Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 1–9), kuriame prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-14641 išieškoti iš pareiškėjo 361,85 Eur pagal užsienio valstybės prašymą (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-47159, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas.Paaiškino, kad mokesčių administratorius priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, nes nėra aišku, kokiu teisiniu ir faktiniu pagrindu iš jo išieškoma 361,85 Eur suma dėl akcizo už tabako gaminius bei importą, pareiškėjui nepateikti tokie (teismo ar kompetentingos užsienio institucijos) sprendimai, nepateiktas prašymas vykdyti reikalavimą, jam nebuvo sudaryta galimybė juos apskųsti. VMI 2015 m. lapkričio 19 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-42571 priedas pareiškėjui pateiktas nesuprantama jam kalba, neatliktas vertimas. Taip pat sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. jame nenurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardytų teisės aktų taikymą. Sprendimas neatitinka ir gero valdymo principo. Taip pat nurodė, kad atsakovas praleido terminą dėl išieškojimo, nes mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Todėl pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo senatį. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam neaišku, kas ir kaip apskaičiavo išieškotiną mokestį, nenurodyta tiksli sprendimo apskundimo tvarka. Dėl atsakovo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo Nr. (23.1-08)-RNA-47159 nurodė, kad jo skundas buvo perduotas nagrinėti tai pačiai specialistei, kuri priėmė ir skundžiamą VMI 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-328-14641, kas laikytina esminiu procedūriniu pažeidimu.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 35–39) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.Paaiškino, kad skundžiamame sprendime yra nurodytas mokestinės nepriemokos išieškojimo teisinis pagrindas – VMI 2008 m. spalio 29 d. užsienio valstybės Federalinės muitų išieškojimo tarnybos pateiktas prašymas vykdyti reikalavimą Nr. RK82352/2008 (toliau – Prašymas vykdyti reikalavimą). Sprendime nurodyta, kad jis priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 8 punktu, Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymu (toliau – ir Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas) ir Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo. Prašymo vykdyti reikalavimą ir jo priedų kopijos pareiškėjui buvo pasirašytinai įteiktos dar 2008 m. gruodžio 1 d. Todėl pareiškėjo teiginys apie nežinomą mokestinės nepriemokos išieškojimo teisinį pagrindą, apie nepateiktus procesinius dokumentus yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog VMI 2015 m. lapkričio 19 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-42571 priedo informacija apie nepriemokos išieškojimo senaties termino pratęsimą yra pateikta lietuvių kalba. Be to, teisės aktuose nėra numatytas įpareigojimas pareiškėjams pateikti užsienio institucijų dokumentus, išverstus į lietuvių kalbą. Nurodė, kad 2008 m. spalio 29 d. gavo Prašymą vykdyti reikalavimą, leidžiantį vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva 2008/55/EB. Remdamasi šiuo dokumentu, Federalinė muitų išieškojimo vykdymo tarnyba prie Hanoverio centrinės muitinės (toliau – ir Tarnyba) prašė imtis išieškojimo priemonių iš pareiškėjo dėl 4 178,78 Eur išlaidų, susijusių su akcizu už tabako gaminius ir importo pridėtinės vertės mokesčio bei šių išlaidų delspinigių skolos. Vadovaujantis MAĮ 29 straipsnio 1 dalies, Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 4 straipsnio 5 punkto, 10 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Prašymo vykdyti reikalavimą gavimas yra pagrindas vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo, todėl VMI privalo pradėti išieškojimo veiksmus iš pareiškėjo.Atsakovo teigimu, skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, t. y. pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos nustatytos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, jis pasirašytas tinkamai įgalioto asmens.Dėl senaties termino nurodė, kad Tarnyba, vadovaudamasi Tarybos direktyva 2010/24/ES, 2015 m. spalio 30 d. raštu, gautu CCN paštu, informavo VMI apie senaties termino skolos išieškojimo byloje pratęsimą iki 2019 m. gruodžio 19 d. Todėl VMI 2015 m. lapkričio 16 d. priėmė skundžiamą sprendimą ir informavo pareiškėją apie senaties termino pratęsimą 2015 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. (23.1-08)-RNA-42571.Atsakovo nuomone, papildomų faktinių aplinkybių (pvz., ar prašančioji valstybė tinkamai informavo mokesčių mokėtoją apie procedūras priskaičiuojant mokėtinus mokesčius, priimtus procesinius sprendimus; ar buvo imtasi priemonių, jog priskaičiuoti mokesčiai būtų išieškoti nesikreipiant į Lietuvos Respublikos instituciją ir pan.), nei nurodyta suvienodintame dokumente, leidžiančiame vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES, nustatinėjimas ir tai patvirtinančių dokumentų reikalavimas viršytų VMI kompetencijos ribas. Tai patvirtina ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika (pvz., 2010 m. sausio 14 d. sprendimas Milan Kyrian byloje, C-233/08, 44 p.