Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-341-983/2026

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2026-01-26
Bylos Nr.: eI3-341-983/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01160-2024-9
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
Pareiškėjas: L. K.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Advokatai: Gediminas Valantiejus

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-341-983/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01160-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6.3; 12.7; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. sausio 26 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Gediminui Valantiejui,atsakovės atstovui Tomui Baranauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas L. K. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, VMI) 2024 m. vasario 26 d. sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.31-08) 491-63 (toliau – ir Sprendimas). Taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, kad Sprendimu buvo nuspręsta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nustatyta tvarka išieškoti iš mokesčių mokėtojo 103 903,08 Eur sumą. Be to, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo, atsakovė taip pat buvo priėmusi analogišką 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. RNA-28370 „Dėl pateikto prašymo/L. K.“ ir 2023 m. spalio 10 d. nurodymą Nr. (23.31-08) 467-209177 išieškoti iš mokesčių mokėtojo 104 984,30 Eur dydžio sumą pagal kitos ES valstybės narės (Vokietijos) kompetentingos institucijos prašymus. Minėti administraciniai sprendimai yra apskųsti Regionų administraciniam teismui. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl atsakovė priėmė du skirtingus sprendimus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo pagal Vokietijos institucijos prašymus.

Pareiškėjas 2024 m. kovo 20 d. VMI pateikė paklausimą, kuriuo prašė plačiau paaiškinti ginčijamo Sprendimo turinį, tačiau atsakovė iki 2024 m. kovo 26 d. nepateikė jokio atsakymo.

VMI priimtas ginčijamas Sprendimas neturi jokių jį paaiškinančių priedų, prie jo nebuvo pridėta jokių kitų dokumentų, pareiškėjui ir jo atstovui nėra aiškus ginčijamame Sprendime nurodytų dokumentų – Vokietijos mokesčių administracijos pateikto 2021 m. gruodžio 31 d. prašymo vykdyti reikalavimą Nr. 2021-2766-001 ir 2021 m. gruodžio 31 d. Suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybė je narėje, į kurią kreipiamasi, Nr. RR - DE_LT_21101982021_rrrrrrrrrrrr_20211230_c_RR, turinys, nes šie dokumentai ar bent jų išrašai kartu su Sprendimu pateikti nebuvo. Iš Sprendimo neįmanoma suprasti kokiu tikslu ir dėl ko jis iš viso buvo priimtas, kadangi atsakovė šiai dienai (iki ginčijamo Sprendimo priėmimo) jau aktyviai vykdo mokestinės nepriemokos išieškojimus pagal Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymus ir tai jau yra realizuojama VMI 2023 m. rugsėjo 28 d. sprendimu.

Pareiškėjui nėra žinoma kokiu pagrindu iš jo Sprendimu VMI dar papildomai nusprendė išieškoti 103 903,08 Eur sumą. Šiuo atveju susidaro situacija, jog priėmus antrą Sprendimą, bendra iš jo išieškotina mokestinės nepriemokos suma viršija 200 000 Eur. Taigi, iš esmės atsakovė, tą pačią mokestinę nepriemoką, susidariusią Vokietijos Federacinėje Respublikoje, išieško du kartus. Pareiškėjas niekada nėra gavęs jokių užsienio ES valstybės narės – Vokietijos – mokesčių administratoriaus sprendimų ar pranešimų, kuriuose būtų nurodytos tokios mokestinės nepriemokos skolos sumos (kurių dydis viršija 200 000 Eur).

