Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su atsakovo veiksmais laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2017 m. birželio 9 d., jį kalinant Marijampolės pataisos namuose karantino patalpoje ir būriuose Nr. 18 ir Nr. 22, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą, antisanitarinėmis, higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis kalinimo sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK siejo su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimu.

Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalis ir Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš svarbiausių vertybių demokratinėje visuomenėje. Šios nuostatos absoliučiai draudžia kankinimus ar kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį arba baudimą, nepriklausomai nuo aplinkybių ir nukentėjusiojo elgesio (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Labita prieš Italiją (pareiškimo Nr. 26772/95) 119 p.).

Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p., 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), 2000 m. spalio 26 d. sprendimo byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96) 92–94 p.).

Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Laiko tarpas, kuriuo asmuo yra laikomas kon­krečiomis sąlygomis, taip pat turi būti vertinamas (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01) 50 p.). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, karantino patalpoje, 8 būrio ir 22 būrio gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. ir atitinkamai 3,6 kv. m. viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, dėl to, skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą, iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Į bylą atsakovo atstovas pateikė duomenis (b. l. 16), patvirtinančius, kad pareiškėjas buvo kalinamas karantino patalpoje nuo 2015-01-15 iki 2015-01-19, karantino patalpoje su pareiškėju buvo dar 7 asmenys, karantino patalpos (1-8) plotas 27,87 kv. m., joje įrengtos 7 miegamosios vietos, karantino patalpos pažymėtos schemoje (1-13) plotas 35,85 kv. m., joje įrengtos 9 miegamosios vietos. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog duomenys nėra sisteminami, tačiau daroma pagrįsta išvada, kad pareiškėjas buvo karantino patalpoje Nr. (1-13). Kaip matyti, atsakovo atstovas nepateikė tikslių duomenų, į kokią karantino patalpą pareiškėjas buvo patalpintas ir duomenų apie kartu su pareiškėjo kalėjusių asmenų skaičių ginčo patalpose.

Atsakovo atstovas pateikia duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjas 2015-01-19 Marijampolės PN direktoriaus įsakymu buvo paskirtas į 18 būrį 181 brigadą ir jame atliko bausmę iki 2015-11-16.

Pareiškėjas nurodė, kad jam atliekant bausmę 18 būryje gyvenamojoje patalpoje buvo 20 asmenų, patalpos plotas 40 kv. m.

Atsakovas atsiliepime, pateikdamas duomenis dėl pareiškėjo apgyvendinimo ginčo laikotarpiu, be kita ko nurodė, jog duomenų apie tai, kiek asmenų pareiškėjo bausmės atlikimo metu gyveno Marijampolės PN gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami, nurodė, jog 18 - ame būryje 2015 metais viso buvo: I ketvirtyje 34 nuteistieji; II ketvirtyje 34 nuteistieji; III ketvirtyje 32 nuteistieji; IV ketvirtyje 33 nuteistieji. 18 - tas būrys susideda iš 2 patalpų, bendras plotas 79,3 kv. m. Todėl esant didžiausiam nuteistųjų skaičiui (34) I ir II 2015 metų ketvirčiais vienam nuteistajam teko: 79,3 / 34 = 2.33 kv. m.. 2015 metų III ketvirtyje vienam nuteistajam teko 79,3 / 32 = 2.48 kv. m.. 2015 metų IV ketvirtyje vienam nuteistajam teko 79,3 / 33 = 2.40 kv. m. (b. l. 17). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė išsamios informacijos apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą 18 būryje, teismo nuomone, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad 18 būrio gyvenamojoje patalpoje buvo patalpinta 20 nuteistųjų ir patalpos plotas 40 kv. m.. Pagal pareiškėjo nurodytus duomenis 18 būrio gyvenamojoje patalpoje gyvenant 20 asmenų ir gyvenamosios patalpos plotui esant 40 kv. m., teko 2,00 kv. m vienam asmeniui, t. y. 1,1 kv. m ploto mažiau. Akivaizdu, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas jam kalint 18 būryje laikotarpiu nuo 2015-01-19 iki 2015-01-28, nuo 2015-02-13 iki 2015-10-14, nuo 2015-10-21 iki 2015-11-15. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2015-01-29- iki 2015-02-12 buvo išvykęs etapu, o nuo 2015-10-15- iki 2015-10-20 buvo patalpintas į baudos izoliatorių (b. l. 18).

