- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-14
- Bylos Nr.
- e2A-91-826/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-02991-2017-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
- Pareiškėjas
- E. M.
- Suinteresuotas asmuo
- I. J. V., Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Turto bankui
- Kategorijos
- 2.4.2.8Įgyjamoji senatis
- 3.1.1.2.11Rungimosi principas
- 3.1.1.2.12Dispozityvumo principas
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio (pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims I. J. V., Klaipėdos rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, VĮ Turto bankui dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas E. M. prašė nustatyti faktą, kad jis pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į pastatą – žemės ūkio remonto dirbtuves, adresas (duomenys neskelbtini), Veiviržėnų sen., Klaipėdos r., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 419,19 kv. m.
2. Nurodė, kad mechanines dirbtuves 1969 m. pastatė žemės ūkio bendrovė (toliau – ŽŪB) „Aidas“. 1993 m. lapkričio 12 d. visuotinio pajininkų susirinkimo protokolu ŽŪB „Aidas“ vadovas S. Š. mechanines dirbtuves su įrengimais ir anglimis perdavė S. V., tačiau nuosavybės teisės į mechanines dirbtuves įregistruotos nebuvo. Mechaninės dirbtuvės VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, duomenų apie šį turtą nėra. S. V. ir pareiškėjas 2002 m. susitarė dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perdavimo, jam buvo perduotos visos S. V. turėtos teisės į pastatą – mechanines dirbtuves. Perdavimo sandoris įstatymų nustatyta tvarka įformintas nebuvo. S. V. mirė 2014 m. spalio 26 d. Jis nuo 2002 m. valdė ir rūpinosi daiktu kaip savo, t. y. elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą. Tokį elgesį patvirtina 2002 m., 2003 m., 2004 m., 2007 m., 2010 m. PVM sąskaitos faktūros už mechaninėse dirbtuvėse sunaudotą elektros energiją. Nurodytose sąskaitose kaip daikto savininkas nurodomas S. V., tačiau mokėjimus grynaisiais pinigais iki 2010 m. atlikinėjo jis. Nuo 2010 m. lėšas atsiskaityti už elektrą pervesdavo į S. V. sąskaitą, o iš jos pinigai būdavo skiriami elektros energijos tiekėjui. 2011 m. liepos 26 d. pasirašė susitarimą ir pagal debeto mokėjimo nurodymus už sunaudotą elektros energiją buvo atsiskaitoma nuskaičiuojant pinigus iš pareiškėjo banko sąskaitos. Jo 2017 m. spalio 5 d. prašymu MB „Kadastrija ir geodezija“ atliko nekilnojamojo daikto – mechaninių dirbtuvių kadastrinius matavimus ir suformavo nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą Nr. 55/71948.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmai 2018 m. gegužės 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismo sprendimo motyvai:
3.1. Nėra vienos iš būtinųjų įgyjamosios senaties sąlygų. Statinys, į kurį yra prašoma nustatyti nuosavybės teises, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotas, t. y. nėra suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas. Nėra teisiškai sukurto ir įteisinto nuosavybės teisės objekto – nekilnojamojo daikto.
3.2. Neįregistruotas statinys yra valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, iš kurių matytųsi, jog jis teisėtai būtų valdęs ar valdytų žemės sklypą, kuriame yra statinys. Pareiškėjas neišviešino savo valdymo.
3.3. Neįrodyta, jog S. V. ir pareiškėjas 2002 m. susitarė dėl teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą perdavimo, kuriuo jam buvo perduotos visos S. V. turėtos teisės į pastatą – mechanines dirbtuves. Labiau tikėtina, jog buvo sudarytas daikto nuomos ar panaudos sandoris. Tai patvirtina sąskaitos, kurios buvo išrašytos S. V. už į objektą tiektą elektros energiją. S. V. prašymu elektros energijos tiekimas 2013 m. nutrauktas. Tokio pobūdžio (nuomos, panaudos) sandoriai ir teisėtas daikto valdymas jų pagrindu nuosavybės teisės nesukuria.
3.4. Jei pareiškėjas teigia, jog neįregistruotą pastatą jis įgijo pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu, tada įgyjamosios senaties institutas taikomas negali būti. Įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, t. y. pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą ir nėra daikto savininkas.
3.5. Jei statinys – mechaninės dirbtuvės – S. V. buvo perduotas kaip statybinės medžiagos, t. y. nusigriauti (ši labai tikėtina tikimybė nepaneigta), tai statinį pirkimo–pardavimo sutartimi, kurios neišsaugojo, įgijęs pareiškėjas daugiau teisių neįgijo.
III. Apeliacinio skundo argumentai
4. Pareiškėjas E. M. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašė Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išnagrinėti iš esmės – pareiškimą tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
4.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina, kad S. V. buvo perduotas ne statinys, o statybinės medžiagos. Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos raštas Nr. (8.18) AA2-57, Klaipėdos regioninio valstybinio archyvo raštas Nr. (2.3.6) 6R-174, jo paties paaiškinimai patvirtina, kad daugiau įrodymų išlikusių nėra, todėl turi būti vertinami tie įrodymai, kurie buvo pateikti teismui.
