimo išlaidų - 145,5 €.

Kardomosios priemonės – 2021-10-20 ir 2021-10-29 nutarimais paskirti rašytiniai pasižadėjimai neišvykti - panaikintini pradėjus vykdyti nuosprendį.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. A. pripažintas kaltu už tai, kad jis, 2021-06-07 apie 14 val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, R. P., su kuria bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), suimdamas ją už abiejų rankų ir stumdydamas, po to suduodamas ranka vieną smūgį jai per dešinę ranką, taip sukėlė nukentėjusiajai R. P. fizinį skausmą.

2. Be to, M. A. pripažintas kaltu už tai, kad jis, 2021-10-16 apie 23 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), R. P., su kuria bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), gulinčiai lovoje sudavė keturis smūgius kumščiu į veidą, jai rankomis dengiantis nuo smūgių, vieną smūgį sudavė į ranką, po to uždėdamas ir spausdamas katę ant jos veido, katė nagais padarė įdrėskimą kairės akies viršutiniame voke ir paakyje, po to suimdamas rankomis R. P. už kaklo stipriai spaudė kaklą, taip sukėlė nukentėjusiajai R. P. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

3. Be to, M. A. pripažintas kaltu už tai, kad jis, 2021-10-29 apie 07.10 val. (duomenys neskelbtini), kumščiu vieną kartą suduodamas M. A. į kairį skruostą, taip nukentėjusiajam M. A. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, dar kartą įvertinusi pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus konstatuoja, kad M. A. kaltė padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje (2 epizodai), numatytas nusikalstamas veikas įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkami motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą M. A. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 2 dalį (2 epizodai) bei paskyrė tinkamai individualizuotą bausmę. Visgi, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bylos aplinkybes, taip pat priteistinas neturtinės žalos dydžius analogiško pobūdžio byloje, teismų praktiką, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam M. A. nepagrįstai didelį neturtinės žalos atlyginimą, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Dėl fizinio skausmo sukėlimo R. P. 2021-06-07