Tvirtina, jog ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų motyvavimo reikalavimų. Jame nepaaiškinta kokios aplinkybės sąlygojo šio papildomo Sprendimo priėmimą, jei dar 2023 m. rugsėjo – spalio mėn. mokestinė nepriemoka pagal Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymą iš pareiškėjo jau buvo pradėta išieškoti visiškai kitais VMI sprendimais bei nurodymais. Šiuo atveju, neįmanoma suprasti koks yra Sprendimo santykis su anksčiau Inspekcijos priimtais sprendimais, kokia iš viso yra išieškotina mokestinės nepriemokos suma, ar ji su kitais sprendimais sumuojasi.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas advokatas prašė skundą tenkinti. Papildomai nurodė, kad atsakovė nepasisakė dėl vykdymo senaties terminų, kurie pareiškėjo vertinimu yra suėję, taip pat neišsireikalavo duomenų, kurių pagrindu atsirado nepriemoka.

Atsiliepimas

Atsakovė atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – ir Įstatymas, SPMĮ)10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija, vykdydama prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą, atlieka jos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas procedūras, kurias taiko tiesioginiams asmenų įsiskolinimams išieškoti. Jeigu Lietuvos Respublikos institucija mano, kad tokie pat arba panašūs reikalavimai Lietuvos Respublikoje nevykdomi, ji taiko Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme mokesčių išieškojimui nustatytas procedūras.

VMI gavusi užsienio valstybės prašymą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, neturi teisės nevykdyti išieškojimo ar reikalauti kokių nors papildomų reikalavimo pagrįstumą įrodančių dokumentų. Priimdama prašymą patikrino suvienodinto dokumento atitiktį Įstatymo 10 straipsnio reikalavimams ir nenustačius trūkumų, priėmė suvienodintą dokumentą vykdymui.

Šalies argumentai

Nors pareiškėjas skunde nurodo, jog jam nebuvo pateikti su Sprendimu susiję dokumentai, tačiau jie buvo pateikti dar iki Sprendimo priėmimo, kartu su VMI 2022 m. sausio 31 d. raštu Nr. RNA-3418, todėl priimant Sprendimą pakartotinai jų teikti nebuvo jokio teisinio pagrindo. Šie dokumentai yra pateikti ir pareiškėjo minimoje administracinėje byloje, kurioje yra ginčijamas 2023 m. spalio 10 d. nurodymas.

Teigia, jog iš pareiškėjo ta pati suma nėra išieškoma du kartus, ką patvirtinta ir Mokesčių apskaitos informacinės sistemos išrašas, kuriame nurodoma pareiškėjo skola. VMI 2023 m. spalio 10 d. nurodymu yra išieškoma tik iš banko sąskaitų, kas aiškiai nurodyta ir pačiame nurodyme. Tačiau Sprendimu išieškojimas yra nukreipiamas į visą pareiškėjo turtą ir šį išieškojimą vykdys antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka, t. y. Sprendimu išplečiama turto, į kurį nukreipiamas išieškoti, apimtis, o ne didinama išieškoma suma. Šiuo atveju, MAĮ 106 straipsnio 1 dalis suteikia VMI teisę skolą išieškoti tiek duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų), tiek priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti, remdamasis atsilepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Inspekcijos 2024 m. vasario 26 d. sprendimo išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.31-08) 491-63 teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog VMI 2011 m. gruodžio 7 d. buvo gautas Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo tarnybos prašymas išieškoti iš pareiškėjo 16 444,11 Eur nesumokėtų mokesčių ir delspinigių skolą. Įsiskolinimui pagal šį prašymą vykdyti 2012 m. sausio 3 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (23.25-08)-328-703 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, kuris pareiškėjui buvo įteiktas pasirašytinai.

Mokestinės nepriemokos nesumokėjus, sprendimas 2012 m. gegužės 2 d. perduotas vykdyti antstolei Redai Stašenienei. Išieškotos sumos yra pervestos užsienio valstybei. Pagal užsienio valstybės gautą informaciją, skola sumažinta dėl bendraskolininko atliktų mokėjimų. Antstolei pateiktas vykdymui 2023 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. (23.31-08) 491-299 pakeisti sprendimą (keičiamas 2012 m. sausio 3 d. sprendimas Nr. (23.25-08)-328-703 išieškoti 65,56 Eur ir pagal sprendimą likusi išieškoti suma sudaro 65,56 Eur.

