- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-25
- Bylos Nr.
- I1-2790-535/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00953-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) ir Kalėjimų departamento, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 16-27).
Pareiškėjas paaiškina, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, Vilniaus PN administracija nesuteikė jam teisės papildomai paskambinti telefonu, nors tokia teisė yra nustatyta Bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK).
Pareiškėjas teigia, kad 2020-08-06 dėl neaiškių aplinkybių, kažkieno nurodymu buvo nuimtas nuo darbo. Vilniaus PN administracija nesuteikdama jam galimybės dirbti, riboja materialinę pagalbą šeimai (turi 4 vaikus, 2 iš jų nepilnamečiai). Taip pat negalėdamas dirbti, negali mokėti įsiskolinimų antstoliui. Netekęs darbo, neturi už ką įsigyti higienos priemonių.
Pareiškėjas nurodo, kad jam esant saviizoliacijoje, dirbtuvių meistras liepė parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo savo noru. Atsisakius rašyti prašymą, jam buvo pasakyta, kad ras ir kitų būdų jį atleisti.
Pareiškėjas paaiškina, kad kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymu paaiškinti kokiu pagrindu buvo atleistas iš darbo. Gavo atsakymą be meta duomenų ir nepasirašytą. Taip pat kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, kad pateiktų išrašą kiek kartų yra baustas ir skatintas. Pareiškėjas nurodo, kad visas nuobaudas yra apskundęs. Pareiškėjas teigia, kad nuobaudų skyrimas kas mėnesį, įrodo, kad su juo buvo susidorota.
Dėl tokio elgesio su juo patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą ir t. t., dėl ko patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 20 000 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 49-53) nurodo, kad nuteistųjų teisę paskambinti telefonu reglamentuoja BVK 102 straipsnis. Nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičių nustato šio kodekso 73-75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai (BVK 102 straipsnio 1 dalis). BVK 102 straipsnio 2 dalis įtvirtina nuteistųjų teisės paskambinti telefonu sąlygas: nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita; vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių; kam skambinti, pasirenka nuteistasis; telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis.
BVK 102 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, jog pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių, t. y. šių aplinkybių svarbumą turi įrodyti nuteistasis, o papildomo skambučio suteikimas yra pataisos įstaigos administracijos diskrecijos teisės.
Vilniaus PN pažymi, kad nuteistasis A. S., atlikdamas bausmę paprastoje grupėje, 3 kartus padarė administracinius nusižengimus, todėl vadovaujantis BVK 68 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir atsižvelgiant į Patariamosios komisijos nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių klausimais 2020 -11-27 protokolą Nr. 41-148, Vilniaus PN direktoriaus 2020-11-27 įsakymu Nr. 7-398 „Dėl nuteistojo perkėlimo į drausmės grupę“ nuteistasis A. S. perkeltas iš paprastosios grupės į drausmės grupę. 2020-12-10 raštu Nr. 42-2272 Vilniaus PN administracija išsamiai ir tinkamai išaiškino pareiškėjui šias aplinkybes bei pažymėjo, kad atliekant nuobaudą drausmės grupės sąlygomis asmuo yra laikomas užrakintas, todėl dirbti negali.
Esant pagrįstam įtarimui, kad yra apsvaigęs nuo psichiką veikiančios medžiagos pareiškėjas būdavo nušalinamas nuo darbo. Pažymi, kad psichiką veikiančių medžiagų vartojimas yra viena iš didžiausių grėsmių įvykti nelaimingiems atsitikimams, kadangi sulėtėja reakcija, neblaivaus darbuotojo elgesys gali būti neadekvatus, neįvertinama situacija bei pavojus savo ir kitų gyvybei. Šios aplinkybės buvo pareiškėjui išaiškintos Vilniaus PN 2021-10-24 rašte Nr. 42-1801.