8. Kaip matyti, apeliaciniame skunde nuteistasis M. A. neneigia, kad papurtė R. P. suėmęs už rankų, tačiau jo teigimu, jokių smūgių per rankas nesudavė. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, tinkamai išanalizavo visas įvykio aplinkybes ir, įvertinęs byloje esamų įrodymų patikimumą ir pakankamumą, motyvuotai atmetė nuteistojo iškeltą versiją, jog smūgių per ranką R. P. jis nesudavė. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tačiau vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam M. A. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę, kad nuteistasis M. A. šios nutarties 1 punkte nurodytoje vietoje ir laiku suimdamas nukentėjusiąją už abiejų rankų ir stumdydamas, po to suduodamas ranka vieną smūgį jai per dešinę ranką sukėlė nukentėjusiajai R. P. fizinį skausmą patvirtina nukentėjusiosios R. P. ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai, nukentėjusiosios R. P. protokolas-pareiškimas (1 t., b. l. 1-4), paties nuteistojo M. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (2 t., b. l. 62-64, 100-102, 136-130), M. A. ir R. P. susitaikymo protokolas (1 t., b. l. 94-95) bei kiti rašytiniai įrodymai. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji R. P. viso proceso metu nuosekliai ir vienodai nurodė esmines įvykio ir fizinio smurto jos atžvilgiu panaudojimo aplinkybes, t. y. kad nuteistasis M. A. priėjęs prie jos, suėmė ją už abiejų rankų, pradėjo purtyti, jai skaudėjo, tada sudavė jai per dešinę ranką, po ko rankoje laikytas mobilaus ryšio telefonas iškrito ant žemės. Šias aplinkybes nukentėjusioji R. P. nurodė ir pateiktame protokole-pareiškime, papildomos apklausos metu bei teisminio posėdžio metu. Aplinkybę, kad M. A. sudavė nukentėjusiajai per ranką patvirtina ir paties nuteistojo M. A. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu, kuomet buvo svarstomas klausimas dėl nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą patvirtinimo. Nuteistasis M. A. parodė, jog R. P. negrįžo keletą dienų namo, todėl pamatęs ją kieme, priėjo prie jos, buvo neblaivus ir labai supykęs, klausė jos kur ji buvo visas tas dienas, suėmė jai už rankų, papurtė, tada R. P. jam kažką pasakė ir jis sudavė R. per ranką, pamena, kad jai iš rankos iškrito mobilaus ryšio telefonas. Kaltę pripažįsta visiškai, net nesiginčija. Maža to, būtent dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu M. A. savo kaltę pripažino visiškai, ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos buvo nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajai R. P. susitaikius (1 t., b. l. 108-110). Nors teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde nuteistasis M. A. savo poziciją pakeitė, tvirtindamas, kad jis R. P. tik patampė už rankų, tačiau jokio smūgio R. P. per ranką nesudavė, visgi, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, jog tokia nuteistojo pozicija yra vertintina kaip jo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo M. A. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu atitinka nuoseklius ir išsamius R. P. parodymus, be to, teisiamajame posėdyje perskaičius jo parodymus, jis patvirtino jų teisingumą, jokių aplinkybių, kad R. P. siektų apkalbėti nuteistąjį M. A., nenustatyta, tokių aplinkybių nenurodė ir pats nuteistasis M. A., todėl netikėti nukentėjusiosios R. P. parodymais, kuriuos kaip minėta patvirtina, ir kiti bylos įrodymai nėra jokio pagrindo. Nors apžiūrint R. P. matomų sužalojimų nenustatyta (1 t., b. l. 81-83), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad R. P. buvo sukeltas tik fizinis skausmas, o tokiais atvejais dažniausiai matomų sužalojimų ir nelieka, todėl vien tai, kad šiuo atveju nebuvo konstatuoti sužalojimai, M. A. kaltės nepaneigia. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos vertinimu, panaudoto fizinio smurto pobūdis ir kryptingumas, sukeltas fizinis skausmas neabejotinai rodo, kad M. A. elgesys buvo sąmoningas, kryptingas (panaudojant jėgą siekė paimti nukentėjusiosios telefoną, kad sužinotų jame esančią informaciją), jis suvokė tokių veiksmų pavojingumą ir jų siekė, t. y. veikė tyčia. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad M. A. kaltę dėl smurto panaudojimo sugyventinės R. P. atžvilgiu 2021-06-07 patvirtina byloje ištirti duomenys ir jo veika, atsižvelgiant į sukeltus padarinius (fizinio skausmo sukėlimas), teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

10. Atmetami ir apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistojo M. A. veiksmai prieš nukentėjusiąją R. P. turėtų būti pripažinti mažareikšmiais. BK 37 straipsnis numato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Sprendžiant klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnyje numatytu pagrindu, turi būti įvertinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraiška konkrečiame nusikaltime, asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai. Pagal teismų praktiką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-87-696/2018). Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija, įvertinusi visus padarytos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, neturi teisinio pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju M. A. padarytą nusikalstamą veiką galima pripažinti mažareikšme ir būtų tikslinga jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsnio pagrindu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-178-511/2020). Akcentuotina tai, kad M. A. smurtavo viešoje vietoje prieš savo sugyventinę, pati R. P. nurodė, kad bijo M. A., nes išgėręs jis būna agresyvus ir neprognozuojamas, savo nusikalstamais veiksmais nuteistasis pasikėsino į vieną svarbiausių teisinių gėrių – asmens sveikatą, nukentėjusioji buvo purtoma už rankų, tada suduotas smūgis per rankas, jai skaudėjo, buvo sukeltas fizinis skausmas. Taigi, atsižvelgiant į visa tai, pripažinti M. A. veiką mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nėra jokio pagrindo.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo R. P. 2021-10-16

12. Nuteistasis M. A. su nuteisimu nesutinka. Apelianto teigimu, konflikto su sugyventine metu, jis atidarė kambario, į kurį buvo nuėjusi miegoti R. P., duris ir metė katę, kuri ir galėjo sužaloti R. P.. Apelianto teigimu, jis nukentėjusiosios R. P. atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, tačiau jokių objektyvių šį faktą pagrindžiančių įrodymų nenurodo, kritiškai vertindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą vadovautis nukentėjusiosios R. P. parodymais bei atmesdamas jo nurodytas faktines vertinamo įvykio aplinkybes. Visa tai rodo, kad apeliaciniame skunde M. A. savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas dėl M. A.kaltės.

