Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Z. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. (8.4)TP-20-N-3256-13281, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-7356-257/2020 apskundimo, kurioje pareiškėjas skundė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2020 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 8.4(TP)-20-NT-1108-7423 atsisakyti suteikti jam antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (8.4)TP-20-N-3256-13281 atsakovė grindė Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktais bei 18 straipsnio 2 ir 4 dalimis pagal kuriuos valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kas turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą: 1) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, kurių asmens (šeimos) turtas ir metinės asmens pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių. 2) Lietuvos Respublikos piliečiai, kitų Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai, taip pat kiti Lietuvos Respublikoje bei kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtai gyvenantys fiziniai asmenys, nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje; 3) kiti Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ir tiesiogiai taikomuose Europos Sąjungos teisės aktuose nurodyti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti pagal šį įstatymą arba kurie nurodyti šio įstatymo 12 straipsnyje. Aptariamo straipsnio 7 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada antrinė teisinė pagalba neteikiama: 1) pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti; 2) atstovavimas byloje yra neperspektyvus; 3) pareiškėjas kreipiasi dėl neturtinės žalos, susijusios su garbės ir orumo gynimu, tačiau jis nepatyrė turtinės žalos; 4) prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos; 5) pareiškėjas gali gauti reikiamas teisines paslaugas nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba; 6) pareiškėjas kreipiasi ne dėl savo teisių pažeidimo, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus; 7) reikalavimas, dėl kurio kreipiamasi antrinės teisinės pagalbos, buvo perleistas pareiškėjui siekiant gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; 8) pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ar procesinėmis teisėmis; 9) pareiškėjas nesutinka apmokėti nustatytos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies; 10) iš esmės išnagrinėjus reikalavimą, nustatoma, kad antrinės teisinės pagalbos galimos išlaidos viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį; 11) pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Pažymėtina, jog teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (žr., pvz., LVAT 2013-05-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-1268-13).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., LVAT 2007-07-1 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-714/200, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad VGTPT, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik VGTPT teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., LVAT 2010-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010 ir kt.).

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. liepos 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-921/2009, 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendime Nr. A438-1150/2010 konstatavo, kad padėtis, kai pareiškėja siekia apskųsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos nutraukimo ar nesuteikimo, prašydama tarnybos suteikti antrinę teisinę pagalbą tokiai teisei realizuoti, yra ydinga. Tokiu atveju pareiškėja jau pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo, o tokios elgsenos pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjos siekio, sąžiningo naudojimosi jai suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Pažymėtina, jog būtent tokia situacija susidarė ir šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje. 2020 m. lapkričio 23 d. (Tarnyboje prašymas gautas ir užregistruotas 2020 m. lapkričio 25 d.) (b. l. 28) pareiškėjas pateikė prašymą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriui dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šioje administracinėje byloje dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. spalio 30 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-7356-257/2020 apskundimo, kurioje jis skundžia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimą atsisakyti pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas skundė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus sprendimą atsisakyti suteikti jam antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje. Taigi, tokia situacija, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laikytina ydinga ir netoleruotina bei pripažintina piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2289/2012).

Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog pareiškėjas administracinėje byloje Nr. I2-7356-257/2020, 2020 m. lapkričio 23 d. paštu išsiuntė apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimo, taigi darytina išvada, kad pareiškėjas realizavo savo teisę į apeliaciją, savarankiškai surašydamas ir paduodamas apeliacinį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-49-575/2020, J. Z. apeliacinį skundą atmetė ir Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2020 m. lapkričio 30 d. sprendimo Nr. 8.4(TP)-20-NT-3256-13281 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ panaikinimo nepagrįstas, todėl atmestinas. Nustačius, kad pareiškėjo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovę suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-7356-257/2020 apskundimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. Z. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.