- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-21
- Bylos Nr.
- e2A-1724-221/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-00501-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Evaldas Burzdikas
- Ieškovas
- D. G.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Baltria“
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės ir Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. G. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. G. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltria“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančia automobilio „Chevrolet Chevelle“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), 1968 m. laidos, pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo ir atsakovės, taikyti restituciją ir grąžinti iš atsakovės ieškovui automobilį „Chevrolet Chevelle“, identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini), 1968 m. laidos.
Ieškovas nurodė, kad 2010 m. birželio 17 d. JAV įsigijo automobilį „Chevrolet Chevelle“, 2010 m. liepos 14 d. automobilis buvo atgabentas į Lietuvą, ieškovas sumokėjo už jį muito mokesčius. Ieškovas nusprendė parduoti automobilį, todėl jo neeksploatavo, neįregistravo VĮ „Regitra“. Ieškovas nuo 2007 m. balandžio 23 d. dirbo atsakovės direktoriumi. Kadangi atsakovė vertėsi automobilių prekyba, ieškovas nusprendė automobilį pardavinėti per darbovietę. Šiuos veiksmus ieškovas suderino su atsakovės akcininku, sutarė, jog, atsakovei pardavus automobilį, jai bus sumokėtas apie 10 000 Lt sėkmės mokestis (nepamena tikslios sumos). Įtvirtinant šį susitarimą, šalys sudarė tariamą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje buvo nurodyta, kad ieškovas tariamai parduoda atsakovei automobilį už maždaug 10 000 Lt kainą (nepamena tikslios sutarties datos, turinio, kainos). Automobilio pirkimo–pardavimo sutartį ieškovas pasirašė kaip tariamas pardavėjas (fizinis asmuo) ir tariamas pirkėjas (atsakovės vardu). Sutartis buvo sudaryta vienu egzemplioriumi. Realiai automobilio pirkimo–pardavimo sandoris neįvyko, t. y. atsakovė nesumokėjo ieškovui pinigų, automobilis nebuvo įteisintas atsakovės vardu ir netapo jos nuosavybe. 2011 m. kovo 7 d. ieškovas buvo atleistas iš atsakovės direktoriaus pareigų, tačiau, norėdamas parduoti automobilį, ieškovas sutiko, jog ir toliau atsakovė jį pardavinėtų. Ilgą laiką neparduodant automobilio, ieškovas nusprendė jį išgabenti į vakarų Europos valstybes, todėl 2015 m. vasario mėnesio pabaigoje kreipėsi į atsakovę žodžiu, prašydamas grąžinti ieškovui automobilį. Atsakovė atsisakė tai padaryti, teigdama, jog automobilis yra atsakovės nuosavybė, nes ji turi automobilio pirkimo–pardavimo sutartį. 2015 m. kovo 5 d. ieškovas kartu su antstoliu nuvyko pas atsakovę pasiimti automobilio, tačiau atsakovė atsisakė jį perduoti. Egzistuoja sąlygos automobilio pirkimo–pardavimo sandorį pripažinti negaliojančiu kaip tariamą sandorį (CK 1.86 straipsnis), kadangi jis buvo sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Realiai ieškovas nepardavė automobilio, o atsakovė jo nepirko ir neįgijo nuosavybės teisės į jį. Tikėtina, jog atsakovė, radusi ieškovo pasirašytą sutartį, nesąžiningai ja pasinaudojo, tariamai įgydama nuosavybės teisę. Sutartyje nurodyta automobilio kaina yra neprotinga, neatitinka automobilio vertės. Atsakovė buvo įdėjusi internetinį skelbimą, kuriame automobilį pardavinėjo už 38 200 Eur kainą.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į ieškinį prašė teismo jį atmesti. Teigė, kad atsakovė ne tik siekė, bet ir realiai įsigijo automobilį nuosavybės teise, o ginčijama sutartis nėra tariama. Ieškovas pats pripažįsta, kad automobilis buvo perduotas atsakovei ir atsakovė jį priėmė. Taigi abi šalys vykdė ginčijamą sutartį, ji sukūrė šalims teisines pasekmes. Aplinkybės dėl atsiskaitymo už automobilį šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės sutarties pripažinimui tariamuoju sandoriu. Be to, nėra objektyvios galimybės teigti, jog atsakovė neatsiskaitė su ieškovu. Ieškovas, kaip buvęs atsakovės vadovas, yra pripažintas kaltinamuoju Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje dėl atsakovei priklausančių piniginių lėšų pasisavinimo, dokumentų klastojimo, aplaidaus ir apgaulingo atsakovės buhalterinės apskaitos tvarkymo. Baudžiamojoje byloje esančioje 2012 m. lapkričio 30 d. specialisto išvadoje Nr. 5-1/147 konstatuota, jog nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. kovo 1 d. atsakovei buvo padarytas 118 670,63 Lt nuostolis. Specialistas taip pat konstatavo, jog pagal tyrimui pateiktus apskaitos dokumentus ir įvykdytus pažeidimus iš dalies nėra galimybės nustatyti atsakovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros nurodytu laikotarpiu. Tikėtina, kad su ieškovu buvo atsiskaityta už automobilį, tačiau dokumentai nebuvo sutvarkyti. Be to, atsakovės buhalterinėje apskaitoje sutarties sudarymo dieną (2011 m. sausio 7 d.), ieškovui esant atsakovės direktoriumi, buvo užfiksuota ieškovui už automobilį mokėtina 7 800 Lt suma, atitinkanti sutartyje nurodytą automobilio kainą. Tą pačią dieną automobilis įtrauktas į atsakovės turtą. Valdydama automobilį kaip savą, siekdama padidinti jo vertę, atsakovė atliko automobilio remontą, vėliau jį pardavė. Ieškovas niekada nelaikė automobilio savu, nesiekė jo valdyti, juo disponuoti, jo nevaldė ir juo nedisponavo. 2011 m. vasario 24 d. ieškovas buvo atšauktas iš atsakovės direktoriaus pareigų, tačiau tuo metu ieškovas nereikalavo grąžinti automobilio. Ieškovas pirmą kartą pareikalavo grąžinti automobilį 2015 m. kovo mėnesį. Atsakovė, neketindama dalyvauti viešajame eisme, neregistravo automobilio. To nebuvo padaręs ir ieškovas. Automobilio įsigijimo dokumentuose nurodyta, kad automobilis įsigytas už 2 090 JAV dolerių. Taigi sutartyje nurodyta kaina viršijo automobilio įsigijimo kainą. Atsakovė remontavo automobilį, todėl žymiai padidėjo jo vertė. Skelbime buvo nurodyta netiksli automobilio kaina. Automobilis buvo parduotas už 4 900 Eur. Sutarties sudarymo metu ieškovas, būdamas atsakovės vadovu, veikė atsakovės vardu pagal įstatymą. Nepripažinus ginčijamos sutarties negaliojančia, nėra teisinio pagrindo taikyti restituciją.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. sprendimu atmetė ieškinį.
