- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-01
- Bylos Nr.
- 2A-532-826/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-09816-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Dobrovolskis (pirm.), Raimonda Andrulienė, Jolanta Gailevičienė
- Atsakovas
- UAB „Elvitransa“
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- J. P.
Pranešėjas Marius Dobrovolskis Civilinė byla Nr. 2A-532-826/2016
Teisėja Kristina Serdiukienė (Proceso Nr. 2-06-3-09816-2015-3)
2016 m. balandžio 1 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Mariaus Dobrovolskio, kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės ir Jolantos Gailevičienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Elvitransa“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Elvitransa“, trečiasis asmuo J. P., dėl nuostolių atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo ir prašė priteisti iš atsakovės 13 245,21 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2014-01-13 Vokietijoje dėl trečiojo asmens J. P., vairavusio transporto priemonę DAF FT XF 105.510, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Eismo įvykio dieną atsakovė buvo transporto priemonės DAF FT XF 105.510, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkė, atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Kai eismo įvykio kaltininko vairuojama transporto priemonė nėra apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos vidaus nuostatais, administruoja žalą ir ją atlygina nukentėjusiems asmenims, o atlyginęs žalą nukentėjusiems asmenims, pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti dėl žalos administravimo patirtas išlaidas žalą nukentėjusiems asmenims, pateikia reikalavimą grąžinti išmokėtas sumas bei atlyginti dėl žalos administravimo patirtas išlaidas žalą sukėlusiam neapdraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Eismo įvykio valstybės – Vokietijos – nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą dėl 13 245,21 Eur sumos ieškovui. Ieškovas, vadovaudamasis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškovas moka išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Biurų tarybos vidaus nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo reikalaujamus 13 245,21 Eur. Ieškovas, sumokėjęs Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 str. įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, raštu kreipėsi į atsakovę dėl nuostolių atlyginimo, tačiau atsakovė nuostolių neatlygino. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atstovaujamas „AVUS SSH Gmbh“, 2014-01-13 Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje – Vokietijoje galiojančiais teisės aktais. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo netgi mažesnę, nei buvo prašyta, išmoką už transporto priemonės prastovą. Atsakovės pateiktas UAB „Pajūrio autorika“ retrospektyvinis automobilio FORD S-MAX, valst. Nr. EMS TM 162, vertinimas yra atliktas nuo 2014-09-21 iki 2014-11-12, tačiau šiuo atveju turi būti aktuali eismo įvykio data – 2014-01-13. Žalos administravimo mokestis yra mokamas žalos bylą administravusiam eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui, jo apskaičiavimo tvarką nustato Biurų tarybos sprendimas Nr. 2, pagal kurį žalos administravimo mokestis yra lygus 15 procentų nuo nustatytos žalos sumos, šiuo atveju – 1727,63 Eur. Ieškovas, gavęs Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą informaciją apie dėl eismo įvykio pradėtas žalos administravimo procedūras, 2014-02-13 raštu kreipėsi į atsakovę, prašydamas suteikti informaciją apie eismo įvykį, tačiau atsakovė į tai nereagavo. Teisės aktuose nėra reikalavimo, kad nustatant sugadinto turto defektus turi dalyvauti žalą padaręs ar už ją atsakingas asmuo. Dėl šių priežasčių atsakovės teiginys, kad ieškovas jai nesudarė galimybės kontroliuoti ir dalyvauti atlyginant žalą, yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-11-30 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovės 13 245,21 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo 2015-08-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 397 Eur žyminį mokestį, 466,80 Eur išlaidų už vertimus į lietuvių kalbą bei 84,38 Eur išlaidų, susijusių su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymu; priteisė iš atsakovės