Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Prankos, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalį – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 243 straipsnį – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir jam paskirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2023 m. birželio 27 d. 19.30 val. iki 2023 m. birželio 28 d. 19.22 val. išbūtas laikas, vieną laikinajame sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

V. J. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 7 (septynerių) metų laikotarpiui, šį terminą skaičiuojant nuo nuteistojo bausmės atlikimo arba lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstaigos dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, V. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas – ir iš V. J. konfiskuota automobilio ,,Opel Signum“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertė su PVM atitinkančia pinigų suma – 1 810 Eur (vienas tūkstantis aštuoni šimtai dešimt eurų) valstybės naudai.

V. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, CD laikmenas, esančias vokuose baudžiamosios bylos medžiagoje – nuspręsta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. J. pripažintas kaltu pagal BK 243 straipsnį, 281¹ straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis, žinodamas, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 2 d. sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1964-978/2020 jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti transporto priemones 5 metams iki 2025 m. spalio 18 d. ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 19 d. sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. 1-655-1034/2021 jam buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti transporto priemones 5 metams iki 2026 m. balandžio 21 d., 2023 m. birželio 27 d. apie 17.50 val. (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) pastato, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį ,,Opel“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisės vairuoti ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,65 promilių etilo alkoholio koncentracija.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis V. J. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, savo kaltės ir jam inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme, prašydamas ją panaikinti arba skirti švelnesnę bausmę, nesusijusią su realia laisvės atėmimo bausme. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta.

7. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. J. už jo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 243 straipsnyje ir 281¹ straipsnio 1 dalyje, parinkdamas skirtinų bausmių rūšis ir nustatydamas jų dydį, BK 41 ir 54 straipsnių nuostatų, nepažeidė. Tvirtinti, kad nuteistajam paskirta galutinė bausmė yra aiškiai per griežta, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Be to, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo V. J. atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo jam paskirtos bausmės vykdymo.

8. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam V. J. paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis šiuo baudžiamojo įstatymo straipsniu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018 ir kt.). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

9. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas, spręsdamas dėl V. J. skirtinos bausmės rūšies ir jos dydžio, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų reikalavimų, įvertino tai, kad jis padarė vieną nesunkų baigtą nusikaltimą transporto eismo saugumui ir vieną baigtą baudžiamąjį nusižengimą teisingumui. Be to, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, įvertino ir V. J. asmenybę apibūdinančius duomenis, t. y. tai, kad jis yra jauno amžiaus, dirba, tai, kad duomenų apie pastarojo gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą priklausomybės ligų įskaitoje nėra, anksčiau yra teistas devyniolika kartų, keturis kartus už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, du kartus – už BK 243 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, baustas administracine tvarka taip pat už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Be to, teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatų, pagrįstai atsižvelgė į nuteistojo V. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat atsižvelgė į tai, kad yra nustatyta V. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikas padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nusikaltimų recidyvas, kaip ir su tuo susijusi atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nustatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, yra siejamas ne su bet kokios tyčinės nusikalstamos veikos, o su tyčinio nusikaltimo padarymu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Nors apylinkės teismas nedetalizavo, kad V. J. nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas recidyvistas, o nurodė abstrakčiai, kad veikas padarė recidyvistas, tačiau nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ši išvada blogina nuteistojo V. J. teisinę padėtį ar buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to neteisingai paskirta bausmė. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina nuteistojo V. J. skundo teiginius, kuriais prašo atsižvelgti į tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Kaip jau buvo minėta, šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatų, įvertino ir juos aptarė skundžiamame nuosprendyje, todėl remiantis šiais nuteistojo skundo teiginiais teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo panaikinti ar švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Skunde deklaruojami nuteistojo įsipareigojimai ligotiems šeimos nariams neturėjo jokios realios įtakos kaltininko apsisprendimui ir nesustabdė jo nuo nusikalstamų veikų darymo, taigi įvertinus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, nėra pagrindo suabsoliutinti šios aplinkybės.

10. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai gali būti įgyvendinti V. J. paskyrus švelnesnę bausmę. Iš byloje esančių Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį (1 t., b. l. 46–69) matyti, kad ankstesniais sprendimais V. J. buvo paskirtos tiek arešto, tiek laisvės atėmimo bausmės, be kita ko, už analogiškų nusikalstamų veikų transporto eismo saugumui ir teisingumui padarymą, tačiau pozityvių išvadų jis nedaro, savo elgesio nekeičia, yra linkęs nusikalsti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pagrįstai už BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – areštą, nustatydamas maksimalų šios bausmės rūšies dydį, t. y. keturiasdešimt penkias paras, o už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – griežčiausią straipsnių sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, laisvės atėmimo bausmės dydį nustatydamas didesnį nei šios bausmės, skiriamos atitinkamai už nesunkius nusikaltimus, vidurkis, t. y. devynis mėnesius. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino ir tą aplinkybę, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, ir ši aplinkybė buvo viena iš sąlygų taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas bei mažinti jam paskirtą subendrintą bausmę vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam V. J. už atskiras nusikalstamas veikas tinkamai parinko bausmės rūšis bei jų dydžius, o bendrindamas paskirtas bausmes tarpusavyje, pagrįstai taikė nuteistajam V. J. bendrinimo būdą (bausmių apėmimą).

11. Nagrinėjamu atveju įvertinus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, trumpesnės laisvės atėmimo (arešto) bausmės arba su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės paskyrimas gali sudaryti formalaus teisingumo ir formalios bausmės įspūdį, taigi, formuoti nebaudžiamumo įspūdį. Atkreiptinas dėmesys, kad viena iš bausmės paskirčių yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo (BK 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Akivaizdu, jog švelnesnių bausmių skyrimas nesulaikė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, jis pakartotinai nusikalsdavo, t. y. sąlyginai švelnios nubaudimo priemonės nuteistojo elgesiui neturėjo jokios įtakos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios aplinkybės rodo nuteistojo V. J. antivisuomenines nuostatas bei leidžia pagrįstai spręsti, kad padarytos nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės, o priešingai, buvo įprastas nuteistojo elgesys, rodantis pastarojo požiūrį į visuomenėje galiojančias elgesio normas.

12. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmiau aptartų aplinkybių visuma sudarė pagrindą nuteistajam V. J. skirti būtent laisvės atėmimo (arešto) bausmę bei nustatyti sankcijų ribose numatytą jų dydį. Kartu teismas, laikydamasis BK 75 straipsnio 8 dalies reikalavimų, pakankamai išsamiai pasisakė dėl galimybės nuteistajam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos galutinės laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei remdamasis iš esmės analogiškomis kaip šios nutarties 10–11 punktuose nurodytomis aplinkybėmis pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju taikyti šį baudžiamojo įstatymo institutą nėra pagrindo.

13. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu, o nuteistojo V. J. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.