Teismas, nustatęs, kad nė viena iš šalių neneigia fakto, jog „Chevrolet Chevelle“ iki 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties tarp ieškovo ir atsakovės pasirašymo priklausė ieškovui, nenagrinėjo „Chevrolet Chevelle“ nuosavybės perdavimo ieškovui fakto, neišeidamas už pareikštų reikalavimų ribų, pasisakė tik dėl tarp ieškovo ir atsakovės sudarytos 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo. Nesutiko su ieškovo argumentais, kad jis neketino atsakovei parduoti automobilio, o sutartį pasirašė fiktyviai, norėdamas per atsakovę parduoti jam priklausantį automobilį, taip didindamas vadovaujamos bendrovės patrauklumą, ketindamas sumokėti jai už tarpininkavimą apie 10 000 Lt, motyvuodamas tuo, jog atsakovė yra bendrovė, perkanti ir parduodanti automobilius, iš VĮ „Regitra“ išrašų matyti, jog atsakovės vardu yra įregistruota daug automobilių, taip pat ir prabangių, išskirtinių, tačiau nėra duomenų, kad ieškovui nuosavybės teise būtų priklausę panašūs prabangūs automobiliai. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovė verčiasi ne tik dėvėtų automobilių perpardavimu, bet ir detalių pardavimu, transporto priemonių remontu, atmetė ieškovo argumentus, kad atsakovė klastoja duomenis, siekdama įrodyti, jog automobilio kaina išaugo jį pagerinus. Pažymėjo, kad transporto priemonių perpardavimas yra tiesioginė atsakovės veikla, todėl visiškai tikėtina, jog, siekdama gauti kuo didesnę naudą, ji nupirktus automobilius remontuoja pati arba pas trečiuosius asmenis. Atkreipė dėmesį, kad nė viena iš šalių neteikė oficialių duomenų, kurie leistų spręsti apie ginčo automobilio vertę, vertę sutarties pasirašymo momentu, prieš transporto priemonės remontą ir po jo. Pažymėjo, kad ieškovas, kaip bendrovės vadovas (vienasmenis juridinio asmens valdymo organas) ir iš esmės šios bendrovės atstovas, per kurį juridinis asmuo įgyja civilines teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), privalėjo veikti protingai, sąžiningai (CK 2.87 straipsnis) atsakovės naudai, sudarydamas sandorį su pačiu savimi, jis ne tik turėjo vengti interesų konflikto (CK 2.134 straipsnio 1 dalis), bet ir turėjo ypač rūpestingai įvertinti minėto sandorio sudarymo pasekmes, be kita ko ir nustatydamas turto pardavimo kainą. Teismas suabejojo ieškovo teiginiais ir dėl to, kad 2011 m. sausio 7 d. pardavęs automobilį atsakovei, į teismą jis kreipėsi tik po ketverių metų. Sprendė, kad niekuo neparemti ieškovo teiginiai, jog, būdamas atleistas iš atsakovės vadovo pareigų, jis leido bendrovei dar ketverius metus pardavinėti jam priklausantį automobilį. Pažymėjęs, jog ieškovo atleidimo metu buvo didelis konfliktas su atsakovės akcininkais, kurie, įtardami nusikalstamas veikas, nusprendė į atsakovės patalpas neįleisti ieškovo ir kitų darbuotojų, suabejojo, ar bent vidutiniškai rūpestingas asmuo būtų palikęs savo turtą pardavinėti bendrovei, žinodamas, kad pasirašyta nuosavybės perleidimo sutartis, sumanęs atsiimti turtą po ketverių metų ir tik dėl tos priežasties, kad per šį laiką automobilio nepavyko parduoti. Konstatavo, kad ieškovas teismui įtikinamai nepaaiškino, kodėl kreipėsi po tokio ilgo laiko tarpo, per kurį automobilis netgi buvo parduotas. Nurodė, kad neturi pagrindo netikėti atsakovės atsikirtimais, jog ieškovas, iškeldamas šį civilinį ieškinį, bando kerštauti arba gauti pinigų pačios atsakovės pareikalautai žalai baudžiamojoje byloje atlyginti. Laikė, jog atsakovė įrodė realų ginčijamo sandorio vykdymą. Sprendė, kad atsakovė ketino įsigyti automobilį ir siekė sukurti konkrečias teisines pasekmes: įsigytą transporto priemonę suremontuoti ir parduoti ją brangiau. Iš atsakovės prekių judėjimo ataskaitų, likučių sumų, automobilių įsigijimo savikaina apyvartos žiniaraščio nustatė, kad po 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo atsakovė „Chevrolet Chevelle“ įsitraukė į balansą. Konstatavo, kad byloje įrodytas automobilio perdavimas atsakovei nuosavybės teise. Nustatė, kad byloje yra patikimų duomenų, jog, ieškovui būnant atsakovės direktoriumi, bendrovėje dokumentai nebuvo tvarkingai vedami – 2009 m. rugpjūčio 20 d. nutarimu jam paskirtos nuobaudos už pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹ straipsnio 1 