Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gyčio Večersko ir Valdui Vitunskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281-1 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 60 MGL dydžio, t. y. 3000 eurų bauda.

E. Š. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 60 MGL dydžio, t. y. 3000 eurų bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmes subendrinus iš dalies sudedant, E. Š. paskira galutinė bausmė – 100 MGL dydžio, t. y. 5 000 (penkių tūkstančių) eurų bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 72 straipsniu, nuspręsta iš E. Š. konfiskuoti automobilį AUDI Q5valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini); paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą E. Š. turtui – automobiliui AUDI Q5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini), palikti galioti iki konfiskacijos įvykdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad vairavo motorinę transporto priemonę, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, o būtent: 2023 m. lapkričio 30 d. apie 17.07 val. (duomenys neskelbtini)., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviam asmeniui, vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį „Audi Q5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam 17.37 val. buvo nustatytas 3,10 promilių neblaivumas, o 17.55 val. jam buvo nustatytas 3,17 promilių neblaivumas, tokiu būdu vairavo motorinę transporto priemonę, kai jam buvo nustatytas daugiau negu 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.

2. Be to, E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikė žinomai netikrą dokumentą, o būtent: tyrimo metu nenustatytam asmeniui, nenustatytoje vietoje, tiksliai nenustatytu metu, bet ne anksčiau nei 2017 m. birželio 13 d. padarius A. V. 2017-06-13 išduoto Lietuvos Respublikos neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės Nr. AK (duomenys neskelbtini) kopiją, spalviniu elektrografiniu spausdinimo įrenginiu (spalviniu lazeriniu spausdintuvu su kopijavimo aparatu) šią kopiją atspausdinus ir fotografijos vietoje įklijavus E. Š. nuotrauką bei šį netikrą dokumentą įlaminavus į plastikinį dėklą ir tokiu būdu pagaminus netikrą dokumentą, šį žinomai netikrą dokumentą - Lietuvos Respublikos neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę Nr. AK (duomenys neskelbtini) su savo nuotrauka, laikė prie savęs iki 2023 m. lapkričio 30 d. apie 17.07 val., kuomet buvo pastebėtas įtartinai manevruojantis automobilį ir buvo lydimas iki pastato, esančio (duomenys neskelbtini)., kur jo vairuotą transporto priemonę – automobilį „Audi Q5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), patikrinę policijos pareigūnai šį netikrą dokumentą - Lietuvos Respublikos neįgalių asmenų automobilių statymo kortelę Nr. AK (duomenys neskelbtini) su E. Š. nuotrauka, rado vairuotojo durelių daiktadėžėje ir paėmė, tokiu būdu laikė žinomai netikrą dokumentą.

3. Kauno apylinkės teismo 2025 m. balandžio 28 d. nuosprendyje konstatuota, kad kaltinamojo veiksmai kvalifikuoti tinkamai, inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytos byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, bausmė paskirta įvertinus padarytų veikų pavojingumą bei pobūdį ir nuteistojo asmenybę.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

4. E. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 28 d. nuosprendį dalyje dėl kaltinimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių, taip pat prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, BK 37 straipsnio pagrindu ir bylą šioje dalyje nutraukti.

1.1. Apeliaciniame skunde E. Š. nurodo, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris neabejotinai leistų daryti išvadą, kad jis vairavo automobilį neblaivus. Pirmosios instancijos teismas apelianto kaltę grindė liudytojo R. T. parodymais, padaręs nepagrįstą išvadą, kad jie yra nuoseklūs. Liudytojas R. T. bandė įtikinti policijos pareigūnus ir teismą, kad iš tiesų E. Š. niekur iš jo akiračio nebuvo pasišalinęs, tačiau yra įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis buvo dingęs iš liudytojo R. T. akiračio bent 5-10 minučių. Be to, byloje buvo pateiktos foto nuotraukos, iš kurių matyti, kad žiūrint iš priekio į garažų pusę, jo garažas yra kairėje pusėje, o R. T. nurodė, kad dešinėje ir tai dar vienas neatitikimas R. T. parodymuose, kuris teismo nebuvo įvertintas. Teismas ignoravo faktą, kad liudytoju apklaustas V. B. patvirtino apelianto versiją ir nurodė, kad nuteistasis įvykio dieną pavežė jį, būdamas blaivus.