15. Be kita ko, vertinant M. A. kaltės klausimą, svarbu įvertinti ir paties nuteistojo duotus parodymus dėl aptariamų įvykių, kurie, kaip matyti, nebuvo nuoseklūs. Iš apklausos 2021-10-20 protokolo matyti, kad M. A. parodė, jog pastoviai girdi replikas ir priekaištus iš R. P., ir kadangi įvykio vakarą buvo išgėręs, "nebeatlaikė įtampos" ir tuomet galėjo R. suduoti kelis smūgius į veidą, nes labai supykęs buvo dėl tokių kalbų, tada pamena, kad užmetė katę R. ant veido ir katė jai pradrėskė paakį ir viršutinį voką iš karto pradėjo R. bėgti kraujas. R. pradėjo šaukti, jis tada R. paėmė už pečių, o gal už kaklo, ir norėjo pasodinti ant kėdės, kad nuvalyti jai kraują, o R. muistėsi, galėjo smarkiau suspausti kaklą. Kadangi R. nesileido nuvalyti kraują, vis rėkavo, tai tada jis nuėjo į balkoną parūkyti ir matė, kad R. apsirengė ir išėjo iš buto <..>“ (2 t. 91-94, 126-130). Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu M. A. savo kaltę neigė, tvirtino, kad tik įmetė katiną į kambarį, tačiau nukentėjusiosios R. P. nesmaugė, smūgių nesudavė. Visgi, šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį, kad nuteistasis tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde akcentuoja tik katiną, kuris galimai įdrėskė nukentėjusiajai R. P. ir padarė specialisto išvadoje užfiksuotus sužalojimus, tačiau nuteistasis M. A. nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų ar paneigtų R. P. padarytus kitus kūno sužalojimus – kraujosruvos veide, daugybinės kraujosruvos dešinėje rankoje, kairės rankos viduriniame žaste. Taigi, nors nuteistasis M. A. tvirtina, kad nukentėjusiosios R. P. atžvilgiu smurto nenaudojo, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo M. A.versija neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jas paneigia byloje esantys duomenys, todėl šiais parodymais nesivadovauta pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip patikimus pripažino būtent nukentėjusiosios parodymus. Tokią išvadą grindė įrodymais, gautais apklausus liudytoją Ž. J., kuriai nukentėjusioji iškart po įvykio papasakojo visas įvykio aplinkybes, ji pati matė nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, asmens apžiūros protokolu, kuriame užfiksuoti vizualiai matomi sužalojimai, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolu bei kitais rašytiniais įrodymais. Nors apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti nukentėjusiosios R. P. parodymus, teigiant, kad jei katinas būtų trinamas jai į veidą, tai specialisto išvadoje buvo užfiksuoti daugybiniai įdrėskimai, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nukentėjusioji R. P. nuosekliai nurodė, jog ji rankomis dengėsi nuo smūgių, tada M. A. vieną smūgį sudavė į ranką, po to uždėdamas ir spausdamas katę ant jos veido, katė nagais padarė įdrėskimą kairės akies viršutiniame voke ir paakyje, todėl visiškai natūralu, kad nuo daugybinių įdrėskimų ją apsaugojo jos pačios naudotas gynybos būdas – dengimas rankomis veidą. Tai neprieštarauja ir specialisto išvadoje užfiksuotiems sužalojimus. Jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusioji R. P. ar/ir liudytoja Ž. J. siekė apkalbėti M, A., nėra ir nebuvo gauta. Tokių aplinkybių nepateikė ir pats nuteistasis M. A..