valstybei 5,42 Eur pašto išlaidų. Teismas nurodė, kad nustatydamas atlygintinos žalos dydį, ieškovas vadovavosi Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais oficialiais žalos dydžio skaičiavimais, kurie vertintini kaip turintys didesnę įrodomąją galią, Vokietijos nacionalinis draudikų biuras žalą nustatė vadovaudamasis eismo įvykio šalyje (Vokietijoje) galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims ir privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą. Kadangi eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, galiojančiu Vokietijoje, atsakovė neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, nukentėjęs eismo įvykyje asmuo dėl žalos atlyginimo kreipėsi per savo advokatų kontorą Klinge/Hess į Vokietijos nacionalinį draudikų biurą ir žalos atlyginimą gavo būtent iš eismo įvykio vietos valstybės – Vokietijos nacionalinio draudikų biuro. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiam asmeniui tokias sumas, kurias apima Vokietijoje taikomas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas. Atsakovė turėjo pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nukentėjusiajai būtų atlyginęs tokias išlaidas, kurių neapima Vokietijoje taikomas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas. Atsakovė tokių įrodymų byloje neteikė, todėl nepaneigta ieškovo atgręžtinio reikalavimo apimtis. Pagrindo mažinti iš atsakovės priteistiną sumą remiantis tuo, kad, atsakovės subjektyviu įsitikinimu, Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nepagrįstai dengė atskiras nukentėjusiosios patirtas išlaidas ar kad jos yra neprotingai didelės, nėra. Atsakovė, nevykdydama savo pareigos apdrausti trečiojo asmens vairuotos transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę, vėliau nesirūpindama eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimu bei nedalyvaudama žalos atlyginimo eismo įvykyje nukentėjusiems asmenims sureguliavimo procese, negali reikalauti, kad šiuos veiksmus už ją atliktų ieškovas. Ieškovas nenustatė, jog Vokietijos nacionalinis draudikų biuras savo paraiškoje būtų įtraukęs išlaidas, nesusijusias su eismo įvykio metu patirtos žalos atlyginimu (Bendradarbiavimo nuostatų 5 punktas), todėl jis neturėjo pagrindo atsisakyti šias išlaidas padengti. Nepagrįsti ir atsakovės argumentai, kad ji neprivalo padengti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro patirtų žalos administravimo išlaidų, kadangi ši jo prievolė kyla pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalį. Atsakovė nepateikė patikimų įrodymų, kad jai būtų buvusios apribotos galimybės dalyvauti žalos nustatymo ir atlyginimo sureguliavimo procese. Atsakovė tik nuo 2014-10-19 pradėjo domėtis žalos administravimo procedūra. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad žala, kurią įvertino UAB „Pajūrio autorika“, nukentėjusiosios automobiliui yra 2911,26 Eur dydžio, kaip nepagrįstus. Atsakovės pateiktas į bylą UAB „Pajūrio autorika“ vertinimas yra retrospektyvinis, verčių nustatymo datos – nuo 2014-09-05 iki 2015-10-05, vertinimo data – 2014-11-12. Be to, minėtas vertinimas atliktas automobilio net neapžiūrėjus. Ieškovas neturi teisės nustatinėti kitoje valstybėje padarytos eismo įvykio metu žalos dydžio. Teismas atmetė atsakovės prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą 60 mėnesių, nes atsakovė neteikė jokių įrodymų apie jos turtinę padėtį, todėl teismas neturi jokios galimybės ją įvertinti.
Šalies argumentai
Atsakovė pateikė apeliacinį skundą, prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-30 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš atsakovės 2911,26 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas; tuo atveju, jeigu apeliacinis skundas būtų atmestas, prašo išdėstyti priteistos sumos mokėjimą 60 mėnesių, nes visos sumos sumokėjimas iš karto lemtų įmonės nemokumą ir bankrotą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir neatskleidė užsienio teisės turinio. Teismas neteisingai nurodė, kad atsakovė turėjo pareigą pateikti įrodymus, kad Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nukentėjusiajai atlygino tokias išlaidas, kurių neapima Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas. Dėl to teismas neteisingai įvertino ieškovo pateiktą žalos apskaičiavimą, jam