Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Bielskės, Jūratės Jakubonienės ir Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

nuteistojo V. D. (V. D.) gynėjams advokatams Agatai Aganauskienei ir Vadimui Makušinui, nuteistajam D. K., jo gynėjui advokatui Antanui Cemnolonskui, nuteistajam E. M., jo gynėjui advokatui Vytautui Kupcikevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. D. ir E. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir V. D. paskirta galutinė dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė,

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmė,

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir jam paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. M. paskirta galutinė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. spalio 17 d. iki 2021 m. lapkričio 6 d. (20 dienų).

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą kaltu pripažintas D. K., tačiau dėl šio asmens apeliacinis skundas nepaduotas.

Nukentėjusiosios L. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jai iš D. K. ir E. M. solidariai priteista 1 843,02 Eur turtinei ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Civilinio ieškovo Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir civiliniam ieškovui iš D. K. ir E. M. solidariai priteista 2 397,63 Eur turtinei žalai atlyginti dėl suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų.

Iš D. K. ir E. M. valstybės naudai priteistos nukentėjusiosios L. K. atstovavimo išlaidos – 840,67 Eur (po 420,33 Eur iš kiekvieno).

Iš V. D. nuspręsta išieškoti 465,54 Eur, iš E. M. – 1 210,90 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl E. M. pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra neteisėta ir nepagrįsta dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamo įrodymų vertinimo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo E. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, t. y. skundžiamas nuosprendis keičiamas ir E. M. bei D. K. įvykdytas nusikaltimas iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto perkvalifikuojamas į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistojo E. M. kaltės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir šios nusikalstamos veikos kvalifikavimo

13. Baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 16 d. 18.00 val. iki 2020 m. spalio 17 d. 04.55 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), buvo sumuštas nukentėjusysis V. K., kuris 2020 m. spalio 20 d. ligoninėje mirė. Baudžiamojo proceso metu surinkti ir teisme išsamiai ištirti bei tinkamai įvertinti įrodymai patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis E. M. ranka sudavė smūgius V. K. į galvos sritį, o nuteistasis D. K. smūgiavo rankomis, kojomis bei tam tikrais daiktais į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas (taip pat ir į galvą), t. y. nukentėjusysis buvo sumuštas bendrai veikiant abiem nuteistiesiems. Nuteistasis D. K. savo kaltės neginčijo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, o nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde nesutinka, kad jo suduoti smūgiai buvo V. K. mirties priežastimi, todėl prašo jį išteisinti.

14. Pirmosios instancijos teisme E. M. paaiškino, kad išgertuvių metu tarp D. K. ir V. K. kilo konfliktas, virtęs muštynėmis. Pirmą kartą nuo D. K. suduotų smūgių į galvą V. K. sukniubo, šiek tiek pabuvo be sąmonės, tačiau atsigavo. Tuomet D. K. ir nukentėjusysis vėl susikibo, V. K. krito nugara ant grindų ir nuo tada sąmonės atgavęs nebuvo. D. K. buvo atsisėdęs ant V. K., sudavė jam kelis kartus į galvos sritį, taip pat smūgiavo ir į kūną, kojas, matė D. K. rankoje atlenkiamą peilį, kuriuo šis trenkė nukentėjusiajam į galvą. Vienu metu D. K. bandė kelti nukentėjusįjį, tačiau paleido jo kūną iš rankų ir šis laisvu kritimu krito ant grindų. Kai nukentėjusysis gulėjo be sąmonės, E. M., norėdamas pasityčioti, uždėjo jam ant galvos plastikinį kibirą ir trenkė per jį 3–4 kartus, kibiras suskilo, tada dar 3–4 kartus plaštaka trenkė gulinčiam V. K. į galvos sritį. Per ant galvos uždėtą kibirą smūgiavo ir D. K.. E. M. su liudytoju V. Š. pylė nukentėjusiajam vandenį ant nugaros, trynė kaklą, buvo nunešę jį į vonią ir pakišę jo kūną po vandens čiaupu, tačiau nukentėjusysis neatsigavo, tik tam tikrais atvejais skleidė į knarkimą panašius garsus. Tuomet jie vėl nunešė jį į kambarį, paguldė ant grindų ir toliau vartojo alkoholinius gėrimus, žiūrėjo televizorių (t. 7, b. l. 94–96, 129). Iš esmės tokius pačius parodymus nuteistasis davė ir apeliacinės instancijos teisme (t. 9, b. l. 97–98). Aplinkybes dėl nesėkmingo bandymo gaivinti nukentėjusįjį patvirtino ir liudytojas V. Š. (t. 7, b. l. 128). Nuteistasis D. K. apklausos pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad įvykio vakarą tarp jo ir V. K. kilo konfliktas, kurio priežasties neprisimena, jie susimušė, mušėsi kumščiais, po nuteistojo smūgio į galvą nukentėjusysis be sąmonės nukrito ant grindų, po ko D. K. sudavė dar keturis smūgius jam į šonus. Nuteistasis bandė kelti be sąmonės esantį nukentėjusįjį, tačiau šio kūnas išslydo jam iš rankų ir trenkėsi ant grindų. D. K. apklausiamas pripažino, kad nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas galėjo suduoti vienuolika smūgių, nurodė, kad dėl išgerto alkoholio kiekio daugelio įvykio aplinkybių neprisimena (t. 8, b. l. 37–38). Svarbu pažymėti, kad nuteistųjų smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį yra užfiksuoti byloje esančiuose vaizdo įrašuose, kadangi nuteistasis E. M. mobiliuoju telefonu tai filmavo. Iš pirmojo vaizdo įrašo matyti, kaip D. K. paima ant grindų stovintį kibirą ir juo vieną kartą suduoda gulinčiam nukentėjusiajam į pakaušio sritį. Po to perima kibirą į kitą ranką ir juo dar kartą suduoda į pakaušio sritį. Nuo smūgio kibiras iškrenta iš rankos, o D. K. spiria koja V. K. į dešinę galvos pusę, po to į galvos sritį dar suduoda vieną smūgį kumščiu. Iš antrojo vaizdo įrašo matyti, kad gulinčiam ant grindų V. K. ant galvos yra uždėtas juodos spalvos kibiras, per kurį D. K. suduoda du smūgius kumščiu. Po to per kibirą du smūgius plaštaka suduoda E. M.. Nuo antrojo smūgio kibiras suskyla į dvi dalis ir nukrenta nuo galvos. E. M. plaštaka suduoda dar du smūgius nukentėjusiajam į kairę veido pusę. Po to dar du smūgius į kairę veido pusę ir ausį suduoda D. K. (t. 3, 73–75).

