Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-430-833/2016 pagal ieškovės Vilniaus teritorinės darbo biržos ieškinį atsakovei V. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia S. M. ir V. M. 2013 m. lapkričio 26 d. povedybinę sutartį bei 2013 m. gegužės 6 d. dovanojimo sutartį. Nurodė, kad 2011 m. gruodžio 21 d. teismo sprendimu ieškovei iš S. M. priteista 35 490,45 Lt suma. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Teismui išdavus vykdomąjį raštą, ir pradėjus vykdymo procesą, paaiškėjo, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme S. M. visą savo turtą dovanojimo sutartimi perleido sutuoktinei. Be to, 2013 m. lapkričio 26 d. sutuoktiniai sudarė povedybinę sutartį, kuria pakeitė sutuoktinių turtui taikomą režimą, nurodydami, kad sutuoktinių turtas, įgytas po minėtos sutarties sudarymo, lieka kiekvieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe. Ieškovės teigimu, sutuoktinių sudarytais sandoriais buvo siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriumi – Darbo birža.Atsakovė V. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė praleido 1 metų ieškinio senaties terminą, nes ginčijama povedybinė sutartis buvo sudaryta 2013 m. gegužės 6 d., taigi ieškinio senaties terminas pasibaigė 2014 metų gegužės mėnesį. Be to, ieškinys neatitinka actio Pauliana sąlygų, nes sudarydamas ginčo sandorius S. M. netapo nemokus. Sodo namo dalies perleidimo sandoris buvo sudarytas ne siekiant išvengti galimo teismo sprendimo įvykdymo, bet siekiant teisėtų atsakovo šeimos tikslų. Tuo tarpu povedybinė sutartis sudaryta laikantis teisės aktų reikalavimų, vadovaujantis sutarties laisvės principu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino negaliojančia S. M. ir jo sutuoktinės atsakovės V. M. 2013 m. lapkričio 26 d. vedybų (povedybinę sutartį) ir 2013 m. gegužės 6 d. sudarytą dovanojimo sutartį.Teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino, kadangi jis pradėtas skaičiuoti nuo to momento, kai ieškovė sužinojo apie ginčijamus sandorius, t. y. gavus iš vykdymo veiksmus atliekančios antstolės duomenis apie sudarytus ginčijamus sandorius.Teismo vertinimu, ginčijami sandoriai buvo sudaryti siekiant išvengti teismo sprendimo vykdymo, kuriuo buvo priteista ženkli suma ieškovės naudai. Anot teismo, tai patvirtina aplinkybė, kad abu ginčijami sandoriai buvo sudaryti civilinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Skolininkas savo tikslą pasiekė – vykdymo veiksmus atliekanti antstolė nustatė, kad jis turto neturi. Dėl šios priežasties nepagrįstas yra atsiliepime į ieškinį nurodytas argumentas, kad dėl ginčijamų sandorių sudarymo S. M. turtinė padėtis nepasikeitė. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamais sandoriais sutuoktiniai siekė išvengti atsiskaityti su kreditoriumi teismo sprendimo pagrindu, ir jų nesąžiningumas pasireiškia tuo, kad sandoriai sudaryti civilinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, po to, kai pirmosios instancijos teismas savo sprendimu priteisė iš S. M. ieškovės naudai 35 490,45 Lt sumą. Po ginčijamų sandorių sudarymo skolininko turto nebeužfiksuota ir antstolis negalėjo įvykdyti išieškojimo. Teismas sprendė, kad egzistuoja visos sąlygos actio Pauliana ieškiniui tenkinti ir ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Ieškovė ieškinyje nurodė tik vieną ginčijamų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis sąlygą, jos nuomone, suponuojančią ieškinio tenkinimą – šalių nesąžiningumą. Teismas taip pat nevertino ir nepasisakė dėl visų būtinų actio Pauliana instituto taikymo sąlygų.Ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta įgyvendinant šeimos interesus – konsoliduoti dalinę nuosavybę, siekiant iš kitų bendrasavininkių įgyti jiems nuosavybės teise priklausančias nekilnojamojo turto dalis, ir tik dėl S. M. ligos paūmėjimo nebuvo galimybės anksčiau atsakovei perleisti S. M. priklausančios sodo namo dalies. S. M. iki mirties gaudavo pensiją, iš kurios reguliariai būdavo atliekamos išskaitos ieškovės naudai. Taigi nėra pagrindo teigti, kad perleidus sodo namo dalį sutuoktinei, kuri yra žemės sklypo, ant kurio stovi šis objektas, savininkė, o S. M. iki mirties gavus reguliarias pajamas, pastarasis tapo nemokus ar suteikė pirmenybę kitam kreditoriui.Sutuoktinių nesąžiningumo prezumpcija nėra absoliuti ir priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių. Ginčijama dovanojimo sutartis sudaryta ne siekiant išvengti galimo teismo sprendimo įvykdymo, bet dėl atsakovų šeimoje susiklosčiusių faktinių aplinkybių – jau anksčiau sudaryto žemės sklypo dalies dovanojimo sandorio, sodo namo dalies dovanojimo sandorio sudarymo, siekiant įgyti žemės sklypo ir pastato, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kitų bendrasavininkių dalis; S. M. priklausiusi sodo namo dalis buvo perleista ne svetimiems asmenims, bet šeimos nariams; dėl S. M. ligos tokio sandorio nebuvo galimybės sudaryti anksčiau. Visa tai suponuoja išvadą, kad sodo namo dalies perleidimo sandoris buvo sudarytas ne siekiant išvengti galimo teismo sprendimo įvykdymo, bet siekiant pagrįstų ir teisėtų atsakovo šeimos tikslų, šalims nepažeidus sąžiningumo principo.Nei ieškovė, nei teismas nenurodė, kaip ir kokiu būdu dar kitaip būtų pažeistos ieškovės teisės.Ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2013 m. gegužės 6 d. Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs šalių ginčą, nutartį priėmė 2013 m. birželio 12 d. Taigi, elgdamasi kaip bonus pater familias, ieškovė galėjo kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo iš karto po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo. Ieškovė nepateikė priežasčių, kodėl net keturis mėnesius delsė kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo. Nagrinėjamu atveju negali būti laikoma, kad ieškovė tinkamai vykdė savo pareigą sužinoti apie S. M. sudarytus sandorius, kadangi nesiėmė jokių aktyvių veiksmų šioms aplinkybėms nustatyti – nesinaudojo viešo registro duomenimis, nepateikė atsakovams ar įgaliotoms institucijoms jokių užklausų, pirminius vykdymo veiksmus atliko tik praėjus keturiems mėnesiams po teismo sprendimo įsiteisėjimo. Taigi teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino pradžios eigą siejo ne su sprendimo įsiteisėjimu, o su ieškovo informacijos iš antstolės gavimu. Teismas nevertino ir neanalizavo povedybinės sutarties sudarymo sąlygų bei juridinių aplinkybių ir dėl jos visiškai nepasisakė, kas vertintina kaip absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Be to, teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad sandoris sudarytas civilinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nes povedybinė sutartis sudaryta 2013 m. lapkričio 26 d., o Vilniaus apygardos teismo nutartis priimta dar 2013 m. birželio 12 d. Taigi bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ne tik nenurodė motyvų, kodėl povedybinė sutartis yra pripažįstama negaliojančia, bet ir netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes. Sudaryta povedybinė sutartis nepažeidžia įstatymų reikalavimų, taip pat nė vieno iš sutuoktinių turtinių interesų ir yra sudaryta įgyvendinant sutarties laisvės principą. Ieškovė nenurodo teisiškai reikšmingų argumentų, kuriais remiantis povedybinė sutartis galėtų būti pripažinta negaliojančia ar prieštaraujančia įstatymo nuostatoms. Povedybinės sutarties sudarymo metu S. M. turėjo pajamas, iš kurių buvo išieškoma, o S. M. ir atsakovė, sudarydami