VMI 2022 m. sausio 3 d. gautas Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos institucijos prašymas išieškoti iš pareiškėjo 102 777,78 Eur nesumokėtų mokesčių ir delspinigių skolą. Suvienodintas dokumentas Nr. DE_LT_21101982021_2021x2766x001_20220103_c_RR pateiktas vadovaujantis Tarybos Direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – ir Direktyva) 10 straipsniu dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis.

Pagal Vokietijos institucijos prašymą išieškoti iš pareiškėjo 2022 m. sausio 2 d. buvo gauta informacija apie priskaičiuotus 65 734 Eur delspinigius.

Pareiškėjas 2023 m. liepos 20 d. raštu RNA-22032 informuotas apie priskaičiuotą delspinigių sumą, pateiktas institucijos suvienodintas pranešimas bei 2023 m. birželio 26 d. dokumentų Nr. DE_LT_23051752023 kopijos.

VMI 2022 m. vasario 8 d. gavo Institucijos surinkimo tarnybos prašymą stabdyti bet kokius veiksmus dėl pareiškėjo gauto skundo. Išieškojimas iš pareiškėjo nebuvo pradėtas.

Vokietijos institucija 2023 m. rugsėjo 4 d. pateikė VMI prašymą atnaujinti išieškojimo vykdymo veiksmus, nes užginčijimas pareiškėjui nebuvo palankus pagal kompetentingos institucijos sprendimą.

VMI 2023 m. spalio 10 d. priėmė nurodymą nurašyti 104 984,30 Eur mokestinę nepriemoką, iš jų 2 206,52 Eur delspinigių, iš pareiškėjo sąskaitų, pritaikant neišieškomą sumą, atitinkančią minimalių vartojimo poreikių dydį bei kurią kiekvieną mėnesį pareiškėjas gali naudoti asmeninėms reikmės ir per piniginių lėšų apribojimo informacinę sistemą perdavė vykdyti bankams. Pagal Nurodymą iš banko sąskaitų 8230 įmokos kodu buvo išieškota: 2023 m. spalio 12 d. - 563,93 Eur; 2023 m. lapkričio 20 d. - 142,10 Eur; 2023 m. gruodžio 6 d. - 129,93 Eur; 2023 m. gruodžio 7 d. - 3,21 Eur; 2024 m. vasario 6 d. - 241,46 Eur; 2024 m. vasario 7 d. - 0,59 Eur; 2024 m. kovo 6 d. - 142,98 Eur; 2024 m. kovo 7 d. - 7,96 Eur; Viso: 1 232,16 Eur.

Nepavykus visos mokestinės nepriemokos nurašyti iš sąskaitų, vadovaujantis MAĮ nustatyta tvarka, 2024 m. vasario 26 d. buvo priimtas sprendimas Nr. (23.31-08) 491-63 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą dėl 103 903,08 Eur, iš jų 1 125,30 Eur delspinigių, kurį CPK nustatyta tvarka vykdo antstoliai.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2023 m. spalio 10 d. nurodymu kreipėsi į teismą. Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, jog Regionų administracinis teismas 2024 m. lapkričio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3128-342/2024 pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1296-442/2025 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė. Nutartyje konstatavo, kad VMI 2024 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-99394 nusprendė pripažinti netekusiu galios VMI 2023 m. spalio 10 d. nurodymą Nr. (23.31-08) 467-209177 nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Atsakovui pripažinus netekusiu galios ginčijamą Nurodymą išnyko ginčo dalykas. Todėl tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Nurodymo panaikinimo nėra pagrindo.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu kreipėsi į Regionų administracinį teismą.

2010 m. kovo 16 d. Tarybos Direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis preambulėje nurodyta, kad suvienodinto dokumento, naudotino valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vykdymo priemonėms, priėmimas, suvienodintos standartinės formos, skirtos pranešimui apie su reikalavimu susijusius dokumentus ir sprendimus, patvirtinimas turėtų išspręsti kitoje valstybėje narėje parengtų dokumentų pripažinimo ir vertimo problemas.