suteikdamas didesnę įrodomąją galią. Ieškovas žalos dydį įrodinėjo remdamasis užsienio teise, tačiau užsienio teisės turinio neatskleidė, to nepadarė ir teismas. Teismas privalėjo patikrinti ir įsitikinti, kad žala apskaičiuota ir jos atlyginimas išmokėtas pagal Vokietijos teisę ir kokie Vokietijos teisės aktai yra taikytini. Teismas privalėjo kritiškai vertinti Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą žalos apskaičiavimą ir dėl to, kad šis biuras turi finansinį interesą apskaičiuoti kaip įmanoma didesnę žalą, nes gauna 15 procentų atlygį nuo kiekvieno žalos apskaičiavimo. Be to, Vokietijos nacionalinio draudikų biuro žalos apskaičiavimas neatitinka oficialiam dokumentui keliamų reikalavimų. Žala buvo išmokėta ne tiesiogiai nukentėjusiajai, bet jos atstovams, o tai draudžia Biuro vidaus nuostatai. Žalos atlyginimas neatitinka Vidaus nuostatų dar ir dėl to, kad žalos apskaičiavime nedetalizuota, kiek išmokėta kviestinėms tarnyboms, o tik nurodyta, kad apmokėtos išorinės paslaugos, kurių Vidaus nuostatai nenumato. Taip pat pažymėjo, kad atsakovė po eismo įvykio siekė dalyvauti žalos sureguliavimo procese, prašė atlygintinos žalos dydį derinti su ja, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Ieškovas nepagrindė savo reikalavimų užsienio teisės turiniu, o pateikti duomenys yra neaktualūs, nepateikti teisės aktų ir teismų sprendimų vertimai.Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą išdėstyti priteistos sumos mokėjimą dėl to, kad nepateikti duomenys apie atsakovės turtinę padėtį, o ypač neįvertinęs to, kad ieškovas šiam prašymui irgi neprieštaravo.Atsakovė mano, kad priteistino žalos atlyginimo dydis buvo dirbtinai padidintas, nes į išmokėtą žalą nepagrįstai įtrauktos nebūtinos išlaidos, t. y. ekspertizės išlaidos, advokato paslaugos, taip pat kompensacija už automobilio vertės sumažėjimą, kompensacija už automobilio prastovas. Dėl dirbtinai padidintos žalos Vokietijos nacionalinis draudikų biuras sau apskaičiavo didesnį žalos administravimo mokestį.Teismas nesiaiškino aplinkybės, kodėl žalos atlyginimas buvo išmokėtas ne nukentėjusiam asmeniui tiesiogiai, o jo atstovams. Žalos atlyginimas išmokėtas per du kartus, t. y. pirmą kartą nukentėjusiosios atstovams pervesta 9974,39 Eur ir antrą kartą dar 2128,19 Eur (1170 Eur ir 958,19 Eur), o įrodymai pateikti tik apie pirmąjį pavedimą. Nukentėjusiosios atstovai reikalavimą sumokėti už jų paslaugas pateikė tik po to, kai Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nurodė, kad yra likęs 1500 Eur rezervas. Nukentėjusiosios atstovams tikslus žalos dydis buvo žinomas jau 2014-02-13 po automobilio remonto. Nukentėjusiajai atstovavę advokatai pretenziją dėl automobilio prastovos pateikė jau po to, kai buvo pervestos lėšos už automobilio remontą. Be to, nebuvo pateikti duomenys, kad prastovos metu būtų nuomojamas kitas automobilis, taigi nuostoliai nebuvo patirti. Automobilis buvo remontuojamas nuo 2014-01-13, todėl visiškai nereikalinga buvo 2014-01-15 automobilio ekspertizė žalos dydžiui nustatyti. Kai automobilis remontuojamas, atlyginamos faktinės remonto išlaidos ir nebereikalinga ekspertizė žalos dydžiui nustatyti.Už žalos sureguliavimą (tarpininkavimą) reikalaujama sumokėti net du kartus – vieną kartą advokatams 958,19 Eur ir antrą kartą žalos administravimo mokestį – 1727,63 Eur. Advokatų kontorai nukentėjęs asmuo nesumokėjo nė cento, tačiau advokatai pareiškia reikalavimą tiesiogiai Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui dėl atlyginimo už atstovavimą, o biuras šį atlyginimą įtraukia į atlygintinos žalos dydį. Teismas niekaip nepagrindė atlyginimo advokatams priteisimo, o tuo labiau kad jų dalyvavimas žalos sureguliavimo procese nebuvo būtinas. Advokatai neruošė ieškinio, neužsiėmė tiesioginiu skolos išieškojimu iš kaltininko, jų dalyvavimas žalos sureguliavimo procese nebuvo būtinas. Teismas privalėjo patikrinti kiekvienos prašomos priteisti sumos pagrįstumą, tačiau to neatliko. Automobilio remonto išlaidos pagal sąskaitą yra 8059,57 Eur ir ši suma buvo išmokėta nukentėjusiajai atstovavusiems advokatams. Iki šiol nėra duomenų apie remonto darbų mastą ir nepašalinta abejonė, kad remonto darbai galėjo būti atlikti už didesnę kainą, siekiant padengti kitų automobilio remonto darbų, kurie nesusiję