4.2. Nurodė, kad pastatas – mechaninės dirbtuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r., gali būti privačios teisės nuosavybės objektas, priešingai, nei sprendime nurodė teismas. 2017 m. spalio 19 d. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo raštas Nr. (4.6.11)RA-4592 patvirtina, jog mechaninės dirbtuvės (1969 m.) Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, duomenų apie šį turtą nėra. Vadinasi, šis turtas nepriklauso valstybės ar savivaldybės nuosavybei, nėra registruotas viešame registre kito asmens vardu.
4.3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tikimybė, jog galbūt buvo sudarytas daikto nuomos ar panaudos sandoris, nepaneigta. S. V. pardavė visas turėtas teises į pastatą ir už tai gavo atlyginimą, jis nebuvo susitvarkęs visų būtinų turto registracijos dokumentų. Nusipirktu turtu rūpinosi tikėdamas, jog turtą valdo 16 m. teisėtai. Kitu būdu jis negali apginti savo teisių. Visą valdymo laikotarpį, bylos nagrinėjimo metu, paskelbus viešai apie ketinimus įgyti turtą įgyjamąja senatimi, niekas nesikreipė kaip šio turto savininkas ar turintis į pastatus daugiau teisių už jį, neatsirado kitų paveldėtojų.
Atsiliepimas
5. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad klausimą palieka spręsti teismo nuožiūrai. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
5.1. Byloje esančiame perdavimo–priėmimo akte nėra aiškiai identifikuotas perduodamas daiktas, t. y. nenurodytas perduodamo turto adresas, plotas, kita informacija. Jokių objektyvių duomenų, leidžiančių susieti ir manyti, jog turto sąraše (sudarytame neaišku kada ir kieno) ir perdavimo–priėmimo akte nurodytos tos pačios mechaninės dirbtuvės.
Šalies argumentai
5.2. Apeliantas teigia, kad 2002 m. sąžiningai įgijo daiktą, tačiau nenurodė jokių daikto įgijimo aplinkybių. Tai kelia pagrįstų abejonių, ar daiktas 2002 m. buvo įgytas sąžiningai. Elektros energijos tiekėjo sąskaitos už elektros energijos naudojimą mechaninėse dirbtuvėse buvo išrašomos ne pareiškėjo, bet S. V. vardu, o mokėjimai už sunaudotą elektros energiją buvo vykdomi ne iš pareiškėjo, bet iš S. V. banko sąskaitos. Šios faktinės aplinkybės leidžia manyti, kad teisėtu turto valdytoju vis dar buvo S. V..
Atsiliepimas
6. Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalia). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
8. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo prašymas nustatyti, kad jis įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą pastatą – žemės ūkio remonto dirbtuves, teisėtumas ir pagrįstumas.
Faktinės bylos aplinkybės
10. Byloje nustatyta, kad žemės ūkio remonto dirbtuvės, adresas (duomenys neskelbtini), Veiviržėnų sen., Klaipėdos r., bendras plotas 419,19 kv. m, yra valstybinėje žemėje, nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, nėra įtrauktos į Klaipėdos rajono savivaldybės buhalterinę apskaitą. Į žemės ūkio remonto dirbtuves pagal 1994 m. liepos 29 d. S. V. sudarytą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį iki 2013 m. balandžio 9 d. buvo tiekiama elektros energija. S. V. išrašytas sąskaitas už elektros energiją nuo 2002 m. apmokėdavo pareiškėjas. E. M. iniciatyva 2017 m. spalio 5 d. suformuota nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, daiktui suteikiant unikalų Nr. 4400-4766-5938.
11. Pareiškėjas prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo faktą pagal įgyjamąją senatį į žemės ūkio remonto dirbtuves, adresas (duomenys neskelbtini), Veiviržėnų sen., Klaipėdos r., bendras plotas 419,19 kv. m, nes jis šį turtą teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdė kaip savo daugiau nei 10 metų. Patikslino, kad mechanines dirbtuves jis įsigijo iš S. V., kuris 2002 m. jam pardavė visas savo turėtas teises į šį turtą. Sandoris nebuvo įformintas įstatymo nustatyta tvarka, nes S. V. pats nebuvo susitvarkęs nuosavybės dokumentų. Pirmosios instancijos teismas pareiškimo netenkino motyvuodamas tuo, jog nėra visumos sąlygų nustatyti juridinį faktą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir faktines aplinkybes. Jo nuomone, žemės ūkio remonto dirbtuvės niekam nepriklauso, jam niekas per 16 m. valdymo laikotarpį pretenzijų nereiškė, tad yra visos sąlygos tenkinti jo pareiškimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.
12. Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas, galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki Lietuvos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.
13. Atsižvelgiant įstatyme numatytą reglamentavimą išskiriamos tokios nuosavybės teisei įgyti įgyjamąja senatimi būtinos sąlygos: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K‑7‑67/2011). Taigi nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas gali būti konstatuojamas tik nustačius nurodytų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumos egzistavimą.
14. Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
15. Byloje nustatyta, kad žemės ūkio remonto dirbtuvės, adresas (duomenys neskelbtini), Veiviržėnų sen., Klaipėdos r., bendras plotas 419,19 kv. m, yra valstybinėje žemėje, nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, nėra įtrauktos į Klaipėdos rajono savivaldybės buhalterinę apskaitą (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Žemės sklypo, kuriame stovi ginčo objektas, priklausymas valstybei nepaneigia asmens galimybės įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, jeigu yra įrodomos visos CK 4.68–4.71 straipsniuose numatytos sąlygos. Byloje neginčijama, jog ŽŪB „Aidas“ mechanines dirbtuves pastatė 1969 m. (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgus į šias faktines aplinkybes, laikytina, kad žemės ūkio remonto dirbtuvės nepriklauso valstybei, savivaldybei ar kitam asmeniui, todėl gali būti įgyjamos įgyjamąja senatimi.
16. Viena nuosavybės teisei įgyjamosios senaties būdu įgyti būtina sąlyga yra ta, jog asmuo turi būti daiktą įgijęs sąžiningai ir sąžiningai jį valdyti visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).
17. Pareiškėjas įrodinėjo, kad žemės ūkio remonto dirbtuvės nuosavybės teise buvo perduotos S. V. 1993 m. lapkričio 12 d. visuotinio pajininkų susirinkimo protokolu žemės ūkio bendrovės „Aidas“ vadovo S. Š.. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog S. V. buvo perduotos žemės ūkio remonto dirbtuvės, o ne statybinės medžiagos nugriauti. Pažymėtina, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2013).
18. Šiuo atveju nustatyta, kad byloje pateiktas turto sąrašas kuriame nurodyta: „Šalpėnų traktorių, automašinų, žemės ūkio technikos remontas ir kitų patarnavimų bendrovei skirti sekančiai:. Sąrašo 4 eilutėje nurodyta – Inv. Nr. 67 Mechaninės dirbtuvės, pradinė vertė 86680, 07-01 – 148504, metai 1969, kaina 10.01 – 147312, amortizacija 40739“, nepasirašytas ir jokiu antspaudu nepatvirtintas, nenurodyta jo sudarymo data. Iš jo nėra aišku, kokiai bendrovei priklauso ar skirtas sąraše nurodytas turtas. Paminėtas mechanines dirbtuves identifikuojančių duomenų, išskyrus inventorizacijos numerį, kuris byloje esančių įrodymų kontekste visiškai neinformatyvus, nėra. Byloje pateiktoje 1993 m. lapkričio 12 d. perdavimo–priėmimo akto kopijoje, kurioje nurodyta: „vadovaujantis visuotinio pajininkų susirinkimo protokolu ŽŪB „Aidas“ vadovas S. Š. perdavė turtą S. V.: 1. mechaninės dirbtuvės su įrengimais, 2. Anglys“, nenurodyta jokių mechanines dirbtuves identifikuojančių duomenų, t. y. vietos, ploto, statybos metų, vertės ir panašiai. Tad nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių susieti ir manyti, kad turto sąraše (sudarytame neaišku kada ir kieno) ir perdavimo–priėmimo akte nurodytos tos pačios mechaninės dirbtuvės. Nors pareiškėjas nesutiko su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais, tačiau šias aplinkybes paneigiančių duomenų kartu su apeliaciniu skundu nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).
19. Pareiškėjas įrodinėjo, kad S. V. jam mechanines dirbtuves pardavė 2002 m. Rašytinės sutarties jis neišsaugojo, o jo nuosavybės teisę ir buvusį sandorį patvirtina aplinkybė, jog jis mokėjo už elektros energiją. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apelianto mokėjimai už elektros energiją nepatvirtina jam perduotų nuosavybės teisių į žemės ūkio remonto dirbtuves. Rūpinimasis turtu, turto išlaikymas pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti daikto valdymą kaip savo. Elektros energijos tiekėjo sąskaitos už elektros energijos naudojimą mechaninėse dirbtuvėse buvo išrašomos ne pareiškėjo, bet S. V. vardu, o mokėjimai už sunaudotą elektros energiją buvo vykdomi ne iš pareiškėjo, bet iš S. V. banko sąskaitos. Šias aplinkybes paneigiančių duomenų apeliantas nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Iš to darytina išvada, kad teisėtu turto valdytoju vis dar buvo S. V., o ne pareiškėjas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog S. V. žemės ūkio remonto dirbtuvės buvo perduotos nuosavybės teise ir jis buvo šio turto savininkas. Vadinasi, neįrodyta viena iš būtinų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti sąlygų – asmuo turi būti daiktą įgijęs sąžiningai ir sąžiningai jį valdyti visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis).
20. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra visų sąlygų, būtinų konstatuoti pareiškėjo nuosavybės teisės į mechanines dirbtuves įgijimo įgyjamąja senatimi faktą.
21. Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Dėl bylos procesinės baigties
22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
23. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
24. Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo E. M. apeliacinio skundo netenkinti ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.