1.2. Skunde apeliantas pažymi, jog niekada neginčijo fakto, kad atvykęs automobiliu iki garažo, jame vartojo apie 70 proc. stiprumo alkoholį. Apylinkės teismas be pagrindo nesivadovavo jo versija, kad jis gėrė užpiltinę garaže, nes pasijuto blogai dėl kasos spazmų, nes byloje jis pateikė šias aplinkybes patvirtinantį medicininį išrašą. Būtent toks spazmas buvo ir aptariamo įvykio dieną ir galimai tuomet, kai iš paskos nuteistojo važiavo liudytojas R. T., ir kuriam klaidingai pasirodė, kad E. Š. galimai apsvaigęs nuo alkoholio keistai manevruoja automobiliu. Nagrinėjamos bylos atveju reikšmingos specialistų išvados, iš kurių matyti, kad papūtus į alkotesterį pirmą ir antrą kartą, promilių skaičius didėjo, kas reiškia, kad alkoholis buvo vartojamas labai nesenai ir tai patvirtina nuteistojo versiją dėl garaže vartoto alkoholio. Skunde apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino teismo eksperto P. P. konsultacinės išvados, kad nuteistasis galėjo išgerti daugiau kaip 350 ml 70 laipsnių stiprumo gėrimo ne už ilgo iki pūtimo ir tas laikas gali būti skaičiuojamas minutėmis. Tokia išvada atitinka E. Š. versiją apie išgertą alkoholio kiekį ir laiką.

1.3. Apeliaciniame skunde E. Š. prašo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo. Jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kaltinamasis kritiškai nevertino savo elgesio ir tik teisme prisipažino disponavęs netikru dokumentu. Skunde pažymima, kad E. Š. ir jo gynėjas kėlė klausimą ir prašė teismo apsvarstyti galimybę atleisti E. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo (BK 37 str.), tačiau teismas nemotyvuotai atsisakė taikyti šio instituto nuostatas. Skunde teigiama, kad apelianto veika teisinių pasekmių ar neigiamų padarinių nesukėlė, o jo veiksmai ir žala BK 300 straipsnio 1 dalies normomis saugomoms vertybėms yra nereikšminga, dėl to jo padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų būtina jam taikyti baudžiamąją atsakomybę, priešingai, jis turi būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir byla nutraukta.

1.4. Apeliantas nesutinka ir su jam apskirta bausme bei laiko, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam 100 MGL dydžio baudą, pažeidė proporcingumo principą. Skunde atkreiptinas dėmesys į tai, kad inkriminuojamas nusikaltimas priskirtinas prie nesunkių, apeliantas anksčiau neteistas, be to, kaltinimą palaikiusi prokurorė prašė už abi veikas skirti 80 MGL baudą, tačiau teismas paskyrė didesnę baudą. Skunde teigiama, kad apelianto turtinė padėtis sudėtinga, galimybę užsitikrinti didesnes finansines pajamas sunkina specialiosios teisės atėmimas, todėl dar ir dėl šios priežastis paskirta bauda ir specialiosios teisės atėmimas net 3 metų laikotarpiui ir drastiškai didelės, nes bausmės tikslai galėtų būti pasiekti ir taikant švelnesnes priemones.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde E. Š. nesutinka su jo pripažinimu kaltu pagal BK 281¹ straipsnį, prašo jį išteisinti, paskirti švelnesnę bausmę, prašo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį jam inkriminuotą veiką pripažinti mažareikšme ir bylą nutraukti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo

7. Apeliaciniame skunde E. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kurias, pasak apelianto, nulėmė visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų duomenų nesurinkimas bei netinkamas surinktų įrodymų vertinimas.

8. Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl nuteistajam E. Š. šios, aptariamos inkriminuotos nusikalstamos veikos, kuri pagal baudžiamąjį įstatymą pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

9. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

10. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nuteistojo apeliacinis skundas iš esmės grįstas paties E. Š. pateikta versija, kurią gynyba nuosekliai palaikė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir kuri remiasi ne byloje surinktų įrodymų visuma, o atskirais įrodymais, kurie aiškinami išimtinai nuteistojo naudai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas dėl visų gynybos argumentų iš esmės pasisakė ir juos argumentuotai atmetė, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako ne dėl kiekvieno skunde dėstomo samprotavimo, o tik dėl esminių skundo klausimų.

11. BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę, kas, aukštesniojo teismo vertinimu, šioje byloje ir buvo padaryta. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jame ne tik išsamiai išdėstytas teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų turinys, bet ir įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai bei jų visuma, nurodyti aiškūs motyvai dėl įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo, argumentuotai atmesta gynybos versija.

12. E. Š. viso bylos tyrimo metu savo kaltę neigė ir laikėsi nuoseklios pozicijos, kad kaltinime nurodytu laiku būdamas neblaivus jis nevairavo savo automobilio. Pažymėtina, kad nuteistasis pripažįsta tik akivaizdžius, byloje surinktais objektyvais įrodymais pagrįstus faktus, t. y. jis neneigia akivaizdaus fakto – kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai rado jį neblaivų, ką patvirtino patikra, tačiau apeliantas tvirtino, kad automobilį vairavo tikrai būdamas blaivus, o alkoholį pradėjo vartoti tik garaže, grįžęs ir jau išlipęs iš automobilio.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties požymius, remtis vien tik atsakomybėn traukiamo asmens parodymais, net jei jie yra nuoseklūs, nėra teisinga. Kaltinamojo pateikiama informacija gali būti svarbi nustatant tiesą byloje, tačiau duomenų, gaunamų apklausiant kaltinamąjį prigimtis yra šiek tiek kitokia nei kitų įrodymų. Kaltinamasis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, todėl jo pateikiama informacija gali būti šališka, kaltinamasis gali sąmoningai duoti neteisingus parodymus, nerizikuodamas, kad už tai jam bus taikomos kokios nors sankcijos arba apskritai jų neduoti. Taigi, kaltinamojo parodymai turėtų būti vertinami kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Pažymėtina, kad paties E. Š. versija taip pat nebuvo visiškai nuosekli. Ikiteisminio tyrimo metu E. Š. savo versiją dėl alkoholio vartojimo jau garaže aiškino tuo, kad jis išsigando nepažįstamo žmogaus, kuris atėmė automobilio raktelius, todėl iš karto nubėgo į garažą, kur iš baimės vartojo alkoholinius gėrimus. Pirmosios instancijos teisme jis teigė, kad nuvažiavęs prie garažo, pažįstamo gydytojo patartas išgėrė stipraus alkoholio nuo pilvo spazmų, kurie jam prasidėjo dar važiuojant link garažo.

14. Teisėjų kolegija negali nesutikti su skundo teiginiu, kad E. Š. nebuvo sulaikytas vairuojantis transporto priemonę neblaivus, kas neginčijamai kaip tiesioginis įrodymas patvirtintų jo kaltę. Iš tiesų, įrodymai, kuriais grindžiama jo kaltė, nelaikytini tiesioginiu jo kaltės įrodymu, tačiau, teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ir netiesioginiais įrodymais, kuriais įrodinėjama ne konkreti į įrodinėjimo dalyką įeinanti aplinkybė, tačiau reikšmingi tarpiniai faktai, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis ir leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų, todėl netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Duomenys tikrinami atliekant BPK nurodytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

15. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Pagal teismų praktiką asmens kaltė gali būti grindžiama tiek tiesioginiais, tiek ir netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-511/2019, 2K-204-689/2019).