16. Atsižvelgiant į visa tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptarti bylos duomenys tarpusavyje sudaro logišką, nuoseklią įrodymų grandinę ir patvirtina kaltinime nurodytas aplinkybes dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos, todėl apylinkės teismas pagrįstai laikė šiuos duomenis patikimais ir jais grindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadą pripažįstant M. A. kaltu 2021-10-16 padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Įvertinus aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. A. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo patvirtina byloje ištirti duomenys ir jo veika, atsižvelgiant į padarinius (sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata), teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

17. Kaip matyti, apeliantas mano, kad ir dėl šios nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo, jis turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Kaip jau minėta, kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-178-511/2020). Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis M. A.nukentėjusiajai R. P. gulinčiai lovoje sudavė keturis smūgius kumščiu į veidą, vieną smūgį sudavė į ranką, po to uždėdamas ir spausdamas katę ant jos veido, katė nagais padarė įdrėskimą kairės akies viršutiniame voke ir paakyje, po to suimdamas rankomis R. P. už kaklo stipriai spaudė kaklą. Dėl to, tokiais nuteisėtais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta jos sveikata. Be to, kaip minėta, nukentėjusioji R. P. po panaudoto smurto jos atžvilgiu, kreipėsi į Ž. J., nurodė, kad nebenori gyventi, prašė pagalbos, o tai rodo, kad nuteistojo veiksmus nukentėjusioji įvertino kaip labai pavojingus, kurie jai sukėlė stiprius išgyvenimus, neigiamas emocijas ir net galimai suicidines mintis. Svarbu ir tai, kad M, A. jau nebe pirmą kartą naudoja smurtą R. P. atžvilgiu, ji jam buvo atleidusi, tačiau jis ir vėl smurtavo. Taigi, sprendimas atleisti M. A. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl jo nusikaltimo mažareikšmiškumo šiuo atveju prieštarautų teisingumo principui, sudarytų nuteistajam nebaudžiamumo arba per švelnaus baudžiamumo įspūdį. Priėmus tokį sprendimą, nebūtų apginti ir nukentėjusiosios interesai. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo pripažinti M. A. nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, mažareikšme ir vadovaujantis BK 37 straipsnio nuostatomis atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo M. A. 2021-10-29

18. Byloje nustatyta, kad M. A. 2021-10-29 apie 07.10 val. (duomenys neskelbtini), kumščiu vieną kartą suduodamas M. A. į kairį skruostą, sukėlė nukentėjusiajam M. A. fizinį skausmą. Nagrinėjamu atveju M. A. kaltė smurtavus M. A. atžvilgiu yra įrodyta nukentėjusiojo M. A. parodymais, liudytojos R. P. parodymais, M. A. protokolu-pareiškimu, asmens apžiūros protokolu ir fotolentelėmis, taip pat paties M. A. prisipažinimu ir įvykio aplinkybių paaiškinimu bei kitais rašytiniais įrodymais. Kaip matyti, nuteistasis M. A. savo kaltės neginčija, tačiau prašo atsižvelgti į aplinkybes, dėl kurių kilo žodinis konfliktas pasibaigęs fiziniu smurtu. Apelianto teigimu, jį išprovokavo M. A. pasakymas, kad dabar jis vedžios jo dukrą į darželį bei jo atžvilgiu vartoti necenzūriniai žodžiai.

19. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-135-648/2016).