su eismo įvykiu, išlaidas. Tuo labiau kad po 2014-01-22 užbaigto remonto automobilis 2014-01-29 buvo vėl nugabentas remontuoti, o advokatai, Biuras ir ekspertas nurodo skirtingą remonto trukmę. Atsakovė buvo užsakiusi nepriklausomo eksperto atliktą retrospektyvų automobilio remonto vertinimą ir buvo nurodyta, kad remonto kaina būtų apie 2911,26 Eur. Dėl to tikėtina, kad nukentėjęs asmuo atliko remontą už didesnę kainą ir siekė dirbtinai padidinti patirtą žalą.Nesutinka su 850 Eur automobilio vertės sumažėjimu ir šios sumos įtraukimu į atlygintinos žalos dydį, nes šis dydis nepagrįstas nei rinkos kainomis, nei teisės aktais, o tik nurodyti abstraktūs teiginiai. Tuo tarpu atsakovės užsakymu atliktame retrospektyviame vertinime nurodyti kriterijai, kuriais remiantis automobilis buvo įvertintas, ir nurodyta, kad tokiam automobiliui turi būti taikomas 9 proc. nusidėvėjimas. Jokie teisės aktai nenumato automobilio vertės sumažėjimo kompensavimo po atlikto remonto.Nesutinka su 585 Eur už automobilio prastovas priteisimu, nes byloje liko neaišku, kiek konkrečiai dienų truko prastovos. Taip pat nepagrįstas 65 Eur už 1 prastovos dieną mokestis. Nėra duomenų, jog ši suma būtų išmokėta nukentėjusiajai, nėra duomenų, kad nukentėjusioji remonto metu nuomojosi kitą automobilį ar negavo pajamų dėl automobilio prastovos.Ieškovas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių 25,56 Eur bendrų išlaidas. Apeliantė nurodo, kad abejonių kelia ekspertizę atlikusio eksperto kvalifikacija. Ekspertas apskaičiavo ne konkrečią žalą, o tik pagal Civilinės atsakomybės draudimo taisykles atlygintiną žalą. Ekspertizės išvadoje nėra nuorodų nei į skaičiavimus, nei į teisės aktus, nepaaiškinta, kaip buvo apskaičiuotos konkrečios sumos, todėl jomis nebuvo galima remtis.
Vokietijos nacionalinio draudikų biuro apskaičiuotas 1727,63 Eur žalos administravimo mokestis, t. y. 15 proc. nuo atlygintos žalos, priteistas nepagrįstai, nes šio mokesčio nenumato TPVCAPDĮ. Šis mokestis yra dengiamas ir Biuro narių atskaitymų, o ne iš žalą padariusio asmens. Tuo labiau kad nukentėjęs asmuo nepatyrė šių išlaidų, dėl to jos negalėjo būti įtrauktos į atlygintiną žalą.Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantė remiasi aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme. Atsakovė neginčijo Biuro pateiktų įrodymų leistinumo ar patikimumo. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, kurio pateiktais dokumentais buvo remiamasi ieškinyje, yra vienintelis kompetentingas subjektas, kuris gali aiškinti šioje šalyje galiojančių aktų nuostatas. Biuro pateiktas vertinimas yra oficialus rašytinis įrodymas. Apeliantė teigia, kad Biuro pateikti įrodymai neatitinka formos reikalavimų, tačiau eismo įvykio bei žalos nustatymo formos reikalavimai apskritai nėra nustatyti. Apeliantė neteisingai nurodo, kad draudžiama žalos administravimą patikėti suinteresuotam asmeniui, t. y. advokatų kontorai, tačiau šiuo atveju advokatai žalą ne administravo, o tik atstovavo nukentėjusiąją. Žala nukentėjusiajai buvo atlyginta pagal žalą pagrindžiančius dokumentus, t. y. Biuras sutiko su žalos dydį pagrindžiančiais dokumentais. Ieškovas buvo pateikęs visus ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, susijusius su užsienio teise, o atsakovė neteikė jokių šiuos įrodymus paneigiančių duomenų. Byloje tik ieškovas pateikė faktinį reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, o juos vertinant buvo vadovaujamais įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiose bylose teismas neturėjo nustatinėti civilinės atsakomybės sąlygų, o tik įvertinti, ar pakanka pateiktų įrodymų apie eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį, jų taikymo praktiką. Apeliantė atkakliai nesutinka su žalos administravimo mokesčio priteisimu, tačiau tokio mokesčio priteisimas yra numatytas įstatyme. Teismas pagrįstai netenkino prašymo išdėstyti sprendimu priteistos sumos mokėjimą, nes nebuvo pateikti tokį prašymą pagrindžiantys įrodymai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Byloje nagrinėjamas nuostolių, atsiradusių dėl Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės, neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, vairuotojo veiksmų kitoje ES šalyje, ir išmokėto nukentėjusiam asmeniui – nacionaliniam