Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Valerijaus Lauš ir Rasos Paužaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal

nuteistųjų G. B. ir J. B. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalyje, BK 260 straipsnio 1 dalyje ir baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais ir BK 64¹ straipsniu, jam paskirta galutinė 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, G. B. pripažintas recidyvistu.

J. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje, BK 259 straipsnio 1 dalyje ir BK 260 straipsnio 1 dalyje. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais ir BK 64¹ straipsniu, jam paskirta galutinė 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, J. B. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ir jam paskirta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi bei BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, J. B. paskirta subendrinta 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, iš dalies jas sudedant, vieną arešto parą prilyginanti vienai laisvės atėmimo dienai, ir J. B. paskirta galutinė subendrinta 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmės laiką įskaityta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. balandžio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir atlikta 40 patų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, J. B. pripažintas recidyvistu.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas R. B., tačiau apeliacinis skundas dėl jo nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų G. B. ir J. B. gynėjo advokato T. Januškevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniu skundu nėra ginčijama nuteistųjų G. B. ir J. B. kaltė, jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistųjų gynėjas skunde kelia nuteistiesiems G. B. ir J. B. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą, prašydamas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių BPK pažeidimų, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Sprendžiant apeliaciniu skundu keliamą klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtos bausmės, pažymėtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti ar pakeisti švelnesne ar švelnesnės rūšies bausme gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat, į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, kurie įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Remiantis baudžiamosios teisės teorija šiuo klausimu, vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Be to, visais atvejais skiriama bausmė turi užtikrinti bausmės paskirtį, t. y. bausmė turi būti tokia, kuri sulaikytų asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubaustų nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimtų ar apribotų nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai).

Nagrinėjamu atveju skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam J. B. už jo padarytus keturis nusikaltimus, iš kurių vienas (numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje) priskiriamas sunkiam nusikaltimui (BK 11 straipsnio 5 dalis), vienas (numatytas BK 253 straipsnio 1 dalyje) –– apysunkiam nusikaltimui (BK 11 straipsnio 4 dalis), o du (numatyti BK 259 straipsnio 1 dalyje) –– nesunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 3 dalis) skirta subendrinta 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, t. y. bausmė, kurios dydis yra artimas minimaliam už padarytą sunkiausią nusikalstamą veiką (pagal BK 260 straipsnio 1 dalį baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 iki 8 metų), o skirta subendrinta bausmė pagal BK 64¹straipsnio nuostatas sumažinta trečdaliu skiriant galutinę 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taip pat ši bausmė buvo subendrinta su kitais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir paskirta galutinė subendrinta 1 metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. G. B. už jo padarytas tris nusikalstamas veikas, iš kurių viena (numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje) priskiriama sunkiam nusikaltimui (BK 11 straipsnio 5 dalis), viena (numatyta BK 259 straipsnio 1 dalyje) –– nesunkiam nusikaltimui (BK 11 straipsnio 3 dalis) ir viena (numatyta BK 259 straipsnio 2 dalyje) – baudžiamajam nusižengimui (BK 12 straipsnis) skirta subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. bausmė, kurios dydis yra minimalus už padarytą sunkiausią nusikalstamą veiką (pagal BK 260 straipsnio 1 dalį baudžiama laisvės atėmimu nuo 2 iki 8 metų), o skirta subendrinta bausmė pagal BK 64¹straipsnio nuostatas sumažinta trečdaliu skiriant galutinę 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendį bausmės skyrimo aspektu, nenustatė, jog būtų pažeistos BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties nuostatos ar BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės individualizavimo principai. Byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas bausmę individualizavo įvertinęs visus reikšmingus duomenis jų tarpusavio sąsajoje, o padarytos išvados yra motyvuotos ir atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Skirdamas bausmę G. B., pirmosios instancijos teismas pagrįstai reikšmingomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis padarė tris baigtas tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, viena – nesunkių nusikaltimų kategorijai, o viena – baudžiamųjų nusižengimų kategorijai. Taip pat tinkamai įvertinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, bei BK 60 straipsnyje numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės – veikų padarymas būnant recidyvistu ir veikiant bendrininkų grupėje. Nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys – ankstesni teistumai, naujų nusikalstamų veikų padarymas neatlikus paskirtos baudos bausmės, taip pat transporto priemonės vairavimas neturint teisės – vertintini kaip rodantys nepakankamą baudžiamosios atsakomybės priemonių prevencinį poveikį. Šių aplinkybių visuma pagrįstai sudarė pagrindą taikyti laisvės atėmimo bausmę. Analogiškai, skirdamas bausmę J. B., pirmosios instancijos teismas įvertino tiek atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl nusikalstamų veikų, tiek atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veikų padarymą būnant recidyvistu ir veikiant bendrininkų grupėje. Taip pat nustatyta, kad jis padarė keturias nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama sunkių, viena – apysunkių, o dvi – nesunkių nusikaltimų kategorijai. Reikšmingai įvertinta ir tai, kad nuteistasis anksčiau teistas aštuonis kartus, o ankstesnis baudžiamasis persekiojimas nebuvo pakankamas jo elgesiui koreguoti, nes naujos nusikalstamos veikos padarytos teistumui neišnykus. Šios aplinkybės leido pirmos instancijos teismui daryti išvadą apie padidintą nuteistojo pavojingumą ir nusikalstamo elgesio tęstinumą. Atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laisvės atėmimo bausmę G. B. ir J. B. bei, individualizuodamas jos dydį, nepažeidė BK 41 ir BK 54 straipsniuose įtvirtintų bausmės skyrimo principų, todėl paskirta bausmė laikytina teisinga ir proporcinga.