Pagal Direktyvą Nr. 2010/24/ES įgyvendinančio Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje.

Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – ir SPMĮ) 10 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Suvienodintame dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, turi būti ši informacija: 1) dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, turinys: reikalavimo aprašymas, laikotarpis, kurį apima reikalavimas, išieškotina bendra suma (pagrindinė suma, delspinigiai ir kita), vykdymo procesui svarbios datos, pirminio dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą, indentifikavimui svarbi informacija; 2) skolininko vardas, pavardė (pavadinimas) ir kiti skolininko asmeniui nustatyti svarbūs duomenys; 3) įstaigos, atsakingos už reikalavimo nustatymą, arba įstaigos, kurioje galima gauti daugiau informacijos apie reikalavimą arba galimybes ginčyti mokėjimo prievolę, pavadinimas, adresas ir kiti duomenys ryšiams palaikyti.

Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, išskyrus atvejus, jeigu: 1) akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto; 2) taikant išieškojimo vykdymo procedūras, prašančiosios institucijos valstybėje narėje atsirastų neproporcingai didelių sąnaudų. Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog prašančioji institucija gali pridėti kitus prašančiosios institucijos valstybėje narėje išduotus su reikalavimu susijusius dokumentus, o gavusi svarbios informacijos apie dalyką, dėl kurio pateiktas prašymas vykdyti išieškojimą, nedelsdama šią informaciją perduoda Lietuvos Respublikos institucijai. Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog Suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje.

Taigi, Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje, privalo jį vykdyti, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą, Lietuvos Respublikos institucija neturi nei pareigos, nei teisės kaip nors pripažinti, papildyti ar pakeisti suvienodintą dokumentą. Todėl, Lietuvos Respublikos institucija, gavusi kitos Europos Sąjungos valstybės narės prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, negali vertinti suvienodinto dokumento pagrįstumo, reikalauti pateikti papildomus dokumentus, kurie pagal Tarybos direktyvą 2010/24/ES tik gali būti pridedami prie prašymo vykdyti reikalavimą, tačiau neprivalo būti pridedami (žr., pvz., 2017 m. gruodžio 6 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-1382-438/2017).

Taigi, atsižvelgus į paminėtą teisinį reglamentavimą ir LVAT praktiką, VMI, gavusi užsienio valstybės prašymą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, neturi teisės nevykdyti išieškojimo ar reikalauti kokių nors papildomų reikalavimo pagrįstumą įrodančių dokumentų. Įvertinus tai, atmetamas kaip nepagrįstas pareiškėjo atstovo argumentas, jog VMI privalėjo išsireikalauti duomenis, kurių pagrindu atsirado nepriemoka.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog Inspekcija jau 2023 m. spalio 10 d. nurodymu vykdo mokestinės nepriemokos išieškojimą dėl 104 984,30 Eur, todėl lieka neaišku, kokiu pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriuo nurodyta išieškoti dar 103 903,08 Eur. Pasak pareiškėjo, susidaro situacija, jog priėmus Sprendimą, bendra iš jo išieškotina mokestinės nepriemokos suma viršija 200 000 Eur.