Atsakovo atstovas pateikia duomenis, iš kurių matyti, kad pareiškėjas 2015-11-21 Marijampolės PN direktoriaus įsakymu buvo perkeltas į 22 būrį 222 brigadą ir jame atliko bausmę iki 2017-06-09 (b. l. 17).

Pareiškėjas nurodė, kad jam atliekant bausmę 22 būryje gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo apgyvendinta 70 asmenų, patalpos plotas 130 kv. m.

Atsakovas atsiliepime, pateikdamas duomenis dėl pareiškėjo apgyvendinimo ginčo laikotarpiu, be kita ko nurodė, jog duomenų apie tai, kiek asmenų pareiškėjo bausmės atlikimo metu gyveno Marijampolės PN gyvenamosiose ir miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami, nurodė, 22 -ame būryje viso buvo: 2015 m. IV ketvirtyje 39 nuteistieji; 2016 m. I ketvirtyje 55 nuteistieji; 2016 m. II ketvirtyje 53 nuteistieji; 2016 m. III ketvirtyje 78 nuteistieji; 2016 m. IV ketvirtyje 63 nuteistieji; 2017 m. I ketvirtyje 64 nuteistieji; 2017 m. II ketvirtyje 62 nuteistieji. 22-as būrys susideda iš 3 patalpų, 22 būrio gyvenamųjų patalpų bendras plotas yra 201,7 kv. m., jame galėtų gyventi viso 64 nuteistieji. 201.7/64=3.15 kv. m. Todėl visais laikotarpiais išskyrus 2016 m. III ketvirtyje, minimalus 3,1 kv. m. plotas pareiškėjui buvo užtikrintas. 22 būryje 2016 metų III ketvirtyje buvo 78 nuteistieji sąraše. Todėl 1 nuteistajam teko: 201,7/78=2,6 kv. m. (b. l. 17). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė išsamios informacijos apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą 22 būryje, teismo nuomone, atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo patalpinta 70 nuteistųjų ir patalpos plotas 130 kv. m.. Pagal pareiškėjo nurodytus duomenis 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje gyvenant 70 asmenų ir gyvenamosios patalpos plotui esant 130 kv. m., teko 1,85 kv. m vienam asmeniui, t. y. 1,25 kv. m ploto mažiau. Akivaizdu, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuoto dydžio gyvenamasis plotas jam kalint 22 būryje laikotarpiu nuo 2015-11-22 iki 2017-06-09.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pažymėtina, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 489 dienas teko mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pažeidimų metu jo galimybė kameroje laisvai judėti buvo itin suvaržyta. Laikotarpis, kurį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto, negali būti vertinamas kaip trumpas ar atsitiktinis, todėl atsakovo argumentai, jog asmeninės erdvės plotą pareiškėjui galėjo kompensuoti galimybė judėti sektoriaus patalpose, atmestini (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimą S. ir D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)). Iš byloje esančių duomenų, t. y. iš 2017-09-20 Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažymos Nr. 55/04-727 nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai (b. l. 36). Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pareiškėjas nurodė, jog karantino patalpa buvo visada užrakinta, nebuvo lango, mechaninė ventiliacijos sistema buvo silpna ir nepajėgdavo tinkamai išvėdinti, natūralaus apšvietimo nebuvo, o dirbtinis labai silpnas, dėl didelio asmenų skaičiaus neužtekdavo vietos prie stalo.

Iki 2017-01-01 galiojantis LR bausmių vykdymo kodekso redakcijos 70 str. 7 p. numatė, kad „Pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka nakties metu gali būti užrakinami“. Todėl, vadovaujantis LR bausmių vykdymo kodekso 70 str. 7 p., remiantis pateiktais duomenimis dėl nuteistųjų dienotvarkės bei atsižvelgiant į buvimo karantino patalpoje esmę daroma išvada, kad Marijampolės PN nepažeidė teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teiginys dėl to, kad buvo laikomas užrakintas yra nepagrįstas.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą ir Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas į bylą pateikęs Nacionalinė visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą, kurių metu buvo tikrinta bendrai visa įstaigą ir atskiros patalpos. Pažeidimų nebuvo nustatyta (b. l. 37-38). Iš 2015-05-10 Marijampolės visuomenės sveikatos patikrinimo akto matyti, jog buvo tikrinamos karantino patalpos ir nustatyta, kad karantino patalpoje langas yra, todėl atmesti pareiškėjo argumentai dėl lango nebuvimo (b. l. 37-38).

