Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Algimanto Kukalio (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (pirmininkaujantis), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Reskila“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1935-91/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tekas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Reskila“ dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

ieškovė teismui nutylėjo, kad atsakovė, atsakydama į ieškovės 2013-04-04 reikalavimą, pateikė 2013-03-28 aktą dėl skolų suderinimo. Pagal atsakovės buhalterinę apskaitą tokių paslaugų, kaip nurodyta 2013-03-15 PVM s/f LAS8861 ir LAS 8862, neužsakinėjo ir šios transporto priemonės pas ieškovę nebuvo remontuojamos. Pagal 2013-03-28 aktą dėl skolų suderinimo, atsakovė ieškovei skolinga 15 460,16 Lt, tačiau 2013-04-22 ieškovė atsakovei pervedė 5 000 Lt. Atsakovė ieškovei skolinga 10 460,16 Lt;

teismas, vertindamas įrodymus, turėjo nustatyti, kad turtinę žalą padare būtent pradanginęs dokumentus A. S., todėl ją privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo;

autošaltkalviu dirbantis UAB „Tekas“ liudytojas K. Č. parodė, kad remontavo dvi atsakovės automašinas. Teismas šių aplinkybių nenurodė. Visų liudytojų parodymai skyrėsi, kadangi vieni nurodė, kad transporto priemones įvarė pats vairuotojas, kiti tuo tarpu, kad ieškovės atstovas;

liudytojas T. Š. parodė, kad dirba UAB „Tekas“ variklių remonte ir nurodė, kad vienam atsakovės automobiliui pakeitė oro sistemos kompresorių, kitam automobiliui atliko techninį aptarnavimą. Šiuo atveju neaišku, pagal ką nustatyta kurios transporto priemonės priklauso atsakovei;

teismas neįvertino, kad liudijo visi ieškovės darbuotojai, kurie yra susiję pavaldumu, be to pateiktus įrodymus tai pat parengė ieškovės atstovai be atsakovės patvirtinimo;

teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi atsakovė dalį reikalavimų pripažino.

ieškovės atliktus remonto darbus patvirtina ne tik pateiktos sąskaitos — faktūros, bet ir Ieškovės pateikti automobilių DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bei DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remonto darbo lapai. Nors šie dokumentai yra naudojami ieškovės vidaus apskaitoje, tačiau juose yra nurodyti tam tikrų komponentų (pvz. pavarų dėžės, oro kranas ir pan.) unikalūs identifikaciniai numeriai, kuriuos nėra sudėtinga patikrinti apžiūrėjus automobilius. Tuo tikslu ir buvo 2013-09-24 nutartimi taikytos įrodymų užtikrinimo priemonės, kurių atsakovė neįvykdė, t.y. nuslėpė įrodymus, galinčius patvirtinti minėtuose remonto darbo lapuose ir ginčo sąskaitose nurodytų remonto darbų atlikimą;

Atitinkamai, ginčijami remonto darbai yra įrodyti ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir liudytojų parodymais;

ieškovės teisė gauti atlyginimą už atliktus remonto darbus negali priklausyti nuo atsakovės sprendimo įtraukti ar ne atitinkamas sąskaitas į savo apskaitą;

atsakovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių automobilių buvimo užsienyje faktą. Atsakovė pateikė sutartis bei CMR važtaraščius, kurie (vertinant palankiausiai atsakovei) pagrindžia tik tai, kad automobilis DAF valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galimai buvo už Lietuvos ribų tam tikrais trumpais laikotarpiais 2012 m. spalio – lapkričio mėn. bei gruodžio mėn. pabaigoje. Tuo tarpu teisme apklausti liudytojai patvirtino, kad remonto darbai buvo atliekami apie 2012 m. gruodžio mėn. – 2013 m. sausio mėn. Apie automobilio DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvimą užsienyje atsakovė iš viso duomenų ar įrodymų nepateikė;

dalis sutarčių, CMR važtaraščių ir kitų įrodymų yra išduoti automobilių, kurių valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) tai yra – automobilių, kurie niekaip nesusiję su byla ar joje nagrinėjamomis aplinkybėmis. Atsakovės pateiktuose įsakymuose dėl darbuotojų siuntimo į komandiruotę nėra nurodyta su kokiu automobiliu jie yra siunčiami, ar šios komandiruotės faktiškai įvyko ir t.t.;

duomenų apie automobilio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvimą užsienyje iš viso nėra pateikta, o tariami įrodymai apie (duomenys neskelbtini) – yra ginčytini, nes surašyti pačios atsakovės ir nepagrįsti jokiais (vykdymą pagrindžiančiais įrodymais. Atitinkamai, net ir laikant, kad vienas iš automobilių buvo užsienyje, atsakovė visiškai nepaaiškina, kodėl antrasis automobilis (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nebuvo pristatytas apžiūrai;

2013-09-24 nutartyje nustatytas draudimas „išgabenti transporto priemones ar naudotis jomis už Lietuvos Respublikos ribų“ bei kiti apribojimai buvo nustatyti idant neapsunkinti įrodymų surinkimo arba apskritai nepanaikinti galimybės surinkti įrodymus. Tai yra aiškiai nurodyta pačioje nutartyje. Tad visos nutarties ir šių apribojimų tikslas buvo užtikrinti įrodymus, o ne uždrausti juos pristatyti;

atsakovės interpretacijos apie laikinąsias apsaugos priemones ir draudimą pristatyti transporto priemones į nurodytą vietą, jei jos yra užsienyje, yra tiesiog nesuprantamos.