16. Liudytojas R. T. viso bylos tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, t. y., kad važiuodamas kelyje jis pastebėjo po kelią vinguriuojantį pilkos spalvos automobilį "Audi Q5", valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris sukėlė įtarimų, kadangi važiavo lėtai, nuolat mėtėsi po kelią, išvažiuodavo į kelkraštį, žiede sukėlė avarinę situaciją. R. T. įtarė, kad dėl tokio vairavimo vairuotojas greičiausiai yra neblaivus, todėl paskambino policijai ir pranešė apie pavojingai manevruojantį automobilį, o jis toliau važiavo iš paskos minėto automobilio, kol privažiavęs garažus nusuko prie jų ir sustojo. Tuomet prie minėto automobilio sustojo ir R. T.. Automobilio "Audi Q5" vairuotojas išlipo iš transporto priemonės, tada R. T. priėjo arti prie automobilio vairuotojo, nuo vairuotojo pajuto sklindantį alkoholio kvapą, suprato, kad vairuotojas yra neblaivus, dėl to iš automobilio "Audi Q5"užvedimo spynelės ištraukė automobilio raktus, pasakė vairuotojui, kad lauktų policijos. Po maždaug 5-10 minučių į įvykio vietą atvyko viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, kuriems jis atidavė automobilio "Audi Q5" raktelius ir jiems paaiškino situaciją bei pasakė savo duomenis. Nuo automobilio "Audi Q5" vairuotojo vairavimo iki atvyko policijos pareigūnai praėjo maždaug apie 20 minučių.

17. Apeliaciniame skunde E. Š. ginčija liudytojo R. T. parodymų teisingumą, nes, apelianto teigimu, priešingai nei nurodė šis liudytojas, yra įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis buvo dingęs iš liudytojo akiračio bent 5-10 minučių. Šie skundo teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo aptariamos liudytojos parodymų analizės bei jų vertinimo. Liudytojas R. T. ikiteisminio tyrimo metu ir apklaustas teisme kategoriškai tvirtino, kad atvažiavus prie garažų masyvo ir apeliantui išlipus iš mašinos, pastarasis iš liudytojo akiračio buvo dingęs gal tik pusę minutės, nes tik nuėjęs įjungė bendrą garažų masyvo apšvietimą ir grįžo, ir kol atvyko pareigūnai, vairuotojas buvo jo akiratyje, prie R. T. kaltinamasis alkoholinių gėrimų nevartojo. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas V. P. parodė, kad atvykus į vietą, rado pranešėją, t. y. R. T. ir vairuotoją. Paklausus pranešėjo, kiek laiko vairuotojas buvo vienas garaže, pranešėjas nurodė, kad apie 5-10 minučių, bet pranešėjas teigė, kad per tą laiką vairuotojas garaže tikrai nevartojo alkoholio. Kitas policijos pareigūnas, D. P., apklaustas liudytoju parodė, kad atvykus į vietą liudytojas, kuris ir pranešė apie įvykį, papasakojo, jog sekė galimai girtą vairuotoją, kuris vairavo automobilį "Audi" ir atsekė jį iki garažų masyvo, pasakė, kad vairuotojas nuėjo link garažų masyvo. Pareigūnai nuėjo prie garažo masyvo įvažiavimo vartų ir pamatė, kad garažų masyvo teritorijoje stovi vyras ir jam nurodė, kad ateitų pas juos. Vairuotojas išėjo iš garažų masyvo teritorijos ir atsistojo prie savo automobilio "Audi". Šių pareigūnų, kaip ir liudytojo R. T. parodymai tarpusavyje sutampa, papildo vieni kitus, ir iš jų matyti, kad laukiant policijos pareigūnų, E. Š. buvo garažų masyvo teritorijoje, o R. T. – prie įvažiavimo į garažų masyvus, t. y., jie buvo tam tikru atstumu vienas nuo kito, tačiau nepatvirtina gynybinės versijos, jog nuteistasis tuo laiku buvo dingęs iš liudytojo R. T. akiračio apie 5-10 minučių, per kurias, kaip siekia įtikinti apeliantas, jis galėjo suvartoti alkotesteriu nustatytą alkoholio kiekį.