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., administracinė byla Nr. A14-398/2007 ir pan.).Atsakovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 15 straipsnio 1 dalį ginčus dėl prašančios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos, pareiškėjas nei VMI, nei skunde nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis kreipėsi į Tarnybą dėl prašančios valstybės Prašymo vykdyti reikalavimą pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog gynė ar negalėjo ginti savo interesų Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Kartu su skundu pateikti dokumentai nepaneigia Tarnybos Prašymo vykdyti reikalavimą.Pažymėjo, kad, vadovaujantis Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 12 straipsnio nuostatomis, net jei pareiškėjo skundžiamas sprendimas ir būtų panaikintas, VMI vis tiek privalėtų pradėti vykdyti išieškojimą iš pareiškėjo Prašymo vykdyti reikalavimą nurodytais pagrindais, nesant prašančiosios institucijos pranešimo apie prašymo vykdyti išieškojimą pakeitimą arba jo atsiėmimą su nurodytais motyvais.Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VMI 2015 m. gruodžio 15 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-47159, pažymėjo, kad skundas yra pateiktas dėl VMI 2015 m. lapkričio 16 d. priimto sprendimo Nr. (23.1-08)-328-14641, o ne konkrečių sprendimą parengusio valstybės tarnautojo veiksmų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti. Be to, VMI 2015 m. gruodžio 15 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-47159 yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, nes VMI jame neišieško Prašyme vykdyti reikalavimą nurodytos mokesčio skolos, todėl šis raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Pareiškėjas K. V. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 156–162), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, prijungti 2016 m. gegužės 4 d. N. V. paaiškinimą ir 2016 m. gegužės 5 d. K. V. prašymą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei išreikalauti iš atsakovo skubos tvarka Vokietijos Respublikos Hanoverio centrinės muitinės Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos, pateikusios prašymą vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą, dokumentų kopijas bei įstaigos rekvizitus, pateikti susijusių su šiuo prašymu kitų užsienio šalių institucijų dokumentų kopijas bei įstaigų rekvizitus, paaiškinti ir pridėti dokumentus dėl išieškomo skolos likučio. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 5 punkto, 143 straipsnio bei 81 straipsnio, 140 straipsnio l dalies 2 punkto nuostatas t. y. yra be motyvų, netinkamai taikytos ir aiškintos materialiosios teisės normos.Iš teismo sprendimo nėra aišku, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu teismas nusprendė, kad pareiškėjas pagrįstai atsakovo sprendimais įpareigotas sumokėti mokestinę prievolę (361,85 Eur). Pirmosios instancijos teismui kilo abejonių, kodėl pagal 2015 m. lapkričio 2 d. Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės raštą, gautą CCN paštu, norima išieškoti 440,29 Eur suma, o atsakovas prašo 361,85 Eur sumos, todėl įpareigojo atsakovą pateikti Vokietijos teismo sprendimą ir nuosprendį ir paaiškinti dėl išieškomos iš pareiškėjo sumos skirtumo (b. l. 107). Tačiau atsakovas tik formaliai atrašė, jog negali pateikti Vokietijos teismo sprendimo ir nuosprendžio, o dėl skirtumo paaiškino, jog pareiškėjui sumokėjus 123,54 Eur į vieną iš VMI biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, mokėjimas iš dalies buvo įskaitytas skolai pagal užsienio šalies prašymą padengti, todėl išieškotina likusi 361,85 Eur suma. Tai yra netiesa, tačiau teismas, būdamas šališkas, priėmė nemotyvuotą sprendimą.Pareiškėjas nėra teistas ir nebaustas administracine tvarka nei Vokietijoje, nei Lietuvoje, už ką butų galima išieškoti minėtą mokestinę prievolę. Tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 79, 80, 81–82 ir kt.). Todėl negalėjo būti priimtas 2005 m. birželio 22 d. Hamburgo Finansų teismo sprendimas Nr. IV-I61/99 dėl išlaidų (kaštų) dydžio, vadovaujantis 2004 m. liepos 20 d. Aukščiausiojo federalinio finansų teismo nuosprendžiu Nr. VII R 38/01, kurių turinys pareiškėjui nežinomas, nes jų kopijos iki šiol jam neįteiktos nei atsakovų, nei teismų, nei išieškotojų. Už atstovavimą ir procesinių dokumentų rengimą advokatui ir advokatei dėl neteisėto pareiškėjo sulaikymo ir konfiskuoto vilkiko grąžinimo pareiškėjas sumokėjo grynais ir tai patvirtina advokatų išrašyti grynųjų pinigų gavimo kvitai, todėl neaišku, kaip gali būti iš pareiškėjo priteista kita mokestinė prievolė.Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 2 dalį dokumente, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą, turi būti nurodytas dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, turinys. Tačiau šiuo atveju Vokietijos teismo sprendimas ir nuosprendis pareiškėjui iki šiol neįteikti, nors jų prašė ir teismas, bet, būdamas šališkas, šių įrodymų neišreikalavo, nors pareiškėjas prašė teismo posėdžiuose, bet prašymai buvo atmesti nenurodant motyvų. Taip pat nagrinėjamu atveju 2008 m. spalio 9 d. Prašyme vykdyti reikalavimą buvo nurodyta kito asmens gimimo data ir su atitinkamu asmeniu susijusi informacija. Be to, atsakovo skundžiamame sprendime nebuvo nurodyta įstaigos, atsakingos už reikalavimo nustatymą, arba įstaigos, kurioje galima gauti daugiau informacijos apie reikalavimą arba galimybes ginčyti mokėjimo prievolę, pavadinimas, adresas ir kiti duomenys ryšiams palaikyti ir teismo posėdžio metu nepaaiškinta, kur pareiškėjas turėtų ginčyti mokėjimo prievolę. Dėl to 2016 m. gegužės 5 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą dėl informacijos pateikimo, tačiau jokio atsakymo negavo iki šiol. Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos institucija turi turėti informaciją, kad prašančioji institucija, prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą, atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras, tačiau nagrinėjamu atveju to nebuvo, nors buvo prašoma. Pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 5 dalį šiuo atveju atsakovas nepateikė kitų prašančiosios institucijos valstybėje narėje išduotų su reikalavimu susijusių dokumentų (Vokietijos teismo sprendimo ir nuosprendžio). Be to nors pagal Savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 10 straipsnio 6 dalį dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje, tačiau nagrinėjamu atveju tai buvo atlikta, t. y. ištaisyta gimimo data pagal Vokietijos institucijos 2008 m. spalio 9 d. Prašymą, ką patvirtina vertimas, kuris atliktas netinkamai.Pirmosios instancijos teismas nepaisė pareiškėjo argumentų, susijusių su senaties termino taikymu (MAĮ 107 str.). Šiuo atveju mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas yra pasibaigęs, tuo labiau, kad šis išieškojimas yra nutrauktas paties atsakovo, ką patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai dėl arešto nuėmimo nekilnojamajam turtui bei 2016 m. gegužės 4 d. pareiškėjo žmonos paaiškinimas, kuri teismas atsisakė prijungti prie šios administracinės bylos, todėl apeliacinės instancijos teismo prašoma jį prijungti prie bylos.Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 177–180) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:2015 m. lapkričio 20 d. VMI gavo Tarnybos pranešimą, kad mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo byloje skolos likutis yra 440,29 Eur. Pareiškėjui sumokėjus 123,54 Eur į vieną iš VMI biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, mokėjimas iš dalies buvo įskaitytas skolai pagal užsienio šalies prašymą padengti, todėl VMI priėmė skundžiamą sprendimą išieškoti likusią 361,85 Eur sumą iš pareiškėjo.VMI siųstuose dokumentuose (Hamburgo-Stadto centrinės muitinės 2008 m. spalio 9 d. prašymo kopija išieškoti / imtis atsargumo priemonių, Hamburgo-Stadto Finansinio teismo 2008 m. spalio 9 d. pranešimo kopija dėl įsiskolinimo ir jo vertimas į lietuvių kalbą) yra nurodyti pateikusios prašymą vykdyti mokestinės nepriemokos išieškojimą Tarnybos rekvizitai. Nurodyti dokumentai pareiškėjui asmeniškai pasirašytinai buvo įteikti 2008 m. gruodžio 1 d. (2008 m. lapkričio 5 d. VMI raštas Nr. (25.4-09)-R-6490). Pareiškėjas, susipažinęs su Prašymu vykdyti reikalavimą ir pridedamais dokumentais, turėjo kompetentingos Vokietijos įstaigos rekvizitus, galėjo pasinaudoti savo teise skųsti Prašyme vykdyti reikalavimą nurodytos mokesčio skolos išieškojimą, pateikdamas skundą kompetentingai Vokietijos įstaigai, tačiau, kaip minėta, jokių duomenų, kad būtų pasinaudojęs šia savo teise, nepateikė.Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo reikalavimo pateikti dokumentus nepagrįstumą, sprendime pažymėjo, kad dokumentų reikalavimas viršytų VMI kompetencijos ribas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.