dalyje, 172¹ straipsnio 1 dalyje, iš kaltinamajame akte nurodytų ekspertizių ir iš Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-211/2016, kurioje ieškovas kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, matyti, jog ekspertai iš dalies jau pasisakė dėl to, kad ieškovo darbo atsakovės įmonėje laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. vasario 24 d. nebuvo teisingai pajamuojamos ir išlaiduojamos piniginės lėšos ir dėl netikslaus užpajamavimo, išlaidavimo bendrovei padarytas 3 420,63 Lt (990,68 Eur) nuostolis, taip pat 2 000 Lt nuostolis, neužpajamavus pajamų, gautų už parduotą „BMW 735“ automobilį. Nusprendęs, kad netinkamos buhalterinės apskaitos faktas atsakovės įmonėje jau yra konstatuotas, sutiko su atsakovės argumentais, jog ieškovas pats yra atsakingas, kad šiuo metu negalima įrodyti akivaizdaus pinigų už parduotą automobilį ieškovui sumokėjimo fakto. Pažymėjo, kad nurodytos išvados nepaneigia ir ieškovo pateikta auditoriaus išvada, nes 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentu ieškovas buvo atsakingas už tinkamą automobilio įtraukimą į bendrovės turto balansą ir tinkamą skolos jam įforminimą bei grąžinimą, dabartinis atsakovės direktorius D. J. G. yra atsakingas už tinkamą lėšų apskaitymą nuo jo tapimo bendrovės vadovu, t. y. nuo 2011 m. vasario 25 d., atsakovės buhalterinėje apskaitoje 7 800 Lt suma, atitinkanti sutartyje nurodytą automobilio kainą, užfiksuota sutarties sudarymo dieną (2011 m. sausio 7 d.), direktoriumi esant ieškovui. Sprendė, kad ieškovo nurodyta automobilio kaina, nustatyta pagal internetinius skelbimus, negali būti laikoma tinkamu automobilio vertės įrodymu. Padarė išvadą, kad nėra pagrindo ginčijamo sandorio pripažinti tariamuoju sandoriu, nes, sudarant šį sandorį, atsirado teisinės pasekmės, atsakovė po sandorio sudarymo tapo automobilio savininke, kaip savininkė ji nupirktą automobilį perpardavė. Nurodė, kad, nepripažinus sutarties negaliojančia, nėra teisinio pagrindo taikyti restituciją.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Nesilaikyta įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, jos taikytos netinkamai, priimant sprendimą, nebuvo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, pažeidžiant įrodinėjimo taisykles, netinkamai ištirti ir įvertinti įrodymai, remtasi išskirtinai atsakovės paaiškinimais ir pateiktais įrodymais, ieškovo pateikti įrodymai atmesti be aiškių motyvų arba jie nevertinti. Atsakovės paaiškinimai pripažinti pagrįstais, tikėtinais ir pan., nors jie ir neatitinka kitų byloje esančių rašytinių įrodymų ar prieštarauja pačios atsakovės skirtingų atstovų paaiškinimams. Paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių, tačiau atsakovės paaiškinimai neatitinka tokių kriterijų. Atsakovės pateikti įrodymai prieštarauja vieni kitiems, taip pat byloje esantiems kitiems įrodymams, tačiau teismas nesiėmė veiksmų šiems prieštaravimams pašalinti.
Žemesnės instancijos teismas
Nepagrįstai aiškintasi aplinkybes (dėl ginčo automobilio nuosavybės teisės iki 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo), kurių šalys neprašė aiškintis ir dėl kurių nebuvo ginčo, tokiu būdu, nesant įstatyme įtvirtintų pagrindų, peržengtos bylos nagrinėjimo ribos, nepagrįstai, vien dėl minėtų aplinkybių aiškinimosi, atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės. Dėl tokių teismo veiksmų ieškovui kilo abejonių dėl teismo nešališkumo, nagrinėjant šią bylą. Atsakovė neginčijo ir pripažino, jog ginčo automobilis iki 2011 m. sausio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo ieškovo nuosavybė. Teismas sprendime nurodė, jog šioje byloje nenagrinėja automobilio nuosavybės perdavimo (įgijimo) ieškovui fakto ir tuo pat metu sprendimo motyvuojamoje dalyje padarė išvadą, jog į bylą nėra pateikta pakankamai įtikinamų duomenų, pagrindžiančių, jog automobilį ieškovas buvo įsigijęs nuosavybės teise, ieškovo pateiktas važtaraštis ir kiti muitinės dokumentai patvirtina ne ieškovo nuosavybę, bet užsakymo adresatą – kam automobilis buvo siųstas. Pastarieji sprendimo motyvai (išvados) negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nes nesusiję su bylos nagrinėjimo ribomis, todėl turėtų būti pašalinti iš sprendimo.
