- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-10
- Bylos Nr.
- A-2288-525/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00383-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Milda Vainienė
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 22 būryje gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos buvo užstatytos baldais, todėl judėti buvo itin sudėtinga. Akcentavo, kad lauko kiemeliai buvo labai maži, sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų. Teigė, kad dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjo laikymo pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis sąlygomis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, stresą, sveikatos sutrikimus.
Atsiliepimas
4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko 22 būrio patalpoje Nr. 2, kurios plotas buvo 144,92 kv. m ir kurioje buvo įrengta 46 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto.
6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl per mažo kiemelio ploto tenkančio vienam nuteistajam yra nepagrįsti, kadangi teisinis reglamentavimas kiemelių plotų nereglamentuoja. Akcentavo, kad pareiškėjas atliko bausmę bendrabučio tipo patalpose, kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti, kitaip leisti laisvalaikį, lankyti pataisos namuose veikiančias socialinės reabilitacijos programas. Patalpų atitikimas higienos normoms yra periodiškai tikrinamas. Nurodė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas.
II.
7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo A. D. skundą atmetė.
8. Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15. punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktu.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas nustatė, kad Marijampolės PN direktoriaus 2015 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. 7/07-507 pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 22 būrį, 222 brigadą (b. l. 14-15). Pareiškėjo teiginius, kad jis gyveno Nr. 2 gyvenamojoje patalpoje patvirtina 2018 m. kovo 15 d. Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažyma Nr. 14/07-1721 (b. l. 17). Į bylą pateikta 22 būrio schema patvirtina, kad patalpos Nr. 2 plotas yra 144,92 kv. m (b. l. 32). 2018 m. kovo 15 d. Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus pažymoje Nr. 14/07-1721 nurodyta, kad šioje gyvenamojoje patalpoje įrengtos 46 miegamosios vietos ir joje ginčo laikotarpiu gyveno iki 46 nuteistųjų, todėl teismas vertino, kad vienam nuteistajam teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos jo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Todėl teismas sprendė, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjui nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d. atliekant bausmę bendrabučio tipo patalpose buvo pažeista Taisyklių 11¹.1. nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.
10. Dėl sanitarinio mazgo neatitikimo higienos normoms teismas pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog Marijampolės PN nuolat tikrina Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento atstovai ir pažeidimų 22 būryje nėra nustatę (b. l. 20-21, 22-24, 25-26, 27-28, 29-31), t. y. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo aktu Nr. PA.4-333(23.14.1.4.12) konstatavo, jog 22 būryje įrengtos penkios praustuvės, trys unitazai, du pisuarai ir vienas dušas, taip pat nurodyta ir Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo akte Nr. PA.4-312(23.14.1.4.12). Minėtais aktais pažeidimų dėl inventoriaus trūkumo nenustatyta, tik konstatuota, jog įrenginiai sanitariniame mazge techniškai tvarkingi ir jais gali naudotis nuteistieji.
11. Dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
12. Teismas likusius pareiškėjo ir atsakovo argumentus vertino kaip perteklinius ir neturinčius juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl dėl jų plačiau nepasisakė.
13. Teismas konstatavo, kad iš į bylą pateiktos 2018 m. kovo 16 d. pažymos Nr. 55/04-90 matyti, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę ginčo laikotarpiu Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 19). Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi 9 kartus: iš jų 2 kartus užsiregistravęs neatvyko, vieną kartą buvo atliktas rentgenologinis tyrimas, vieną kartą – dėl kairės rankos piršto sąnario uždegimo, vieną kartą – dėl virusinio susirgimo bei funkcinio žarnyno veiklos sutrikimo, taip pat buvo kreipęsis dėl profilaktinio patikrinimo įsidarbinant. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra įrašytas psichiatro įskaitoje dėl narkotinių medžiagų vartojimo (b. l. 18). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl pablogėjusios sveikatos dėl blogų gyvenimo sąlygų. Dėl nurodytų priežasčių teismas nenustatė aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimo faktą, taip pat teismas nenustatė, jog atsakovo atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimas dėl 20 000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas.
III.
14. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
15. Pareiškėjas mano, kad teismas netinkamai pritaikė ABTĮ normas ir nesilaikė suformuotos teismų praktikos.
16. Pareiškėjas paaiškina, kad jis skunde nurodė aplinkybes dėl jo gyvenimo sąlygų 2 gyvenamojoje patalpoje 22 būryje, todėl akivaizdžiai matyti, kad atsakovas suklaidino teismą. Pažymi, kad tuo pačiu metu bausmę atlikinėjo ir J. T., kurio naudai buvo priimtas sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2950-402/2017, todėl prašo remtis būtent šiuo sprendimu šioje byloje.
17. Pareiškėjas vertina, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog dėl didelio asmenų skaičiaus gyvenamojoje patalpoje trūko sanitarinių mazgų, jie nebuvo tinkamai atskirti. Taip pat teigia, jog būtina atsižvelgti ir patalpose esančių baldų bei inventoriaus apstatymą.
Šalies argumentai
18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintomis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir trūkstamus dokumentus išsireikalauti pačiam teismui.
Atsiliepimas
19. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
20. Atsakovo atstovas nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Paaiškina, kad šioje administracinėje byloje jis yra pateikęs atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai patvirtina atsakovo poziciją šioje byloje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 7 d. iki 2016 m. rugsėjo 19 d., atlyginimo.
22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus, bylos šalių pateiktus įrodymus, padarė išvadas, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu gyvenant Nr. 2 gyvenamojoje patalpoje (bendrabučio tipo patalpose), nebuvo pažeista Taisyklių 11¹.1. nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma; dėl inventoriaus trūkumo pažeidimų teismas nenustatė; teismas nenustatė pažeidimų ir dėl, pasak pareiškėjo, per mažo pasivaikščiojimo kiemelio; taip pat teismas atsižvelgė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl pablogėjusios sveikatos dėl blogų gyvenimo sąlygų.