Byloje pareiškėjas nepateikia kitų įrodymų, o taip pat ir Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl ginčo laikotarpiu tikrintų jo gyvenamųjų patalpų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietimo karantino patalpoje neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas nurodė, jog 18 ir 22 būryje netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nes neatitvertas nuo kito sanitarinio mazgo jokia sienele, todėl nebuvo visiško privatumo, atlikti gamtinius reikalus tekdavo kitų akivaizdoje.

Pažymėtina, jog Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. <...> Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiuo aspektu, teismas atkreipia dėmesį tiek į nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. A. M. prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad klozetai nebuvo tinkamai atitverti. Atsakovo atstovas pateikė teismui 22 būrio sanitarinio mazgo fotonuotrauką (b. l. 66), iš kurios matyti, kad klozetai minėtame sanitariniame mazge atskirti neaukšta sienele, tačiau nustatyti kokio aukščio yra ši sienelė nėra galimybės. Be to, konstatavus, kad 18 ir 22 būriai buvo perpildyti nuteistųjų, darytina išvada, kad sanitarinio mazgo patalpoje pastoviai buvo kiti nuteistieji, todėl, teismo nuomone, toks klozetų atskyrimas, neužtikrino bent minimalaus būtino privatumo, todėl konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016, 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1404-624/2016).

Pareiškėjas nurodė, jog 18, 22 būryje yra per mažas lauko kiemelis, per maža virtuvėlė bei per siauras koridorius, lauko kiemelio danga stipriai sutrūkinėjusi. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog Marijampolės PN laikosi teisės aktuose numatytų reikalavimų, todėl pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys lygios ir neslidžios (b. l. 21). Pažymėtina, kad nei kiemelio dydžio nei virtuvėlės ar koridoriaus dydžio teisės aktai nereglamentuoja, todėl pareiškėjo argumentai dėl minimų patalpų per mažo ploto yra nepagrįsti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog būtų skundęsis Marijampolės PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kiemelių atitikties teisės aktams, todėl darytina išvada, kad kiemeliai atitinka teisės aktų reikalavimus, bei jų įrengimas ir stovis tenkina nuteistuosius.

Pareiškėjas nurodė, jog 22 būryje buvo netinkamas dirbtinis apšvietimas, nebuvo ventiliacijos, todėl kaupėsi drėgmė, trūko oro, patalpoje nebuvo stalo ant kurio būtų galima rašyti laiškus, skaityti literatūrą. Nurodė, jog trūko sanitarinio mazgo patalpoje ir prausykloje inventoriaus, todėl reikėdavo laukti eilėse.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės bei Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintos 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 (galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.) nereglamentuoja sanitarinių patalpų plotų, todėl pretenzijos dėl per mažų sanitarinio mazgo patalpų yra nepagrįstos.

Aprūpinimo normose nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, dušinėje – po vieną dušo sietelį 15 asmenų.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 22 būryje įrengtos 64 gyvenamosios vietos, 22 būrio sanitariniame mazge yra 3 klozetai ir 2 pisuarai ir 1 dušas (b. l. 20-22). Pagal į bylą pateiktus duomenis akivaizdu, kad 22 būryje sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, todėl, teismo nuomone, nustatyti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjo nurodytus nepatogumus - laukimą eilėje ir su tuo susijusius neigiamus išgyvenimus.

Pareiškėjas skunde jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamu apšvietimu, ventiliacija, oro temperatūra, santykine oro drėgme bei oro judėjimo greičiu 22 būrio gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas nurodė, jog 22 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje nebuvo stalo ant kurio būtų galima rašyti laiškus, skaityti literatūrą, tačiau į bylą jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų skundų administracijai ar kitoms institucijoms ir pan.) nepateikė. Atsakovo atstovas pateikė teismui 22 būrio 2 gyvenamosios patalpos fotonuotrauką (b. l. 61), iš kurios matyti, kad yra stalas. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.