draudikų biurui, žalos atlyginimo klausimas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014-01-13 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės darbuotojo J. P. valdoma transporto priemone DAF FT XF105,510, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatos, buvo padaryta žala. Eismo įvykio kaltininku pripažintas J. P. (t. 1, b. l. 14–18). Transporto priemonės, kuria buvo padaryta žala, savininkė eismo įvykio metu buvo atsakovė (t. 1, b. l. 5). Kadangi eismo įvykis įvyko Vokietijoje, eismo įvykio valstybės – Vokietijos nacionalinis draudikų biuras administravo žalą, nustatė atsakingą subjektą (neapdrausto krovininio automobilio valdytoją), išmokėjo draudimo išmoką nukentėjusiajai bei pateikė Lietuvos transporto priemonių draudikų biurui, kaip atsakingam už Lietuvos Respublikoje registruotomis ir neapdraustomis transporto priemonėmis padarytą žalą subjektui, reikalavimą sumokėti 13 245,21 Eur. Biuras, sumokėjęs draudimo išmoką Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, pateikė reikalavimą grąžinti sumokėtą sumą atsakovei, kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui, vairuotojo darbdavei ir asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 23 straipsnio 1 dalis). Iki ieškinio pateikimo dienos atsakovė ieškovui nesumokėjo jokios sumos, todėl ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 13 245,21 Eur sumą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, t. y. priteisė visą prašomą žalos atlyginimą ir sumažino priteistinų procesinių metinių palūkanų dydį nuo 6 proc. iki 5 proc., nes konstatavo, kad ieškovas yra ne pelno siekiantis viešasis juridinis asmuo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą, sumažinti priteistą sumą iki 2911,26 Eur, t. y. iki tos sumos, kurią už automobilio remontą apskaičiavo UAB „Pajūrio autorika“. Apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje ir 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų taisyklių, įpareigojančių atsižvelgti į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, neatskleidė Vokietijos teisės, susijusios su Vokietijos privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančių teisės aktų ir jų praktikos turiniu. Teismo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimai lėmė, jog žalos atlyginimas buvo apskaičiuotas netinkamai. Taip pat pažymėjo, kad teismas neteisingai nurodė, kad atsakovė turėjo pareigą pateikti įrodymus, jog Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nukentėjusiajai atlygino tokias išlaidas, kurių neapima Vokietijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimas. Dėl to teismas neteisingai įvertino ieškovo pateiktą žalos apskaičiavimą, jam suteikdamas didesnę įrodomąją galią. Ieškovas nepagrindė savo reikalavimų užsienio teisės turiniu, o pateikti duomenys yra neaktualūs, nepateikti teisės aktų ir teismų sprendimų vertimai.
Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi, iš nurodyto teisinio reglamentavimo akivaizdu, jog Biuro išmoka kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Biurų tarybos vidaus nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ginčą privalėjo analizuoti Vokietijos (valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis) transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, nepaisant aplinkybės, jog apeliantė šio klausimo pirmosios instancijos teisme nekėlė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, yra konstatavęs, jog bylose, kuomet atlyginama ne Lietuvoje, o kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių metu padaryta žala, reikalavimo faktinis ir teisinis pagrindai skiriasi. Teisinį tokio reikalavimo pagrindą sudaro TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostata, o faktinį – aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir Biuras, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys, jų taikymo praktika byloje sudaro ne teisės, o fakto klausimą, kurį pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi nurodyti ir įrodyti į teismą besikreipiantis ieškovas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-02-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014-11-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014, 2015-05-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015 ir kt.).