Vilniaus PN paaiškina, kad 2021-02-10 pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, prašydamas pateikti informaciją apie jam taikytus paskatinimus ir nuobaudas nuo 2018 m. 2021-03-12 raštu Nr. 42-848 Vilniaus PN pateikė pareiškėjui išsamią prašomą informaciją. Pažymi, kad pareiškėjas neatskiria savo prašymo, pateikto Vilniaus PN administracijai, suteikto registracijos numerio (29512) nuo Vilniaus PN administracijos atsakymo į šį prašymą registracijos numerio (42-848).
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, visas turėtas nuobaudas yra apskundęs teismui administracinėje byloje Nr. I1-2773-281/2020. Vilniaus PN pažymi, kad vien tik individualaus administracinio akto apskundimas šio akto nepanaikina ir nesustabdo jo galiojimo, todėl Vilniaus PN administracija neturėjo teisinio pagrindo laikyti pareiškėjo minimas jo turėtas nuobaudas negaliojančiomis. Pareiškėjui buvo pateiktas Vilniaus PN direktoriaus 2020-11-27 įsakymo Nr. 7-398 „Dėl nuteistojo perkėlimo į drausmės grupę“ išrašas, pareiškėjo skunde vadinamas „atsakymu be metaduomenų“.
Vilniaus PN 2020-10-27 raštu Nr. 42-1820 pareiškėjui buvo išaiškinta, kad pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas neturi išankstinio ar asmeninio nusistatymo nei prieš jį, nei prieš bet kurį kitą nuteistąjį ir savo pareigas atlieka dorai bei atsakingai, todėl nėra priežasčių teigti, kad priesaiką davę ir sąžiningai dirbantys pareigūnai surašo melagingą ir tikrovės neatitinkančią dokumentinę medžiagą.
Vilniaus PN pabrėžia, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 45-46) nurodo, kad pareiškėjas nenurodo kokiais Kalėjimų departamento neteisėtais veiksmais ar kokiu konkrečiu Kalėjimų departamento pareiškėjo atžvilgiu priimtu administraciniu ar individualiu aktu (sprendimu) buvo galimai pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, sukėlę jam neturtinės žalos atsiradimą. Nesant valstybės valdžios institucijos neteisėtų aktų ar neteisėtų veiksmų, negalimas ir jais padarytos žalos atlyginimas. Todėl Pareiškėjo prašymas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas, neturintis teisinio pagrindo ir negali būti tenkinamas.
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurių išdavoje pareiškėjas galimai galėjo patirti neturtinę žalą, nesusijusios su Kalėjimų departamentu, todėl Kalėjimų departamentas šiame atsiliepime dėl jų nepasisako.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš galinai neteisėtai jam nesuteiktų papildomų pokalbių telefonu ir atleidimo iš darbo.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme nustatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Taigi, sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytais atvejais.
BVK 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jeigu to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad skambinimo telefonu tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 125 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, priėmęs sprendimą leisti nuteistajam papildomai vieną kartą paskambinti telefonu dėl svarbių aplinkybių arba neleisti, nuteistojo prašyme daro motyvuotus įrašus. Su šiais įrašais nuteistasis supažindinamas pasirašytinai. Nuteistųjų prašymai su pataisos įstaigos direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno įrašais ir nuteistojo parašu įsegami į specialų segtuvą. Nuteistųjų papildomi telefoniniai pokalbiai taip pat registruojami specialiame žurnale arba elektroninėje apskaitos (registracijos) sistemoje.
Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su rašytiniais prašymais, prašydamas suteikti papildomą pokalbį telefonu, bei, kad Vilniaus PN administracija atsisakė tenkinti tokius pareiškėjo prašymus.