Teismas, visų pirma pažymi, jog vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, viena iš mokesčių administratoriaus teisių yra priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Pagal MAĮ 106 straipsnį mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma: duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų). Šis nurodymas vykdomas šio Įstatymo 63 straipsnyje nustatyta tvarka (MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktas); pateikiant laiduotojui arba garantui reikalavimą įvykdyti mokesčių mokėtojo prievolę ir už mokesčių mokėtoją sumokėti mokestinę nepriemoką (jeigu mokestinės prievolės įvykdymas užtikrintas laidavimu arba garantija) (MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 2 punktas); duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš laiduotojo arba garanto sąskaitos (sąskaitų), jeigu laiduotojas arba garantas nevykdo šio straipsnio 2 punkto reikalavimo. Šis nurodymas vykdomas šio Įstatymo 63 straipsnyje nustatyta tvarka (MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 3 punktas); priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas); priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos, užtikrintos priverstine hipoteka (įkeitimu), išieškojimo iš įkeisto turto. Šis sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 ir 106 straipsnio 1 punkto pagrindu, 2023 m. spalio 10 d. priėmė nurodymą Nr. (23.31?08) 467?209177 nurašyti 102 777,78 Eur mokestinę nepriemoką, iš jų 2 206,52 Eur delspinigių, iš pareiškėjo sąskaitų, ir per piniginių lėšų apribojimo informacinę sistemą perdavė ją vykdyti bankams. Kaip matyti, mokesčių administratorius nustatė, jog pagal 2023 m. spalio 10 d. nurodymą iš pareiškėjo banko sąskaitų 8230 įmokos kodu buvo išieškota: 2023 m. spalio 12 d. - 563,93 Eur; 2023 m. lapkričio 20 d. - 142,10 Eur; 2023 m. gruodžio 6 d. - 129,93 Eur; 2023 m. gruodžio 7 d. - 3,21 Eur; 2024 m. vasario 6 d. - 241,46 Eur; 2024 m. vasario 7 d. - 0,59 Eur; 2024 m. kovo 6 d. - 142,98 Eur; 2024 m. kovo 7 d. - 7,96 Eur; Viso: 1 232,16 Eur suma.

Tačiau nepavykus visos susidariusios mokestinės nepriemokos nurašyti iš pareiškėjo sąskaitų, VMI, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 3 punktu, Direktyva bei užsienio valstybės Vokietijos mokesčių administracijos pateiktu 2021 m. gruodžio 31 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. 2021-2766-001 ir 2021 m. gruodžio 31 d. Suvienodintu dokumentu, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, Nr. RR- DE_LT_21101982021_rrrrrrrrrrrr_20211230_c_RR, nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 103 903,08 Eur sumą, iš kurios 1 125,30 Eur sudaro delspinigiai, ir kurį CPK nustatyta tvarka vykdo antstoliai.

Pateikti duomenys byloje patvirtina, jog pareiškėjas neįvykdė jo atžvilgiu taikytinų mokestinių prievolių, todėl pirma VMI priėmė nurodymą nurašyti mokestines nepriemokas iš pareiškėjo sąskaitų, ir nepavykus nurašyti nepriemokos tokiu būdu, priėmė ginčijamą Sprendimą išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą dėl 103903,08 Eur, iš jų 1125,30 Eur delspinigių, išieškoti iš turto, kurį CPK nustatyta tvarka vykdo antstoliai.

Taigi, nors pareiškėjas skunde nurodo, jog priėmus ginčijamą Sprendimą susidaro situacija, kad iš jo išieškotina mokestinės nepriemokos suma viršija 200 000 Eur, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas tik po to, kai nepavyko nurašyti mokestinės nepriemokos iš pareiškėjo sąskaitų pagal ankstesnį nurodymą. Be to, kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1296-442/2025 konstatavo, kad VMI 2024 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. (23.31-08) 467-99394 nusprendė pripažinti netekusiu galios VMI 2023 m. spalio 10 d. nurodymą Nr. (23.31-08) 467-209177 nurašyti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog mokestinė nepriemoka buvo išieškoma du kartus už tą pačią skolą, nes Sprendimu buvo pritaikytas išieškojimo, o ne nurašymo būdas, likusiai nepriemokos daliai. Kitaip tariant, ginčijamu Sprendimu nėra siekiama atskirų sumų sumuoti, o šiuo atveju tik išplečiamas išieškojimo mastas, nukreipiant jį į visą pareiškėjo turtą ir pavedant jo vykdymą vykdyti antstoliams CPK nustatyta tvarka.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog nėra aiškus ir suprantamas Sprendime nurodytų dokumentų – Vokietijos mokesčių administracijos pateikto 2021 m. gruodžio 31 d. prašymo vykdyti reikalavimą Nr. 2021-2766-001 ir 2021 m. gruodžio 31 d. Suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, Nr. RR - DE_LT_21101982021_rrrrrrrrrrrr_20211230_c_RR, turinys, nes šie dokumentai ar bent jų išrašai kartu su Sprendimu pateikti nebuvo. Tačiau teismas su tokiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas dar 2022 m. sausio 19 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu Nr. GVLEX/2022-03 nurodyti susidariusias mokestinių nepriemokų sumas bei pateikti su nepriemokų išieškojimu susijusius dokumentus. Kaip matyti, VMI 2022 m. sausio 31 d. raštu Nr. RNA-3418 informavo apie pareiškėjo susidariusį įsiskolinimą bei kartu pateikė 2011 m. Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo tarnybos pranešimą apie įsiskolinimą, 2012 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-328-9 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą, Vokietijos mokesčių surinkimo tarnybos prašymas vykdyti reikalavimą bei 2021 m. gruodžio 31 d. suvienodintas dokumento Nr. DE_21101982021_20211229_UIPE_1, kuriuo leidžiama vykdyti reikalavimą valstybėje narėje.