Byloje nustatyta, kad ieškovas, siekdamas pagrįsti savo reikalavimo faktinį pagrindą, į bylą pateikė įrodymus: Biurų tarybos vidaus nuostatus, pasirašytus tarp Lietuvos ir Vokietijos biurų, pranešimą apie eismo įvykį, nukentėjusiajai atstovavusių advokatų raštą dėl remonto išlaidų bei remonto išlaidas pagrindžiančius dokumentus, remonto sąmatas, galutinius apskaičiavimus, pagal Vokietijos civilinės atsakomybės draudimo taisykles atlyginamos žalos ekspertizės aktą, eksperto nuomonę apie transporto priemonei padarytą žalą, sąskaitą už pagal įstatymus atliekamą ekspertizę, duomenis apie pervedimus nukentėjusiajai, duomenis apie pavedimą Vokietijos draudikų biurui, advokatų išlaidų sąskaitą bei advokatų įkainius patvirtinantį Vokietijos advokatų užmokesčio įstatymo išrašą, Vokietijos draudikų biuro ir advokatų kontoros, atstovavusios nukentėjusiajai, susirašinėjimą dėl atlyginimo už automobilio prastovas, Vokietijos draudikų biuro sąskaitą dėl 15 proc. žalos administravimo mokesčio sumokėjimo, Biurų tarybos 37-os asamblėjos sprendimus ir rekomendacijas apie administravimo mokestį, Europos komisijos 2003-07-28 sprendimą dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo, kuriame nurodyta, kaip apskaičiuojamas žalos administravimo mokestis ir tuo atveju, kai patikslinamas žalos dydis, ir nurodyta, kad jis skaičiuojamas įskaitant atnaujinant patikslintą reikalavimą. Taip pat pateiktas Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-08 sprendimas, kuriame nurodyta, kad eismo įvykių atvejais nukentėjusysis, dažnai kaip privatus asmuo, nėra susipažinęs su žalos kompensavimo eiga, dėl to jis turi bendrauti su daugybe suinteresuotų asmenų, t. y. savo draudiku, eismo įvykio oponentu ar jo draudiku, remonto dirbtuvėmis, ekspertu, dėl to jis patiria išlaidų, kurios įtraukiamos į fiksuotų išlaidų dydį, kuris šios bylos atveju sudarė 25,56 Eur. Pateiktas išrašas iš Vokietijos civilinio kodekso 249 straipsnio, reglamentuojančios už eismo įvykį atsakingo asmens atsakomybės mastą, kuriame nurodyta, kad atsakinga šalis turi atlyginti ir transporto priemonės nuvertėjimą, kurį šiuo atveju apskaičiavo ekspertas; pridėti sprendimų pavyzdžiai, kai nukentėjusiesiems buvo atlyginta ir už automobilio prastovas, t. y. už laiką, kai asmuo negalėjo naudotis automobiliu.
Įvertinus nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog ieškovo reikalavimo faktinis pagrindas buvo tinkamai pagrįstas užsienio teise bei jos taikymo praktika, pateikti sprendimai bei teisės aktai yra aktualūs ir šiai bylai, būtent jais ir buvo grindžiamas eismo įvykio metu padarytos žalos apskaičiavimas. Nors pirmosios instancijos teismas šių aplinkybė detaliai neišskyrė sprendime, tačiau iš teismo motyvuojamosios dalies akivaizdu, jog tai buvo vertinta. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Vokietijos draudikų biuro pateikti dokumentai, susiję su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis, Teisingumo Teismo byla Nr. C-188/89). Dėl to atmestini apeliantės argumentai, kad žala apskaičiuota ir jos atlyginimas išmokėtas ne pagal Vokietijos teisę. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė nepateikė jokių ieškovės argumentus bei įrodymus paneigiančių priešingų įrodymų.
Apeliantė apeliuoja ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo analizuoti ieškovo kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos išmokos pagrįstumą; pasak apeliantės, vien ta aplinkybė, kad Biuras kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėjo jo pareikalautą sumą, dar nereiškia, kad už žalą atsakingas asmuo ją automatiškai visa apimtimi turi atlyginti. Pažymėtina, kad civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo; pagal CPK 12 straipsnio nuostatas kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Todėl apeliantė, keldama klausimą dėl Biuro išmokėtos išmokos pagrįstumo, privalėjo nurodyti, kodėl, jos manymu, kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro sprendimas dėl išmokos nukentėjusiam asmeniui išmokėjimo ir atitinkamas Biuro sprendimas dėl išmokos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui sumokėjimo yra nepagrįstas ar neatitinkantis Vokietijos teisės aktais nustatyto reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju Vokietijoje eismo įvykio metu padarytą žalą administravo ir atlygino Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, t. y. subjektas, kuris yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomais teisės aktais (Direktyvos (2009/103/EB) 2 straipsnio a punktas; Komisijos sprendimu (2003/564/EB) patvirtintų Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Bendradarbiavimo nuostatai numato, kad biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko eismo įvykis, tiria eismo įvykio aplinkybes, visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, be to, biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu.