18. Teisėjų kolegija liudytojo R. T. parodymų analizės kontekste pažymi, jog be to, kad jo parodymai atitinka kitus bylos duomenis, byloje nėra duomenų apie tai, kad šis liudytojas iki įvykio būtų pažinojęs E. Š., kad juos būtų sieję kokie nors ryšiai, dėl ko R. T. ne dėl jo nurodytų, o kitų priežasčių būtų sekęs būtent E. Š. vairuojamą automobilį, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, jog jis tyčia siekia pakenkti apeliantui, nurodydamas neteisingas, jį apkaltinančias aplinkybes. Tuo tarpu liudytojo V. B. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, kaip siekimą E. Š. padėti išvengti atsakomybės, ir laikė juos melagingais. atmetė kaip nepatikimus, ne vien todėl, jog jis yra E. Š. draugas, tačiau dėl objektyvių priežasčių – jog šio liudytojo parodymai paneigti bylos duomenų visuma.

19. Netinkamą ir neobjektyvių bylos įrodymų vertinimą E. Š. grindžia ir tuo, kad nebuvo tikrinama jo versija apie alkoholio buvimą garaže, neįvertinta, kad papūtus į alkotesterį pirmą ir antrą kartą, promilių skaičius didėjo, neatsižvelgta į teismo eksperto P. P. konsultacinę išvadą, kas patvirtina nuteistojo versiją dėl alkoholio vartojimo garaže. Kaip jau buvo aptarta, apylinkės teismas E. Š. pateiktą versiją apie tai, kad jis nevairavo automobilio, būdamas neblaivus, o alkoholį vartojo jau atvykus į garažus, paneigė byloje nustatytų duomenų visumos analizė, gretinant įrodymus tarpusavyje bei jungiant į loginę grandinę, todėl vertinti argumentus atsietai po vieną nėra teisinio pagrindo. Be to, net ir laikant teisinga tą aplinkybę, jog apeliantas garaže galėjo išgerti alkoholio, kas paaiškintų antro patikrinimo metu nustatytą kiek didesnį alkoholio kiekį, bylos medžiaga nepatvirtina E. Š. pateiktos įvykių versijos visumoje, t. y., kad vairavo būdamas visiškai blaivus, o visą jam alkotesteriu nustatytą alkoholio kiekį išgėrė jau išlipęs iš automobilio, iki atvykstant pareigūnas. Šios versijos nepatvirtina nei apelianto nurodyto eksperto P. P., nei specialistas J. V. paaiškinimai.

20. Iš 2023 m. lapkričio 30 d. neblaivumo nustatymo akto matyti, kad E. Š. nustatytas neblaivumas: 2023-11-30 17.37 val. - 3,10 promilių girtumas, o 17.55 val. - 3,17 promilių girtumas. Taip pat nustatyti neblaivumo požymiai: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas, neadekvati elgsena, nerišli kalba, nekoordinuoti judesiai (1 t., b. l. 24-27). Specialistas P. P. teisimojo posėdžio metu parodė, kad specialisto išvadą surašė pagal gynėjo užsakymą, kurią tvirtina ir paaiškino, kad patekus į burną dideliam kiekiui alkoholiui, jis sekundžių bėgyje papuola į skrandį, į plonąjį žarnyną, kur prasideda alkoholio rezorbcija. Šis patekimas per visus šiuos organus trunka nuo kelių minučių iki kelių valandų. 3,17 promiles įpūtęs žmogus gali prarasti sąmonę, bet tai priklauso nuo žmogaus, kiek jis pripratęs prie alkoholio, bet vertinant nustatytas promiles, mažai tikėtina, kad žmogus prieš 15 minučių buvo blaivus. Nėra tikslių metodikų atsakymui prieš kiek mažiausiai laiko buvo išgertas alkoholis, tačiau manytina, kad turi praeiti keliasdešimt minučių, kad būtų pasiektos tokios reikšmės, antraip žaibiškas tokio lygio koncentracijos pakilimas turėtų sutrikdyti sąmonę (1 t., b. l. 133-135).

