- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-20
- Bylos Nr.
- 2A-1442-524/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-38-3-00009-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Misiūnienė (pirm.), Alvydas Žerlauskas, Virginija Nijolė Griškevičienė
- Ieškovas
- G. K.
- Atsakovas
- R. V.
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.9.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-1442-524/2013
Teisėja Laimutė Bukauskienė (Proceso Nr. 2-38-3-00009-2013-1)
2013 m. lapkričio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Alvydo Žerlausko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-85-98/2013 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovei R. V. dėl skolos priteisimo bei ieškovės apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-05-21 sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašė jai iš atsakovės priteisti 40 000 Lt skolos ir 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo 2012-12-25 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad 2011-05-27 pirkimo–pardavimo sutartimi ji už 42 000 Lt atsakovei pardavė 9 ha žemės sklypą, unikalus Nr. XXX, 2,82 ha žemės sklypą, unikalus Nr. XXX, gyvenamąjį namą, unikalus Nr. XXX, tvartą, unikalus Nr. XXX, šulinį, unikalus Nr. XXX, esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2 000 Lt sumokėjo prieš pasirašydama sutartį, o likusius pinigus įsipareigojo sumokėti iki 2012-12-24. Atsakovė likusios pirkimo–pardavimo kainos nebesumokėjo. Sutartyje nustatyti 0,05 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną nuo laiku nesumokėtos sumos.
Žemesnės instancijos teismas
Skuodo rajono apylinkės teismas 2013-01-23 preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, o 2013-05-21 galutiniu sprendimu – atmetė. Teismas rėmėsi atsakovės paaiškinimais, patvirtintais banko mokėjimo nurodymais, kad ji ieškovei už pirkimo–pardavimo perleistą nekilnojamąjį turtą sumokėjo 100 000 Lt: 2011-04-18 pervedė ieškovei 15 000 Lt, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną ieškovės seseriai L. K. pervedė 28 000 Lt, ieškovės broliui A. B. – 28 000 Lt, ir ieškovės sutuoktiniui A. J. K. – 29 000 Lt. Mokėjimo nurodymuose aiškiai nurodyta paskirtis – už žemę. Liudytoja banko darbuotoja Ž. L. patvirtino, jog atsakovė 2011-05-27 pervesti pinigų už žemę ieškovės broliui, seseriai ir sutuoktiniui į banką atėjo kartu su ieškove, kuri bankininkei parodė giminių sąskaitų numerius ir pasakė, kiek pinigų jiems pervesti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės seseriai ir broliui dalis pinigų teko todėl, kad jie atsisakė palikimo ieškovės naudai. Ieškovės versiją, jog tie 100 000 Lt prieš tai buvo atsakovei paskolinti žemės ūkio technikai pirkti, teismas atmetė kaip neįrodytą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-05-21 sprendimą panaikinti ir palikti galioti teismo 2013-01-23 preliminarų sprendimą. Nurodo, kad teismas savo iniciatyva revizavo šalių sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, kuriose nustatyta, jog sudarymo metu atsakovė yra skolinga 40 000 Lt, o galutinis atsiskaitymas turi būti patvirtintas notaro išduotu liudijimu, kuris yra neatskiriama pirkimo–pardavimo sutarties dalis. Teismas nepagrįstai sutiko su atsakovės pozicija, jog ši atsiskaitė pagal pirkimo–pardavimo