20. Iš bylos duomenų matyti, kad tiek nukentėjusysis M. A., tiek ir liudytoja R. P. viso proceso metu nuosekliai nurodė, jog įvykio metu, M. A. priėjo prie jų (M. A. ir R. P.) ir pasakęs „balandėliai“ staigiai kumščiu smūgiavo M. A. į veidą. Jokių duomenų, kad M. A. būtų provokavęs M. A., byloje nėra pateikta. Kita vertus, net ir tuo atveju, jei M. A. būtų pasakęs apelianto nurodomus teiginius, tačiau tokį nukentėjusiojo M. A. elgesį – pasakymą, jog dabar jis vedžios M. A. dukrą į darželį – vertinti kaip provokuojantį, objektyvaus pagrindo nėra. Be to, net jei M. A. ir pavartojo necenzūrinius žodžius jo atžvilgiu, tačiau tai taip pat nesuteikė jokios teisės M. A. fiziškai smurtauti M. A. atžvilgiu. Akivaizdu, kad nuteistasis buvo apimtas pykčio ir pavydo po išsiskyrimo su R. P., o pamatęs buvusią sugyventinę R. P. su M. A., pirmas prie jų priėjo, pasakė „balandėliai“ ir smūgiavo, kas rodo, jog nuteistasis M. A. nesugebėjo suvaldyti kilusių neigiamų emocijų ir M. A.atžvilgiu smurtavo, savo veiksmus pateisindamas menkaverte dingstimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis M. A. apelianto neprovokavo prieš jį smurtauti, o M. A.veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė savo neteisėtų veiksmų pavojingą pobūdį ir norėjo taip elgtis. Todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas. Nors apeliantas taip pat tvirtina, kad po to, kai jis smūgiavo M. A., pastarasis smūgiavo jam atgal į veidą, tačiau kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, byla nagrinėjama perduoto kaltinimo ribose, o apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, patikrina skundžiamą nuosprendį apeliacinio skundo ribose, todėl dėl šių aplinkybių nepasisakoma, juo labiau, kad dėl to paties įvykio atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-40260-21.

21. Analizuojamu atveju, apeliantas taip pat prašo jo atžvilgiu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes jo teigimu, dviejų vyrų konfliktas apsikeičiant smūgiais turėtų būti vertinamas kaip mažareikšmis nusikaltimas. Tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka ir vertina, kad nagrinėjamu atveju, nėra jokio pagrindo nuteistojo M. A. veiką pripažinti mažareikšme.

22. Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstama veika pasikėsinta į žmogaus sveikatą, nukentėjusiajam M. A. buvo sukeltas fizinis skausmas (po suduoto smūgio atsirado „mėlynė“), sužalojimai padaryti tyčiniais, tikslingais nuteistojo veiksmais, veika padaryta iš esmės dėl mažareikšmės priežasties. Ir nors nuteistojo M. A. nusikalstami veiksmai truko neilgai, tačiau nusikalstama veika nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, vieta į kurią buvo suduota, liko paraudonavusi kelias dienas, įvykio dieną nukentėjusysis buvo priverstas neiti į darbą. Be to, iš bylos matyti, kad nuteistasis yra linkęs smurtauti (nuo 2021 m. birželio iki 2021 m. spalio net du kartus smurtavo artimoje aplinkoje - sugyventinės atžvilgiu), o tai rodo, kad nuteistasis yra linkęs konfliktus spręsti naudodamas fizinį smurtą. Taigi akivaizdu, jog nurodytų aplinkybių visetas nesuteikia pagrindo nuteistojo veiką pripažinti mažareikšme ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio pagrindu.

Dėl bausmės

23. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma paskirti švelnesnę bausmę, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad bausmė nuteistajam individualizuota tinkamai ir nėra per griežta.

24. 17. Asmuo, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje - viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dviejų metų. M. A. skundžiamu nuosprendžiu skirtas laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant tęsti darbą arba būti užsiregistravus Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taip pat paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

25. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas M. A.bausmės rūšį bei jos dydį, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumo visuomenei laipsnį (padarė tris baigtus, nesunkius, tyčinius smurtinius nusikaltimus, kurių du iš jų padaryti šeimos nario sveikatai). Teismas nustatė vieną M. A.atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką prieš M. A. (BK 140 str. 1 dalyje numatyta veika), bei vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 dalyje (smurtas prieš R. P. 2021-06-07), padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę: M. A. teisiamas pirmą kartą (2 t., b. l. 49-52), ankstesni teistumai išnykę, administracine tvarka baustas už cigarečių, nepaženklintų Lietuvos akciziniais ženklais, įgijimą (2 t., b. l. 57), dirbantis, turi du mažamečius vaikus, į priklausomybės ir psichikos ligų stebimų ligonių grupę neįrašytas (2 t., b. l. 56), vaikų lopšelio-darželio (duomenys neskelbtini) ir daugiabučio namo savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) charakterizuojamas teigiamai. Įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė vienerių metų laisvės apribojimo bausmę, kartu su bausme paskirdamas ir įpareigojimus, kurie turės teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui. Analizuojamu atveju pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde prašoma sušvelninti paskirtą bausmę, tačiau jokių motyvų ar argumentų, kodėl nuteistasis M. A. mano, jog paskirta bausmė yra per griežta ir tuo pačiu neteisinga, nenurodo. Tokių aplinkybių nenustatė ir apygardos teismas. Todėl konstatuotina, jog bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

Dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo

26. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. A. taip pat nesutinka su nukentėjusiajam M. A. priteistos neturtinės žalos dydžiu ir prašo šią sumą sumažinti iki 100 Eur.

27. Kaip matyti, nukentėjusysis M. A. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš M. A.priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino nukentėjusiojo M. A. civilinį ieškinį ir iš M. A.priteisė 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad M. A. sudavė vieną smūgį M. A. į veidą, dėl ko atsirado „mėlynė“, nukentėjusysis į medikus nesikreipė, patyrė momentinį skausmą, nebuvo darbe vieną dieną.

28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs neturtinės žalos atlyginimo dydžio ribų, o tik įtvirtinęs nebaigtinį neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašą, todėl teismas, kaip subjektas, nustatantis tokios žalos dydį, turi diskreciją spręsti dėl teisingo žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas neturtinės žalos dydžiui reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu), todėl jame įtvirtinti kriterijai turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šis sąrašas yra nebaigtinis, todėl teismas turi aiškintis ir vertinti konkrečiai bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą, nes kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių. Teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškose bylose priteisiamas sumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-38-942/2017).

29. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dėl M. A.veiksmų nukentėjusiajam M. A. buvo sukeltas fizinis skausmas. Neabejotina, kad M. A.įvykio metu, tiek ir po įvykio patyrė neigiamus išgyvenimus ir stresą, tačiau įvertinus įvykio aplinkybes, sužalojimų mastą, nėra pagrindo manyti, kad tai sukėlė itin didelius išgyvenimus ir ilgalaikes neigiamas pasekmes. Pažymėtina, kad nors M. A.ir veikė tyčia, tačiau kaip jau ir minėta anksčiau, jo panaudotas fizinis smurtas (vieną kartą sudavė M, A. į veidą) buvo trumpalaikis, spontaniškas, nukentėjusiajam nesukėlė kokių nors didesnių sveikatos pakitimų, nukentėjusysis nebuvo gydytas stacionariai, nei iš karto po sužalojimo, nei po įvykio nesikreipė pagalbos į medicinos darbuotojus, medikamentų nevartojo, įvykio vietoje fizinio skausmo taip pat akivaizdžiai neišreiškė. Be to, atsižvelgtina ir į nukentėjusiajam M. A. sukeltas pasekmes bei pačios nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kas jau yra aptarta aukščiau pasisakant dėl veikos mažareikšmiškumo. Teisėjų kolegija įvertinusi anksčiau aptartas neturtinei žalai ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgusi į kasacinio teismo praktiką baudžiamosiose bylose, iš kurių matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo ir fizinio skausmo sukėlimo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 200 Eur iki 1 000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2014, 2K-270/2014, 2K-453/2014, 2K-299-648/2015, 2K-347-976/2018 ir kt.) daro išvadą, kad jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nukentėjusiajam M. A. priteisė nepagrįstai didelį – 500 Eur, neturtinės žalos atlyginimą, kuris mažintinas iki 300 Eur. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, būtent toks neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei jau suformuotą teismų praktiką analogiškose bylose.

30. Esant nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo M. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo, sumažinant nukentėjusiajam M. A.p priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2022 m. kovo 16 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pakeisti ir iš nuteistojo M. A. nukentėjusiajam M. A. priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 300 (trijų šimtų) eurų.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.