Be to, šie dokumentai buvo pateikti Regionų administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. eI3-3128-342/2024, kurioje buvo ginčijamas 2023 m. spalio 10 d. nurodymas, o tai papildomai patvirtina, jog pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su Sprendime nurodytais dokumentais ir jų turiniu.

Taigi, tai reiškia, kad pareiškėjui su Sprendimu susiję dokumentai buvo pateikti dar 2022 m., todėl jo argumentas, jog Sprendime nurodytų dokumentų turinys nėra aiškus ar suprantamas, laikytinas nepagrįstu. Kitaip tariant, pareiškėjui buvo suteikta galimybė susipažinti su Sprendime nurodytais dokumentais.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Vokietijos institucijos 2021 m. gruodžio 31 d. prašyme vykdyti reikalavimą buvo nurodyta, kad dėl reikalavimo yra išduotas dokumentas, leidžiantis vykdymą prašančioje valstybėje ir kad reikalavimas nėra užginčytas. Pagal SPMĮ 10 straipsnio 1 dalį, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Šių dokumentų gavimas laikytinas pakankamu pagrindu vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo, todėl VMI pradėjo išieškojimo veiksmus iš pareiškėjo pagrįstai.

Nagrinėjamu atveju, VMI pateiktame prašyme vykdyti ir Suvienodintame dokumente nurodytas reikalavimo pobūdis (akcizo mokestis), jo apimtis, įstaiga, atsakinga už mokestinio reikalavimo apskaičiavimą (Hauptzollamt Itzehoes), prašymą teikianti institucija ir jos kontaktiniai duomenys (duomenys neskelbtini), duomenys apie reikalavimą ( reikalavimo pobūdis – akcizai, mokesčio/muito pavadinimas – Tabakstauer), data – 20/11/2010, reikalavimo nustatymo data – 10/02/2011, data, nuo kurios leidžiamas išieškojimo vykdymas – 04/10/2021 ir kt.), pateiktų dokumentų apskundimo tvarka, delspinigių skaičiavimo tvarka, terminas, per kurį turi būti įvykdyta mokestinė prievolė. Tai reiškia, kad prašyme vykdyti ir Suvienodintame dokumente yra nurodyti duomenys, kurių pagrindu atsirado nepriemoka ir minėti dokumentai atitinka SPMĮ 10 straipsnio reikalavimus. Tuo tarpu pareiškėjas skunde nenurodo jokių esminių Suvienodinto dokumento trūkumų, dėl kurių prašymas išieškoti pagal Suvienodintą dokumentą galėjo būti nepriimamas ar išieškojimas nevykdomas.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo atstovo nurodyta LVAT praktika suformuota administracinėje byloje Nr. A-756-183-2008 nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės, be to, minėta praktika suformuota dar iki SPMĮ įsigaliojimo.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog 2024 m. kovo 20 d. VMI pateikė paklausimą, kuriuo prašė plačiau paaiškinti ginčijamo Sprendimo turinį, tačiau atsakovė iki 2024 m. kovo 26 d. nepateikė jokio atsakymo.