15. Nepaisant to, kad iš visų prieš nukentėjusįjį atliktų smurtinių veiksmų nuteistajam E. M. yra inkriminuotas tik keturių smūgių ranka sudavimas į galvos sritį, tai nešalina jo atsakomybės dėl V. K. nužudymo. Kaip matyti iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. M 309/2020(05), V. K. mirė nuo stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, kraujosruvomis kaktos ir kairio smilkinio bei momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininės – momeninės sričių dangalu bei po minkštaisiais abiejų pusrutulių kaktinių ir momeninių sričių dangalais, galvos smegenų abiejų pusrutulių vidinių paviršių sumušimu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų kamieno strigimu ir smegenų koma (kliniškai), židininiu pūliniu plaučių uždegimu, ūminiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, septiniu šoku, dauginiu organų disfunkcijos sindromu (kliniškai), smegenų mirtimi. Specialisto išvadoje nustatyta, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko nuo galvos sužalojimų visumos (t. 4, b. l. 67–69). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, specialistas G. S. šią specialisto išvadą patvirtino ir išsamiai paaiškino, kad šiuo atveju kraujo išsiliejimas po smegenų dangalais išsivystė dėl trauminių poveikių į galvą visumos ir atriboti, kurio asmens smūgis sukėlė sunkias pasekmes, o kurio tokių pasekmių nesukėlė, nėra galimybės (t. 8, b. l. 57). Taigi, nagrinėjamu atveju neįmanoma nustatyti, kurio asmens – E. M. ar D. K. – suduoti smūgiai nukentėjusiajam į galvos sritį sąlygojo pastarojo mirtį. Bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno iš bendrininkų vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai veikė tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2011, Nr. 2K-162-895/2015, Nr. 2K-439-507/2015). Šiuo atveju du pakaltinami asmenys, bendrai suduodantys smūgius rankomis bei kojomis į nukentėjusiojo galvą ir kitas kūno vietas, neabejotinai suvokė, kad tokia veika gali sukelti pavojingus padarinius. Tokioje situacijoje dėl patirtų sužalojimų nukentėjusiajam mirus, bendrininkų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip tyčinis nužudymas.

16. Kaip matyti iš smurtinių veiksmų atlikimo eigos, pirmasis prieš nukentėjusįjį smurtavo D. K., suduodamas jam ne mažiau kaip vienuolika smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis, kojomis ir peilio rankena į galvos sritį, trankydamas nukentėjusiojo galvą į grindis, kol šis prarado sąmonę, po ko suduodamas dar keturis smūgius į galvos sritį rankomis, kojomis ir plastikiniu kibiru. Po tokių kito nuteistojo veiksmų, imdamas smurtauti pats, E. M. konkliudentiniais veiksmais neabejotinai pritarė D. K. elgesiui ir suprato bendrą panaudoto smurto įtaką nukentėjusiojo sveikatai bei gyvybei. Nors E. M. ir sudavė tik keturis smūgius (du per ant galvos uždėtą kibirą ir du tiesiogiai į veidą), visi šie smūgiai buvo būtent į galvos sritį. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir pažeidžiamiausia žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41-697/2015, Nr. 2K-231-303/2018 ir kt.). Taigi, E. M., būdamas suaugęs ir turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas nukentėjusiajam ranka į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą – gali sukelti jo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes. Nepaisant to, kad apeliantas nesiekė nužudyti nukentėjusįjį, ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, tiesiogiai matydamas intensyvų smurtą prieš jį, tai, kad nukentėjusiajam į galvą jau buvo suduotas ne vienas smūgis ir šis yra praradęs sąmonę, savo aktyviais veiksmais prisidėdamas prie D. K. veiksmų, sutiko su prieš V. K. naudojamo smurto pobūdžiu, numatė jo padarinius, suprato naudojamo smurto pavojingumą bei jo pasekmes ir nors šių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti.