Atsakovės pateikti įrodymai nepatvirtino aplinkybių, jog sutartis realiai buvo vykdoma. Atsakovės elgesys, kai ji manipuliuoja versijomis dėl tariamo sandorio vykdymo, laikytinas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis ir negali būti tokio proceso dalyvio reikalavimų (atsikirtimų) tenkinimo pagrindas. Atsakovė pinigų sumokėjimą ieškovui grindė kompiuterio ekrano kopija, nepateikdama tikrų, įgaliotų asmenų pasirašytų dokumentų. Toks dokumentas (kompiuterio ekrano kopija) negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu pinigų sumokėjimą ieškovui už automobilį. Juridinių asmenų ūkinės operacijos, taip pat grynųjų pinigų operacijos, kuriomis vykdomos civilinės teisinės prievolės, pagal įstatymą turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais. Atsakovė negalėjo paaiškinti, kokiu būdu sumokėjo ieškovui už automobilį, kaltindama jį, jog būtent dėl ieškovo kaltės, tariamai aplaidžiai (ar apgaulingai) tvarkytos buhalterinės apskaitos, ji negali to padaryti. Neįvertinta atsakovės pateikta ekrano kopija, kurioje nurodyta (dešinėje pusėje) „Mokėti 7 800“, „Apmokėta 2011.12.30“. Taigi atsakovė mokėjimo ieškovui ūkinę operaciją užfiksavo (įvykdė) 2011 m. gruodžio 30 d., kuomet ieškovas nebuvo atsakovės vadovas (atleistas 2011 m. vasario 24 d.) ir negalėjo įtakoti atsakovės buhalterinių duomenų. Tuo metu atsakovo vadovas buvo D. J. G., kuris negalėjo paaiškinti šių aplinkybių. Taip pat neįvertinta, kad D. J. G. buvo nurodęs, jog jis ir kiti atsakovės akcininkai neplanavo, neketino ir nepriėmė sprendimų, nedavė nurodymų dėl ginčo automobilio įsigijimo (pirkimo) iš ieškovo. Dėl to 2011 m. sausio 7 d. sandorio šalių išreikšta valia neturi defektų, nes ieškovas nesiekė sukurti teisinių padarinių nei sau, nei atsakovei, veikdamas kaip atsakovės atstovas. Atsakovė neišreiškė savo valios dėl sandorio (jo pasekmių) per jokį kitą asmenį. Atsakovės teiginius, jog ji tariamai mokėjo už automobilį, paneigė ir 2015 m. spalio 1 d. specialisto išvada, kurios teismas nevertino pinigų mokėjimo pagal automobilio pirkimo–pardavimo sutartį kontekste. Taip pat nenustatyta, kada ginčo automobilis įtrauktas į atsakovės balansą, kas tai padarė ir kokių buhalterinių dokumentų pagrindu. Atsakovės pateikti dokumentai (buhalterinės apskaitos dokumentai) yra nepasirašyti atsakingų asmenų ir nepatvirtinti, be to, jie datuojami 2015 m. lapkričio 2 d., kuomet byla jau buvo nagrinėjama teisme. Nevertinti ieškovo pateikti atsakovės buhalteriniai dokumentai iš Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 1-72-211/2016, kurie yra patvirtinti ir gauti iš ikiteisminio tyrimo institucijos, atliekant buhalterinių dokumentų poėmį pas atsakovę. Šiuose buhalteriniuose dokumentuose, sudarytuose ginčijamo sandorio metu arba nedelsiant po jo sudarymo, nėra duomenų apie atsakovės tariamai įsigytą automobilį, jo įtraukimą į balansą, mokėjimą už jį ar skolą. Nepagrįstas teiginys, jog netinkamos buhalterinės apskaitos faktas atsakovės įmonėje jau yra konstatuotas (ieškovui būnant atsakovės vadovu) baudžiamojoje byloje. Teismo nuosprendis nėra priimtas, baudžiamojoje byloje atliktos kelios ekspertizės, kurios yra prieštaringos, baudžiamojoje byloje nevertinamos aplinkybės, susijusios su ginčo automobiliu. Sprendime remtasi Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-72-211/2016 2016 m. balandžio 1 d. priimta nutartimi, tačiau minėto dokumento šalys neteikė, taip pat neprašė teismo jį išreikalauti. Taigi teismas savo iniciatyva rinko įrodymus šioje byloje, o tai yra neteisėta ir kelia abejones teismo nešališkumu. Atsakovė tariamai pateikė įrodymus, jog panaudojo tam tikras detales (darbus) automobilio remontui. Teismas, gavęs ieškovo pareiškimą dėl įrodymų suklastojimo, neveikė CPK 184 straipsnyje nustatyta tvarka, neįvertino ieškovo pateiktų dokumentų, jog realiai tokios detalės negalėjo būti panaudotos specifiniam (senam, JAV gamybos) ginčo automobiliui remontuoti, nes jos skirtos kitų (europinių) modelių automobiliams. Teismas apsiribojo formaliu atsakovės teiginiu, jog atsakovė įrodė realų ginčijamo sandorio vykdymą, t. y., jog atsakovė ketino įsigyti automobilį ir siekė sukurti konkrečias teisines pasekmes: suremontuoti įsigytą transporto priemonę ir parduoti ją brangiau. Jokie kiti asmenys, išskyrus ieškovą, neišreiškė ketinimo įsigyti automobilį. Ieškovas, veikdamas kaip atsakovės atstovas, jo neįgijo atsakovės naudai, nes neketino to daryti.
Nepagrįstai konstatuota, kad atsakovė, tariamai disponuodama ginčo automobiliu, jį pardavė. Nebuvo pateikta pirkimo–pardavimo sutartis, išskyrus sąskaitą faktūrą, atsakovės išrašytą kitai JAV bendrovei „Baltria Corporation“, kuriai vadovauja atsakovės direktorius. Toks sandoris neįrodo realaus disponavimo ginčo automobiliu ir jo šalys negali būti laikomos sąžiningomis.