Teismas viena vertus sutinka su pareiškėju, jog į bylą nepateiktų duomenų, patvirtinančių, kad VMI iki 2024 m. kovo 26 d. pateikė atsakymą į jo užklausimą. Tačiau kita vertus, iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog VMI dar 2023 m. kovo 27 d. pateikė atsakymą Nr. RNA-10336 į pareiškėjo užduotus klausimus, t. y. išdėstė aplinkybes dėl susidariusios mokestinės nepriemokos. Šis atsakymas, jei pareiškėjo vertinimu jis nebuvo išsamus, galėjo būti skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nenustatyta, jog pareiškėjas būtų apskundęs šį atsakymą, kas reiškia, jog pareiškėjui VMI pateiktas atsakymas buvo aiškus ir išsamus.

Dėl senaties termino taikymo teismas pažymi, kad Direktyvos 2010/24/ES 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad: Institucija, į kurią kreipiamasi, neprivalo teikti 5 ir 7–16 straipsniuose numatytos pagalbos, jeigu pirminis prašymas suteikti pagalbą, pateiktas remiantis 5, 7, 8, 10 arba 16 straipsniu, yra susijęs su daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimais, šį terminą skaičiuojant nuo vykdytino reikalavimo datos prašančiojoje valstybėje narėje iki pirminio prašymo suteikti pagalbą pateikimo datos. Tačiau jeigu reikalavimas arba pirminis dokumentas, kuriuo leidžiama jį vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, užginčytas, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai prašančiojoje valstybėje narėje nustatoma, kad reikalavimas arba dokumentas, kuriuo leidžiama jį vykdyti, jau nebegali būti ginčijami. Be to, jeigu prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos sutinka atidėti mokėjimą arba mokėjimo dalimis planą, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai pasibaigia visas mokėjimo laikotarpis. Tačiau tais atvejais institucija, į kurią kreipiamasi, neprivalo suteikti pagalbos dėl reikalavimų, kurie yra senesni kaip dešimties metų, šį terminą skaičiuojant nuo vykdytino reikalavimo datos prašančiojoje valstybėje narėje.

SPMĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendžiant klausimus dėl senaties termino, vadovaujamasi prašančiosios institucijos valstybės narės teisės aktais. SPMĮ 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos institucija atsisako teikti pagalbą (išskyrus keitimąsi informacija be išankstinio prašymo), jeigu:

1) pagalbos prašoma dėl daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimų, šį terminą skaičiuojant nuo vykdytino reikalavimo datos prašančiojoje valstybėje narėje iki pirminio prašymo suteikti pagalbą pateikimo datos. Jeigu reikalavimas arba pirminis dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti prašančiojoje valstybėje narėje, ginčytas, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai prašančiojoje valstybėje narėje nustatoma, kad reikalavimas arba dokumentas, kuriuo leidžiama reikalavimą vykdyti, jau nebegali būti ginčijami. Jeigu prašančiosios valstybės narės kompetentingos institucijos sutinka atidėti mokėjimą arba nustatyti mokėjimo dalimis planą, penkerių metų termino pradžia laikomas momentas, kai pasibaigia visas mokėjimo laikotarpis;

2) reikalavimai yra senesni kaip dešimties metų, šį terminą skaičiuojant nuo datos, kai reikalavimo vykdymas tapo galimas prašančiojoje valstybėje narėje.