17. Nors, kaip nurodo apeliantas, konflikto pradžioje E. M. ir V. Š. bandė raminti D. K. ir V. K., akivaizdu, kad šie veiksmai nebuvo efektyvūs, o vėliau E. M. ir pats prisijungė prie fizinio smurto panaudojimo prieš nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismas neneigia, kad E. M. ėmėsi tam tikrų priemonių, bandydamas gaivinti V. K., tačiau matydamas, kad nukentėjusysis sąmonės neatgauna, jokios realios pagalbos jam nesuteikė, paliko gulėti ant grindų ir su draugais toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Kad nuteistasis buvo visiškai abejingas nukentėjusiojo likimui, patvirtina ir tai, kad, galiausiai, padedamas V. Š., jis išnešė V. K. kūną iš buto į laiptinę ir paliko gulėti prie turėklų (t. 7, b. l. 95). Idėja ištempti nukentėjusįjį iš buto kilo būtent E. M., kaip matyti iš liudytojo V. Š. parodymų, apeliantas pasakė, kad jo namuose lavono nereikia (t. 7, b. l. 129), kas tik patvirtina, kad E. M. suvokė įvykio aplinkybes ir tai, kokia yra V. K. sveikatos būklė. Nors V. Š. siūlė iškviesti greitąją medicinos pagalbą, jam pasakė, kad nesikištų, ryte kaimynai eis į darbą, pamatys ir patys iškvies (t. 7, b. l. 129). Cinišką nuteistojo E. M. elgesį patvirtina ir tai, kad pastarasis filmavo savo ir D. K. smurtinius veiksmus bei siuntė šiuos vaizdo įrašus įvykyje nedalyvavusiems asmenims (D. D. (t. 2, b. l. 99–100), E. U. (t. 2, b. l. 85–86)), vaizdo įrašuose taip pat girdimi nukentėjusįjį žeminantys apelianto komentarai (t. 3, b. l. 73–75).

18. Nors nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad smūgio plaštaka (delnu) sudavimas nukentėjusiajam gali būti vertinamas kaip smūgio sudavimas kietu buku daiktu, pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas G. S. nurodė, kad plaštakos pagrindinė dalis yra kietas bukas daiktas. Apeliaciniame skunde pažymima, kad, suduodant smūgį delnu per ant galvos uždėtą kibirą, šis neleidžia delnui kontaktuoti su žmogaus galva, t. y. kibiras amortizuoja smūgį, vis dėlto, specialisto teigimu, suduodant smūgius per kibirą, yra perduodama jėga, kuri per kibirą ateina į kūną. Kibiras, atsitrenkdamas į kūną, padaro sužalojimus (t. 8, b. l. 57). Nepaisant to, kad šiuo atveju nukentėjusiojo kūne išoriškai buvo rastos tik poodinės kraujosruvos akių vokuose, yra užfiksuotos kraujosruvos minkštuosiuose audiniuose – kaktos, kairiojo smilkinio bei momens srityse, o, kaip matyti iš vaizdo įrašo, E. M. smūgius nukentėjusiajam sudavė ir į kairę galvos pusę. Apeliaciniame skunde nuteistasis gan plačiai pasisako apie tai, kokiu būdu galėjo skilti plastikinis kibiras, uždėtas V. K. ant galvos, kokį poveikį sulūžusio kibiro dalys gali padaryti žmogaus kūnui, tačiau tai nagrinėjamu atveju neturi jokios reikšmės, nustatant E. M. kaltę. Nepaisant to, ar kibiras iki tol jau buvo įskilęs, ar jis skilo kontakto su nukentėjusiojo galva metu, ar ne, akivaizdu, kad jis sulūžo po nuteistojo suduotų smūgių per jį, kas neabejotinai patvirtina šių smūgių stiprumą. Iš vaizdo įrašo matyti, kad E. M. ranka smūgiuoja pakankamai stipriai (tiek per kibirą, tiek per nukentėjusiojo galvą) – nukentėjusiojo kūnas nuo smūgių juda (t. 3, b. l. 72). Tai, kad asmuo vienoje rankoje laikė mobilųjį telefoną ir filmavo, nereiškia, kad kita ranka jis negalėjo sugeneruoti pakankamos jėgos smūgių sudavimui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistojo E. M. suduoti smūgiai nukentėjusiajam buvo pakankamai stiprūs ir reikšmingai prisidėjo prie nukentėjusiajam nustatytų galvos sužalojimų visumos.

19. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad E. M. kaltė yra pagrįsta tik Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. pM309/2020(05) ir specialisto paaiškinimais. Sprendžiant dėl apelianto kaltės, buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – kaltinamųjų ir liudytojų parodymai, vaizdo įrašuose ir specialisto išvadose užfiksuoti duomenys, specialisto paaiškinimai, kiti rašytiniai įrodymai. Nors apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas jo, nuteistojo D. K., liudytojo V. Š. parodymus, vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis atmetė, tačiau iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas jai vadovavosi. Tai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių ir įrodymų palankiai apeliantui, savaime nereiškia priimto nuosprendžio neteisėtumo ar nepagrįstumo.