Aplinkybė, kad ieškovas į teismą dėl 2011 m. sausio 7 d. sandorio kreipėsi tik po ketverių metų, nekeičia esmės dėl paties sandorio tariamumo (nerealumo), nes aplinkybės, kuriomis atsakovė grindė sandorio realumą, neįrodytos. Ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino. Tai, kad 2015 metais atsakovė tariamai pardavė (susijusiam asmeniui) ginčo automobilį, neįrodo, jog 2011 m. sausio 7 d. sandoris buvo realus. Neįvertinti ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai, atsakovės atstovo D. J. G. pripažintas faktas, jog ieškovas buvo paėmęs ginčo automobilį, kai jau nebuvo atsakovės direktoriumi. Atsakovės atstovas teigė, jog ieškovas automobilį paėmė prieš jo valią, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Darytina išvada, jog atsakovė, laikydama ieškovą automobilio savininku, pati jį perdavė ieškovui.
Nevertinti įrodymai, pagrindžiantys ginčo sutarties kainos neprotingumą ir nerealumą. Byloje nėra patikimų duomenų, jog atsakovė remontavo automobilį. Pateikti duomenys, kad ieškovo automobilis atsakovės vardu buvo pardavinėjamas interneto tinklapyje www.autoplius.lt už 38 200 Eur. Tik atsakovei tariamai jį pardavus, jis vėl pardavinėjamas JAV rinkoje už 59 900 JAV dolerių. Atsakovės atstovas D. J. G. teigė, kad tariamai ginčo automobilis JAV dar buvo remontuojamas, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog 38 200 Eur ginčo automobilio vertė yra akivaizdžiai per didelė ar nereali ir neprotinga.
Išvada, kad sandorio ginčijimas yra ieškovo kerštas atsakovei dėl ieškovui iškeltos baudžiamosios bylos, laikytina prielaida. Atsakovė neprašė stabdyti šios civilinės bylos, teismas savo iniciatyva to taip pat nepadarė, pripažindamas, jog ji neturi ryšio su baudžiamąja byla.
Neatsižvelgta, kad ieškovas nepasirašė 2010 m. liepos 15 d. kasos išlaidų orderio 5 850 Lt sumai, pagal jį negavo jokių lėšų. Atsakovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog būtent ši suma buvo skirta muitui už ginčo automobilį sumokėti. Pagal muitinės dokumentus muitas sudarė 1 940 Lt. Jį ieškovas sumokėjo 2010 m. liepos 14 d. Taigi nurodytas dokumentas neturi ryšio su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo, kad teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, faktines aplinkybes ir pagrįstai atmetė ieškinį. Ieškovas neįrodė sandorio tariamumo, nepateikė įrodymų, pagrindžiančių sandorio fiktyvumą ir ieškinio reikalavimus, o atsakovė pateikė įrodymus, pagrindžiančius sudaryto sandorio realumą ir jo įvykdymą. Atsakovės akcininkai niekada nepriimdavo sprendimų, susijusių su automobilių pirkimu ar pardavimu, kadangi tai buvo vadovo kompetencija, akcininkai viršytų savo kompetenciją, priimdami tokius sprendimus. Pripažinus, kad sandoris yra tariamas, konstatuotina, kad ieškovas, sudarydamas sutartį, pažeidė savo pareigas atsakovei, kadangi sudarė fiktyvų sandorį ir tokiu būdu veikė neteisėtai ir nesąžiningai atsakovės atžvilgiu, be to, sudarydamas tokį sandorį, ieškovas siekė naudos sau, tuo pačiu konkuruodamas su atsakove. Ieškovas niekuomet neginčijo ir pripažino, kad automobilis buvo perduotas atsakovei, atsakovė jį priėmė ir visą laikotarpį iki ieškinio pateikimo (ketverius metus) jis buvo atsakovės dispozicijoje. Per minėtą laikotarpį ieškovas niekuomet nesikreipė dėl automobilio ar jo grąžinimo, nereiškė atsakovei pretenzijų ar reikalavimų dėl automobilio grąžinimo, nesidomėjo automobilio pardavimu, būkle. Jei ieškovas būtų sudaręs fiktyvų sandorį, jis kaip rūpestingas savininkas būtų pasidomėjęs automobiliu, atlikęs kokius nors kitus veiksmus, pagrindžiančius jo teises į ginčo automobilį. Ieškovas niekuomet nelaikė automobilio savu, ieškinį jis pareiškė piktnaudžiaudamas teise dėl to, kad jam atsakovės pateikto pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo pagrindu buvo iškelta baudžiamoji byla. Aplinkybę, kad automobilis buvo įtrauktas į atsakovės apskaitą iš karto po sandorio sudarymo, t. y. ieškovui esant atsakovės vadovu, patvirtina atsakovės su 2015 m. lapkričio 30 d. prašymu pateikti įrodymai (atsakovo prekių judėjimo ataskaitos, likučių sumos, automobilių įsigijimo savikaina apyvartos žiniaraštis). Aplinkybės dėl atsiskaitymo už automobilį neturi lemiamos reikšmės sutarties pripažinimui tariamuoju sandoriu. Galimą atsiskaitymą su ieškovu netiesiogiai patvirtina 2010 m. liepos 15 d. kasos išlaidų orderis, iš kurio matyti, jog buvo mokėtas 5 850 Lt muitas už automobilį. Taigi iš atsakovės buvo paimta 5 850 Lt (1 694,28 Eur) suma, skirta apmokėti už automobilio išmuitinimą, tačiau iš Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. sausio 15 d. rašto matyti, jog ieškovas išmuitinto automobilį ir grynaisiais pinigais sumokėjo 586 Lt importo muitus ir 1 354 Lt PVM ieškovas sumokėjo grynaisiais pinigais muitinio įforminimo metu. Sumų neatitikimas leidžia teigti, kad dėl paties ieškovo kaltės negalima nustatyti, kada ir kaip buvo su juo atsiskaityta pagal sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo
aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų).