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, tinkamai išanalizavo pareiškėjo buvimo Marijampolės PN sąlygas, išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas.
24. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo sprendimu, motyvuodamas aplinkybėmis, kad teismas netinkamai pritaikė ABTĮ normas ir nesilaikė suformuotos teismų praktikos; atsakovas suklaidino teismą dėl pareiškėjo gyvenimo sąlygų 2 gyvenamojoje patalpoje 22 būryje; teismas neatsižvelgė į tai, jog dėl didelio asmenų skaičiaus gyvenamojoje patalpoje trūko sanitarinių mazgų, jie nebuvo tinkamai atskirti; teigia, kad būtina atsižvelgti ir patalpose esančių baldų bei inventoriaus apstatymą; prašo remtis teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-2950-402/2017 dėl J. T., kuris tuo pačiu metu atlikinėjo bausmę Marijampolės PN toje pačioje patalpoje; taip pat pareiškėjas iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodydamas, jog teismas turi vadovautis ABTĮ įtvirtintomis bendrosiomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir trūkstamus dokumentus išsireikalauti pačiam.
25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs aplinkybių, kad sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atskirti, todėl jis apeliaciniame skunde negali remtis argumentais, kurie nebuvo teikti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 142 str. 3 d.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui tik teigė, kad nuteistiesiems trūko sanitarinių mazgų ir jie neatitiko higienos normų, teismas išnagrinėjo šiuos pareiškėjo nusiskundimus, todėl dėl šių aplinkybių pasisakys ir apeliacinės instancijos teismas.
27. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamai įvertintais įrodymais, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
28. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo atstovas neatliko neteisėtų veiksmų, kuriais būtų siekęs pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.
29. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skaičiuojant minimalų plotą, tekusį asmeniui pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹ p.) (žr., pvz., 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018; 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog net ir atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jo skundą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13); 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)).
30. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su gyvenamojo ploto pažeidimu, primintina, kad vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą pataisos namuose nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, kurių 11¹.1 punkte įtvirtinta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Pabrėžtina, kad minėtos taisyklių nuostatos ar kiti teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma galutinai ir visiems laikams nustatyti konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau turi būti laikomasi svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais.
31. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui Marijampolės PN ginčo laikotarpiu tekusį kameros plotą, atsižvelgė į atsakovo pateiktus duomenis, patvirtinančius, kokiais laikotarpiais ir kokiose patalpose gyveno pareiškėjas, koks buvo gyvenamųjų patalpų plotas ir kiek jose įrengta miegamųjų vietų. Teismas, vertindamas pareiškėjui tekusią kameros ploto normą, skundžiamame sprendime pagrįstai nevertino kameroje buvusių baldų užimamo ploto. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, kuriose nebuvo įrengti sanitariniai mazgai, o baldų įskaičiavimo vertinant asmeniui tekusį kameroje plotą nenumato nei teisės aktai, nei susiformavusi teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. balandžio 24 d. nutartį A-2932-502/2019). Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tekusią kameros ploto normą, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, pagrįstai skundžiamame sprendime nevertino kameroje buvusių baldų užimamo ploto ir padarė visiškai teisingą išvadą, minimali gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m.) šiuo atveju ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeista.
32. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su sanitarinių mazgų trūkumo gyvenamojoje patalpoje ir jų neatitikimo higienos normoms, pažymi, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Marijampolės PN nuolat tikrina Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento atstovai, o pažeidimų 22 būryje nėra nustatę (b. l. 20-21, 22-24, 25-26, 27-28, 29-31). Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo akte Nr. PA.4-333(23.14.1.4.12) konstatuota, kad 22 būryje įrengtos penkios praustuvės, trys unitazai, du pisuarai ir vienas dušas, tokie duomenys nurodyti ir Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo akte Nr. PA.4-312(23.14.1.4.12). Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde konkrečių suformuluotų aplinkybių ir nusiskundimų pobūdį, padarė visiškai pagrįstas išvadas, kad minėtais aktais pažeidimų dėl inventoriaus trūkumo nenustatyta, t. y. konstatuota, jog įrenginiai sanitariniame mazge techniškai tvarkingi ir jais gali naudotis nuteistieji. Be to, šioje byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to kreipėsi į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas.
33. Dėl pareiškėjo prašymo remtis teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-2950-402/2017 dėl J. T., kuris tuo pačiu metu atlikinėjo bausmę Marijampolės PN toje pačioje patalpoje, pažymėtina, kad teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-378/2018).
34. Remiantis Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis matyti, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2950-402/2017 (kuris dar nėra įsiteisėjęs, nes abi ginčo šalys jį apskundė) tenkino pareiškėjo J. T. skundą iš dalies, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad minėtas pareiškėjas savo skundo teiginius dėl sanitarinių mazgų neatitikimo teisės aktams grindė ir kitokiomis faktinėmis aplinkybėmis nei pareiškėjas šioje byloje (pvz., teisės į privatumą naudojanti sanitariniais mazgais pažeidimu), taip pat atsakovas Marijampolės PN nebuvo minėtoje byloje nebuvo pateikęs konkrečių pakankamų įrodymų dėl gyvenamosios patalpos Nr. 2 ploto, todėl teismas administracinėje byloje Nr. I-2950-402/2017 vadovavosi pareiškėjo pateiktu paaiškinimu dėl gyvenamosios patalpos Nr. 2 ploto (kuris nesutampa su šioje byloje nustatytu ir nepaneigtu plotu (b. l. 32)). Taigi atsižvelgti į minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo.
35. Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.