Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartiescivilinėje byloje Nr.A2-2822-752/2014 pagal pareiškėjos A. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. G. ir A. G. ieškinį atsakovams R. S., A. K. dėl turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo neteisėtu ir restitucijos taikymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą motyvai

Atsakovas A. K. skundu prašopanaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti jo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, atsisakydamas tenkinti prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pažeidė ieškovo ir atsakovo interesų derinimo principą. Teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo, norsatsakovas nurodė ir pagrindė galimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismo argumentas, kad atsakovas neįrodė galimo nuostolių atsiradimo, kadangi nepateikė duomenų apie tai, jog pirkėjai įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir sumokėjo likusią daiktų kainos dalį, yra nepagrįstas, prieštarauja CK 6.46 straipsniui, įtvirtinančiam skolininko teisę sustabdyti prievolės įvykdymą, jei jisturi pakankamą ir protingą pagrindą abejoti, ar asmuo, kuriam turi būti įvykdytaprievolė, turi teisę priimti jos įvykdymą. Paaiškėjusaplinkybei dėl taikyto arešto, pirkėjams pagrįstai atsirado abejonių, ar atsakovas gali priimti prievolės įvykdymą. Nurodyta aplinkybė patvirtina, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugospriemonių atsakovas negalės tinkamai įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ir dėl taikytų sankcijų patirs nuostolių.Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesusipažino su byloje esančiais įrodymais apie pareiškėjos turtinę padėtį, nevertino aplinkybių, kad pareiškėja yra ligota, neturi jokio turto, jos pajamos yra nedidelės, dėl sunkios turtinės padėties pareiškėja yra atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo, yra skolinga atsakovui 18 000 Lt bei bylinėjimosi išlaidas, kas tik patvirtina faktą, kad patirtų nuostolių išieškojimas iš pareiškėjos gali būti apsunkintas. Todėl teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog jo patirtų nuostolių atlyginimas gali pasunkėti, yra padaryta pažeidžiant CPK 185 straipsnio nuostatas.Nagrinėjamo klausimo kontekste teismas neturėtų vertinti pirkėjo pareigų vykdymo, kadangi tai nėra šios bylos dalykas. Teismas turėjo vertinti tik tai, ar dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovas patirs nuostolių, kurie atsiras jam negalint tinkamai įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Be to, atsakovo nurodyti nuostoliai yra minimalūs, nes dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo pirkėjai turi teisę nutraukti sutartį, taikyti restituciją ir reikalauti kompensacijos ar imtiskitų CK numatytų veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas.Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

CPK 314 straipsnyje įtvirtinta norma, pagal kurią apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas jau po atskirojo skundo pateikimo apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, kurie negalėjo būti pateikti kartu su atskiruoju skundu, t. y. 2014 m. kovo 14 d. Kauno apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-753-260/2014 ir 2014 m. balandžio 1 d. raginimą. Kadangi minėti įrodymai objektyviai negalėjo būti pateikti kartu su atskiruoju skundu, jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus priima ir juos vertina spręsdamas pareikšto atskirojo skundo pagrįstumo klausimą.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

