Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3203-614/2017 pagal ieškovės L. L. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė L. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančiomis jos su atsakove BAB banku Snoras 2011-05-25 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110525K990005 ir 2011-10-18 obligacijų pasiršaymo sutartį Nr. FO20111018K990012, taikyti restituciją ir pripažinti ieškovės BAB bankui Snoras sumokėtas pagal šias sutartis sumas, atitinkamai 10 099,38 Lt ir 4 999,72 Lt, jos lėšomis asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ), priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad banke turėjo indėlį, tačiau jos kaimynė, banko darbuotoja, primygtinai įsiūlė vietoje terminuoto indėlio sutarties sudaryti obligacijų įsigijimo sutartis. Ieškovė nėra baigusi specialių mokslų, neturi žinių apie įvairius finansinius produktus, neturi investavimo patirties, tačiau visas santaupas norėjo laikyti saugiai ir užtikrintai, o banko darbuotoja apie investavimo riziką neinformavo. Ieškovė pasitikėjo banko darbuotoja ir tikėjo jos pateikta informacija bei siūlymais, todėl dėl susidariusio klaidingo įspūdžio sudarė ginčijamas obligacijų sutartis. Ieškovės teigimu, ji buvo suklaidinta atsakovės įgalioto atstovo dėl esminių sandorio aplinkybių, o žinodama apie tai, kad obligacijos nėra apdraustos ir yra labai rizikingas investavimo produktas, nebūtų sudariusi ginčo sutarčių bei prisiėmusi nepagrįstai didelės rizikos.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017-02-27 sprendimu ieškovės L. L. ieškinį atmetė.Priimdamas tokį sprendimą teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais analogiško pobūdžio bylose, kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Ši rizika Europos Parlamento ir Tarybos 1997-03-03 direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų direktyva) prasme nėra priskirta prie draudimo objektų. Vertinant, ar buvo suklysta, teismas taikė protingumo kriterijų, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį vertino atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Ir nors yra svarbu atsižvelgti taip pat ir į tai, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį, netinkamai informuojant investuotoją, galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. Pagal tokius vertinamuosius krtiterijus teismas įvertino ir ieškovės suklydimą / suklaidinimą. Teismas sprendė, kad ginčo sandorio sudarymas nereikalauja greito apsisprendimo, asmuo, ketinantis sudaryti sutartį, visada gali gauti reikiamus duomenis ir su jais susipažinti iš anksto. Be to, obligacijos sutartį sudaro vienas lapas, o tai paneigia ieškovės argumentus dėl laiko ir / ar vietos stokos susipažįstant su sutarties tekstu ar kad ji negalėjo tuo metu sutarties suprasti. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas. Ieškovė tiek dėl amžiaus, tiek dėl jos nurodytos socialinės padėties turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, t. y. kad sudaromo sandorio esmė – investavimas. Teismo vertinimu, tokia aplinkybė, kad ieškovė neturi specialus išsilavinimo ir yra baigusi tik 8 klases, neturi esminės reikšmės, nes sutarties ir jos priedų ji neskaitė, pasikliovė banko darbuotoja ir sūnumi, kuris dalyvavo kartu pasirašant vieną iš sutarčių. Teismo vertinimu, reikšminga ir tai, jog reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikšti ne per protingą terminą, o tik po to, kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovė L. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: Teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kad ieškovė buvo įkalbėta kaimynės, kuri buvo atsakovės darbuotoja, sudaryti ginčo sutartis, kurių prieš pasirašydama ji neperskaitė, obligacijų draudžiamumo aspektas jai nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, o programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui. Tačiau nepagrįstai sprendė, jog tokios aplinkybės neįrodo, kad pati ieškovė elgėsi atidžiai ir apdairiai. Teismo išvada, kad ieškovė turėjo galimybę susipažinti ir įvertinti sutartį ir jos priedus, neatitinka tikrovės. Sutartis buvo pasirašyta mažame kioskelyje, jame buvo pilna klientų, per langelį darbuotoja priėmė pinigus ir pateikė dokumentus, nurodydama, kur pasirašyti. Jokios sąlygos nebuvo aptariamos. Nėra reikšminga teismo nustatyta aplinkybė, kad pasirašant vieną iš sutarčių dalyvavo ieškovės sūnus, turintis aukštąjį išsilavinimą. Ieškovės sūnus yra dailininkas, kuriam nėra žinomos ir suprantamos obligacijų sutartys, jų draudiminė apsauga. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė, kuriai sudarant ginčo sandorius buvos 74 m. ir kuri yra baigusi 8 klases, neturinti jokio specialaus, juo labiau finansinio, išsilavinimo, beveik visą gyvenimą dirbusi valytoja, gali ir turi išmanyti įstatymus. Atsakovė, kaip finansų maklerio įmonė, neįvykdė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnyje jai numatytos pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti informaciją, kurios pagrindu būtų galima suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką.

Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Nepagrįsti skundo argumentai, kad atsakovė neįvykdė jai FPRĮ 22 straipsnyje numatytos pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikalingą informaciją. Ieškovė savo parašu ant prospekto patvirtino, kad ji yra susipažinusi su jame nurodytomis sąlygomis, su jomis sutinka. Net ir tuo atveju, jei ieškovė nesusipažino su pateiktais dokumentais, tai turėtų būti vertinama išimtinai kaip jos pačios aplaidumas ir neatidumas, už kurį pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalį ji turi prisiimti visą atsakomybę. Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad ji neturėjo laiko susipažinti su sudaromų sandorių sąlygomis. Ieškovė nebuvo pavaldi atsakovei, todėl ji turėjo nevaržomą galimybę susipažinti su sutarties sąlygoms ir tam skirti tiek laiko, kiek jai reikia. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad bankas ar jo darbuotojai, teikė ieškovei neteisingą informaciją apie obligacijų draudžiamumą ir tokiu būdu būtų paveikę jos apsisprendimą dėl ginčo sutarčių sudarymo. Ieškovės amžius, turimas išsilavinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad ji, būdama veiksniu asmeniu, neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sąlygų bei savo veiksmų galimų padarinių.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais: Bankas suteikė ieškovei informaciją ir tinkamai vykdė savo pareigas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė buvo informuota, jog visą informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką, nurodytą finansinių priemonių rizikos aprašyme, gali gauti bet kuriame banko klientų aptarnavimo skyriuje ir jo interneto puslapyje, tačiau ji pati nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, tai yra buvo neapdairi ir nerūpestinga. Ieškovė sudarė ne vieną, o dvi obligacijų pasirašymo sutartis – 2011 m. gegužės ir spalio mėn. Tai patvirtina, kad ji nebuvo ir negalėjo būti momentiškai apgauta, nes po pirmojo sandorio sudarymo praėjus tam tikram laikui ji vėl sudarė tokį patį sandorių. Tai reiškia, kad sudaromi sandoriai ieškovei buvo tinkami, ją tenkino jų sąlygos. Ieškovė sudarė sandorius dėl laisvų lėšų investavimo, ir, esant neaiškumui, niekas netrukdė atidėti sutarčių pasirašymą, paprašyti leisti atsinešti dokumentų projektus į namus ir su jais susipažinti ir pan. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ji negalėjo suprasti sudaromų sutarčių esmės, o jei neaiškumų ir kilo – kad neturėjo galimybės plačiau pasidomėti sudaromų sandorių pasekmėmis ir rizikomis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl banko pareigos informuoti

Apeliantės teigimu, atsakovė pažeidė FPRĮ 22 straipsnio nuostatas bei įpareigojimus savo leidžiamų vertybinių popierių potencialiems klientams, neprofesionaliems investuotojams, aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie suprastų siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių, šiuo konkrečiu atveju obligacijų, esmę bei joms būdingą riziką.

Kasacinis teismas investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).Minėtoje nutartyje kasacinis teismas yra įvertinęs tokios pačios, kaip buvo sudaryta ir su apeliante, Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 punkto nuostatas bei vartojamą formuluotę, kad „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, pažymėjęs, kad jos, nors ir nebūdamos savaime klaidingos / klaidinančios, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų ir dėl to teikia pagrindo pripažinti, kad bankas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti klientui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius nėra atlikęs. Kita vertus, remiantis toje pačioje byloje suformuotais kasacinio teismo išaiškinimais, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esmingas, kad savaime suponuotų tokio pobūdžio sutarties pripažinimą negaliojančia dėl ją sudariusios šalies suklydimo.Šiuo aspektu pažymėtina, kad net ir apeliantės, kaip neprofesionalios investuotojos, statusas nepaneigia bendrosios protingo ir sąžiningo asmens pareigos atidžiai perskaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais ir ypač tuomet, kai visiškai aiškiai nesuvokiamas indėlių ir obligacijų skirtingumas. Obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises (CK 1.103 str.), o šis vertybinis popierius (obligacija), kaip jau buvo konstatuota kasacinio teismo praktikoje, yra pakankamai žinomas finansinis produktas net ir vidutiniam vartotojui, jis nėra nei naujas, nei neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Todėl, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, ir apeliantei turėjo būti suprantama, kad šis produktas, kaip finansinė priemonė, nėra visiškai tapatus (analogiškas) indėliui, kuris, atsižvelgiant į didesnį jo pelningumą, dėl to gali pasižymėti ir didesniu rizikingumo laipsniu. Tokiu atveju pripažintina, kad vien banko informavimo pareigos nepakankamas įvykdymas šiuo konkrečiu atveju neteikia pagrindo konstatuoti esminį apeliantės suklydimą ar jos suklaidinimą ir, atitinkamai, CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatytą sandorių negaliojimo pagrindą.

