Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „TR-LOG“ (buvęs pavadinimas „Transbankas“) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo Reining Forwarding B. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „TR-LOG“ (buvęs pavadinimas „Transbankas“) siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų teisių teisminę gynybą Nyderlandų Karalystės Groningen teisme nagrinėjamoje byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas pateikė prašymą užtikrinti tikėtinų ir realiai prognozuotinų 1 719 976,00 EUR (5 938 733 Lt) nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą. Nurodė, kad vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartį antstolis areštavo atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, transporto priemonę Maserati 3200 GT, 724 722,66 Lt pinigines lėšas atsakovo banko sąskaitose bei įmonės kasoje. Atsakovas neturi papildomų piniginių lėšų, kurių suma viršytų pritaikyto piniginių lėšų arešto sumą, o tai paralyžiuoja visą jo veiklą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Kartu su prašymu dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atsakovas pateikė į bylą pakankamai įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog dėl ieškovo reikalavimu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo nurodomų nuostolių atsiradimas yra tikėtinas ir patys nuostoliai realiai prognozuotini. Areštavus banko sąskaitose buvusias apyvartines lėšas bei avansu sutartinių įsipareigojimų vykdymui gautinas sumas, buvo paralyžiuota atsakovo iki tol pelningai vykdyta ekonominė veikla, įskaitant ir sutarties su „Supreme Logistics FZE“ vykdymą.Nesutinka su teismo išvada, kad į bylą nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog 2012 m. kovo 1 d. transportavimo paslaugų sutartis su „Supreme Logistics FZE“ buvo realiai vykdoma. Teismas neargumentavo, kodėl kaip įrodymą atmeta pateiktą pelningumo ataskaitą. Pažymi, jog vadovaujantis teismų praktika, neprivaloma įrodyti nuostolių realumo. Nurodo, jog pateikė galimų nuostolių dydžio prognozę, įvertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastą, jų poveikį atsakovui, atsakovo įprastinės veiklos pobūdį, mastą, laikinųjų apsaugos priemonių pasekmes ribojant šia veiklą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismas nepasiūlė pateikti papildomų įrodymų.Transportavimo paslaugų sutartis su „Supreme Logistics FZE“ būtų pratęsta, jos vykdymo sustabdymas yra laikinas.Nesutinka su teismo išvada, kad tikėtinų nuostolių pagrindimas laiko aspektu – iki 2017 m. pradžios negali būti susijęs priežastiniu ryšiu su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Toks pagrindimas pateiktas vadovaujantis Nyderlandų Karalystėje atstovaujančio advokato teisine išvada dėl proceso trukmės. Teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovo argumentu, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos ir kitoje byloje. Teismas nepagrįstai nurodo, jog reikalaujama įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą atsakovo apskaičiuota nuostolių suma yra ženkli, neproporcinga, neadekvati priemonė atsakovo interesams užtikrinti. Kadangi ieškovas pats pasirinko būdą ir mastą savo tariamai pažeistoms teisėms ginti, atitinkamai turi prisiimti ir tokių veiksmų tikėtinas pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

2. Procesinė pareiga pagrįsti nuostolių egzistavimą tenka atsakovui, todėl jam tenka ir įrodymų nepateikimo rizika.

3. Pasisakydamas dėl atsakovo pateiktų pelningumo ataskaitų, ieškovas nurodo, kad krovinių pervežimo paslaugas atsakovui teikė vienintelė bendrovė UAB „Transbank logistics“, kurios vieninteliu akcininku iki 2012 m. spalio 12 d. buvo atsakovas, todėl galėjo išrašyti sau palankias sąskaitas.

4. Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovo atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės kitoje byloje taikytos pirmiau, todėl neegzistuoja priežastinis ryšys tarp prašomų nuostolių ir šioje byloje pritaikytų laikinųjų pasaugos priemonių.

5. Nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo institutas negali būti naudojamas kaip gynybos priemonė siekiant panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

CPK 146 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo, pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Ši norma yra nukreipta į ieškovo bei atsakovo interesų ir procesinių jų tarpusavio poveikio priemonių pusiausvyros, šalių lygiateisiškumo principo, prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo siekiamiems tikslams, o taip pat į ieškovo galimybės, padengti dėl nepagrįstai jo prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius, užtikrinimą. Turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik šis įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Tačiau teismas, spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, turi motyvuoti, kodėl prognozuojamas tam tikras preliminarių nuostolių dydis ir kaip jis apskaičiuojamas (reikia įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant šią veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, kaip minėta, gali pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Nepateikus tokių duomenų, tenkinti atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartimi už ieškovo reikalavimo sumą - 724 722,66 Lt areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį ir pas jį ar trečiuosius asmenis esantį nekilnojamąjį turtą, o tuo atveju, jei šio turto nepakaktų, areštavo atsakovui priklausantį kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ir turtines teises. CPK 147 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Šiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos.