20. Apeliantas abejoja Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. pM309/2020(05) patikimumu dėl to, kad ši išvada yra be tiriamosios dalies. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 90 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad specialisto išvadoje, kuri surašoma kaip atskiras dokumentas, nurodoma: specialisto asmens duomenys – vardas, pavardė, išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija; tirti objektai; naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės; specialisto nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės nusikalstamai veikai tirti ar probacijos sąlygoms individualizuoti. Prie specialisto išvados pridedama vaizdinė medžiaga. Ginčijama specialisto išvada šiuos turinio reikalavimus atitinka (t. 4, b. l. 74–75). Pirmosios instancijos teisme specialistas G. S. paaiškino, kad šioje specialisto išvadoje nėra tiriamosios dalies, nes buvo tiriamas ne kūnas ir ne biologinė medžiaga. Tiriamajai daliai gali būti prilyginama pastraipa, kurioje parašyta, kad yra „pateikta sulūžę dalys, sutepimų krauju nestebima“, tai susipažinimas su pateiktais objektais (t. 8, b. l. 57). Taigi, apeliacinės instancijos teismui abejonių Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvados Nr. pM309/2020(05) patikimumu nekyla. Svarbu pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi ne tik šia specialisto išvada, kurioje pasisakoma dėl to, kokius sužalojimus nukentėjusiajam galėjo padaryti nuosprendžio 14 punkte minėtuose vaizdo įrašuose užfiksuoti asmenys, bet ir apklausė specialistą dėl šios išvados turinio (t. 8, b. l. 57), o taip pat teisiamojo posėdžio metu peržiūrėjo šiuos vaizdo įrašus, suteikė teisę dėl šio įrodymo pasisakyti proceso dalyviams, pagarsino vaizdo įrašų apžiūros protokolą (t. 8, b. l. 37). Šios aplinkybės paneigia apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, atvirkščiai, patvirtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme įrodymų vertinimo reikalavimai pažeisti nebuvo.

21. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, svarbu pažymėti, kad nors apeliantas akcentuoja, jog jis savo smūgiais negalėjo ir nesiekė sukelti mirtinų padarinių, tačiau baudžiamojoje byloje nebuvo įmanoma nustatyti, kurie smūgiai tokius padarinius sukėlė, o E. M., matydamas itin intensyvų D. K. smurtą (smūgius rankomis, kojomis ir tam tikrais daiktais nukentėjusiajam, taip pat ir gulinčiam be sąmonės, į viršutinę kūno dalį, įskaitant galvą), prie jo savanoriškai prisidėjo, taip jam pritardamas ir taip pat smūgiuodamas į galvos sritį. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad E. M., veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė V. K., todėl jį išteisinti nėra jokio pagrindo.

22. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai gyvybė atimama asmeniui, kuris dėl fizinių ar psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip vengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apie bejėgiškumo būseną teismas sprendžia pagal konkrečias nukentėjusiojo fizinę ar psichinę būklę apibūdinančias aplinkybes. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai kaltininkas suvokia nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir ja pasinaudodamas atima gyvybę. Be to, nusikalstama veika kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir tada, kai nužudomas asmuo, tapęs bejėgiškos būklės dėl kaltininko ar jo bendrininkų panaudoto fizinio smurto ar kitokių veiksmų, jei sumanymas nužudyti kilo po to, kai nukentėjusysis tapo bejėgiškos būklės po tokio smurto ar kitokių veiksmų panaudojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2014, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-334-699/2018).

23. Kaip matyti iš nuteistojo E. M. parodymų, iš pradžių tarp D. K. ir V. K. kilo žodinis konfliktas, kuris ilgainiui virto muštynėmis. Pirmą kartą nuo D. K. smūgių nukentėjusysis sukniubo kambaryje, šiek tiek pabuvo be sąmonės, tačiau atsigavo. Vos atsigavęs, jis vėl ėmė eiti link D. K. ir jie vėl susikibo. Šįkart V. K. krito nugara ant grindų ir nuo tada sąmonės atgavęs nebuvo (t. 7, b. l. 94; t. 9, b. l. 97–98). Iš nuteistojo D. K. parodymų matyti, kad konflikto pradžioje jie su nukentėjusiuoju mušėsi kumščiais – tiek nukentėjusysis jam sudavė smūgius, tiek jis sudavė nukentėjusiajam, susitaikė, atsisėdę ant lovos kalbėjosi, tuomet vėl susimušė. Šįkart nuo D. K. smūgio V. K. krito be sąmonės ant grindų ir nebeatsikėlė (t. 8, b. l. 37; t. 9, b. l. 99). Liudytojas V. Š. nurodė, kad D. K. susipyko su V. K. – iš pradžių ėmė šaukti vienas ant kito, kilo žodinis konfliktas, vėliau susistumdė, susimušė (t. 7, b. l. 128). Taigi, iš šių parodymų visumos darytina išvada, kad pirminis konfliktas vyko abiejų asmenų iniciatyva, V. K. ne tik gynėsi nuo prieš jį atliekamų smurtinių veiksmų, bet ir pats smurtavo, kas reiškia, kad nesutarimai tarp asmenų kilo jam dar nesant bejėgiškos būklės.

24. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad iki tol, kol nukentėjusysis prarado sąmonę, t. y. tapo bejėgiškos būklės, jam buvo suduotas ne vienas smūgis į galvos sritį, taip pat tokie smūgiai jam buvo suduodami ir po sąmonės praradimo. Kaip jau minėta nuosprendžio 15 punkte, V. K. mirtis įvyko nuo galvos sužalojimų visumos (t. 4, b. l. 67–69) ir šiuo atveju atriboti, kurio asmens kuris smūgis sukėlė sunkias pasekmes, nėra galimybės. Taigi, nagrinėjamu atveju kvalifikuojant nusikalstamą veiką nėra jokio pagrindo ją skirstyti į etapą iki nukentėjusiojo sąmonės netekimo ir po jo, kadangi objektyviais duomenimis nėra galimybės pagrįsti, kuriame iš šių etapų nukentėjusiajam į galvos sritį buvo suduotas mirtinas smūgis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, V. K. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Intensyvios terapijos skyriuje mirė tik 2020 m. spalio 20 d. 4.40 val., t. y. po trijų parų nuo smurtinių veiksmų atlikimo.

25. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatuota, kad nukentėjusysis buvo nužudytas E. M. ir D. K. veikiant netiesiogine tyčia, t. y. jiems nesiekiant V. K. mirties, bet sąmoningai leidžiant tokioms pasekmėms kilti. Baudžiamojo proceso metu nenustatyta, kad nuteistųjų tyčios forma nusikalstamos veikos eigoje būtų pasikeitusi, t. y. kad jie, atsižvelgdami į nukentėjusiojo būklės pokyčius, matydami, kad jis tapo bejėgiškos būklės ir nebegali priešintis, būtų sumanę jį nužudyti. Įvertinus nuteistųjų tyčios formą (netiesioginė tyčia), nukentėjusiojo būklę smurtinių veiksmų atlikimo pradžioje (pats smurtavo), jo mirties priežastį (galvos sužalojimų visuma), baudžiamojoje byloje nėra pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistieji suvokė nukentėjusiojo bejėgišką būklę ir būtent ja pasinaudodami atėmė jam gyvybę. Taigi, nenustačius nusikaltimą kvalifikuojančio požymio – bejėgiškos būklės žmogaus nužudymo, E. M. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį.

26. BPK 320 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Nagrinėjamu atveju dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto) yra pagrindas nuosprendį švelninti ir jo neapskundusiam nuteistajam D. K.. Taigi, D. K. padaryta nusikalstama veika taip pat perkvalifikuojama iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį.

27. Perkvalifikavus nusikalstamas veikas, iš nusikalstamos veikos aprašymo yra šalinamas bejėgiškos būklės požymis ir pripažįstama, kad laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 16 d. 18.00 val. iki 2020 m. spalio 17 d. 04.55 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio per kelis kartus D. K. sudavė ne mažiau kaip vienuolika smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam V. K. į įvairias kūno vietas, padarydamas jam poodines kraujosruvas žastuose, dešinėje šlaunyje, krūtinės ląstos kairėje pusėje, odos nubrozdinimus pilvo kairėje pusėje ir krūtinės kairėje pusėje, kairės pusės 12-to šonkaulio lūžimą, be to, sudavė rankomis, kojomis, peilio rankena ne mažiau penkių smūgių nukentėjusiajam į galvos sritį, trankė jo galvą į grindis, nuo ko nukentėjusysis prarado sąmonę, toliau, tęsdami savo nusikalstamą veiką ir veikdami bendrai, D. K. sudavė nukentėjusiajam keturis smūgius rankomis, kojomis bei plastikiniu kibiru į galvos sritį, E. M. užmovė nukentėjusiajam plastikinį kibirą ant galvos bei sudavė ranka keturis smūgius į galvos sritį, D. K. sudavė ranka keturis smūgius nukentėjusiajam į galvos sritį, taip padarydami jam stiprius galvos sumušimus, pasireiškusius poodinėmis kraujosruvomis akių vokuose, kraujosruvomis kaktos ir kairio smilkinio bei momens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininės-momeninės sričių dangalu bei po minkštaisiais abiejų pusrutulių kaktiniu ir momeninių sričių dangalais, galvos smegenų abiejų pusrutulių vidinių paviršių sumušimu, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, galvos smegenų kamieno strigimu ir smegenų koma, židininiu pūliniu plaučių uždegimu, ūminiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, septiniu šoku, dauginiu organų disfunkcijos sindromu, smegenų mirtimi, dėl ko nuo galvos sužalojimų visumos nukentėjusysis VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės Intensyvios terapijos skyriuje 2020 m. spalio 20 d. 4.40 val. mirė. Tokiu būdu E. M. ir D. K. tyčia nužudė V. K..

Dėl nuteistojo V. D. kaltės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį

28. V. D. yra pripažintas kaltu dėl to, kad jis, veikdamas kartu su E. M., neteisėtai panaudojo V. S. vardu išduotą banko mokėjimo kortelę ir šios kortelės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis (PIN kodą), tokiu būdu pateikdamas melagingas žinias, kad jis yra V. S., išėmė V. S. priklausančius 300 Eur ir juos apgaule įgijo savo naudai.

29. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis V. D. neneigia panaudojęs V. S. vardu išduotą banko mokėjimo kortelę ir išėmęs iš jo banko sąskaitos 300 Eur, tačiau tvirtina nusikalstamos veikos nepadaręs, nes V. S. jam leidęs pasinaudoti šia kortele, jis tiesiog išėmęs daugiau grynųjų pinigų nei nukentėjusysis prašęs.

30. Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiojo V. S. parodymų (t. 2, b. l. 130–131), V. D. be leidimo iš striukės kišenės paėmė nukentėjusiojo banko kortelę, tačiau šis nuteistajam pasakė PIN kodą ir su juo susitarė, kad V. D. išims iš banko sąskaitos 50 Eur, už kuriuos nupirks cigarečių, maisto ir alkoholinių gėrimų, o grąžą ir banko kortelę grąžins nukentėjusiajam, tačiau nuteistasis išėjo ir negrįžo, kortelės ir pinigų negrąžino. Anot nukentėjusiojo, toks pokalbis dėl pinigų išėmimo vyko V. S. (V. S.) bute. Nuteistasis V. D. apklausos metu nurodė šiek tiek kitokias aplinkybes, t. y. kad nukentėjusysis jam pats pasiūlė paimti jo banko kortelę, pasakė PIN kodą ir paprašė išimti grynųjų pinigų bei nupirkti maisto ir cigarečių. Nuteistojo teigimu, visa tai vyko jiems bare vartojant alkoholinius gėrimus. V. D. pripažino, kad V. S. nekonkretizavo, kokią pinigų sumą išimti iš banko sąskaitos, jis pats nusprendė išimti 300 Eur, iš kurių sumokėjo barmenei skolą už suvartotus alkoholinius gėrimus – apie 50 Eur, 50 Eur padavė V. S., iš likusių 200 Eur dar nupirko alkoholinių gėrimų bare, 20 Eur davė E. M., apmokėjo už taksi. Kad iš banko sąskaitos išėmė 300 Eur, V. D. nukentėjusiajam nesakė, banko kortelės jam neatidavė. Vėliau per 3–4 dienas nuteistasis su V. S. ir V. S. išleido likusius nukentėjusiojo pinigus maistui, alkoholiniams gėrimams ir cigaretėms (t. 7, b. l. 96–97). Kartu su V. D. pinigų išimti ėjęs nuteistasis E. M. patvirtino, kad visa tai vyko jiems esant bare, tačiau pastarasis nematė, kai V. S. padavė V. D. banko kortelę, kai jie ėjo prie bankomato, V. D. kortelę jau turėjo, žinojo PIN kodą. E. M. taip pat nurodė, kad iš išimtų 300 Eur visi valgė ir gėrė, V. D. jam davė 20 Eur, taip pat apmokėjo skolas bare (t. 7, b. l. 94). Kartu tuo metu bare buvęs liudytojas V. S. patvirtino, kad nukentėjusysis prašė išimti pinigus iš jo banko sąskaitos ar nupirkti maisto, bet liudytojas nematė, kam jis padavė banko mokėjimo kortelę (t. 7, b. l. 191).

31. Nors nukentėjusiojo V. S. ir nuteistojo V. D. parodymai dėl mokėjimo kortelės perdavimo vietos ir aplinkybių skiriasi, o nuteistasis E. M. ir liudytojas V. S. tvirtina perdavimo momento nematę, tačiau visų dėl šios nusikalstamos veikos apklaustų asmenų, taip pat ir nukentėjusiojo, parodymai dėl V. S. prašymo išimti pinigus sutampa. Kaip matyti iš formuojamos teismų praktikos šios kategorijos bylose, neteisėtas svetimos mokėjimo priemonės panaudojimas, kai tai daroma be teisėto naudotojo sutikimo ir (ar) pažeidžiant jo teises ir interesus, nors ir šiam savo valia perdavus visus prisijungimo duomenis, kortelę, PIN kodą, nustačius visus būtinus nusikalstamos veikos sudėties požymius, užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 215 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-336/2014, Nr. 2K-555-788/2015, Nr. 2K-44-788/2019 ir kt.). Nagrinėjamu atveju iš nukentėjusiojo parodymų turinio matyti, su kuo sutinka ir apeliantas, kad V. S. iš banko sąskaitos išimti beveik visus ten buvusius pinigus, t. y. 300 Eur, neprašė, išimti tokią sumą nusprendė pats V. D.. Negana to, apie šį faktą jis nukentėjusiojo neinformavo. Nors nuteistieji nurodė, kad šie pinigai buvo leidžiami ir bendroms reikmėms (alkoholiniams gėrimams, maistui, cigaretėms), tačiau baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad tai buvo daroma pinigų savininko, t. y. V. S., leidimu ar sutikimu, nei vienas apklaustas asmuo, išskyrus V. D., nepatvirtino matę, kaip V. D. nukentėjusiajam padavė 50 Eur, ar girdėję, kaip nukentėjusysis leido iš jam priklausančių pinigų apmokėti bare susidariusią skolą, sumokėti už taksi paslaugas ar duoti pinigų E. M.. Visus šiuos sprendimus, kaip išleisti svetimus pinigus, be jų savininko žinios ir sutikimo, priėmė V. D., t. y. jis elgėsi su šiuo turtu kaip su nuosavu. Taigi, visi bylos duomenys patvirtina, kad V. S. nebuvo davęs nei V. D., nei E. M. sutikimo išimti iš banko sąskaitos 300 Eur ir leisti juos savo nuožiūra, kas reiškia, kad tokie savavališki nuteistojo veiksmai buvo neteisėti. Akivaizdu, kad V. D. šioje situacijoje pasinaudojo nukentėjusiojo pasitikėjimu ir, leidęs jam suprasti, kad jis naudos mokėjimo kortelę tik nukentėjusiojo prašymui įvykdyti, iš tiesų be jo žinios, pasinaudodamas jo vardu, pateikdamas bankui melagingas žinias, kad jis yra V. S., neteisėtai atliko dvi finansines operacijas, iš kurių viena buvo grynųjų pinigų – 300 Eur – išėmimas. Tokiais veiksmais V. D., veikdamas su E. M., apgaule savo naudai įgijo svetimą, V. S. priklausantį turtą – 300 Eur. Apelianto teiginiai apie nukentėjusiojo jam suteiktą įgaliojimą panaudoti mokėjimo priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis yra teisiškai nepagrįsti, nes, kaip matyti iš aptartų duomenų visumos, nuteistasis peržengė nukentėjusiojo sutikimo ribas ir veikė priešingai jo interesams, dėl ko pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 215 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas, inicijuojant ar atliekant didesnės kaip 3 MGL dydžio sumos finansinę operaciją, kvalifikuojamas pagal BK 182 ir 215 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sutaptį, todėl V. D. pagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

32. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 214 straipsnio 1 dalį numatyta, be kita ko, tam, kas neteisėtai perdavė vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių ar jų naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Nors nuteistasis V. D. apeliaciniu skundu prašo jį dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti, tačiau nenurodo jokių argumentų tokiam savo prašymui pagrįsti. V. D. apklausos metu pripažino, kad V. S. vardu išduotos banko mokėjimo kortelės jos savininkui negrąžino, o šią kortelę savavališkai perdavė E. M. (t. 7, b. l. 96). E. M. taip pat pripažino, kad V. D. jam perdavė V. S. banko mokėjimo kortelę ir pasakė PIN kodą (t. 7, b. l. 94). Nukentėjusysis V. S. nurodė, kad E. M. iš jo kortelės neėmė, po to, kai kortelę paėmė V. D., ji jam grąžinta nebuvo, nuėjo į banką, kortelę užblokavo ir išsiėmė naują (t. 2, b. l. 130–131). V. S. vardu išduota AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausanti banko mokėjimo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) buvo rasta E. M. gyvenamojoje vietoje (t. 1, b. l. 31–62). Taigi, baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad V. D. neteisėtai perdavė E. M. svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – AB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. S. vardu, bei elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis (PIN kodą), nustatyta tvarka reikalingus finansinei operacijai inicijuoti ir atlikti, todėl yra pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmių

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes. Perkvalifikavus nuteistųjų E. M. ir D. K. padarytas nusikalstamas veikas iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį, šiems nuteistiesiems turi būti iš naujo skiriamos bausmės.

34. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

35. D. K. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimas yra smurtinio pobūdžio, padarytas veikiant bendrai su kitu asmeniu, sukėlė neatkuriamą žalą – žmogaus mirtį. Nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia ir yra baigta. D. K. vaidmuo nusikalstamos veikos darymo metu buvo aktyvus, jis intensyviai smurtavo ir kitaip tyčiojosi iš nukentėjusiojo. Iki šio nusikaltimo padarymo D. K. Lietuvos Respublikoje buvo teistas tris kartus, taip pat ir už smurtinių nusikaltimų padarymą, po nusikaltimo padarymo nuteistas dar vieną kartą, teistas ir Didžiojoje Britanijoje, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas (t. 6, b. l. 19–24), baustas administracine tvarka (t. 6, b. l. 16–18), iki sulaikymo niekur nedirbo (t. 6, b. l. 7), vedęs, turi nepilnametį sūnų (t 6, b. l. 5). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui bei būdamas recidyvistas. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė D. K. skirti sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį atitinkančią bausmę. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ta pačia bausmių skyrimo taisykle, D. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį taip pat skiria laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

36. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam D. K. paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, subendrino su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 24 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu, D. K. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtos ir neatliktos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės dalimi, kurios vykdymas buvo atidėtas vienerių metų terminui. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad po šių nuosprendžių priėmimo D. K. Panevėžio apygardos teismo 2022 m. sausio 27 d. nuosprendžiu buvo dar kartą nuteistas pagal BK 258 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta trisdešimties parų arešto bausmė (nuosprendis įsiteisėjo 2022 m. vasario 19 d.), kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimis, taip pat buvo subendrinta su tuo pačiu Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. spalio 24 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu, paskirta bausme. Akivaizdu, kad esant tokiai situacijai pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje D. K. paskirtą bausmę turėjo bendrinti su paskutiniuoju – Panevėžio apygardos teismo 2022 m. sausio 27 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausme, tačiau to nepadarė. Siekiant nepabloginti nuteistojo D. K. teisinės padėties ir neatimti iš jo galimybės apskųsti teismo sprendimą dėl bausmių bendrinimo, apeliacinės instancijos teismas nuteistajam šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės nebendrina, palikdamas šį klausimą spręsti nuosprendį priėmusiam teismui BPK 362 straipsnio tvarka.