Dėl kitų aplinkybių, kuriomis grindžiamas suklydimas / suklaidinimas

Apeliantė taip pat tvirtina, kad, sudarydama ginčo sutartis, ji buvo klaidingai įsitikinusi, jog šios sutartys yra analogiškos indėlių sutartims, tik su didesnėmis palūkanomis bei su ta pačia draudimine apsauga, o tokį apeliantės įsitikinimą lėmė ir banko darbuotojos, jos kaimynės, neatskleista tikroji sutarčių esmė, nesupažindinimas su visomis jų sąlygomis. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sudaryti sandorį arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi ne tik finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bet ir paties investuotojo veiksmai, t. y. ar šis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Dar daugiau, vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, kai šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Kadangi sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi pasitikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

Nagrinėjamu atveju apeliantė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nesiekė paneigti aplinkybės, susijusios su jos sudarytų sutarčių pobūdžiu, t. y. kad su atsakove siekė sudaryti ne obligacijų įsigijimo, o kitokias, pavyzdžiui, terminuoto indėlio sutartis, nurodžiusi tik tiek, kad jei sandorio sudarymo metu būtų žinojusi tikrąją su obligacijomis susijusią riziką, tai ginčijamų sandorių ji nebūtų sudariusi, taip pat akcentuodama ir savo amžiaus bei investavimo patirties neturėjimo aplinkybes. Atmesdama kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nei asmens amžius, nei investavimo patirties neturėjimas, nei kitokios asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Apeliantė nenurodė jokių įtikinamų paaiškinimų, kas objektyviai galėjo lemti tokį jos klaidingą su obligacijomis sietinos rizikos suvokimą, kuomet visos aplinkybės sudarė pagrindą kitokioms išvadoms – už obligacijas buvo siūlomos gerokai didesnės palūkanos nei už terminuotuosius indėlius, obligacijų įsigijimo sutartį, priešingai nei terminuotųjų indėlių sutartis, lydėjo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, obligacijų pasirašymo sutartyje apeliantė aiškiai ir ne vieną kartą didžiosiomis raidėmis buvo įvardyta kaip investuotoja, o ne kaip indėlininkė. Vien neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas apeliantei nepanaikina bendrųjų jos pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais dėl vienų ar kitų sutartyje naudojamų sąvokų, pasitikslinti rizikas, galinčias kilti pasirašius kitokią, nei terminuotų indėlių sutartį, juolab kad pirmąją ginčijamą sutartį apeliantė sudarė 2011-05-25, o antrąją – tik po penkių mėnesių, t. y. 2011-10-18. Vadinasi, po pirmosios sutarties pasirašymo apeliantė neabejotinai turėjo pakankami laiko ne tik susipažinti su tokio pobūdžio sandorio sąlygomis, bet ir pasikonsultuoti su teisininkais ar kitais specialistais dėl įsigyjamo finansinio produkto rizikingumo. Konstatuotina, kad byloje pirmosios instancijos teismo vertintos ir analizuotos aplinkybės nesuponuoja išvados, jog apeliantė, kaip vidutinis vartotojas, galėjo nesuprasti su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, o jeigu tai įvyko, tą lėmė ne banko (jo darbuotojų) neteisėti veiksmai (apgaulė, suklaidinimas), bet pačios apeliantės nepakankamas atidumas ir rūpestingumas, net nepasidomėjus obligacijų draudimo aplinkybe. Labiau tikėtina, kad sprendimą sudaryti ginčo sandorius šiuo atveju lėmė ne jų draustumo aspektas, o būtent ekonominis apeliantės interesas – didesnė, nei terminuotų indėlių atveju, finansinė grąža, didesnės mokamos palūkanos (didesnis pelningumas), ką, pažymėtina, pripažįsta ir pati apeliantė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tokio neapdairaus elgesio padariniai šiuo atveju tenka pačiai prisiėmusiai tokią riziką apeliantei, o jos suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės ir lemiančiu sandorių negaliojimą (CK 1.90 str. 5 d.). Vien apeliantės skundo teiginių, kad ji buvo suklaidinta ir net apgauta, nuslėpus / neatskleidus visos informacijos, kad atsakovės darbuotoja (jos kaimynė) turėjo tikslą specialiai ją suklaidinti, kad ji neturėjusi laiko apsispręsti dėl tokio pobūdžio sandorio sudarymo, kartu nepateikiant jokių duomenų, kad po pirmosios sutarties pasirašymo, iki buvo pasirašyta antroji sutartis, apeliantė ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdama pašalinti neaiškumus arba nutraukti pirmąją sutartį, aiškiai nepakanka sandorių negaliojimui dėl suklydimo / suklaidinimo pripažinti. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisinių prielaidų panaikinti skundžiamą teismo sprendimą nenustatė. Kadangi šalys duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė, šių išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.