Šiuo atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad Vilniaus PN administracija atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymus dėl papildomo skambinimo telefonu. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nekonkretizavo ir neindividualizavo, nenurodė konkrečių atvejų, kada jam buvo atsisakyta suteikti papildomus telefoninius pokalbius, nekonkretizavo kokias svarbias aplinkybes nurodė prašyme ir kodėl jos nebuvo vertintos kaip svarbios. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas nenurodė atvejų kada kreipėsi su prašymu papildomai skambinti telefonu, kada jo teisė į papildomus skambučius buvo pažeista ir dėl to buvo sukelti rimti neigiami padariniai, pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Esant nurodytoms aplinkybėms šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Taigi šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad jis dėl neaiškių aplinkybių buvo atleistas iš darbo.
Teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka.
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis A. S., atlikdamas bausmę paprastoje grupėje, 3 kartus padarė administracinius nusižengimus:
2020-08-07 įtarus, kad nuteistasis A. S. yra vartojęs narkotines (psichotropines) medžiagas, buvo nuvestas į 1-ojo saugumo valdymo skyriaus tarnybines patalpas, kur nuteistajam, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008-01-28 įsakymu Nr. V-20 ,,Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarkos aprašu“, buvo atliktas narkotinių (psichotropinių) medžiagų vartojimo testas. Atlikus greitos tyrimo priemonės testą buvo nustatyta, kad testas teigiamas - AB-PINACA. Todėl 2020-09-10 priimtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 0070-ANR_N-44-2020 pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 71 straipsnio 2 dalį ir paskirta 150 eurų bauda.
2020-09-15 įtarus, kad nuteistasis A. S. yra vartojęs narkotines (psichotropines) medžiagas, buvo nuvestas į 1-ojo saugumo valdymo skyriaus tarnybines patalpas, kur nuteistajam, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008-01-28 įsakymu Nr. V-20 ,,Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarkos aprašu“, buvo atliktas narkotinių (psichotropinių) medžiagų vartojimo testas. Atlikus greitos tyrimo priemonės testą buvo nustatyta, kad testas teigiamas - TCA. Todėl 2020-10-01 priimtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 0070-ANR_N-57-2020 pagal ANK 71 straipsnio 2 dalį ir paskirta 150 eurų bauda
2020-10-07 įtarus, kad nuteistasis A. S. yra vartojęs narkotines (psichotropines) medžiagas, buvo nuvestas į 1-ojo saugumo valdymo skyriaus tarnybines patalpas, kur nuteistajam, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2008-01-28 įsakymu Nr. V-20 ,,Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų neblaivumo (girtumo) arba apsvaigimo nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatymo tvarkos aprašu“, buvo atliktas narkotinių (psichotropinių) medžiagų vartojimo testas. Atlikus greitos tyrimo priemonės testą buvo nustatyta, kad testas teigiamas - TCA. Todėl 2020-10-29 priimtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 0070-ANR_N-63-2020 pagal ANK 71 straipsnio 2 dalį ir paskirta 200 eurų bauda.
Vilniaus PN direktorius 2020-11-27 įsakymu Nr. 7-398 „Dėl nuteistojo perkėlimo į drausmės grupę“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 68 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir atsižvelgdamas į Patariamosios komisijos nuteistųjų ir suimtųjų teisinės padėties pokyčių klausimais 2020-11-27 protokolą Nr. 41-148, nuteistąjį A. S. perkėlė iš paprastosios grupės į drausmės grupę. 2020-12-10 raštu Nr. 42-2272 Vilniaus PN administracija išsamiai ir tinkamai išaiškino pareiškėjui šias aplinkybes bei pažymėjo, kad atliekant nuobaudą drausmės grupės sąlygomis asmuo yra laikomas užrakintas, todėl dirbti negali (b. l. 55, 63, 66, 68, 72-73).
Vilniaus PN atsiliepime paaiškino, kad esant pagrįstam įtarimui, kad A. S. yra apsvaigęs nuo psichiką veikiančios medžiagos, jis būdavo nušalinamas nuo darbo. Pažymėjo, kad psichiką veikiančių medžiagų vartojimas yra viena iš didžiausių grėsmių įvykti nelaimingiems atsitikimams, kadangi sulėtėja reakcija, neblaivaus darbuotojo elgesys gali būti neadekvatus, neįvertinama situacija bei pavojus savo ir kitų gyvybei. Šios aplinkybės buvo pareiškėjui išaiškintos Vilniaus PN 2021-10-24 rašte Nr. 42-1801.