21. Specialistas J. V. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pagal pateiktus alkoholio matavimo duomenis, nėra įmanoma, kad toks alkoholio kiekis buvo neužilgo prieš matavimą ir paaiškino, kad reikšmių skirtumas tarp matavimo su augimu leidžia teigti, kad matavimų laike koncentracija kraujyje augo, o tai nurodo, kad alkoholio buvo vartota ne daugiau kaip prieš 2 valandas, tačiau taip pat pažymėjo, kad turi praeiti keliasdešimt minučių, kad būtų pasiektos tokios reikšmės, kokios buvo nustatytos, antraip žaibiškas tokio lygio koncentracijos pakilimas turėtų sutrikdyti sąmonę (1 t., b. l. 133-135). Pirmosios instancijos teisme J. V. nurodė, kad argumentas, jos alkoholis gali per kelias minutes patekti į kraują, galioja lengviesiems alkoholiams gėrimams iki 20 laipsnių. Stiprus alkoholis yra spazmuojantis, ir išgėrus tokį kiekį koncentruoto alkoholio, išdegtų stemplė. Alkoholio koncentracija kraujyje rodo, kad alkoholis buvo vartojamas ne daugiau kaip prieš porą valandų. Kiek asmuo buvo neblaivus iki matavimo, nėra galimybės atsakyti, tačiau nėra įmanoma, kad jis prieš 15 min. iki pūtimo dar buvo blaivus.

22. Įvertinus aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad E. Š. veiksmuose yra visi būtini BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėties požymiai. Teismas pagrįstai pripažino, jog kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, tai yra vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Pripažindamas apeliantą kaltu dėl inkriminuojamos veikos apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino, laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

23. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistoji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad E. Š. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Dėl paskirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės

24. Teisingumo vykdymas yra pagrindinė teismo funkcija, o teisingo nubaudimo sąlyga yra teismo galimybė paskirti kaltam asmeniui teisingą bausmę, t. y. galimybė tinkamai individualizuoti bausmę. Iš baudžiamojo įstatymo nuostatų matyti, kad dėl tam tikrų nusikaltimų specialiosios dalies straipsnių sankcijos, tame tarpe ir veikų, už kurias apeliantas nuteistas, numato kelių rūšių bausmes, kurios yra alternatyvios. Taigi, tokiu būdu įstatymų leidėjas, numatydamas sankcijoje kelias alternatyvas bausmes, palieka teismui galimybę tinkamai individualizuoti bausmę.

25. Už apeliantui inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarymą sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmių rūšys – asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas E. Š. parinko švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą. Apeliantas parinktos bausmės rūšies neginčija, tik nesutinka su paskirtos baudos dydžiu, prašo ją mažinti.

26. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktą, už nesunkų nusikaltimą asmeniui gali būti skiriama bauda – nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Nustatant bausmės dydį, buvo įvertinta ne tik atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimas, tačiau ir tai, kad E. Š. teisiamas pirmą kartą, tačiau administracine tvarka 5 kartus baustas už KET pažeidimus, vieną kartą dėl automobilio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio. Priklausomybės ligų įskaitoje neregistruotas, dirbantis, gyvenantis šeimoje. Remiantis aptartu, laikytina, jog apylinkės teismas, parinkdamas E. Š. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. E. Š. už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskirta bauda, jos dydį nustatant artimą šios bausmės rūšies minimaliam dydžiui, t. y, 60 MGL, nelaikytina aiškiai per griežta ar neadekvati padarytam teisės pažeidimui.

27. E. Š. taip pat teigia, kad jam skirto uždraudimo naudotis specialiąja teise terminas aiškiai per didelis, todėl teisėjų kolegija pasisako ir dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės.

28. Sprendžiant dėl aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo, šiuo atveju svarbu įvertinti tai, kad byloje surinkus jo kaltės įrodymų visumą, kaltę apeliantas viso bylos proceso metu kategoriškai neigė, siekė išvengti atsakomybės. Nors jis už vairavimą esant neblaiviam teisiamas pirmą kartą, tačiau vieną kartą yra baustas administracine tvarka už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio. Įvertinus nurodytas aplinkybes, apeliantui buvo nustatytas vidurkį siekiantis teisės vairuoti atėmimo terminas – 3 metai, (įstatymas numato nuo 1 iki 5 metų šios baudžiamojo poveikio priemonės terminą), todėl paskirtą terminą laikyti per ilgu ir neatitinkančiu proporcingumo, teisingumo ir protingumo principų, nėra pagrindo.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

29. Apeliaciniame skunde E. Š. teigia, kad jo veiksmai ir žala BK 300 straipsnio 1 dalies normomis saugomoms vertybėms yra nereikšminga, nes nesukėlė teisinių pasekmių ar neigiamų padarinių ir dėl to nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų būtina jam taikyti baudžiamąją atsakomybę, todėl, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai net neanalizavo BK 37 straipsnio taikymo galimybės ir nepripažino šios veikos mažareikšme. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais skundo argumentais. Pažymėtina, kad ne vien suklastoto dokumento sukurtų teisinių padarinių vertinimas lemia BK uždraustos veikos pavojingumą.