Dėl teismo šališkumo
9. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas be pagrindo (netgi atnaujindamas bylos nagrinėjimą iš esmės) aiškinosi aplinkybes dėl ginčo automobilio nuosavybės, dėl to abejoja teismo nešališkumu, nurodo, kad teismo motyvai (išvados), jog į bylą nėra pateikta pakankamai įtikinamų duomenų, pagrindžiančių, jog automobilį ieškovas buvo įsigijęs nuosavybės teise, ieškovo pateiktas važtaraštis ir kiti muitinės dokumentai patvirtina ne ieškovo nuosavybę, bet užsakymo adresatą – kam automobilis buvo siųstas, negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, nes nesusiję su bylos nagrinėjimo ribomis, todėl turėtų būti pašalinti iš sprendimo.
10. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo argumentų dėl teismo šališkumo vertinimo priklauso bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos. Tik pripažinus, kad procesas pirmosios instancijos teisme buvo teisėtas, teisėjų kolegija turėtų pagrindą patikrinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ginčo esmės teisėtumą pagal apeliaciniame skunde nurodytus klausimus. Tuo tarpu pripažinus, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo atsiranda CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kuris reiškia, kad byloje apskritai nebuvo tinkamo proceso, o tokiu atveju teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
11. Teisėjų kolegija pažymi, kad tam, jog būtų pasiekti CPK 2 straipsnyje nustatyti civilinio proceso tikslai, konkrečioje byloje turi būti įgyvendintas vienas svarbiausių civilinio proceso principų – teisės į tinkamą teismo procesą principas, kurio vienas iš šio turinio elementų yra vykdančių teisingumą teisėjų nepriklausomumas ir nešališkumas (CPK 21 straipsnis). Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Asmens teisė į nešališką teismą yra įtvirtinta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.
12. Teismo nešališkumas užtikrinamas procesinėmis priemonėmis – nušalinimo (nusišalinimo) institutu (CPK 64-66 straipsniai). CPK 65 straipsnyje reglamentuoti teisėjo nušalinimo pagrindai. Nagrinėjamu atveju bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusiam teisėjui nušalinimas nebuvo pareikštas (net ir atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės). Pastebėtina, kad ir po to ieškovas dar teikė naujus įrodymus, neišreikšdamas abejonių dėl teismo šališkumo.
13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas analizavo, tyrė ir vertino bylos šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, padarė išvadas, kuriomis vienos šalies argumentus atmetė, kitos pripažino pagrįstais, ir ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija pastebi, kad apeliantas teismo šališkumo, kaip absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nenurodo.
14. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeista bylos šalių konstitucinė teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą, todėl konstatuoja bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teismo sudėties neteisėtumo ir absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nebuvimą.
15. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad apeliantas, nors ir nurodo, jog nutarties 9 punkte apelianto nurodyti motyvai turėtų būti pašalinti iš sprendimo, tačiau, formuodamas apeliacinio skundo dalyką, tai padaryti neprašo. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti teismo motyvai jokių teisinių pasekmių apeliantui nesukelia, todėl nėra reikšmingi.
Dėl faktinių aplinkybių
16. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantas D. G. nuo 2007 m. balandžio 23 d. iki 2011 m. vasario 25 d. buvo atsakovės UAB „Baltria“ direktorius. Jis, kaip fizinis asmuo, 2011 m. sausio 7 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su UAB Baltria“, kurią atstovavo jis pats. Šia sutartimi D. G. pardavė, o atsakovė UAB „Baltria“ nusipirko 1968 m. laidos automobilį „Chevrolet Chevelle“ (identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini)) už 7 800 Lt (2 259,04 Eur).
17. 2015 m. kovo 26 d. D. G. kreipėsi į teismą, prašydamas pirkimo–pardavimo sutartį, kaip tariamą sandorį, pripažinti negaliojančiu; taikyti restituciją ir grąžinti automobilį D. G. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Su sprendimu nesutinka ieškovas.
Dėl įrodymų vertinimo
18. Apelianto teigimu, nesilaikyta įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, jos taikytos netinkamai, priimant sprendimą, nebuvo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, pažeidžiant įrodinėjimo taisykles, netinkamai ištirti ir įvertinti įrodymai, remtasi išskirtinai atsakovės paaiškinimais ir pateiktais įrodymais, ieškovo pateikti įrodymai atmesti be aiškių motyvų arba jie nevertinti.
19. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais, t. y. civilinei bylai reikšmingais faktiniais duomenimis, gautais CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/201; kt.).
20. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl tariamojo sandorio padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės: pareiga įrodyti sutarties tariamumą tenka ieškovui, t. y. šaliai, kuri tokia aplinkybe grindžia savo reikalavimus byloje, o realų ginčijamo sandorio vykdymą – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014; kt.). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014; kt.).