Taigi, remiantis paminėtu teisiniu reglamentavimu, senaties terminas skaičiuojamas nuo datos, kuomet reikalavimo vykdymas tapo galimas prašančioje valstybinėje narėje. Nagrinėjamu atveju, kaip nurodyta Suvienodintame dokumente, išieškojimo vykdymas yra galimas nuo 2021-10-04. Tai reiškia, kad vykdymo senaties terminas nėra suėjęs. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo atstovo argumentai šiuo aspektu, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų motyvavimo reikalavimų.

VAĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendime turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad priimant administracinį aktą „<...> iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. <...> kai nėra pagrindo atitinkamą administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

MAĮ 34 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas) atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje sprendimų turinį ir formą reglamentuoja VMI viršininko 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. VA-143 (2018 m. sausio 4 d. įsakymo Nr. VA-1 redakcija).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo įsitikinimu, ginčijamas VMI Sprendimas atitinka įsakymu nustatytą sprendimų turinį ir formą, taip pat jis atitinka VAĮ nustatytus reikalavimus, nes jame pateikiamas teisinis pagrindas (MAĮ 33 straipsnio 8 punktas, 106 straipsnio 3 punktas, Direktyva) bei faktinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, sprendime aiškiai nurodytas jo tikslas, t. y. kad remiantis užsienio valstybės Vokietijos mokesčių administracijos pateiktu 2021 m. gruodžio 31 d. prašymu vykdyti reikalavimą Nr. 2021-2766-001 ir 2021 m. gruodžio 31 d. Suvienodintu dokumentu, nusprendžiama išieškoti iš pareiškėjo 103 903,08 Eur sumą, iš kurios 1 125,30 Eur sudaro delspinigiai. Be to, VMI Sprendime aiškiai išdėstyta jo apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas įgalioto pareigūno.

Teismas tuo pačiu pastebi, jog nors VMI Sprendimas juridinės technikos prasme nėra iki galo išpildytas – turi trūkumų, tačiau šie trūkumai nelaikytini esminiais bei suponuojantys skundo tenkinimą aptariamu pagrindu (dėl VMI Sprendimo nemotyvavimo). Be to, šiuo atveju, pareiškėjas neginčija mokestinės nepriemokos fakto, supranta, koks buvo taikytas teisinis reguliavimas, o tai reiškia, kad puikiai supranta atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, be kita ko, su skundu kreipėsi į teismą, o tai rodo, kad pasinaudojo teise ginti savo interesus.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl santykio su ankstesniais VMI sprendimais, teismas pažymi, jog LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente, o papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (žr. 2009 m. balandžio 6 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. kovo 21 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A575 651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A442 1411/2011).

Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, iki priimant ginčijamą Sprendimą, žinojo apie mokestines prievoles, kurių jis neįvykdė laiku, jam buvo žinoma apie Vokietijos kompetentingos institucijos pateiktus prašymus VMI išieškoti nesumokėtų mokesčių ir delspinigių skolą, apie VMI 2023 m. spalio 10 d. nurodymą dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš jo banko sąskaitų, apie tai, jog jo bankų sąskaitose lėšų padengti mokestinei nepriemokai nepakako. buvo gautas Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo tarnybos prašymas. Galiausiai, byloje esantys duomenys patvirtina, jog tarp pareiškėjo atstovo ir VMI vyko nuolatinis bendravimas dėl mokestinės nepriemokos, kas taip pat patvirtina, jog pareiškėjui susidariusi situacija yra žinoma.

Teismas pabrėžia, jog pareiškėjas žinodamas apie savo mokestines prievoles, privalėjo imtis priemonių geruoju sumokėti būtinus mokesčius ir operatyviai bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, kaip tai numato MAĮ, tačiau to nedarė, dėl ko pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijamas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2024 m. vasario 26 d. sprendimas išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą Nr. (23.31-08) 491-63 priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, teismas neturi pagrindo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį teisę į byloje patirtų išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas teismo sprendimas. Šiuo atveju teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 40 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L. K. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Asta Adamonytė-ŠipkauskienėJūratė Bliznikaitė-PovilanskienėSigita Fomičiova