30. Byloje nustatyta, kad E. Š. atlikti veiksmai, kvalifikuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį pasireiškė tuo, jog jis savo automobilyje laikė pagamintą netikrą dokumentą – kitam asmeniui išduoto Lietuvos Respublikos neįgalių asmenų automobilių statymo kortelės kopiją, kuri buvo atspausdinta spalviniu spausdinimo įrenginiu ir į šią kopiją įklijuota E. Š. nuotrauka bei šis netikras dokumentas įlaminuotas į plastikinį dėklą. Šis netikras dokumentas pas E. Š. policijos pareigūnų buvo rastas tik apžiūrėjus apelianto automobilį,. Kuomet buvo aiškinamos kito nusikaltimo padarymo aplinkybės.

31. Šiuo atveju veikos pavojingumą pabrėžia tai, kad dokumentas buvo suklastotas apeliantui siekiant pasinaudoti pažeidžiamai visuomenės grupei teikiama lengvata, ir tai buvo daroma naudojant kito, be to, negalią turinčio asmens duomenimis. BK 300 straipsnyje nurodyta veika kėsinamasi į valstybėje nustatytą dokumentų tvarkymo ir jų naudojimo tvarką; tiesioginiu dokumentų suklastojimo objektu pagal kasacinio teismo praktiką laikytina normali valstybės ir savivaldybės institucijų veikla, kuri sutrikdoma dėl netikrų dokumentų pagaminimo, tikrų dokumentų suklastojimo, tikrų ar netikrų dokumentų panaudojimo ar realizavimo, ir teisėti fizinių ar juridinių asmenų interesai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175/2015). Nors E. Š. tvirtina šio netikro dokumento beveik nenaudojęs, tačiau jis vis tik tokį dokumentą įsigijo ir laikė jį savo automobilyje, kas nepaneigia fakto, jog apeliantas turėjo tikslą pasinaudoti šiuo dokumentu lengvatoms gauti. Aptartos aplinkybės rodo, kad suklastoto dokumento laikymu buvo pasikėsinta į realų dokumentų teisinės apyvartos patikimumą, todėl tokie E. Š. atlikti netikro dokumento laikymo veiksmai vertintini kaip tyčiniai, trukęs pakankamai ilgą laiką, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinti kaip mažareikšmiai.

32. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl teismas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-169-689/2018, 2K-178-303/2019 ir kt.). Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, į E. Š. padaryto nesunkaus nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, nėra pagrindo teigti, kad veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, jog, vertinant pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, reikėtų taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti.

E. Š. paskirtos bausmės, naujo baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmių bendrinimo klausimai

33. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes apylinkės teismas vertino dėl abiejų E. Š. inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Įvertinęs tai, kad padarytos veikos priskiriamos prie nesunkių nusikaltimų, kad kaltinamasis neteistas, yra vykdantis individualią veiklą, kuri suteikia jam finansinį stabilumą, teismas konstatavo, jog bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam skiriant švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jau galiojo nauja BK 300 straipsnio 1 dalies redakcija (2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2025 m. vasario 1 d.), kurioje sušvelninta nesunkaus nusikaltimo, nurodyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, sankcija, t. y. veikos baudžiamumas buvo papildytas naujomis alternatyviomis bausmėmis – viešaisiais darbais (kurie vertinami kaip švelnesnė bausmės rūšis nei bauda) ir laisvės apribojimu (ankstesnėje BK 300 straipsnio 1 dalies redakcijoje šio nusikaltimo sankcijoje buvo nustatytos bausmės – bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų), kas rodo, kad nuosprendį priėmęs teismas, nurodydamas, jog kaltinamajam skiriama švelniausia bausmės rūšis – bauda, vadovavosi senąja šio straipsnio redakcija.

35. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, be kita ko, bausmę švelninantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Įsigaliojus švelnesniam baudžiamajam įstatymui, dėl jo taikymo kasacinėje bylų praktikoje formuluojama tokia taisyklė, kad, nepaneigiant BK 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos švelnesnio įstatymo grįžtamosios galios, neturėtų būti formaliai perkvalifikuojama asmens padaryta nusikalstama veika tuo atveju, kai iš byloje nustatytų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visumos nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltininkui BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti švelnesne bausme, nei jam buvo paskirta iki bausmę švelninančio įstatymo įsigaliojimo, nes formalus bendrąja prasme švelnesnio įstatymo taikymas neatitiktų grįžtamąją galią turinčio švelnesnio įstatymo taikymo prasmės ir paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-44-719/2025, 2K-101-489/2025).

36. Paminėtų aplinkybių kontekste yra reikšmingos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, susijusios su teismų įgaliojimais vykdyti teisingumą ir jų skiriamų sankcijų individualizavimu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves (inter alia (be kita ko), 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai). Iš Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies teismams kyla pareiga teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas, priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus (inter alia, 2011 m. sausio 31 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai).

37. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, o būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, o, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia, 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia, iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2021 m. balandžio 14 d. nutarimai).

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartos bausmei skirti reikšmingos aplinkybės nesuteikia pagrindo išvadai, kad E. Š. paskirtoji bausmė (bauda) neatitinka BK 41 straipsnyje nurodytos bausmės paskirties ar BK 54 straipsnyje esančių bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, kad teisingumo principas įgyvendintas ir skirtingų interesų pusiausvyra bus išlaikyta, paskiriant jam švelnesnę bausmę nei bauda, (juo labiau, kad ir apeliaciniame skunde bausmės rūšies apeliantas neginčija), todėl perkvalifikuoti veiką pagal naują BK 300 straipsnio 1 dalies redakciją ir švelninti E. Š. paskirtą baudą ar keisti ją kita švelnesne bausme (viešaisiais darbais) vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, nėra teisinio pagrindo.

39. Skundžiamo nuosprendžio dalies dėl paskirtų bausmių bendrinimo pagrįstumo bei teisėtumo nepaneigia E. Š. apeliacinio skundo teiginys, jog kaltinimą palaikiusi prokurorė prašė už abi veikas skirti mažesnę bausmę nei skyrė teismas. Kaip minėta, teisingumo vykdymas yra pagrindinė teismo funkcija, o teisingo nubaudimo sąlyga yra teismo galimybė paskirti kaltam asmeniui teisingą bausmę, t. y. galimybė tinkamai individualizuoti bausmę. Taigi, prokuroro pasiūlytos kaltinamajam skirtinos bausmės bei jų dydis teismo neįpareigoja. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas, bendrindamas apeliantui paskirtas bausmes nenurodė, kodėl E. Š. skyrė būtent tokio dydžio subendrintą bausmę, tačiau įstatymas ir nenumato pridedamos bausmės dalies maksimumo, (numato tik jos minimumą - <...pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį.( BK 63 str. 4 d.)).

40. Atsižvelgus į jau paminėtas aplinkybes, susijusias su apelianto padarytų veikų pobūdžiu, pavojingumu, įvertinus E. Š. paskirtų bausmių dydžius – 60 MGL, taip pat ir paskirtos subendrintos bausmės dydį – 100 MGL, kuris, taip pat yra artimas minimaliam sankcijose numatytam baudos dydžiui (už nesunkų nusikaltimą numatyta skirti bauda nuo 50 iki 2 000 MGL, taigi, vidurkis sudaro 1 025 MGL), aukštesnysis teismas laiko, kad apeliantui paskirtos bausmės subendrintos nepažeidžiant įstatyme reglamentuotų bausmių bendrinimo taisyklių, o subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta.

41. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. balandžio 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo E. Š. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.