sutartį pervesdama ieškovės sutuoktiniui, broliui ir seseriai 100 000 Lt, o pirkimo–pardavimo sutarties, skaitomos notaro, sąlygų klausėsi neįdėmiai, apie skolą sužinojo tik po metų. Teismas ir atsakovė neatsakė į klausimą, kokiu būdu sutartyje atsirado 40 000 Lt skola, kai atsakovė neva jau buvo atsiskaičiusi, ir kodėl, jei sutartis buvo visiškai įvykdyta jos sudarymo dieną, jai nebuvo išduotas liudijimas apie prievolės įvykdymą, ir kodėl apskritai buvo reikalingos tokios tinkamą prievolės įvykdymą užtikrinančios ir atsiskaitymo terminą nustatančios sutarties sąlygos. Atsakovės pozicija, naivi ir neįtikinanti, kadangi ji yra stambaus ūkio savininkė, bendrauja su bankais, skolinasi pinigus, todėl gerai žino sandorių sudarymo ir jų neįvykdymo pasekmes. Teismas neatskleidė bylos esmės, nes nenagrinėjo iš konkretaus sandorio kylančių prievolių įvykdymo užtikrinimo, o iš esmės nuginčijo sutartį ir pakeitė jos sąlygas. Faktiškai teismas suformulavo priešieškinio dalyką – sutarties įvykdymo pripažinimą, taip pažeisdamas CPK 430 str. 4 dalies reikalavimus. Ieškovės ieškinys pagrįstas notaro patvirtinta sutartimi, t. y. didesnę įrodomąją galią turinčiu rašytiniu įrodymu (CPK 197 str. 2 d.), kuris gali būti nuginčytas tik CK 1.78–1.93 straipsniuose nustatytais pagrindais. Tokių pagrindų teismas nenustatė. Netgi sutikus su atsakovės pozicija, jog ji 100 000 Lt sumokėjo pagal sutartį, ji liko skolinga 40 000 Lt, nes tokiu atveju tikroji sandorio kaina turėjo sudaryti 142 000 Lt. Teismo sprendimu sukurta paradoksali situacija: pirkimo–pardavimo sutartis nėra pripažinta negaliojančia, jos sąlygos nepakeistos, todėl, remdamasi skundžiamo teismo sprendimo išvadomis, atsakovė iš esmės įgyja teisę iš ieškovės reikalauti grąžinti 42 000 Lt sandorio kainą viršijančią sumą.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo, byla nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, todėl apeliantės argumentai dėl dokumentinį procesą reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimo yra nepagrįsti. Nurodo, jog tikroji šalių sutarta sandorio kaina buvo 100 000 Lt, kadangi ieškovė siekė išvengti 15 proc. (8 516 Lt) pajamų mokesčio mokėjimo. Savo įsipareigojimą sumokėti kainą atsakovė įvykdė tinkamai ir laiku. Teismas pagrįstai atmetė ieškovės nenuoseklius paaiškinimu, neva atsakovė sumokėdama 100 000 Lt grąžino jai suteiktą paskolą. Notaro patvirtintoje sutartyje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Atsakovės pateikti 4 mokėjimo nurodymai bendrai 100 000 Lt sumai paneigia sutartyje nurodytą aplinkybę, jog iki sutarties sudarymo atsakovė sumokėjo 2 000 Lt, o 40 000 Lt įsipareigojo sumokėti iki 2012-12-24.
Apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais. Jis atliekamas analizuojant ir faktinį, ir teisinį bylos duomenų turinį, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, - ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Dispozityvumo principas lemia, kad apeliacinės instancijos teisme teisminio nagrinėjimo dalyką privalo nustatyti šalys (šiuo atveju apeliantė), o teismo pareiga yra išnagrinėti ginčą neperžengiant tų ribų, kurias nustato ginčo šalys (apeliantė). Apeliacinio nagrinėjimo ribos sudaro tą bylos nagrinėjimo apimtį, kurios neperžengiant peržiūrimas pirmosios instancijos teismo sprendimas.
