Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-10-30 · Civilinė byla Nr. 2S-565-524/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-05-21Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-11-20Klaipėdos apygardos teismas
  3. KasacijaNutartis · 2014-10-10Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
  4. Atskirasis skundasNutartis · 2014-10-30Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-30
Bylos Nr.
2S-565-524/2014
Teisminio proceso Nr.
2-38-3-00009-2013-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Erika Misiūnienė
Ieškovas
G. K.
Atsakovas
R. V.
Kategorijos
  • 116.10.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2S-565-524/2014

Teisėja Laimutė Bukauskienė (Proceso Nr. 2-38-3-00009-2013-1)

Procesinio sprendimo kategorija 116.10.3. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2014 m. spalio 30 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės atskirąjį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2014-01-06 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-85-98/2014 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovei R. V. dėl skolos ir netesybų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė dokumentinio proceso tvarka pareikštu ieškiniu teismo prašė jai iš atsakovės priteisti 40 000 Lt skolos, 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną praleistą dieną iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Faktiniu ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad su atsakove 2011-05-27 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė ieškovei už 42 000 Lt pardavė 9,00 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2,82 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinį), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sutarties IV dalyje nurodyta, kad atsakovė ieškovei 2 000 Lt sumokėjo prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį, o likusią daiktų kainą atsakovė įsipareigoja ieškovei sumokėti iki 2012-12-24. Tačiau atsakovė ieškovei likusios daiktų kainos, t. y. 40 000 Lt, nesumokėjo. Iš atsakovės priteistini sutartyje nustatyto dydžio delspinigiai, t. y. 0,05 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo nesumokėtos sumos.

Žemesnės instancijos teismas

Skuodo rajono apylinkės teismas 2013-01-23 preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, o 2013-05-21 galutiniu sprendimu – atmetė, padaręs išvadą, kad atsakovė už nupirktus žemės sklypus ir pastatus yra sumokėjusi ieškovei.

Pagal atsakovės apeliacinį skundą apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas 2013-11-20 nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakovės prašymu Skuodo rajono apylinkės teismas 2014-01-06 nutartimi išaiškino, kad Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-05-21 galutinio sprendimo rezoliucinės dalies prasmę sudaro tai, kad ieškovės ieškinys atmestas todėl, kad atsakovė tinkamai įvykdė 2011-05-27 pirkimo–pardavimo sutartį (not. reg. Nr. 2027) ir yra sumokėjusi ieškovei 40 000 Lt, kurių sumokėjimo terminas buvo iki 2012-12-24.

Šalies argumentai

Atsakovė atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo 2014-01-06 nutartį panaikinti ir atsakovės prašymą dėl galutinio sprendimo išaiškinimo atmesti. Nurodo, kad teismo išaiškinimu pakeitė aiškinamo sprendimo turinį, peržengė ieškovės ieškinyje pareikštų reikalavimų ir atsakovės atsikirtimų ribas, taip sukurdamas visiškai naujas teisines pasekmes, apie kurias įsiteisėjusiame teismo sprendime nenurodoma. Sprendimo išaiškinimas negali sukurti jokių naujų prielaidų atsakovei siekiant išregistruoti viešame Nekilnojamojo turto registre įregistruotą juridinę reikšmę turintį faktą, kad atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove pagal šalių 2011-05-27 sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovė byloje nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl fakto pripažinimo, kad jis visiškai įvykdė 2011-05-27 sutartį ir atsiskaitė su ieškove, todėl teismai tokio reikalavimo nesprendė ir neturėjo procesinės teisės spręsti, todėl pirmosios instancijos teismas išaiškinimu pažeidė CPK 278 str. 1 dalies reikalavimus. Be to, skundžiama nutartis prieštarauja byloje atsakovės pripažintai ir įrodinėtai aplinkybei, kad daiktus iš ieškovės buvo sutarta pirkti už 100 000 Lt, o sutartyje nurodyta 42 000 Lt kaina neatitinka tikrovės. Nagrinėjant bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė atliko bet kokius mokėjimus ieškovei ar su ja susijusiems asmenims po pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo ir patvirtinimo notarine tvarka momento. Todėl lieka neaišku, kokiu būdu atsakovė galėjo įvykdyti skundžiamoje teismo nutartyje nurodomą pirkėjo pareigą pagal iki šiol galiojančią 2011-05-27 pirkimo–pardavimo sutarties IV dalį. Nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta ir teismo sprendimo motyvuojamoje bei rezoliucinėje dalyse konstatuota, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi pagal pirkimo–pardavimo sutartį ir yra teisinis pagrindas išregistruoti atsakovės įsiskolinimo faktą Nekilnojamojo turto registre. Skundžiama nutartimi buvo aiškiai peržengtos teismo sprendimo išaiškinimo ribos, nes teismas tenkindamas atsakovės prašymą iš esmės papildė teismo sprendimą visiškai nauju motyvu bei išsprendė byloje iki tol nebuvusį reikalavimą dėl visiško atsakovės atsiskaitymo pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Tiek Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-05-21 galutinio sprendimo, tiek Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-20 nutarties turinys, tiek jų rezoliucinės dalys yra konkrečios ir aiškios, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas, todėl atsakovės prašymas dėl sprendimo išaiškinimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Teismas šiurkščiai pažeisdamas CPK 291 str. 1 d. 5 punkto reikalavimus skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių jos priėmimo motyvų, teisinių argumentų ir visiškai formaliai tenkino atsakovės prašymą. Tai sudaro savarankišką tokio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą. Be to, teismas privalėjo atsakovės prašymą pateikti ieškovei ir sudaryti galimybę pateikti atsikirtimus.

