Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 str. ir nubaustas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 1 p., D. V. įpareigotas 1 (vieną) mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo būti savo namuose nuo 24 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. V. nuteistas už tai, kad, būdamas tėvu, žinodamas apie pareigą pagal 2007 m. kovo 26 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimą dėl santuokos nutraukimo, priteisiant iš D. V. nepilnamečio sūnaus B. V., gimusio (duomenys neskelbtini), išlaikymui mokėti periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį po 130 litų iki sūnaus pilnametystės, tai yra, iki (duomenys neskelbtini) (I. V. gautas lėšas naudos uzufrukto teise), nuo 2007 m. kovo 29 d. iki 2012 m. gegužės mėnesio, nuo 2012 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio, nuo 2012 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m. balandžio 15 d. vengė pareigos mokėti lėšas sūnaus B. V. išlaikymui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis D. V. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

D. V. buvo nuteistas pagal BK 164 str. Pakruojo rajono apylinkės teismui 2015 m. sausio 23 d. nuosprendyje konstatavus, kad D. V., būdamas tėvu, žinodamas apie pareigą pagal teismo sprendimą mokėti lėšas savo nepilnamečiui sūnui B. V. išlaikyti iki jo pilnametystės, vengė pareigos išlaikyti sūnų, nemokėjo jam kas mėnesį nustatytos periodinės išmokos.

2014 m. rugpjūčio 21 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad I. J. paaiškino, jog su D. V. išsiskyrė 2007 m., vaikui buvo priteistas išlaikymas po 130 Lt per mėnesį. Po santuokos nutraukimo (2007 m. kovo mėn.) D. V. išsikraustė iš namų, tačiau vasaros pabaigoje grįžo atgal ir gyveno iki 2013 m., tuomet nusipirko butą, į kurį išsikraustė (2 t., 29 b. l.). I. J. nurodė, kad kartu gyveno dviejų kambarių bute: viename vaikas – kitame jie, D. V. vaiką paremdavo pirkiniais (dviratis, reikmenys žvejybai ir pan.), vaišindavo traškučiais ir šokoladu, D. V. remontavo vonią, virtuvę, pirko virtuvės baldus, šeštadieniais ir sekmadieniais, kai ji dirbdavo, kartais vaiką prižiūrėdavo ir pats D. V., gal ir pirkdavo vaikui maisto (2 t., 29–31 b. l.). D. V. posėdžio metu nurodė panašias aplinkybes, teigdamas, kad rūpinosi savo sūnumi, jį pasiimdamas iš darželio, nupirkdamas vaikui dviratį, prisidėdamas prie planšetinio kompiuterio pirkimo, pirkdamas virtuvinį baldų komplektą (2 t., 32–33 b. l.). Apeliaciniame skunde D. V. taip pat nurodo, kad išlaikymą teikė ne tik piniginėmis išmokomis, bet ir kitokia forma: nupirkdamas maisto, sumokėdamas dalį komunalinių mokesčių, nupirkdamas reikalingų vaikui daiktų, leisdamas kartu su juo laisvalaikį.

Įvertinus paminėtas aplinkybes akivaizdu, kad D. V. nevykdė pareigos išlaikyti vaiką tokia forma, kaip nustatyta 2007 m. kovo 26 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo sprendimu, t. y. vaikui pirko įvairius daiktus, leisdavo su juo laisvalaikį, pirko reikalingus daiktus butui, tačiau nemokėjo kas mėnesį po 130 Lt (1 t., 17 b. l.). Kaip teisingai pažymėta atsiliepime į apeliacinį skundą, tai pripažino ir Pakruojo rajono apylinkės teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu, kuriame nurodyta, kad D. V. pirktų daiktų negalima laikyti ir jų užskaityti kaip būtinųjų vaiko išlaikymo išlaidų, jos laikytinos papildomomis, o gyvenimas vaiko tėvams kartu nesuponuoja išvados, kad vaikas buvo tinkamai išlaikomas (1 t., 75–76 b. l.). Vis dėlto, nagrinėjamu atveju svarbu pabrėžti, kad išlaikyti vaikus yra civilinė pareiga ir jos nevykdymas besąlygiškai baudžiamosios atsakomybės nesukelia (kasacinė nutartis Nr. 2K-129/2006). BK 164 str. įtvirtintos nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014, 2K-601/2014).

Apeliaciniame nuteistojo D. V. skunde kaip vienas esminių skundo argumentų nurodyta tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, jog antstolė praėjus keletui dienų po to, kai I. J. pateikė jai vykdyti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo išieškojimo, areštavo jo (apelianto) banko sąskaitoje buvusias lėšas (8783 Lt) ir jo pareiga išlaikyti vaiką nebuvo perkelta valstybei, t. y. I. J. į Vaikų išlaikymo fondą nesikreipė ir išmokos iš šio fondo mokamos nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad rūpinimasis vaiku gerinant jo buitį rodo, jog D. V. turėjo galimybę teikti vaikui išlaikymą teismo sprendimu nustatyta forma, ir nepaneigia nustatytos pareigos mokėti lėšas vaikui išlaikyti, tačiau pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl D. V. baudžiamosios atsakomybės, minėtą byloje nustatytą aplinkybę ignoravo, jos tinkamai neįvertino, apibendrintai konstatuodamas, kad D. V. tyčia vengė vykdyti savo pareigą mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimą. Atkreipiamas dėmesys, jog remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika nagrinėjant bylas dėl vengimo išlaikyti vaiką, kuriose baudžiamosios atsakomybės klausimas neatskiriamai susijęs su fakto, ar skolininkas sąmoningai sukūrė situaciją, dėl kurios tapo neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų išieškojimas, konstatavimu, esant atitinkamiems duomenims, patvirtinantiems ar paneigiantiems šią aplinkybę, šių duomenų vertinimas, yra vienas esminių bylos klausimų, nes susijęs su reikalavimu nukentėjusiajam išnaudoti visas civilines teisines gynybos priemones priverstinai išreikalaujant išlaikymo įsiskolinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2014).

Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato rašto aišku, jog I. V. (J.) pareiškimas, kad D. V. vengia išlaikyti savo vaiką, gautas 2013 m. balandžio 15 d. (2 t., 42 b. l.). Teismo posėdžio metu I. J. paaiškino, jog policijai padavusi pareiškimą, tą pačią dieną kreipėsi ir į antstolę, pateikdama vykdomąjį raštą dėl priverstinio išieškojimo (2 t., 29 b. l.). D. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad antstolis nuskaitė nuo jo banko sąskaitos pinigus 2013 m. balandžio mėnesį (2 t., 34 b. l.). Tačiau I. J. teigė, kad įsiskolinimo suma (8392 Lt) į jos sąskaitą buvo pervesta tik 2014 m. birželio mėnesį (2 t., 29 b. l.).

Iš antstolės V. Š. raštų (2 t., 23, 43, 48 b. l.) matyti, kad apskritai D. V. atžvilgiu antstolės kontoroje buvo užvestos dvi vykdomosios bylos: Nr. (duomenys neskelbtini) dėl bylinėjimosi ir advokato pagalbos išlaidų (D. V. pinigus sumokėjo, byla užbaigta) ir Nr. (duomenys neskelbtini) dėl išlaikymo išieškojimo pagal vykdomuosius raštus Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini), pastarasis išduotas pakeitus nustatytą išlaikymo dydį ir vykdomas geranoriškai.

Pakruojo rajono apylinkės teismo išduotas vykdomasis raštas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 8392 Lt išlaikymo įsiskolinimo antstolės kontoroje buvo gautas 2013 m. balandžio 16 d. (1 t., 22 b. l., 2 t., 48 b. l.). Pažymėtina, kad iš antstolės rašto matyti, jog D. V. šį įsiskolinimą apmokėjo 2013 m. balandžio 29 d. (2 t., 23 b. l.). Išanalizavus kitus antstolės raštus aišku, kad šie pinigai I. J. buvo pervesti vėliau, nes Pakruojo rajono apylinkės teismas išlaikymo įsiskolinimui išieškoti 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi Nr. 2-457-284/2013 pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė įsiskolinimo išieškojimą. 2014 m. sausio 27 d. Pakruojo rajono apylinkės teismas sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6-284/2014 pakeitė 2007 m. kovo 26 d. sprendimu priteisto išlaikymo dydį ir nusprendė panaikinti laikinąsias apsaugos priemones. Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nutartis Nr. 2A-453-368/2014, kuria minėtas sprendimas paliktas nepakeistas, antstolės kontoroje buvo gautas 2014 m. birželio 12 d., todėl išlaikymo įsiskolinimas 8392 Lt I. J. buvo pervestas 2014 m. birželio 16 d. Įvertinus minėtas aplinkybes, pritartina apeliacinio skundo motyvui, kad D. V. nesudarė tokios situacijos, jog priverstinis išlaikymo išieškojimas taptų neįmanomas, nes antstolė po to, kai I. J. pateikė jai vykdyti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo išieškojimo, areštavo apelianto banko sąskaitoje buvusias lėšas, o panaikinus laikinąsias apsaugos priemones I. J. buvo pervesta įsiskolinimo suma.

Įvertinus anksčiau aptartas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo nuomone, I. J. ir prokurorės argumentai nesudaro pagrindo išvadai, kad D. V. tyčia vengė teismo nustatytos pareigos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal BK 164 str. iškyla tokiais atvejais, kai kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Iš bylos aplinkybių aiškiai matyti, kad D. V., nemokėdamas teismo sprendimu nustatytų periodinių išmokų, neveikė tyčia, o taip elgėsi klaidingai manydamas, kad gyvendamas kartu su savo sūnumi ir juo rūpindamasis, pirkdamas jam daiktus, stengdamasis savo sūnui sudaryti geras buities sąlygas, jį tinkamai išlaiko ir vykdo savo, kaip tėvo, pareigą. Kolegijos nuomone, aptartų bylos duomenų visuma, taip pat ir 2014 m. rugpjūčio 21 d. teisiamojo posėdžio metu I. J. duoti parodymai, kad skolą už išlaikymą ji yra atgavusi, kad dabar D. V. yra labai geras tėvas, bendrauja su vaiku, moka išlaikymą. (31 b. l.), tai I. J. patvirtino ir atsiliepime į apeliacinį skundą, leidžia daryti išvadą, kad D. V. tiek anksčiau, tiek šiuo metu deda pastangas rūpintis vaiku ir jį išlaikyti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo D. V. veikoje nėra visų būtinų BK 164 str. taikymo sąlygų, t. y. subjektyviojo nusikalstamos veikos sudėties požymio – tyčios, todėl daroma išvada, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Dėl to, kas paminėta, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis – pagal BK 164 str. D. V. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

D. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 str. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.