Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartiescivilinėje byloje Nr.A2-2822-752/2014 pagal pareiškėjos A. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. G. ir A. G. ieškinį atsakovams R. S., A. K. dėl turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo neteisėtu ir restitucijos taikymo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą motyvai

Atsakovas A. K. atskiruoju skundu prašopanaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti, priteisti iš pareiškėjos 400 Lt išlaidų už advokato teisinę pagalbą rengiant atskirąjį skundą.Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, kadangi pareiškėja tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo dėl proceso atnaujinimo. Teismas skundžiamoje nutartyje net nepasisakė, kad prašymo atnaujinti procesą pagrindai yra tikėtinai pagrįsti, o tik nurodė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra prašymo pateikimas. Pareiškėja nėra pateikusi įrodymų, kuriais pagrįstų savo prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl padarytos aiškios teisės taikymo klaidos, t. y. kuriais tikėtinai pagrįstų savo prašymo reikalavimus, todėl teismas neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas pažeidė CPK 145 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Teismas nevertino, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.Teismas pažeidė teisingumo ir lygiateisiškumo principus, kadangi priimdamas skundžiamą nutartį veikė išimtinai tik pareiškėjos interesais, neatsižvelgė į tai, kad toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apriboja asmens teisę į nuosavybės neliečiamybę, dėl ko apeliantas patiria nuostolius.Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neatsižvelgė į tai, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus įstatyme numatytą 3 mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Teismo sprendimas buvo priimtas 2013 m. gegužės 13 d., o pareiškėja prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė tik 2013 m. gruodžio 31 d.

Byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas.Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje, o atskirais atvejais – ir iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. konkrečios bylos aplinkybės. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-330/2009).Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi ištirti ir įvertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia šių priemonių taikymo būtinumą. Pažymėtina, kad ieškinio pateikimas pats savaime nesuteikia ieškovui pranašumo atsakovo atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Pagrindo varžyti kito asmens teises taip pat nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas privalo patikrinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso, vadovautis ekonomiškumo, proporcingumo ir efektyvumo principais (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo neteisėtu ir restitucijos taikymo remdamasi aplinkybe, jog pirmosios instancijos teismas sprendime padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, galėjusią turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Pareiškėja, pateikusi prašymą dėl proceso atnaujinimo, kartu prašė taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo į pastatus, statinius ir žemės sklypą, parduotus ginčijamose varžytynėse, bei teismo išlaidų sustabdymo išieškojimą. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą patenkino iš dalies ir taikė laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo į nekilnojamuosius daiktus, kurie nuosavybės teise priklauso apeliantui, draudimą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, kadangi pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra tikėtinai pagrįstas, taikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo, teisingumo ir lygiateisiškumo principus, prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus įstatyme nustatytą terminą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, atskirojo skundo argumentus, sprendžia, kad remiantis atskirojo skundo argumentais naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra jokio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu laiko atskirojo skundo argumentą, kad teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu laikė patį prašymą dėl proceso atnaujinimo. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra prašymo pateikimas, kadangi skundžiamoje nutartyje nėra nurodyta, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra būtent prašymo pateikimas. Nesutiktina ir su atskirojo skundo argumentu, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatą, kadangi pareiškėja tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo dėl proceso atnaujinimo. Apelianto teigimu, teismas skundžiamoje nutartyje net nepasisakė, ar prašymo atnaujinti procesą pagrindai yra tikėtinai pagrįsti, o pareiškėja nėra pateikusi jokių įrodymų, kurie patvirtintų jos pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo. Pažymėtina, kad įprastai tik išnagrinėjus bylą iš esmės yra daromos galutinės išvados dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, o neatlikęs įrodymų tyrimo ir vertinimo spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, teismas gali tik tuo atveju, jeigu reikalavimai neturi jokio teisinio pagrindo, t. y. jeigu net ir pasitvirtinus ieškinyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms ieškinio reikalavimas negali būti tenkinamas dėl jo nesuderinamumo su egzistuojančiu teisiniu reglamentavimu, arba, jeigu ieškinio priėmimo stadijoje teismui nėra pateikti jokie ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes pagrindžiantys įrodymai. Nurodyti argumentai taikytini ir nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo esant pareikštam prašymui dėl proceso atnaujinimo. Kaip matyti iš pateikto prašymo, pareiškėja kartu su juo pateikė tam tikrus jos prašyme nurodytas faktines aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismui skundžiamoje nutartyje nekonstatavus, jog pareiškėjos pateiktas prašymas yra aiškiai nepagrįstas, teismas turėjo teisę spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo manydamas, kad pareiškėjos pateiktas prašymas yra tikėtinai pagrįstas.

Nesutiktina su atskirojo skundo argumentais, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė teisingumo ir lygiateisiškumo principus, kadangi priimdamas skundžiamą nutartį veikė išimtinai tik pareiškėjos interesais ir neatsižvelgė į tai, kad toks laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apriboja asmens teisę į nuosavybės neliečiamybę, dėl ko apeliantas patiria nuostolius. Visų pirma, pažymėtina, kad apeliantas nepateikė teismui jokių duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, jog dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis patiria itin didelius nepatogumus ir nuostolius, kas sudarytų pagrindą spręsti, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir pažeidžia ekonomiškumo principą. Be to, apeliantas turi teisę pasinaudoti jam CPK suteikta teise ir pareikalauti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismo manymu, ginčijama nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos jomis siekiamiems tikslams, atitinka ekonomiškumo principą, kadangi netaikius laikinosios apsaugos priemonės būsimo teismo sprendimo, palankaus pareiškėjai, įvykdymas galimai pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, apeliantui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kurį apeliantas įsigijo pareiškėjos ginčijamų varžytynių metu 2010 m. gruodžio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu. Kadangi pareiškėjos ieškinyje, pagal kurį užvestoje civilinėje byloje yra pareikštas prašymas dėl proceso atnaujinimo, reiškiamas reikalavimas ir dėl pripažinimo neteisėtu bei panaikinimo 2010 m. gruodžio 21 d. turto pardavimo iš varžytynių akto, kurio pagrindu apeliantas yra įgijęs nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), šiltnamį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei restitucijos taikymo, jų patenkinimo atveju bus įtakojama ginčo dalyku esančio nekilnojamojo turto nuosavybės teisė, dėl ko tolesnis disponavimas minėtu nekilnojamuoju turtu apribotų galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.Esant nurodytoms aplinkybėms pripažintina, kad taikyta laikinoji apsaugos priemonė yra proporcinga ja siekiamiems tikslams ir jos taikymas nereiškia teisingumo ir lygiateisiškumo principų pažeidimo ar veikimo išimtinai tik pareiškėjos interesais.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra grėsmė, jog galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas.Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Pirmiau nurodytų argumentų pagrindu pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiama nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės ginčijamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisakytina.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.