Kaip matyti iš Centrinės hipotekos įstaigos pranešimų apie turto arešto akto įregistravimą, 2012 m. spalio 25 d. Nr. TA2-12-050072 įregistruotas atsakovo turto areštas, nenurodant konkretaus turto; 2012 m. spalio 31 d. Nr. TA2-12-052581 – pagal antstolio R. V. turto aprašą nekonkretaus turto areštas išregistruotas ir įregistruotas areštas konkrečiam atsakovo nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui: žemės sklypui, butui, sandėliukui, esantiems (duomenys neskelbtini), bei kelių transporto priemonei Maserati; 2012 m. lapkričio 12 d. Nr. TA2-12-061391 pagal antstolio patvarkymą įregistruotas areštas ir skolininkui priklausančiai automobilių stovėjimo patalpai, esančiai (duomenys neskelbtini).

Apeliantas, argumentuodamas aplinkybę, jog būtent dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jam ateityje gali atsirasti nuostolių, nurodo, kad dėl teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, areštavus banko sąskaitose buvusias apyvartines lėšas bei avansu sutartinių įsipareigojimų vykdymui gautinas sumas, buvo paralyžiuota iki tol pelningai vykdyta atsakovo ekonominė veikla, įskaitant ir sutarties su „Supreme Logistics FZE“ vykdymą. Tačiau tokius apelianto argumentus paneigia minėti Centrinės hipotekos įstaigos duomenys (CPK 179 str. 3 d.), kurie neliudija atsakovo piniginių lėšų už visą ieškovo reikalavimo sumą arešto. Pažymėtina, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį, viešojo registro duomenys, yra oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad paskutinis šio registro duomenų patikslinimas pagal antstolio nurodymą atliktas 2012 m. lapkričio 12 d., t. y. po to, kai 2012 m. lapkričio 9 d. buvo priimti antstolio patvarkymai sustabdyti piniginių lėšų išmokėjimą (t. 1, b. l. 104-109). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu patikrinus Centrinės hipotekos įstaigos Turto arešto aktų registro duomenis, nenustatyta, kad būtų įregistruoti apribojimai atsakovo piniginėms lėšoms. Tokiu būdu nėra pagrindo teigti, kad atsakovo nurodomi nuostoliai priežastiniu ryšiu yra susiję su konkrečiomis šioje byloje taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Nuostolių susidarymo mechanizmą apeliantas grindžia pelningumo ataskaitomis pagal su „Supreme Logistics FZE“ sudarytą krovinių transportavimo sutartį, kurios vykdymas sustabdytas, kol nesibaigs teisminiai ginčai arba nebus atšauktas piniginių lėšų areštas. Vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į sutarties su „Supreme Logistics FZE“ laikiną pobūdį, o apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą, kad sutartis galėtų būti pratęsta (šalių susirašinėjimas, derybos dėl sutarties pratęsimo ar pan.). Skunde pateikiami tik deklaratyvūs teiginiai, kad kontrahentą tenkino apelianto teikiamos paslaugos, kad Afganistane tęsiasi taikos palaikymo misija.

Taigi, nustačius, kad visos ieškovo reikalavimo sumos dydžiu atsakovo piniginių lėšų areštas netaikytas (dėl pritaikyto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto arešto įtakos atsakovo veiklai ir galimiems nuostoliams argumentai neteikti), kad sutartis, kurios pagrindu apeliantas skaičiuoja nuostolius, baigėsi 2013 m. kovo 1 d. ir nėra duomenų apie jos pratęsimą, nekyla pagrindas pagal atsakovo prašymą taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą. Tokiu atveju nebetenka teisinės prasmės atskirojo skundo argumentai dėl pelningumo ataskaitų, kaip nuostolių dydį pagrindžiančių įrodymų, bei dėl laikotarpio, už kurį šie nuostoliai paskaičiuoti, vertinimo, todėl dėl šių aplinkybių plačiau nepasisakytina.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovui faktas pats savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas automatiškai patirs nuostolius ateityje. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas nėra gynimosi nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priemonė, ir nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutas ir atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas yra susiję, tačiau kiekvieno jų taikymui būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas sąlygas, konstatavus, kad atsakovo prašymas šių sąlygų neatitinka, jis netenkinamas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CPK 146 straipsnio 1 dalies nuostatas, ir pagrįstai atsisakydamas tenkinti atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.