Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 6.15. punkto nuostatas pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m. (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Taisyklės), kurių 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Byloje esantys duomenys (Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. liepos 17 d. įsakymas Nr. 7/07-258) patvirtino, kad buvo nepažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose. Be to, pareiškėjas atlikinėdamas bausmę turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla lokalinio sektoriaus teritorijose, Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Akcentuotos bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos, t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Todėl, nenustačius pareiškėjui skiriamo ploto normos pažeidimų, nėra aplinkybių atsakovo atsakomybei kilti. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl prastų gyvenimo sąlygų būtų kilusios sveikatos problemos, taip pat, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam būtų bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, pareiškėjas ginčo laikotarpiu neprašė perkeliamas į kitą būrį dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų. Minėtų aplinkybių visuma, atsižvelgiant į tai, kad gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista pareiškėjo atžvilgiu, leido konstatuoti, jog nebuvo aplinkybių kurios realiai galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą, todėl nebuvo pagrindo reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str., 88 str. 1 p.).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos jį laikant Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo K. D. skundą kaip nepagrįstą, nenustatęs vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėtų Marijampolės PN ar jos pareigūnų veiksmų. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde teigė, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1–11¹.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Iš atsakovo teismui pateiktos Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. balandžio 24 d. pažymos „Dėl nuteistojo K. D. gyvenamosios vietos 5 būryje“ (b. l. 49) matyti, kad 2013 m. liepos 17 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 5 būrį, 51 brigadą, jam nurodyta gyvenama vieta 5 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,42 kv. m, įrengta 16 gyvenamųjų vietų. Pažymėtina, kad pareiškėjo paaiškinimai dėl nuteistųjų, buvusių 2 gyvenamoje patalpoje, skaičiaus, yra prieštaringi, todėl jais vadovautis šiuo atveju nėra pagrindo: pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad 2 gyvenamoje patalpoje gyvena apie 16 nuteistųjų, teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu – kad buvo 21 vieta, gyvena 17 žmonių, apeliaciniame skunde – kad buvo 22 vietos. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus dėl asmenų skaičiaus, nutarė išreikalauti iš Marijampolės PN duomenis, kiek buvo įrengta vietų ir kiek nuteistųjų buvo apgyvendinta gyvenamoje patalpoje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas (b. l. 77). Marijampolės PN pateikė 2015 m. birželio 15 d. pažymą Nr. 768 (b. l. 83), kurioje nurodė, kad 2 gyvenamoje patalpoje yra 16 gyvenamų vietų, šiuo metu gyvena 11 nuteistųjų. Pareiškėjas šių duomenų nepaneigė, taip pat nenurodė, kokie įrodymai galėtų pagrįsti jo teiginius, kad gyvenamoje patalpoje buvo daugiau asmenų (pvz., neišvardijo, kokie tiksliai asmenys buvo laikomi šioje gyvenamoje patalpoje). Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju vadovaujamasi Marijampolės PN duomenimis dėl įrengtų gyvenamų vietų skaičiaus. Pagal šiuos duomenis matyti, kad net ir kai buvo užpildytos visos lovos, vienam asmeniui tenkantis plotas 2 gyvenamoje patalpoje sudarė 3,21 kv. m, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos. Be to, pažymėtina, kad nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti duomenys apie baldus nėra reikšmingi. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantis elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį. Marijampolės pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius–kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, kuri kompensuoja pakankamai ritotą erdvę gyvenamosiose patalpose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi buities kambaryje norma yra: 1 praustuvė dešimčiai asmenų; 1 klozetas arba unitazas ir 1 pisuaras dvylikai asmenų. Pagal pareiškėjo ir atsakovo nurodytus duomenis, 5 būrio sanitariniame mazge yra 3 klozetai, 3 pisuarai ir 7 prausimosi kranai. Pagal Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. balandžio 4 d. pažymą „Dėl K. D. bausmės atlikimo Marijampolės pataisos namuose“ 5 būryje 2013–2015 metais vidutiniškai gyveno 48–63 nuteistieji. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog klozetų ir pisuarų skaičius Marijampolės PN 5 būrio patalpose neatitinka nustatytų reikalavimų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose įrengimui. Šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad tualetai nėra atitverti sienelėmis, atsakovas nepaneigė šių teiginių, t. y. nepateikė įrodymų, kad tualetus skiriančios sienelės užtikrina bent minimalų būtiną privatumą, todėl konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas. Pažymėtina, kad kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN pagal atsakovo pateiktas nuotraukas buvo nustatyta, jog tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016).

Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais dėl kalinimo sąlygų pažeidimo (dėl pasivaikščiojimo kiemelio dydžio, rūkymo gyvenamosiose patalpose, išduodamo tualetinio popieriaus kiekio, galimybės naudotis dušu ir kirpėjo paslaugomis, nesuteikiamų ilgalaikių pasimatymų, pareigūnų netinkamo elgesio, drėgmės, parazitų, nesandarių langų, maisto energetinės vertės, draudimo turėti pledus, papildomų užsiėmimų pataisos įstaigoje), teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, ir jų atskirai nekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė tokias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad nebuvo iškviesti jo nurodyti liudytojai, taip pat su apeliaciniu skundu pateiktų fotonuotraukų, pažymėtina, kad nei reikšdamas prašymą apklausti jo nurodytus asmenims (b. l. 67), nei skųsdamasis dėl jų iškvietimo apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes tokia įrodinėjimo priemone siekiama patvirtinti, todėl tokio prašymo nebuvo pagrindo tenkinti. Pateiktos fotonuotraukos (b. l. 113–119) nėra informatyvios, kadangi nėra žinomos jų padarymo aplinkybės (į Bausmių vykdymo kodekso nustatytą sąrašą daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą patenka fotoaparatai, vaizdo ir kino kameros, fotomedžiagos, chemikalai, spausdinimo, dauginimo ir kopijavimo aparatai, garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės), be to, nėra nurodoma nei kada, nei kur jos padarytos, kokios patalpos jose yra užfiksuotos.

Atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas, taip pat reikiamas klozetų ir pisuarų skaičius.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgus į pažeidimo mastą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga), teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2474-624/2016, 2016 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-867-662/2015), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 200 Eur.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, kaip jo įvardyti sveikatos nusiskundimai (pareiškėjas su apeliaciniu skundu pateikė akinių receptą) susiję su laikymo sąlygomis Marijampolės pataisos namuose, todėl teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma, t. y. 10 000 Eur.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui K. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.