povedybinę sutartį, išreiškė savo valią nustatyti turto teisinį režimą, todėl nepagrįstas povedybinės sutarties pripažinimas negaliojančia kartu reikštų ir perteklinį kišimąsi į atsakovų šeimyninį gyvenimą, kas prieštarautų tiek Konstitucijoje, tiek Civiliniame kodekse įtvirtintoms nuostatoms, tiek teismų praktikai. Be to, remiantis CK 3.108 straipsnio 1 dalimi, be kodekso 3.105 straipsnyje numatytų pagrindų, vedybų sutartis gali būti pripažinta visiškai ar iš dalies negaliojančia taip pat šio kodekso pirmoje knygoje numatytais pagrindais. Ne tik ieškovė ieškinyje, bet ir teismas sprendime nenurodė jokių priežasčių, kodėl povedybinė sutartis pripažinta negaliojančia, bei nepagrindė šios aplinkybės CK pirmojoje knygoje numatytais pagrindais. Įvertinus nurodytas aplinkybes bei faktą, kad teismo sprendimo priėmimo metu S. M. jau buvo miręs, ieškinys šioje dalyje apskritai turėjo būti paliktas nenagrinėtas.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus teritorinė darbo birža prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

Apeliaciniame skunde klaidingai argumentuojama, kad sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-593/2009). S. M. dovanojimo sutartimi perleidus turėtą nekilnojamąjį turtą sutuoktinei, buvo aiškiai pažeistos kreditoriaus teisės, nes šiuo sandoriu S. M. ženkliai sumažino savo galimybę grąžinti skolą darbo biržai. Tokiu atveju galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 straipsnio 1 punktas), pakeičianti įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims. Galiojant nesąžiningumo prezumpcijai, kreditorius turi teisę ja remdamasis teigti, kad skolininkas apie pirmiau nurodytas aplinkybes žinojo ir veikė nesąžiningai, t. y. siekė perleisti jam priklausantį turtą, kad, kreditoriui pradėjus priverstinį išieškojimą, jį išsaugotų.Nuo vykdomojo rašto perdavimo antstoliui buvo išieškota tik 176,32 Eur, t. y. vos 1,7 proc. skolos.Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžios momentas yra 2013 m. gruodžio 31 d., t. y. antstolio rašto gavimo data. Atsižvelgdama į tai, gavusi informaciją iš antstolio apie negalėjimą išieškoti skolą, darbo birža ėmėsi savo pažeistų teisių gynimo.Vedybų (povedybinėje) sutartyje nustatytu sutuoktinių turto teisiniu režimu S. M. suteikiamos galimybės turtinę padėtį bloginti santuokoje turtą įgyjant ne asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, o atsakovės asmeninės nuosavybės teise, ir taip išvengiant prievolės įvykdymo. Vedybų sutartyje šalims susitarus, kad po šios sutarties sudarymo kiekvieno iš sutuoktinių vardu įgyjamas turtas ir (ar) pajamos yra jų asmeninė nuosavybė, kreditorius prarado teisę išieškoti iš ½ dalies S. M. sutuoktinės gaunamų pajamų (darbo užmokesčio), kurios atsakovui priklausytų esant bendram sutuoktinių turtui. Atsakovės (sutuoktinės) turtinė padėtis yra geresnė už S. M. turtinę padėtį, nes atsakovė turi nuolatinį darbą bei gauna darbo užmokestį, o atsakovo vienintelis pajamų šaltinis buvo gaunama pensija. Taigi vedybų sutartyje nustatytas atskiro būsimo turto teisinis režimas mažina S. M. mokumą ir kreditoriaus galimybes išieškoti skolą.Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovė delsė kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo. Ieškovė tikėjosi, kad atsakovas imsis sprendimą vykdyti geruoju.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu.Ieškovė prašė pagal CK 6.66 straipsnį pripažinti negaliojančia atsakovės (apeliantės) ir jos sutuoktinio S. M. 2013 m. gegužės 6 d. sudarytą dovanojimo sutartį, pagal kurią S. M. perleido atsakovei jam priklausančią sodo namo dalį, ir 2013 m. lapkričio 26 d. jų sudarytą povedybinę sutartį.CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; kt.).

Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

Dėl 2013 m. gegužės 6 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia aktualios trys actio Pauliana taikymo sąlygos (nes dėl kitų buvimo ginčo byloje nėra): kreditoriaus teisių pažeidimas, skolininko nesąžiningumas ir ieškinio pareiškimas nesuėjus vienerių metų ieškinio senaties terminui.Apeliantės teigimu, sudaryta dovanojimo sutartis nepažeidė ieškovės teisių, nes skolininkas, net ir sudaręs ginčo sutartį, iki mirties gaudavo reguliarias pajamas, iš kurių buvo daromos išskaitos ieškovės naudai, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl ginčijamos sutarties skolininkas tapo nemokus ar suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, t. y. buvo pažeistos kreditoriaus teisės. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį, sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012), kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).Byloje nustatytiems faktams kvalifikuoti kreditoriaus teisių pažeidimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuluojami tokie kriterijai: kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015); kreditoriaus teisių pažeidimas konstatuotinas, kai bus nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kitaip kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; pirmiau nurodytas nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.); kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės konstatuojamos nustačius, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas ir toks, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012).Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad skolininkui sudarius ginčijamą dovanojimo sutartį, realaus materialaus skolininko turto, į kurį galėtų būti nukreiptas skolos išieškojimas, neliko, o iš skolininko pensijos daromos išskaitos dėl jų dydžio neužtikrina (-o) efektyvaus ir operatyvaus skolos išieškojimo. Ieškovės teigimu, nuo teismo sprendimo vykdymo pradžios iš skolininko gaunamų pajamų buvo išieškota tik 176,32 Eur, t. y. 1,7 proc. priteistos skolos sumos (b. l. 72-79); priešingų duomenų, t. y. kad skolos išieškojimas iš skolininko pensijos būtų pakankamas įvykdyti teismo sprendimą, ir todėl sudarytu dovanojimo sandoriu nebuvo sutrukdyta ieškovei patenkinti savo reikalavimus iš skolininko turto, apeliantė nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje susiklosčiusi situacija atitinka teismų praktikoje apibrėžtus atvejus, kuriais konstatuojamas kreditoriaus teisių pažeidimas.Apeliantės argumentai, kad ginčijamu dovanojimo sandoriu buvo siekiama ne išvengti teismo sprendimo įvykdymo, bet patenkinti šeimos interesus konsoliduojant turtą, nepaneigia byloje nustatyto kreditoriaus teisių pažeidimo, sudarius šį sandorį, ir iš esmės yra susiję su kita actio Pauliana taikymo sąlyga – skolininko nesąžiningumu.Nagrinėjamu atveju ginčijamas dovanojimo sandoris buvo sudarytas tarp sutuoktinių, todėl, remiantis CK 6.67 straipsnio 1 punktu, yra taikoma sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija. Be to, dovanojimo sandoris yra neatlygintinis, todėl teisiškai reikšmingas yra tik skolininko nesąžiningumas, t. y. sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens (šiuo atveju – apeliantės) sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 straipsnio 2 dalis).Nors apeliantė tvirtina, kad skolininkas, sudarydamas ginčijamą sandorį, nebuvo nesąžiningas, nes siekė ne išvengti teismo sprendimo įvykdymo, o įgyvendinti šeimos interesus, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, kad sandoris buvo sudarytas bylos tarp skolininko ir kreditoriaus nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, kad apeliantės nurodomas turto konsolidavimas tarp šeimos narių taip pat buvo pradėtas (apeliantei jos dukros padovanota žemės sklypo dalis) tuomet, kai jau buvo priimtas skolininkui nepalankus pirmosios instancijos teismo sprendimas, ir kad ši apeliantės pateikiama sandorio sudarymo versija yra grindžiama tik apeliantės subjektyviu aiškinimu, konstatuoja, kad skolininko nesąžiningumo prezumpcija byloje nebuvo paneigta (CPK 185 straipsnio 1 dalis).Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad ieškovės ieškinys dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikštas praleidus įstatyme nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą.Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.Byloje nustatyta, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2013 m. gegužės 6 d., o ieškovė apie šį sandorį sužinojo gavusi teismo sprendimą vykdžiusios antstolės 2013 m. gruodžio 30 d. raštą, t. y. nepraėjus metams nuo sandorio sudarymo. Nors apeliantė akcentuoja, kad ieškovė galėjo anksčiau pradėti priverstinį skolos išieškojimo procesą (ir atitinkamai anksčiau sužinoti apie ginčijamą sandorį), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad teismo sprendimas gali būti įvykdytas ir skolininko gera valia, t. y. be priverstinio vykdymo, neturi pagrindo spręsti, kad ieškovė, kreipdamasi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo praėjus keturiems mėnesiams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, veikė nerūpestingai ir todėl turėtų būti laikoma praleidusia ieškinio senaties terminą. Nurodytų bylos aplinkybių kontekste apeliantės argumentai, kad ieškovė nesinaudojo viešo registro duomenimis ir nepateikė atsakovams ar įgaliotoms institucijoms jokių užklausimų, nepagrindžia, kad ieškovė apie savo teisės pažeidimą turėjo pareigą sužinoti dar anksčiau.Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo, remdamasis CK 6.66 straipsniu, dovanojimo sandorį pripažinti negaliojančiu.

Dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia

Apeliantės teigimu, vedybų sutartis, remiantis CK 3.108 straipsnio 1 dalimi, gali būti pripažinta negaliojančia tik CK 3.105 straipsnyje bei CK pirmojoje knygoje numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tuo tarpu teismas savo sprendimo šiais pagrindais negrindė.Kaip minėta, ieškovė nagrinėjamu atveju prašė pripažinti skolininko sudarytą povedybinę sutartį negaliojančia pagal CK 6.66 straipsnį, kaip pažeidžiančią ieškovės (kreditorės) teises. Toks kreditoriaus pažeistų teisių gynimo būdas teismų praktikoje pripažįstamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. 3K-3-175/2014).CK 6.154 straipsnyje numatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutuoktinių teisė sudaryti vedybų (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą) yra įtvirtinta Civilinio kodekso trečiosios knygos III dalies trečiojo skirsnio normose. Sutarties laisvės principas suponuoja, kad sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnis), nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis) bei ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą, nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutartis sąlygas (CK 3.83 straipsnio 2 dalis, 3.101 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016).Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas, ar vedybų sutartyje nustatytas atsakovų atskiro būsimo turto teisinis režimas pažeidžia kasatoriaus teises, teismas turi nustatyti, ar dėl ginčijamos sutarties sudarymo atsakovas tapo nemokus, ar faktiškai sumažėjo tiek atsakovo turto, kad likusio ar įgyjamo po sutarties sudarymo nepakanka nukreipti kreditoriaus reikalavimui patenkinti, ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014).Ieškovės teigimu, vedybų sutartyje šalims susitarus, kad po šios sutarties sudarymo kiekvieno iš sutuoktinių vardu įgyjamas turtas ir (ar) pajamos yra jų asmeninė nuosavybė, ieškovė prarado teisę išieškoti iš ½ dalies apeliantės gaunamų pajamų (darbo užmokesčio), kurios, esant bendram sutuoktinių turtui, priklausytų skolininkui.Iš byloje gautų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 26 d. (povedybinės sutarties sudarymo) iki (duomenys neskelbtini) (skolininko mirties) skolininko pajamos kas mėnesį buvo 688,06 Lt dydžio invalidumo / netekto darbingumo pensija, o jo sutuoktinės (apeliantės) kas mėnesį gaunamos vidutinės pajamos (atskaičius mokesčius) buvo 1 335 Lt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į abiejų šalių gautų pajamų dydį bei laikotarpį, kurį šalys jas gaudavo iki skolininko mirties (apie trylika mėnesių), nėra pagrindo spręsti, kad sudaryta povedybinė sutartis turėjo esminės įtakos skolininko mokumui ar kitaip pažeidė ieškovės teises, juo labiau kad po ginčijamos sutarties sudarymo ieškovė įgijo teisę išieškoti skolą iš visų skolininko gaunamų pajamų, o ne iš 1/2 dalies, kuri, esant sutuoktinių turto bendrumui, priklausytų skolininko sutuoktinei.Atsižvelgdama į ieškovės argumentą, kad ginčijamoje vedybų sutartyje nustatytu sutuoktinių turto teisiniu režimu skolininkui suteikiamos galimybės turtinę padėtį bloginti, turtą santuokoje įgyjant ne asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise, o atsakovės asmeninės nuosavybės teise, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad tokia galimybe šalys faktiškai pasinaudojo, o vien jos buvimas, nenustačius faktinio šalių nesąžiningo elgesio, nėra pagrindas laikyti sutartį pažeidžiančia ieškovės teises.Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovės pateikti argumentai nesuteikia pagrindo vedybų sutartį pripažinti negaliojančia.Dėl išdėstytų motyvų skundžiamas teismo sprendimas pakeičiamas, netenkinant ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia 2013 m. lapkričio 26 d. S. M. ir V. M. sudarytą povedybinę sutartį.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, atsakovei iš ieškovės priteisiama 30,75 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia S. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir jo sutuoktinės V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2013 m. gegužės 6 d. sudarytą dovanojimo sutartį.

Priteisti atsakovei V. M. iš ieškovės Vilniaus teritorinės darbo biržos 30,75 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.