Būtent Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus, į galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, atlygino neapdrausta Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikė reikalavimą Biurui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys tiek išmokos dydį, tiek atsakovės darbuotojo, sukėlusio eismo įvykį, kaltę, jo neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį tarp jo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos; jokių duomenų, kurie juos paneigtų, byloje nėra, jų nepateikė ir apeliantė. Apeliantės argumentai dėl Vokietijos nacionalinio draudikų biuro suinteresuotumo atlyginti kuo didesnę žalą, nes dėl to jo užmokestis bus didesnis, atmestini kaip deklaratyvūs bei nepagrįsti, taip pat kaip neatitinkantys eismo įvykio metu padarytos žalos teisinio reglamentavimo.
Apeliantė skunde ginčija ir apskaičiuotos žalos dydžio pagrįstumą, apeliuodama į tai, kad į atlygintiną žalą nepagrįstai buvo įtrauktos atliktos ekspertizės padarytai žalai apskaičiuoti išlaidos, advokato išlaidos, kompensacija už automobilio vertės sumažėjimą, dėl to dirbtinai padidėjo ir žalos administravimo mokestis. Šie skundo argumentai atmestini. Visų pirma, kaip jau buvo konstatuota anksčiau, ieškovas savo reikalavimą pagrindė Vokietijos teisės aktais bei teismų sprendimais. Žala buvo skaičiuojama būtent pagal Vokietijoje galiojančius teisės aktus, kurie ir buvo pateikti į bylą ir kuriuose yra numatytos visos atsakovės ginčijamos išlaidos. Vien tai, kad, atsakovės subjektyviu manymu, ekspertizė žalai apskaičiuoti paskirta nepagrįstai, nes ir taip buvo atliekamas remontas ir nustatytas jo mastas, nereiškia, kad tai yra neteisėta. Priešingai, tokia žalos nustatymo metodika yra nustatyta Vokietijos teisės aktuose ir būtent ja, o ne kitų šalių praktika yra remiamasi, kai skaičiuojama padaryta visa žala. Taip pat nesutiktina su apeliantės argumentu, kad advokatų pagalba nukentėjusiajai nebuvo būtina, nes kiekvienas asmuo turi teisę savo reikalus tvarkyti pats ar per atstovą, nepaisant fakto, kad žalos atlyginimas vyksta ikiteisminėje stadijoje. Tuo labiau kad advokatų darbo užmokestis tvarkant kito asmens reikalus ne teisme yra reglamentuojamas Vokietijos advokatų darbo užmokesčio įstatyme. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas atsakovės argumentas, kad už nukentėjusiosios atstovavimą prašoma priteisti dvigubas sumas – Vokietijos biurui ir advokatų kontorai. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ne atstovavo nukentėjusiajai, o administravo eismo įvykio metu padarytą žalą, nes atsakovės transporto priemonė nebuvo drausta. Tuo tarpu nukentėjusiosios atstovavimu rūpinosi advokatų kontora.
Apeliantės ginčijama kompensacija už automobilio vertės sumažėjimą yra numatyta Vokietijos civilinio kodekso 249 straipsnyje, o jos dydis yra vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju. Logiška ir tai, kad automobilio, dalyvavusio eismo įvykyje, vertė krenta, o nustačius už tai atsakingą asmenį, šis privalo tai atlyginti, kad būtų kompensuoti praradimai. Eksperto apskaičiuoto 850 Eur nuvertėjimo teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti kaip nepagrįsto, nes jis nustatytas pagal Vokietijoje galiojančius teisės aktus ir konstatuotas Vokietijos nacionalinio draudikų biuro dokumentais, kurie, kaip jau minėta, turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis).