Atsiliepime atsakovė prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas sprendimą išaiškino nekeisdamas jos prasmės. teismo sprendimo išaiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas galėtų būti tinkamai įvykdytas. Atsakovė įsiteisėjusį teismo sprendimą kartu su apeliacinės instancijos teismo nutartimi pateikė VĮ Registrų centrui dėl žymos apie įsiskolinimą už nekilnojamuosius daiktus pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį išregistravimo, tačiau registro tvarkytojo Telšių filialas 2013-12-10 priėmė sprendimą Nr. MMs-477, kuriuo atsakovės prašymo netenkino tuo pagrindu, kad pateiktuose dokumentuose nėra duomenų, patvirtinančių, kad minimi juridiniai faktai pasibaigė. Minėtame sprendime nurodyta, jog pagal 2011-05-27 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2027 galutinis atsiskaitymas yra patvirtinamas notaro išduotu liudijimu, kuris išduodamas pagal pardavėjo pareiškimą, kad šios sutarties IV-o punkto sąlygos yra įvykdytos ir pirkėja galutinai atsiskaitė su pardavėja. Notaro išduotas liudijimas yra neatskiriama šios pirkimo–pardavimo sutarties dalis. Registro tvarkytojas sprendime nurodė, kad teismo sprendimu ir nutartimi atmestas pardavėjos ieškinys dėl skolos, bet sutartis ir iš jos kylantys įsipareigojimai sutarties šalims nėra panaikinami. Būtent dėl šios priežasties atsakovė ir kreipėsi į teismą dėl sprendimo išaiškinimo.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Byloje nagrinėjamu atveju ieškovės ieškinyje pareikštas reikalavimas dėl skolos priteisimo buvo grindžiamas šalių 2011-05-27 sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi, konkrečiai – šios sutarties IV dalies nuostatomis, kad pirkėja įsipareigoja pardavėjai iki 2012-12-24 sumokėti likusią daiktų pirkimo–pardavimo kainą, t. y. 40 000 Lt. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, jog atsakovė (pardavėja) piniginių prievolių ieškovei (pardavėjai) neturi, kadangi jas įvykdė. Pagal atsakovės kasacinį skundą kasacine tvarka bylą išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-10-10 nutartimi apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, konstatavęs, jog ieškovė neįrodė atsakovės prievolės sumokėti 40 000 Lt egzistavimo.

Atsakovė byloje neprivalėjo reikšti priešinio reikalavimo dėl atsiskaitymo fakto pripažinimo, kadangi prievolių tinkamo įvykdymo faktu atsakovė grindė savo atsikirtimus į ieškovės reikalavimą ir teismas šį faktą pripažino ieškovės ieškinį atmesdamas. Apeliantės argumentai dėl atsakovės sumokėtos didesnės sumos, nei numatyta sutartyje, ir pinigų sumokėjimo momento iš naujo nenagrinėtini, kadangi jau buvo išnagrinėti bylos nagrinėjimo metu ir motyvuotai atmesti.

Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas išaiškinimu sukūrė naujas teisines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutartyje numatytas prievolės įvykdymo patvirtinimas – notaro patvirtintas liudijimas – nagrinėjamu atveju yra nebereikalingas, kadangi faktas, kad atsakovės piniginės prievolės ieškovei pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį yra pasibaigusios tinkamu įvykdymu, yra konstatuotas įsiteisėjusiu (nagrinėjamu atveju netgi visų instancijų) teismo sprendimu, kuris yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims, ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 str.). Taigi byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas yra pakankamas juridinio fakto apie atsakovės skolą ieškovei pagal šalių sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį išregistravimo pagrindas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 2 p., Nekilnojamojo turto registro nuostatų 28, 92 p.). Aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nepagrįstai atsisakė išregistruoti minėtą juridinį faktą, nereiškia, kad šiuo tikslu pirmosios instancijos teismo atliktas sprendimo išaiškinimas sukūrė naujas teisines pasekmes, nes pasekmės liko tos pačios, tik Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas dėl jų padarė neteisingas išvadas iš atsakovės pareikalaudamas dar ir sutartyje numatyto notarinio patvirtinimo apie piniginių prievolių pabaigą. Būtent dėl to atsakovė ir kreipėsi į teismą išaiškinimo, kadangi atsakovei atsirado kliūtis dėl teismo sprendimo, nors ir su aiškia rezoliucine dalimi, sukurtų teisinių pasekmių įgyvendinimo, t. y. sprendimo įvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo aiškinti sprendimą tik ta apimtimi, kuria sprendimas pareiškėjai (atsakovei) buvo neaiškus, atsižvelgiant į atsakovės nurodytą išaiškinimo tikslą, t. y. neaiški buvo ne sprendimo motyvuojamoji ar rezoliucinė dalys, o sprendimo vykdymas dėl jo teisinių pasekmių (CPK 3 str. 6 d., 589 str.).

Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra iš esmės teisėta, teisinga ir pagrįsta, todėl jos naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 327 str. 1 d. 1 p.), tačiau nutartis tikslintina nurodant, kad byloje priimtas teismo sprendimas yra pakankamas pagrindas atsakovės įsiskolinimo ieškovei pagal jų sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį juridiniam faktui išregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 str. 2 p., Nekilnojamojo turto registro nuostatų 28, 92 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi LR CPK 334–339 str.,

nutaria:

Skuodo rajono apylinkės teismo 2014-01-06 nutartį palikti iš esmės nepakeistą, patikslinti, kad šioje byloje priimtas Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-05-21 įsiteisėjęs galutinis sprendimas yra pakankamas pagrindas Nekilnojamojo turto registre įregistruotam R. V. įsiskolinimo G. K. pagal jų 2011-05-27 sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (not. reg. Nr. 2027) juridiniam faktui išregistruoti.

Teisėja Erika Misiūnienė