Ieškovė įrodinėja, jog ji yra atsakovės 40 000 Lt sumos kreditorė. Teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo jų, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad jis įvykdytų savo pareigą, civilinėje teisėje apibrėžiamas kaip prievolė (CK 6.1 str.). Ieškovė prievolę atsakovei kildina iš šalių sudarytos 2011-05-27 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties. Vienas iš prievolių atsiradimo pagrindų – sandoriai, t. y. veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti, panaikinti teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d., 6.2 str.). Prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai ar neveikimas, kurių nedraudžia įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai bei gerai moralei. CK 6.4 straipsnyje numatyta, kad tiek kreditorius, tiek ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai prievolės atsiradimo, egzistavimo, vykdymo ir pasibaigimo metu. Šios bylos ieškovė savo reikalavimą kildina iš šalių 2011-05-27 sudarytos sutarties IV dalies, kurioje buvo šalių nustatyta atsiskaitymo tvarka ir atsakovė buvo įsipareigojusi iki 2012-05-24 pervesti ieškovei 40 000 Lt, tačiau ieškovė savo procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teisme, ir apeliaciniame skunde nepagrįstai šią sumą aiškina atsiribodama nuo sutarties 3.1p. nurodytos perkamo nekilnojamojo turto kainos – 42 000 Lt. Todėl įvertinus atsakovės pervestas pinigų sumas ieškovei, jos nurodytiems asmenims ir nesant byloje įrodymų dėl kitų atsakovės prievolių buvimo nepaneigta byloje atsakovės pozicija, kad iš esmės ieškovė įrodinėja, kad šalių 2011-05-27 sutarties 3.1 p. nurodyta parduotų nekilnojamųjų daiktų kaina buvo ne 42 000 Lt (b.l. 10). Tačiau tokia ieškovės pozicija negali būti laikoma sąžininga, nes civilinėje teisėje galioja principas, kad nesąžiningi veiksmai negali sukelti teisėtų pasekmių. Dvišalis sandoris, kuriam sudaryti yra būtina dviejų šalių suderinta valia, yra sutartis (CK 1.63 str. 6 d.). Civilinėje teisėje sutartis apibrėžiama kaip dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (6.154 str. 1 d.). Taigi sutartis sukuria jos šalims civilines teises ir pareigas ir jos nuostatos aiškintinos pagal CK 6.193–6.195 straipsniuose ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2008; ir kt.) nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles. Sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienai iš šalių. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais ir siekiama nustatyti tikrąjį sutarties turinį, sutarties šalių tikruosius ketinimus ir sutartimi siekiamus tikslus, ryšį tarp šalių. Sutarčių aiškinimo taisyklės taikomos, pirmiausia tos, kurios pagrįstos sąžiningumo ir šalių tikrųjų ketinimų nustatymo kriterijais. Pagal paminėtas aiškinimo taisykles aiškinant šalių pirkimo-pardavimo sutarties dalyką, reglamentuotą 2.1 p. (b.l.4) darytina išvada, kad šalys buvo susitarusios tik dėl sutartyje nurodytų nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo už 3.1p. nurodytą 42 000 Lt kainą. Ši kaina taip pat nurodyta IV sutarties dalyje, kuria ieškovė grindžia savo reikalavimą ir įrodinėja atsakovės prievolę sumokėti jai 40 000 Lt byloje nėra įrodymų, kad šios sutarties II dalis - atsiskaitymo tvarka - taikytina kitoms šalių prievolėms, todėl įvertinus bylos įrodymus, šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo, sutarties rašytinį tekstą, negalima padaryti išvados, kad ši sutarties dalis reglamentuoja ne 42 000 Lt kainos už atsakovės nupirktą nekilnojamąjį turtą atsiskaitymą, o kitos rūšies atsakovės prievolę ieškovei.
Šioje byloje rašytiniais įrodymais įrodyta, kad atsakovė pervedė ieškovei 15 000 Lt, jos sutuoktiniui-29 000 Lt ir ieškovės nurodytiems asmenims, t.y. jos seseriai ir broliui po 28 000 Lt (b.l. 29-30). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino banko darbuotojos liudytojos Ž. L. parodymus (b.l.60), kurie įrodo, jog ieškovė buvo banke, kai atsakovė pervedė pinigus į ieškovės nurodytas 3 sąskaitas. Jokių įrodymų byloje dėl kitokių prievolių tarp atsakovės ir ieškovės sutuoktinio bei sesers ir brolio nėra. Šių asmenų paaiškinimai dėl paskolos teisinių santykių buvimo tarp jų ir atsakovės nėra pakankamas įrodymas paskolos santykiams įrodyti šioje byloje, nes paneigtas pervestų pinigų nurodyta paskirtimi-už žemę. Byloje nenuginčyti atsakovės įrodymai, jog ji ginčo laikotarpiu nebuvo įregistravusi žemės ūkio technikos (b.l.96) bei vartojimo kredito sutartis, sudaryta 2011-04-28, t.y. prieš pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą dėl 14 481 eurų kredito suteikimo atsakovei (b.l.85). Kitų atsakovės prievolinių teisinių santykių buvimo faktas yra neįrodytas šioje byloje, o šioje byloje ieškovė neginčijo pirkimo-pardavimo sutarties II dalies dėl dalyko ir dėl 3.1p. dėl neteisingai nurodytos kainos, todėl konstatuoti, kad atsakovė yra neįvykdžiusi prievolės ieškovei pagal sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, nėra pagrindo.