Apeliantė kvestionuoja ir mokestį už automobilio prastovą ir nurodo, kad nepateikti duomenys apie tai, kad nukentėjusioji turėjo nuomotis kitą automobilį. Atmesdama ir šį skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, kad į atlygintiną žalą pagal Vokietijos civilinio kodekso 251 straipsnį įskaičiuojamas ir laikotarpis, kai apgadintu automobiliu nebuvo galima naudotis. Šiuo atveju nėra ginčo dėl fakto, kad nukentėjusioji apgadintu automobiliu negalėjo naudotis tol, kol jis buvo remontuojamas, taigi ji turi teisę į šių nuostolių atlyginimą. Eksperto nustatyto 65 Eur už 1 prastovos dieną mokesčio teisėjų kolegija neturi pagrindo kvestionuoti kaip per didelio, nes jis nustatytas pagal Vokietijoje galiojančius teisės aktus bei rinkos kainas. Apeliantė kelia versiją, jog apskritai nėra aišku, kiek laiko automobilis buvo prastovose, nes ekspertas, advokatai ir Vokietijos nacionalinis draudikų biuras nurodo skirtingus laikotarpius. Įvertinus į bylą pateiktus duomenis apie remontą darytina išvada, kad automobilis buvo remontuojamas 9 dienas, įskaitant ir savaitgalius, ir būtent už 9 dienas ir buvo apskaičiuotas mokestis. Vien tai, kad nukentėjusiosios advokatai susirašinėjime su Vokietijos Biuru buvo nurodę neteisingą 18 dienų laikotarpį, nereiškia, kad už tiek laiko prastovų ir buvo apskaičiuota žala, priešingai, žala už prastovas buvo apskaičiuota už 9 dienas.
Apeliantė teigia, kad 8059,57 Eur už remontą yra nepagrįstai didelės išlaidos, nes galbūt yra įskaičiuotos tokios remonto išlaidos, kurios nebuvo eismo įvykio pasekmė, tuo labiau kad pagal atsakovės pateiktą retrospektyvų UAB „Pajūrio autorika“ vertinimą remonto išlaidos yra 2911,26 Eur. Šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Visų pirma, transporto priemonė buvo remontuojama Vokietijoje pagal šioje šalyje galiojančius įkainius bei darbo užmokestį. Byloje buvo pateikti visi remonto išlaidas pagrindžiantys duomenys (remonto sąmatos, įkainiai ir pan.), šiais duomenimis rėmėsi ir Vokietijos nacionalinis draudikų biuras, kuris yra vienintelis kompetentingas administruoti šioje šalyje padarytą žalą. Vien tai, kad Lietuvoje automobilis būtų tikėtinai remontuojamas už mažesnę kainą, nepaneigia atlikto remonto pagrįstumo, o ypač įvertinus faktą apie Vokietijos ir Lietuvos kainų bei darbo užmokesčio skirtumus. Kadangi žala buvo administruojama pagal Vokietijoje galiojantį teisinį reglamentavimą, automobilio remontas buvo atliekamas toje šalyje, kurioje nukentėjusioji patyrė žalą.
Apeliantė teigia, kad 1727,63 Eur žalos administravimo mokestis negalėjo būti priteistas, nes jo nenumato TPVCAPDĮ, ir kad šis mokestis yra dengiamas iš Biuro atskaitymų. Atmesdama šį skundo argumentą kaip nepagrįstą, teisėjų kolegija pažymi, kad atlygį už žalos administravimą numato tiek Biurų bendradarbiavimo nuostatai, tiek TPVCAPDĮ 17 ir 23 straipsniai, šio atlyginimo priteisimą yra vertinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-11-13 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014.
Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas nepagrįstai atmetė prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, tuo labiau kad tam neprieštaravo ir ieškovas. CPK 284 straipsnis, reglamentuojantis sprendimo išdėstymą, numato, kad teismas turi teisę išdėstyti sprendimo vykdymą, atsižvelgęs į šalių turtinę padėtį ir kitas aplinkybes. Viena iš esminių aplinkybių, kurioms esant gali būti išdėstomas sprendimo vykdymas, yra turtinė padėtis. Atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių jos turtinę padėtį pagrindžiančių duomenų, kurie leistų daryti išvadą apie sunkią atsakovės turtinę padėtį, o tik apsiribojo deklaratyviais teiginiais apie galimą nemokumą ar bankrotą, jeigu visą priteistą sumą reikėtų sumokėti iš karto (CPK 178 straipsnis). Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino prašymo dėl sprendimu priteistos sumos išdėstymo 60 mėnesių.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovas pagrindė, jog išmoka Vokietijoje eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui buvo išmokėta pagal Vokietijos aktus, reglamentuojančius atsakomybę už eismo įvykį, žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims, privalomąjį draudimą; pagrįstai sumokėjo išmokas kitam Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos būtent iš atsakovės, remdamasis TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantės teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nors ir detaliai neanalizavo valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų, tačiau iš esmės ginčą išsprendė teisingai, dėl to Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-11-30 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.