37. E. M. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimas yra smurtinio pobūdžio, padarytas veikiant bendrai su kitu asmeniu, sukėlė neatkuriamą žalą – žmogaus mirtį. Nusikalstama veika padaryta netiesiogine tyčia ir yra baigta. E. M. vaidmuo nusikalstamos veikos darymo metu buvo ne toks aktyvus kaip bendrininko D. K., vis dėlto, jis taip pat smūgiavo nukentėjusiajam į galvos sritį ir tyčiojosi iš pastarojo. Be šio nusikaltimo padarymo, E. M. padarė dar dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), ir vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Iki šių nusikaltimų padarymo E. M. buvo vieną kartą teistas, tačiau teistumas išnykęs (t. 5, b. l. 88–91), baustas administracine tvarka (t. 5, b. l. 83–87), dirba (t. 5, b. l. 77), yra įgijęs plytelių klojėjo ir lengvųjų automobilių kėbulo taisytojo kvalifikacijas (t. 8, b. l. 32–35), nevedęs (t. 5, b. l. 75). Nuteistasis daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos pirmininkės (t. 8, b. l. 31) ir darbdavio (t. 5, b. l. 78) charakterizuojamas teigiamai. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino ir gailisi padaręs nusikalstamas veikas (iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad E. M. pripažįsta sudavęs smūgius nukentėjusiajam, tačiau savo kaltės jį nužudžius nepripažįsta), ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė E. M. už nužudymą skirti laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią sankcijoje numatytos bausmės minimalų dydį. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ta pačia bausmių skyrimo taisykle, E. M. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį taip pat skiria sankcijoje numatytos bausmės minimalų dydį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę.

Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų

38. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

39. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš V. D. valstybės naudai priteistinos 320 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos, kurią teikė advokatė Jolanta Teresė Litvinskienė, išlaidos.

40. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės, t. y. apeliaciniame procese būtinas gynėjo dalyvavimas. Apeliacinės instancijos teismui neturint duomenų, kad nuteistasis V. D. būtų sudaręs teisinių paslaugų teikimo sutartį su pasirinktu gynėju, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja advokatė J. T. Litvinskienė (t. 9, b. l. 7). Į 2022 m. rugsėjo 15 d. vykusį teismo posėdį atvyko nuteistojo V. D. pasirinktas gynėjas advokatas Vadimas Makušinas, todėl advokatė J. T. Litvinskienė buvo atleista nuo tolesnio dalyvavimo baudžiamosios bylos nagrinėjime (t. 9, b. l. 16–19). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju advokatė J. T. Litvinskienė teisinės pagalbos nuteistajam V. D. neteikė ir teismo posėdžiuose nedalyvavo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šios Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

41. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba taip pat pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš V. D. valstybės naudai priteistinos 153,33 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos, kurią teikė advokatė Agata Aganauskienė, išlaidos.

42. Apeliacinės instancijos teismui turint duomenų, kad nuteistasis V. D. nutraukė teisinių paslaugų teikimo sutartį su pasirinktu gynėju (advokatu V. Makušinu) (t. 9, b. l. 71), vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 17 d. nutartimi nuteistajam buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta gynėja advokatė A. Aganauskienė (t. 9, b. l. 87). Nors BPK 106 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, vis dėlto, kiekvienu tokiu atveju turi būti įvertinta nuteistojo turtinė padėtis. Bylos duomenimis, V. D. niekur nedirba, turto neturi, nuolatinės gyvenamosios vietos neturi, gyvena pas draugus, nuosprendžiui įsiteisėjus, turės atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Be to, baudžiamojoje byloje įrodymų tyrimas buvo atliekamas ir nuteistajam gynėja advokatė A. Aganauskienė paskirta, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad šių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas.

43. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš D. K. valstybės naudai priteistinos 498,73 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos, kurias sudaro advokato užmokestis.

44. Nuteistasis D. K. apeliacinio skundo dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gegužės 23 d. nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo nebuvo padavęs. Lietuvos apeliacinis teismas 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atnaujino įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje, siekiant papildomai apklausti nuteistuosius bei, prireikus, įvykdyti BPK 255–256 straipsniuose nurodytus reikalavimus. Vadovaujantis BPK 322 straipsnio 1 dalimi, nuteistajam D. K. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas advokatas Antanas Cemnolonskas, nuteistasis buvo pristatytas į teismo posėdį ir apklaustas. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis D. K. baudžiamojo proceso apeliacine tvarka neinicijavo, gynėjas jam buvo paskirtas, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gegužės 23 d. nuosprendį pakeisti.

E. M. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti E. M. septynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, E. M. Panevėžio apygardos teismo 2022 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes ir šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą septynerių metų laisvės atėmimo bausmę.

D. K. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti D. K. vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmę.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistųjų V. D. (V. D.) ir D. K. nepriteisti.