- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-23
- Bylos Nr.
- 2-3007-294/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-41555-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Seikalis
- Trečiasis asmuo
- S. A.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Advokatai
- Gintarė Raišutienė
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,
dalyvaujant ieškovo atstovui Mariui Bagdonui, atsakovo atstovei advokatei Gintarei Raišutienei, trečiajam asmeniui S. A.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį UAB Transtira, trečiasis asmuo S. A. dėl nuostolių atlyginimo dėl žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas patikslintame ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 2543,97 EUR nuostolius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-02-19 Jungtinėje Karalystėje dėl transporto priemonę MAN TGX 18.400 4X2 BLS, v.n. (duomenys neskelbtini) vairavusio atsakovo kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Atsakovo vairuojama transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl Jungtinės Karalystės nacionalinio draudikų biuro nukentėjusiems asmenims išmokėtą sumą atlygino ieškovas, tokiu būdu įgydamas regreso teisę į atsakovą. Atsakovas ieškovo išmokėto nuostolių atlyginimo nepadengė, todėl pastarajam liko skolingas ieškiniu reikalaujamą pinigų sumą.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Transtira“ teismui pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog draudikų (Jungtinės Karalystės nacionalinio draudikų biuro ir ieškovo) tarpusavyje pasiekti susitarimai nėra privalomi tretiesiems asmenims. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl atsakovo atsakomybės. Nurodė, kad iš eismo įvykio vietos ir kelio (žiedo), kuriame įvyko eismo įvykis, fotonuotraukos ir eismo įvykio vietos schemos, matyti, kad kita transporto priemonė nesilaikė nustatyto eismo ženklinimo (kelio siaurėjimo rodyklė), saugaus atstumo, pavojingai manevruodama keitė važiavimo kryptį ir išvažiavo iš savo juostos, lenkė atsakovo transporto priemonę ir į ją atsitrenkė. Tai patvirtina trečiojo asmens (vairuotojo) detalus rašytinis paaiškinimas. Be to, atkreipė dėmesį, kad atsakovas kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl žalos priteisimo iš kito eismo įvykio dalyvio, kaip kaltininko. Atsakovas (nurodytoje byloje), gavęs ieškinį, atlygino atsakovo transporto priemonei padarytą žalą bei bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti iš esmės ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti iš esmės atsiliepime ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas
Bylos nagrinėjimo metu šalių atstovų paaiškinimais bei surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog 2013-02-19 Jungtinėje Karalystėje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta ir kita transporto priemonė BMW, v.n. (duomenys neskelbtini).
Ieškovas savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 str., nurodančiu, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl apdraustos šiuo draudimu transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą, neviršijant įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę. TPVCAPDĮ 4 str. 1–3 d. yra imperatyviai nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota; šio straipsnio 2 d. nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 str.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sausumos transporto priemonės draudimas yra ne gyvybės draudimo šakai priskiriama draudimo rūšis. Šios rūšies draudimas yra draudimo sistemos dalis. Sausumos transporto priemonių draudimą reglamentuoja atskiras – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo – įstatymas, kurio tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 str. 1 d.). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 str.). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant.
2003 m. ieškovas su Jungtinės Karalystės transporto priemonių draudikų biuru pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo laikyti 2002-05-30 biurų tarybos generalinės asamblėjos priimtų vidaus nuostatų privalomųjų nuostatų ir II skirsnio neprivalomųjų nuostatų. Ieškovas gavo prašymą dėl nuostolių atlyginimo. Biuras atlygino reikalaujamas sumas.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi pareigą išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 str. 6 d. 2 p.). Taigi, ieškovas, atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą, todėl, vadovaujantis TPVCAPDĮ, įgijo reikalavimo teisę į asmenį, atsakingą už žalos padarymą.
Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje bankrutavusi A. J. IĮ v. UAB „Jurgio baldai“, bylos Nr. 3K-3-41/2014).
Civilinėje byloje Nr. 2-4044-819/2015 (teisminio proceso Nr. 2-68-41555-2014-6) priimtas procesinis sprendimas turi prejudicinę galią nagrinėjamoje civilinėje byloje. Konkrečiai, 2015-09-18 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi civilinė byla pagal ieškovo UAB „Transtira“ ieškinį atsakovui Didžiosios Britanijos draudimo bendrovei Allianz Insurance plc dėl nuostolių atlyginimo priteisimo nutraukta. Šioje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl žalos atlyginimo UAB Transtira dėl to paties eismo įvykio. Priešingai šioje išnagrinėtoje civilinėje byloje kito eismo dalyvio draudikas pripažino eismo dalyvio (transporto priemonės BMW vairuotojo) atsakomybė ir geranoriškai atlygino patirtą žalą.
Teismas taip pat pažymi, jog pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; kt.).
Pažymėtina, kad šalių paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Šalių paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su ieškovo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2013).
Civilinė atsakomybė - tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Tiek sutartinė, tiek deliktinė atsakomybė atsiranda tik esant civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visetui, t. y. turi būti nustatyti neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), kaltė (CK 6.248 straipsnis), žala ir nuostoliai (CK 6.249 straipsnis). Įrodinėjimo našta žalos atlyginimo dėl turto sugadinimo bylose tenka ieškovui, kuris turi pateikti įrodymus, patvirtinančius pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą.