CPK 146 straipsnio 1 dalis numato teismui galimybę šalies prašymu pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Ši norma yra nukreipta į ieškovo bei atsakovo interesų ir procesinių jų tarpusavio poveikio priemonių pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principo, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams, o taip pat į ieškovo galimybės padengti dėl nepagrįstai jo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius užtikrinimą. CPK nedetalizuoja šio instituto taikymo sąlygų; ta aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.Teismas, taikydamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, kiekvienu atveju turi išsiaiškinti, ar egzistuoja objektyvi tikimybė, kad atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, koks gali būti jų pobūdis ir preliminarus dydis, o vertindamas šias aplinkybes – vadovautis juos pagrindžiančiais įrodymais, įvertinti tikimybę, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti. Taigi teismas, spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, turi motyvuoti, kodėl prognozuojamas tam tikras preliminarių nuostolių dydis ir kaip jis apskaičiuojamas (reikia įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 15 d. apžvalga Nr. AC-34-2 „Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bendrųjų klausimų“, Teismų praktika Nr. 34, 2011 m., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1046/2013). Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas principas, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, kaip minėta, gali pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Nepateikus tokių duomenų, tenkinti atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo nėra pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas, priėmęs pareiškėjos A. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. G. ir A. G. ieškinį atsakovams R. S., A. K. dėl turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo neteisėtu ir restitucijos taikymo, iš dalies tenkinęs pareiškėjos prašymą, 2014 m. sausio 7 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones - įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamiui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniams, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad 2014 m. kovo 14 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-753-260/2014 minėta nutartis palikta nepakeista. Atsakovas 2014 m. sausio 22 d. teisme gautu prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo prašė įpareigoti pareiškėją A. G. įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą 4 500 Lt galimiems nuostoliams dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių atlyginti, tačiau teismas atsakovo prašymą atsisakė tenkinti.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama 2014 m. sausio 27 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi, nurodė, kad teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo, kadangi jis ne tik kad nurodė galimą nuostolių susidarymo mechanizmą, bet ir pagrindė galimus nuostolius dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju vertino trečiųjų asmenų veiksmų įtaką nuostolių galimam atsiradimui, nepagrįstai nevertino byloje esančių duomenų apie pareiškėjos turtinę padėtį, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jam gali atsirasti nuostolių ar kad nuostolių atlyginimas gali pasunkėti. Pasak apelianto, toks teismo sprendimas pažeidžia ieškovo ir atsakovo interesų derinimo principą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti pagrįstą ir teisėtą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Apeliantas prašymą dėl galimo nuostolių atlyginimo užtikrinimo grindė aplinkybėmis, jog esant sudarytai nekilnojamojo turto, kurio atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pirkimo–pardavimo sutarčiai, jis dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalės tinkamai įvykdyti šioje sutartyje prisiimtų įsipareigojimų, todėl pritaikius sutarties sąlygas dėl netesybų, jis turėtų mokėti sutartyje nustatyto dydžio netesybas, kas ir sudarytų jo nuostolius. Remiantis apelianto teismui pateikta 2013 m. gruodžio 3 d. žemės sklypo ir pastatų pirkimo–pardavimo sutartimi nustatyta, kad dar iki nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo apeliantas sudarė gyvenamojo namo ir jo priklausinių, įsigytų varžytynėse ir kurių atžvilgiu pareiškėjos prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės - įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo, pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią minėtus nekilnojamuosius daiktus apeliantas pardavė tretiesiems asmenims, o šie už parduodamus daiktus įsipareigojo atsiskaityti dalimis, vieną kainos dalį - 100 000 Lt - įsipareigojo sumokėti į apelianto sąskaitą iki 2014 m. sausio 31 d. Pagal nurodytos sutarties nuostatas apeliantas, būdamas pardavėju, pirkėjams įvykdžius prievolę ir sumokėjus visą daiktų kainą, įsipareigojo nedelsiant per protingą terminą, tačiau ne vėliau kaip per 3 dienas pasirašyti su pirkėjais daiktų perdavimo–priėmimo aktą, nuo kurio pasirašymo momento pirkėjams turi pereiti nuosavybės teisė į parduodamus daiktus. Apelianto teigimu, pirkėjams įvykdžius piniginę prievolę ir sumokėjus visą daiktų kainą, jis dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalės pasirašyti perdavimo–priėmimo akto ir perduoti nuosavybės teisės į parduotus daiktus, o tokiu atveju jam gali būti taikomos sutartiesnuostatos dėl netesybų. Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutartyje yra numatyta sąlyga, pagal kurią apeliantui nevykdant ar netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, tarp jų ir nevykdant pareigos perduoti daiktus ir pasirašyti perdavimo–priėmimo aktą, jam atsirastų pareiga mokėti pirkėjams 50 Lt dydžio į dieną už kiekvieną uždelstą dieną iki įsipareigojimo įvykdymo dienos netesybas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytus duomenis, sprendžia, kad apelianto nurodytas tikėtinas nuostolių susidarymo mechanizmas yra a priori aiškus ir susijęs priežastiniu ryšiu su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, tačiau tuo pačiu pažymi, kad nurodytas galimas nuostolių susidarymo mechanizmas neabejotinai yra priklausomas nuo trečiųjų asmenų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apelianto pareikšto prašymo pagrįstumo, pagrįstai nagrinėjamu atveju vertino pirkėjų pagal pirkimo–pardavimo sutartį sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Nors nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl to, ar šalys tinkamai vykdė 2013 m. gruodžio 3 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau, kadangi pirkėjų pareigų pagal šią sutartį tinkamas vykdymas yra būtina sąlyga galimiems nuostoliams atsirasti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino aplinkybes, susijusias su pirkėjų pareigų vykdymu. Teismas, spręsdamas, ar dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apeliantas gali patirti nuostolius, turėjo atsižvelgti į visas reikšmingas galimam nuostolių atsiradimui aplinkybes ir jas įvertinti. Priešingu atveju klausimas galėtų būti išspręstas netinkamai. Pirkėjams tinkamai neįvykdžius sutartyje numatytos pareigos dėl likusios daiktų kainos dalies sumokėjimo, apeliantui neatsirastų pareiga perduoti parduodamus daiktus ir pasirašyti jų perdavimo–priėmimo aktą, dėl ko jam negalėtų atsirasti pareiga mokėti netesybas. Apelianto teigimu, pirkėjai, sužinoję apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pagrįstai galėjo pamanyti, kad apeliantas nėra tinkamas asmuo priimti prievolės įvykdymą, todėl remiantis CK 6.46 straipsnio nuostatomis jie gali sustabdyti savo prievolės įvykdymą. Tačiau nurodyta aplinkybė nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo, nes pirkėjams sustabdžius savo piniginės prievolės įvykdymą, neatsirastų sąlyga, nuo kurios priklauso apelianto pareigų perduoti daiktus bei pasirašyti perdavimo–priėmimo aktą atsiradimas. Taigi tokiu atveju apeliantas ne tik kad neturėtų pareigos perduoti parduotus daiktus ar pasirašyti perdavimo–priėmimo aktą, bet jam ir negalėtų atsirasti pareiga mokėti netesybas. Pažymėtina, kad apeliantas duomenų apie pirkėjų pareigos tinkamą įvykdymą nepateikė ne tik pirmosios instancijos teismui, bet kartu su atskiruoju skundu ir apeliacinės instancijos teismui, nors atskirojo skundo pateikimo metu pirkimo–pardavimo sutartyje numatytas terminas likusiai daiktų kainai sumokėti jau buvo pasibaigęs (atskirasis skundas teisme gautas 2014 m. vasario 6 d., o terminas piniginei prievolei įvykdyti sutartyje numatytas 2014 m. sausio 31 d.). Apeliantas po atskirojo skundo padavimo apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą - 2014 m. balandžio 1 d. raginimą, kuriuo pirkėjai pagal pirmiau nurodytą nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartį ragina apeliantą sumokėti 3 000 Lt netesybų, susidariusių 2014 m. balandžio 1 d. dėl netinkamai vykdomų sutartinių įsipareigojimų. Raginime nurodyta, kad pirkėjai su apeliantu atsiskaitė laiku, pagal sutarties nuostatas, tačiau apeliantas neperdavė pirkėjams turto ir nepasirašė perdavimo–priėmimo akto. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, apeliantui pareiga mokėti netesybas atsirastų tik tuo atveju, jei pirkėjams tinkamai įvykdžius savo sutartinius įsipareigojimus pagal 2013 m. gruodžio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį, apeliantas laiku ir tinkamai nepasirašytų nekilnojamųjų daiktų perdavimo–priėmimo akto ir daiktų neperduotų pirkėjams, tačiau apelianto teismui pateiktas raginimas nelaikytinas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu pirkėjų tinkamą pareigų pagal pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymą. Pagal 2013 m. gruodžio 3 d. apelianto ir trečiųjų asmenų sudarytą žemės sklypo ir pastatų pirkimo–pardavimo sutartį pardavėjas, t. y. apeliantas įsipareigojo pirkėjams tinkamai įvykdžius piniginę prievolę ir sumokėjus visą daiktų kainą nedelsiant per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per 3 dienas atvykti į notaro biurą ir pasirašyti pareiškimą (pakvitavimą), patvirtinantį pirkėjų tinkamą atsiskaitymą ir piniginės prievolės įvykdymą pagal sutartyje numatytas sąlygas. Nei kartu su atskiruoju skundu, nors piniginės prievolės pagal pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymo terminas skundo pateikimo metu jau buvo pasibaigęs, nei vėliau apeliantas teismui nepateikė nurodyto notaro biure pasirašyto pareiškimo (pakvitavimo), kuris neabejotinai patvirtintų pirkėjų tinkamą atsiskaitymą ir piniginės prievolės pagal sutartį įvykdymą. Todėl nesant konkretaus įrodymo, kuris pagal sutartį patvirtintų pirkėjų tinkamą sutartinių įsipareigojimų įvykdymą, negalima pripažinti, kad apeliantas įrodė tinkamą pirkėjų piniginės prievolės pagal pirkimo–pardavimo sutartį įvykdymą, kas yra būtina sąlyga apelianto pareigoms pagal sutartį atsirasti, o kartu ir sutarties nuostatoms dėl netesybų galimai taikyti šių pareigų tinkamai nevykdant. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino aplinkybes, susijusias su pirkėjų pareigų pagal pirkimo–pardavimo sutartį tinkamu vykdymu, ir nustatęs, kad pirkėjai savo pareigos pagal pirkimo–pardavimo sutartį sumokėti likusią daiktų kainos dalį nėra įvykdę, pagrįstai sprendė, jog apeliantas neįrodė galimo nuostolių atsiradimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto pateikti nauji įrodymai taip pat nepatvirtina pirkėjų pareigų pagal pirkimo–pardavimo sutartį tinkamoįvykdymo, o kartu ir apelianto galimų nuostolių atsiradimo fakto.

Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, jog teismas, atsisakydamas tenkinti prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, pažeidė ieškovo ir atsakovo interesų derinimo principą. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, vien laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aplinkybė per se nesudaro pagrindo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, jei atsakovas neįrodo jo taikymui būtinų pagrindų. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra nustatyti pagrindai, būtini taikyti galimų nuostolių atlyginimo institutą, negalima pripažinti, kad atsisakymas jį taikyti pažeidžia ieškovo ir atsakovo interesų derinimo principą. Priešingai, nenustačius galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimui taikyti būtinų pagrindų, tačiau taikius šį institutą, gali būti pažeistos ieškovo teisės ir teisėti interesai, tarp jų ir teisė į teisminę gynybą.

Apelianto teismui pateiktoje 2014 m. kovo 14 d. Kauno apygardos teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-753-260/2014 teismas nurodė apeliantą turint teisę pasinaudoti jam CPK suteikta teise ir pareikalauti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo, tačiau vien apelianto pateiktas prašymas nesudaro pagrindo nesant įstatyme nustatytų pagrindų taikyti šį institutą.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu argumentu, kad apeliantas neįrodė, jog galimų nuostolių atlyginimas gali pasunkėti. Pažymėtina, kad apeliantas prašyme dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo nenurodė nei vienos aplinkybės ar argumento, kurie, jo manymu, leistų manyti, kad galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimas ateityje pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomas, nors apeliantas šias aplinkybes ne tik kad turi nurodyti, bet ir pagrįsti. Todėl nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog teismas savo iniciatyva turėjo susipažinti ir įvertinti byloje esančius duomenis apie pareiškėjos turtinę padėtį, pats, remdamasis vien tik byloje esančiais šiais duomenimis, galėjo spręsti, jog kyla grėsmė apelianto patirtų nuostolių atlyginimui ateityje. Apeliantui dėl to nenurodžius jokių aplinkybių, teismas savo iniciatyva negali spręsti, kokios aplinkybės apeliantui atrodo pakankamos manyti, kad galimai jo patirtų nuostolių atlyginimui ateityje gali kilti grėsmė. Be to, pažymėtina, kad klausimas buvo sprendžiamas jau išnagrinėtoje civilinėje byloje, pirmosios instancijos teismo sprendimui esant priimtam dar 2013 m. gegužės 13 d., todėl pareiškėjos turtinė padėtis per nurodytą laikotarpį galėjo būti iš esmės pasikeitusi. Byloje dalyvaujantys asmenys turi sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, laisva valia pasirinkti savo teisių ir teisėtų interesų gynimo priemones ir jas tinkamai realizuoti, tačiau negali šios pareigos perkelti teismui, nagrinėjančiam šalių ginčą iš esmės. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis apie pareiškėjos turtinę padėtį, galėjo savo iniciatyva spręsti esant aplinkybes, kurios sudaro pagrindą manyti, kad apelianto nuotolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, jog tik atskirajame skunde apeliantas nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą manyti, kad galimų nuostolių atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas, tačiau šie argumentai ir nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui, sprendusiam apelianto pareikšto prašymo pagrįstumą, nebuvo žinomi.

Atsižvelgiant į visus pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti CPK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrais suvaržymais, tačiau tai nesuponuoja teismui būtinumo bet kokiu atveju taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas nėra savitikslė apsigynimo nuo laikinųjų apsaugos priemoniųpriemonė. Apelianto prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetimas nereiškia pripažinimo, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai nesukelia ir negali sukelti apeliantui nuostolių atsiradimo. Kaip pažymima teismų praktikoje, tai reiškia, kad apeliantas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui daryti išvadą dėl konkrečių apelianto prašyme nurodytų nuostolių atsiradimo galimybės. Apeliantui nedraudžiama pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.). Be to, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo būtų atmestas ar atnaujinus procesą pareiškėjai būtų priimtas nepalankus procesinis sprendimas, apeliantui bet kokiu atveju išlieka teisė reikalauti, kad pareiškėja atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė pareiškėjos prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 str. 3 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2367/2013).

Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą, pagrįstai nagrinėjamu atveju sprendė, kad apeliantas neįrodė, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam gali atsirasti nuostolių ar kad nuostolių atlyginimas gali pasunkėti, todėl pagrįstai apelianto prašymą atsisakė tenkinti. Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi atsisakė taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimą, dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės ginčijamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisakytina.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.