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Savo išvadas dėl pirkimo–pardavimo sutarties, kaip tariamo sandorio, pripažinimo negaliojančiu padarė įvertinęs įrodymų visumą. Kaip matyti iš priimto sprendimo, pirmosios instancijos teismas vertino ne tik atsakovės atstovų paaiškinimus, bet ir ieškovo paaiškinimus, rašytinius įrodymus. Tai, kad atskiri byloje pateikti ir teismo žinioje buvę įrodymai, nėra tiesiogiai aptarti skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, savaime neteikia pagrindo išvadai apie jų neįvertinimą ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu nelaikytina ir tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip juos vertina pats apeliantas. Byloje esantys įrodymai teisėjų kolegijai leidžia pripažinti, kad ieškovas neįrodė ginčijamo sandorio tariamumo. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas bylos šalims buvo sudaręs visas galimybes pateikti reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus (tam netgi buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės).
22. Iš byloje pateiktų įrodymų (paaiškinimų, VĮ Registrų centro duomenų išrašo, VĮ „Regitra“ registro išrašų, skelbimų, pažymų-sąskaitų, pirkimo–pardavimo sutarčių, sintetinių sąskaitų apyvartos žiniaraščių) spręstina apie tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovė yra bendrovė, perkanti ir parduodanti automobilius, tame tarpe prabangius ir antikvarinius, verčiasi detalių pardavimu bei transporto priemonių remontu. Pagrįstai nustatęs tokias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus dėl pateiktų dokumentų, pagrindžiančių automobilio remontą, klastojimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, negalima daryti vienareikšmiškos išvados apie dokumentų klastojimą iš ieškovo pateiktų prekybininkų išrašų iš jų internetinių tinklapių, kaip tai daro ieškovas. Sutiktina su atsakove, kad jos vykdoma veikla pagrindžia ginčo sutarties sudarymo tikslą, t. y. atsakovė iš ieškovo įsigijo ginčo automobilį, turėdama tikslą jį brangiau parduoti.
23. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad šalys nepateikė įrodymų dėl ginčo automobilio vertės tiek ginčijamo sandorio sudarymo metu, tiek dėl vertės prieš automobilio remontą ir po jo. Tai, kad atsakovė apie parduodamą automobilį buvo įdėjusi skelbimą internetiniame tinklapyje, nurodydama pageidaujamą gauti pinigų sumą, neįrodo tikrosios automobilio vertės. Todėl pagrįstai atmesti ieškovo argumentai dėl ginčo automobilio kainos. Atitinkamai atmestini ir apeliacinio skundo argumentai.
24. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad sutarties sudarymo metu ieškovas buvo atsakovės bendrovės vadovas (vienasmenis juridinio asmens valdymo organas) ir šios bendrovės atstovas, per kurį juridinis asmuo įgyja civilines teises, prisiima pareigas ir jas įgyvendina (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), todėl privalėjo veikti protingai, sąžiningai (CK 2.87 straipsnis), atsakovės naudai. Sudarydamas sandorį su pačiu savimi, jis ne tik turėjo vengti interesų konflikto (CK 2.134 straipsnio 1 dalis), bet ir turėjo ypač rūpestingai įvertinti minėto sandorio sudarymo pasekmes, tame tarpe ir automobilio kainą. Pažymėtina ir tai, kad valdymo organui sudarant sandorį su juridiniu asmeniu, kurį jis atstovauja, toks atstovas turi veikti taip, kaip pagal pareigas turi veikti juridinio asmens organas; juridinio asmens narys negali pasipelnyti juridinio asmens sąskaita; sudarydamas sutartį atstovas turi veikti išimtinai juridinio asmens interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2005; kt.). Taigi tais atvejais, kai asmuo, atstovaudamas juridinį asmenį, sandorį sudaro su savimi, svarbesniu yra pripažįstamas juridinio asmens, o ne jo atstovo interesas.
25. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantui teigiant, jog buvo sudarytas tariamas sandoris siekiant sau naudos, jis pažeidė savo, kaip bendrovės vadovo, pareigas atsakovei.
26. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad, sudarydamas sutartį, jis nesiekė sukurti teisinių padarinių nei sau, nei atsakovei, kadangi atsakovės akcininkai nepriėmė jokių sprendimų, nedavė jokių nurodymų dėl ginčo automobilio įsigijimo (pirkimo) iš ieškovo.
27. Pažymėtina, kad sandorių sudarymas priklauso bendrovės vadovo kompetencijai. Bendrovės santykiuose su kitais asmenimis bendrovės vardu vienvaldiškai veikia bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas, atsakantis už juridinio asmens veiklos organizavimą, tutintis teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 6 dalis, 37 straipsnio 1, 10 dalys; CK 2.82 straipsnio 3 dalis, bendrovės įstatų 7.1, 7.4 (2) punktai).
28. Negalima sutikti su apeliantu, kad atsakovės pateikti įrodymai nepatvirtino aplinkybių, jog sutartis buvo vykdoma realiai. Apeliantas teigia, kad jis pats, būdamas bendrovės vadovu, neįtraukė ginčo automobilio į balansą, neįformino jokios skolos, nes tam nebuvo teisinio pagrindo.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo sutartis buvo teisinis pagrindas įtraukti automobilį į balansą. Kad automobilis buvo įtrauktas į apskaitą, nurodyta ir ieškovo pateiktoje specialisto išvadoje. Pažymėtina, kad apeliantas administracine tvarka baustas už ataskaitų ir dokumentų apie savo (fizinio asmens), įmonės, įstaigos arba organizacijos pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimo tvarkos pažeidimą (ATPK 172-1 straipsnio 1 dalis), buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimą (ATPK 173-1 straipsnio 1 dalis), kas leidžia abejoti tinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu tuo metu, kai bendrovei vadovavo apeliantas. Atkreiptinas dėmesys, kad D. G., įtarus, jog jis bendrovės atžvilgiu atlieka neteisėtą veiką ir taip bendrovei daro žalą, bendrovės 2011 m. vasario 24 d. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu buvo atleistas iš bendrovės direktoriaus pareigų. Pastebėtina ir tai, kad UAB „Baltria“ dar 2011 m. liepos 5 d. prašė apeliantą pateikti paaiškinimą dėl apskaitos tvarkymo. Iš šio prašymo spręstina, kad naujajam vadovui buvo perduoti ne visi dokumentai.
30. Nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo pateiktos 2015 m. spalio 1 d. specialisto išvados. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pats ieškovas buvo atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą, kad jis buvo, kaip minėta, baustas už padarytus pažeidimus, pripažino, jog išvados, kad negalima įrodyti akivaizdaus pinigų už parduotą automobilį sumokėjimo fakto, nepaneigia ir ieškovo pateikta auditoriaus išvada. Minėtoje išvadoje auditorius patvirtino, kad ginčo automobilio pirkimas už 7 800 Lt užfiksuotas bendrovės apskaitos registre, prekė užpajamuota, kaip skirta parduoti, nurodyta skola D. G. Pastebėtina, kad specialistas vertino tik vienintelį apskaitos registrą, tačiau po šio įrodymo pateikimo byloje pateiktas dar ne vienas įrodymas (prekių judėjimas, transporto priemonių likučiai, gaunamų sąskaitų faktūrų registras ir kt.).
31. Atkreiptinas dėmesys į Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje (2016 m. gruodžio 12 d. priimtas išteisinamasis nuosprendis nėra įsiteisėjęs), apklausta bendrovėje buhaltere dirbusi E. A. parodė, kad D. G. bendrovėje užsiiminėjo nuoma ir automobilių prekyba, kad paruošdavo dokumentus, kai jai būdavo pasakoma, koks automobilis parduodamas, kad sąskaitas faktūras išrašydavo pagal D. G. pateiktus dokumentus, kad ji negalėjo disponuoti nei grynais pinigais, nei bankiniais pavedimais, nes visa tai tvarkė direktorius. Kaip liudytojas apklaustas M. G. patvirtino, kad pinigus iš kasos dažniausiai imdavo su D. G., negali pasakyti, kad jis vienas paimdavo pinigus. Nors apeliantas teigia, kad buvo neįvertinti jo iš baudžiamosios bylos pateikti įrodymai, tačiau ir jie nepaneigia padarytos išvados dėl netinkamai vestos apskaitos.
32. Nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje priimta nutartimi, nes šalys šio dokumento neteikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
33. Apelianto teigimu, nepagrįstai konstatuota, kad atsakovė ginčo automobilį pardavė. Teisėjų kolegijos vertinimu, išvada apie ginčo automobilio pardavimą darytina ne tik iš pateiktos sąskaitos faktūros, bet ir iš buhalterinės apskaitos duomenų (prekių judėjimas (1) SO1 Transporto priemonės, likučiai-sumos).
34. Buhalterinės apskaitos dokumentai yra pateikti iš kompiuterinės programos, todėl nesutiktina su apeliantu, kad atsakovės pateikti buhalteriniai dokumentai nėra tinkami įrodymai.
35. Sutiktina su apeliantu, kad jis ieškinio senaties termino nepraleido, tačiau negalima nesutikti ir su pirmosios instancijos teismu, vertinusiu ieškovo elgesį (esant konfliktiniams jo ir bendrovės santykiams, pasak apelianto, automobilį realizuoti paliko bendrovei, daugiau nei ketverius metus, automobiliu, jo pardavimu nesidomėjo, neprašė jo grąžinti, nors dėl kitų daiktų grąžinimo kreipėsi į policiją), pripažindamas jį nepakankamai rūpestingu.
36. Nesutiktina su apeliantu, kad jo pateikti įrodymai ir atsakovės atstovo D. J. G. pripažintas faktas, kad ieškovas buvo paėmęs automobilį, kai jau nebuvo atsakovės direktoriumi, patvirtina, jog jis automobilį buvo paėmęs kaip jo savininkas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovės atstovas nesutiko su ieškovu, jog jis automobilį paėmė kaip automobilio savininkas. Ieškovo atstovo pateiktas susirašinėjimas su UAB „Diatomas“, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepatvirtina apelianto nurodytos aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys į apelianto atstovo paklausimą UAB „Diatomas“, nurodant, kad „mūsų žiniomis, apie 2011 m. vasarą D. G. Jūsų bendrovėje, Vilniuje, remontavo (ir laikė), o vėliau atsiėmė automobilį...), prašant atsakyti kada ir kur D. G. pateikė automobilį ir užduodant kitus klausimus. Iš UAB „Diatomas“ atsakymo ieškovo atstovui matyti tik tai, kad ginčo automobilį iš šios bendrovės tą pačią dieną atsiėmė D. G., pateikdamas vairuotojo pažymėjimą ir parašydamas paaiškinimą, tačiau iš minėto atsakymo matyti, kad automobilis remontuojamas nebuvo, iš atsakymo negalima daryti išvados, jog automobilį į šią bendrovę pateikė D. G.
37. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39. 2016 m. gegužės 26 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo nutartimi apeliantui buvo atidėtas 739,57 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki apeliacinio teismo sprendimo priėmimo. Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto priteistinas 739,57 Eur žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 7 punktai, 84 straipsnis).
40. Atmetus apeliacinį skundą, iš dalies (priteisiant 1 000 Eur) tenkintinas atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese. Atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo 1 210 Eur, tačiau šios išlaidos viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. redakcija) 7, 8.11 punktuose nustatytą sumą (maksimali suma 1 003,47 Eur).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto D. G., a. k. (duomenys neskelbtini), valstybei 739,57 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.
Priteisti iš apelianto D. G., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltria“, j. a. k. 300058654, 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliaciniame procese.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.