CK 6.397 straipsnyje reglamentuojama nekilnojamojo daikto kaina. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartims netaikomos CK 6.313 straipsnio 2–6 dalyse nustatytos taisyklės. Taigi nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartims taikoma CK 6.313 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Šioje byloje šalių pirkimo-pardavimo sutarties turinys buvo išdėstytas raštu ir patvirtintas notaro ir sutarties II dalyje buvo nurodytas sutarties dalykas, o 3.1 punkte buvo nustatyta parduodamo daikto kaina - 42 000 Lt. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį notaro patvirtintos sutartys yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią. Notarine forma patvirtintas sandoris yra oficialusis rašytinis įrodymas tais atvejais, kai šis dokumentas pateikiamas į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą, t. y. kai jis byloje yra tik įrodinėjimo priemonė, kurioje užfiksuoti duomenys, reikšmingi nustatant įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Šioje byloje ieškovė neginčija sutarties dalies dėl sutarties dalyko ir kainos. Tik tais atvejais, kai notarine tvarka patvirtintas sandoris yra šalies procesiniu dokumentu byloje ginčijamas aktas, sandoris kaip išorinę išraiškos formą turintis dokumentas vertintinas tiesiog kaip rašytinis įrodymas. Šioje byloje ieškovė neginčijo paminėto sandorio dalies dėl sutarties dalyko ir jo kainos, todėl notarinės sutarties dalis dėl dalyko ir kainos turi aukštesnę įrodomąją reikšmę, todėl padaryti kitokios išvados nėra teisinio pagrindo.
Atsakovės pinigų pervedimas ieškovei, jo sutuoktiniui bei giminaičiams jau yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas. Ieškovė, neigdama jos turto pirkėjos - atsakovės nurodomą pinigų pervedimo paskirtį - už žemę - privalėjo įrodyti kitokią, nei nurodė atsakovė, pinigų pervedimų jai paskirtį, tačiau to nepadarė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2007; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009). Taigi pagal įstatymą ir formuojamą teismų praktiką ieškovei tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, t. y. aplinkybę, kad šalių sudaryta ir notaro patvirtinta rašytinė pastatų perleidimo sutartis buvo sudaryta ir dėl kito dalyko, kuris nebuvo nurodytas šios sutarties II dalyje .
Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 430 str. 4 d. reikalavimus, t. y. savo iniciatyva suformulavo priešieškinio dalyką-sutarties įvykdymo pripažinimą, nes skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje toks pripažinimas nėra konstatuotas, o sprendimu buvo atmestas ieškinys. Byloje akivaizdu, kad nėra priešieškinio, todėl paneigtas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas suformulavo reikalavimą atsakovei. Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ieškovės reikalaujami priteisti 40 000 Lt iš atsakovės, atsakovė įrodė , kad šiuos pinigus pervedė, o dėl kitų pervestų atsakovės pinigų ieškovei teismas šioje byloje nepasisakė, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Apeliaciniame skunde nurodytas rašymo apsirikimas dėl preliminaraus sprendimo priėmimo datos nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo, nes bylos medžiaga , skundžiamo teismo sprendimo aprašomoji dalis įrodo, jog preliminarus sprendimas buvo priimtas 2013-01-23, o ne 2013-10-23, kaip nurodyta sprendimo rezoliucinėje dalyje. Klausimą dėl nurodyto rašymo apsirikimo pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti pagal CPK 276 str.
Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialines teisės normas, todėl naikinti skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1d.).
Iš ieškovės atsakovei priteistini 500 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme už atsiliepimo į apeliacinį skundą ruošimą (CPK 93 str. 1d., 3d., 98 str.)
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Skuodo rajono apylinkės teismo 2013-05-21 sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti R. V. iš G. K. 500 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.