Pagal BVK, užimtumas yra nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, viena iš jų pataisos priemonių (BVK 111 str.). BVK 125 straipsnis numato, jog kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (1 d.), nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (3 d.). Nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 str. 3 d.). Įstatymų leidėjas šioje teisės normoje nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti, o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą. Nuteistųjų darbas organizuojamas laikantis šio Kodekso 70 straipsnio nustatytų atskiro nuteistųjų laikymo reikalavimų (BVK 125 str. 6 d.). Pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistuosius gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 125 str. 8 d.).
Pažymėtina, kad nuteistųjų įtraukimas į darbą iš esmės yra laisvės atėmimo įstaigos administracijos diskrecijos teisė, įgyvendinama atsižvelgiant į laisvas pareigas ir darbo vietas bei aprūpinimo darbu tikslus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-407-14). Pareigos kiekvieną nuteistąjį aprūpinti darbu pataisos įstaigoms teisės aktai nenustato (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-02-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-407/2014, 2017-05-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-482-602/2017). Įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, priimdama sprendimą dėl nuteistojo priėmimo į darbą ar atleidimo iš darbo, kiekvieną atvejį vertina pagal konkrečios situacijos aplinkybes atitinkamo asmens atžvilgiu.
BVK pataisų įstaigų administracijai ne tik leidžia, bet ir ją įpareigoja atitinkamai paskirstyti laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose taip, kad būtų užtikrinami įstatyme įtvirtinti tikslai. BVK 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuteistųjų izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Šio straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje turi būti laikomi skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirti nuteistieji.
BVK normas dėl nuteistųjų paskirstymo pataisos namuose detalizuoja Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020-01-21 įsakymu Nr. 1R-25. Taisyklių 13 punktas nustato, kad skirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, atsižvelgiama į jų nusikalstamo elgesio riziką, neigiamos įtakos jiems ar kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, psichologines savybes, kitas asmenines savybes ir laikomasi BVK nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.
Vertinant pareiškėjo atleidimo iš darbo aplinkybes, teismas visų pirma pažymi, kad pataisos įstaiga neprivalėjo pareiškėjo aprūpinti darbu, nes tai pataisos įstaigos administracijos diskrecijos teisė. Įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę ir spręsdama dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo, įstaigos administracija turėjo vertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Kaip nustatyta, pareiškėjas iš darbo buvo atleistas, nes buvo perkeltas į drausmės grupę, t. y. dėl aplinkybių, susijusių su pareiškėjui surašytais administracinio nusižengimo protokolais, nustačius, kad pareiškėjas vartojo narkotines medžiagas. Pataisos įstaigai nustačiusi rizikos veiksnius dėl pareiškėjo netinkamo elgesio vartojant narkotines medžiagas, Vilniaus PN siekdami sumažinti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, turėjo pagrindą izoliuoti pareiškėją (BVK 70 straipsnis) ir atleisti jį iš darbo.
Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatyti Vilniaus PN neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo atleidimo iš darbo.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą taip pat kildina ir iš Kalėjimų departamento veiksmų/neveikimo, tačiau skunde teismui nenurodė, kokiais veiksmais ir kokiomis aplinkybėmis pasireiškė galbūt pažeidžiantys pareiškėjo teises nesuderinami Kalėjimų departamento veiksmai, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento yra nepagrįstas, neturintis teisinio pagrindo ir negali būti tenkinamas.
Minėta, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Nagrinėjamu atveju nenustatyta vienos iš esminių sąlygų – Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjui neįrodžius Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento neteisėtų veiksmų, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Neįrodžius vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, kitų sąlygų įrodinėjimas nėra tikslingas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.