atsakovė nuslėpė ir nepateikė įrodymų, kuriuos įpareigojo pateikti teismas 2013-09-24 nutartimi, pirmos instancijos teismas pagrįstai laikė egzistuojant atsakovei pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs, tai yra, jog į transporto priemones DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra sudėtos visos detalės, kurios yra išvardintos ir nurodytos atsakovės ginčijamose sąskaitose;

A. S. nebuvo byloje dalyvaujantis asmuo, jo vaidmuo santykiuose su ieškove ir/ar atsakove yra nežinomas ir pirmos instancijos teisme nebuvo nagrinėjamas. Atsakovė neteikė nei įrodymų, nei argumentų apie kažkokius dingusius dokumentus ar A. S. atsakomybę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Apeliacinės instancijos teismas absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų numatytų C P K 329 straipsnio 2 dalyje nenustatė.

Apeliantė apeliacinius skundu prašo pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pakeisti ir sutinka, kad iš jos būtų priteista 10460,16 Lt skola ieškovei, tačiau likusią skolos dalį ginčija. Apeliantė iš esmės apeliaciniu skundu kelia įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių klausimą, o taip pat skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą nepagrįstai pritaikė contra spoliatorem prezumpciją.

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė atsakovei tiekė prekes ir teikė paslaugas, už kurias atsakovė turėjo atsiskaityti per PVM sąskaitose-faktūrose nurodytą terminą. Byloje pateiktos PVM sąskaitos-faktūros patvirtina, kad atsakovė nesilaikydama jose nustatytų terminų neatliko mokėjimų ir liko ieškovei skolinga už dalį prekių ir suteiktų paslaugų. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs byloje pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, įvertinęs pateiktus rašytinius įrodymus, apklaustų teismo posėdyje liudytojų parodymus bei kitus bylos duomenis nustatė, kad atsakovė pažeidė prievolę atsakovei apmokėti už suteiktas paslaugas ir pateiktas prekes ir įvertinęs tai, kad atsakovė 5000 Lt pervedė ieškovei, iš atsakovės priteisė 29551,71 Lt skolą. Atsakovė ginčija priteistą skolos dydį ir kelia tinkamo byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų ištyrimo teismo posėdyje klausimą. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi apeliantės apeliacinio skundo argumentus, ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus bei pakartotinai objektyviai ir visapusiškai įvertinusi ir ištyrusi pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų visetą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą.

Kasacinės instancijos teismo ne kartą yra akcentuota, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi ( C P K 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali jas pripažinti neįrodytomis. Kiekvienoje byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti, t.y. tinkamai paskirstyti įrodinėjimo pareigą. Šioje nagrinėjamoje byloje ieškovei prašant priteisti iš atsakovės skolą už prekių ir paslaugų teikimą ir pateiktus PVM sąskaitas-faktūras, kurių pagrindu buvo perduotos prekės ir atlikti darbai, o atsakovei teigiant, kad dalies pasaugų neužsakė ir transporto priemonių neremontavo, atsakovei teko pareiga įrodyti tokių nurodytų faktų buvimą.

Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aptartų įrodinėjimo taisyklių nepažeidė. Atsakovei teigiant, kad pastaroji ginčo transporto priemonių - DAF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pagal išrašytas 2013m. kovo 15d. PVM sąskaitas-faktūras Nr. LAS8861, Nr. LAS8862 neremontavo, apylinkės teismas 2013m. rugsėjo 24d. nutartimi taikė įrodymų užtikrinimo priemones ir įpareigojo atsakovę transporto priemones pristatyti apžiūrai, tačiau tokios pareigos pastaroji neįvykdė. Tokiu atveju, teismas konstatavo apeliantės piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis faktą – teismo nutarties įpareigojimų nevykdymą bei įrodymų neteikimą. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, susijusias su byloje reikšmingų įrodymų pateikimu, bylą nagrinėjęs teismas tinkamai taikė teisės doktrinoje žinomą Contra spoliatorem prezumpciją, t.y. jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuose tas įrodymas būtų patvirtinęs ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010m. birželio 14d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010 ir kt.).

Atsakovė atsikirtinėdama taip pat nurodė, kad ginčo automobilių remonto atlikimo metu nebuvo Lietuvoje bei, kad tokių automobilių remontas nebuvo įtrauktas į atsakovės apskaitos dokumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismui nagrinėjusiam bylą konstatavus Contra spoliatorem prezumpciją bei byloje esant kitiems rašytiniams įrodymams dėl automobilių pridavimo atsakovei, atsakovės teiginiai teismo nustatytų faktų negali paneigti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis C P K įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika. Pagal C P K 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal C P K 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013); kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

Atsakovė dalį skolos – 5000 Lt ieškovei sumokėjo gera valia, bet jau parengus ieškinį teismui ir pažeidžiant PVM sąskaitose-faktūrose nurodytus terminus, todėl teismas priimdamas sprendimą teisingai ieškovei priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

Atsižvelgiant į nurodytą argumentaciją teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nagrinėdamas bylą ieškovės ieškinio pareikštu pagrindu tyrė ir vertino visus byloje pateiktus įrodymus, kurie galėjo patvirtinti arba paneigti teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl apeliantės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentacija pripažintina nepagrįsta. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau byloje nėra pateikta tokių išlaidų turėjimo patvirtinančius įrodymus, todėl iš apeliantės bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.