Kaip jau minėta, TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.
CK 6.247 straipsnis numato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.
Kaltė yra civilinės atsakomybės sąlyga, o asmuo laikomas kaltu, jei jis tyčia ar dėl neatsargumo neįvykdė įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų (CK 6.248 str.).
Civilinės atsakomybės paskirtis – kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą, t. y. asmuo turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas.
Kita vertus, teismas daro išvadą, kad ieškovas neįrodė vienos iš pagrindinių savo ieškinio aplinkybių, t.y. atsakovo vairuotojo kaltės dėl eismo įvykio.
Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad ieškovas užklausė Jungtinės Karalystės nacionalinį draudikų biurą dėl šio konkretaus atvejo, kai žalą atlygino kitos transporto priemonės draudikas, o vėliau dėl tos pačios žalos atlyginimo reikalaujama iš eismo dalyvio (jau gavusio draudimo išmoką). Šis biuras kaip pagrindą BMW automobilio savininkui žalai atlyginti nurodė CASCO draudimo liudijimą bei pažymėjo, kad žalos atlyginimo metu jis nebuvo gavęs vairuotojo paaiškinimų ar kitų įrodymų, paneigiančių UAB Transtira vairuotojo kaltę dėl eismo įvykio. Be to, iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad nesutampa ieškinyje nurodyti BMW automobilio apgadinimai (su remontuotomis dalimis), t.y., apgadintas automobilio šonas, o ne galas. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas pateikė teismui Kelių eismo taisykles (su vertimu į lietuvių kalbą), reglamentuojančiomis be kita ko ir pažeidimus bei eismo reguliavimą. Iš šių taisyklių matyti, kad pagal taisyklę Nr. 185 eismo reguliavimas, esant žiedinei sankryžai yra artimas Lietuvoje galiojantiems reikalavimams. Iš bylos įrodymų matyti, kad neįrodyta, jog atsakovo vairuotojas būtų pažeidęs kelių eismo taisyklių reikalavimus ir dėl to sukėlęs eismo įvykį. Be to, teismui nepateikti jokie įrodymai, kad Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras būtų pareikalavęs trečiojo asmens ar atsakovo paaiškinimų dėl eismo įvykio.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).
Nagrinėjamu atveju ieškovas vis dėlto neįrodė, kad atsakovo vairuotojas pažeidė eismo taisykles ir sukėlė eismo įvykį. Pagal byloje surinktų įrodymų visumą labiau tikėtina, kad eismo įvykį sukėlė neatidus (neatsargus) BMW vairuotojo elgesys ir eismo taisyklių nesilaikymas (nepraleidus atsakovo transporto priemonės esant juostos susiaurėjimui). Byloje surinkti įrodymai paneigia nurodytą kaltės prezumpciją (įskaitant BMW transporto priemonės draudiko geranorišką žalos atlyginimą dėl eismo įvykiu padarytos žalos atsakovo transporto priemonei). Ieškovas, gavęs pretenziją iš Jungtinės Karalystės nacionalinio draudikų biuro, turėjo teisę surinkti visus įrodymus ir tik tuomet spręsti dėl pretenzijos pagrįstumo. Todėl ieškinys dėl nuostolių atlyginimo regreso teise nelaikytinas pagrįstu ir įrodytu ir yra atmestinas.
Kiti šalių argumentai ar pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Kadangi ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestas, teismas atskirai nepasisako dėl išvestinių reikalavimų (dėl procesinių palūkanų) priteisimo ir šių iš atsakovo ieškovo naudai nepriteisia.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Kadangi ieškovo ieškinys atmestas visiškai jam nėra atlyginamos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos (sumokėtas žyminis mokestis, atstovavimo ir kito išlaidos).
Atsakovas iki teismo sprendimo priėmimo dienos teismui yra pateikęs prašymą dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo: 24,90 Eur vertimo išlaidų ir 600 Eur teisinės pagalbos išlaidų.
Vadovaujantis CPK 98 str. nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. LR teisingumo ministro įsakymo dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Atsakovo prašomos priteisti atstovavimo išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į vykusių teismo posėdžių skaičių, į reikalavimo sumą, yra ne per didelės ir negali būti pripažintos neprotingomis. Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje 600 Eur atstovavimo išlaidų dydis yra protingas, todėl ieškovo ieškinį atmetus jos (kartu su vertimo išlaidomis) priteistinos atsakovo naudai. Šios išlaidos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į teismo posėdžių skaičių bei parengtų procesinių dokumentų pobūdį laikytinos pagrįstomis ir ne per didelėmis (CPK 93, 98 str.).
Ieškovo ieškinį atmetus, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš ieškovo priteistinos, kadangi viršija 3 Eur dydžio sumą ir sudaro 7,34 Eur (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, Civilinio proceso kodekso 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, atsakovo UAB „Transtira“, juridinio asmens kodas 122282884, naudai 624,90 EUR (šeši šimtai dvidešimt keturi eurai 90 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, juridinio asmens kodas 125709291, 7,34 Eur (septyni eurai 34 ct) bylinėjimosi išlaidas valstybei. Išaiškinti kad nurodytas išlaidas ieškovas turi sumokėti į sąskaitą LT247300010112394300, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.