Apeliaciniame skunde prašoma taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir BK 75 straipsnio 4 dalies nuostatas bei visiškai atidėti paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLII ir XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

Nuo 2025 m. vasario 1 d. galiojančioje BK 75 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Taip pat nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Taigi, po naujųjų BK pakeitimų, įsigaliojusių nuo 2025 m. vasario 1 d., ši nuostata iš esmės buvo papildyta sudarant galimybę teismui visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą ir šiuo konkrečiu atveju, kuomet asmuo padarė sunkų nusikaltimą įtvirtintą BK XXXVII skyriuje (BK 260 straipsnio 1 dalis), jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas.

BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojo byloje Nr. 2K-24-689/2019). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokios aplinkybės, kurios suponuotų galimybę taikyti nuteistųjų G. B. ir J. B. atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, byloje nekonstatuotos.

Vertindama nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas apibūdinančias aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog narkotinių medžiagų pasidalijimas tarpusavyje turėjo būti traktuojamas kaip esminę reikšmę turinti, bausmę švelninanti aplinkybė, yra teisiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, nepriklausomai nuo jo formos – ar tai būtų realizavimas tretiesiems asmenims, ar šių medžiagų pasidalijimas tarp bendrininkų – sukelia identišką grėsmę baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, būtent visuomenės sveikatai ir saugumui. Narkotinių medžiagų paskirstymas bet kokiame asmenų rate padidina šių medžiagų paplitimo bei vartojimo riziką, todėl taip pat yra pavojingas ir negali būti vertinamas kaip išskirtinė aplinkybė, švelninanti baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, kad vertindamas nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir individualizuodamas atsakomybę, pirmosios instancijos teismas į šią specifinę platinimo formą jau atsižvelgė. Šioje byloje buvo nustatytos ne tik dvi nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, bet ir neigiamos nuteistųjų asmenybės charakteristikos – abu asmenys jau anksčiau yra ne kartą teisti. Nepaisant šių nepalankių aplinkybių visumos, pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems paskyrė minimalią BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę.

Toks bausmės indivdualizavimas visiškai koreliuoja su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota oficialiąja doktrina, kurioje imperatyviai nurodyta, jog švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės skyrimas yra ne taisyklė, bet išimtis, o teismas privalo šį institutą taikyti itin atidžiai, kad nebūtų pažeisti visuomenės ir valstybės interesai (Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Sietinai su minėtu Konstitucinio Teismo išaiškinimu, kasacinės instancijos teismas savo praktikoje nuosekliai akcentuoja, kad teisingumo principas baudžiamojoje teisėje reikalauja ne tik bausmės humanizmo, bet ir adekvatumo. Šį principą iš esmės pažeidžia tie atvejai, kai nepagrįstai skiriama pernelyg švelni, veikos pavojingumo laipsnio, jos padarinių bei kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-172/2008, 2K-452/2012, 2K-276-1073/2020, 2K-111-511/2021, 2K-125-689/2021). Kadangi nagrinėjamu atveju nuteistiesiems, nepaisant pakartotinio nusikalstamumo ir kitų aplinkybių, jau yra paskirta minimali laisvės atėmimo bausmė, tolesnis bausmės švelninimas prieštarautų minėtai teismų praktikai ir pažeistų teisingumo principą. Teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistųjų tarpusavio susitarimu atliktas narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimas ne komerciniais tikslais, kai šios medžiagos buvo įgytos bendrais nusikalstamais veiksmais, pats savaime nelaikytinas išskirtine aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti BK 75 straipsnyje įtvirtintą institutą. Tokia platinimo forma yra tipinė bendrininkų grupėje padarytos nusikalstamos veikos realizavimo išraiška ir iš esmės nekeičia nei veikos pavojingumo pobūdžio, nei jos kvalifikavimo ar sukeliamų padarinių baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms.

Atsižvelgdama į bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti nuteistajam J. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo, teismas privalo kompleksiškai įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, kaltininko asmenybės savybes, polinkius, elgesį visuomenėje bei požiūrį į savo veiksmus po nusikaltimo padarymo, nes būtent šie duomenys leidžia spręsti, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-693/2017, 2K-45-654/2023, 2K-283-697/2024, 2K-193-891/2025 ir kt.). Vertindama J. B. asmenybę šių kasacinio teismo kriterijų kontekste, teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo elgesys demonstruoja įsisenėjusį antivisuomeninį polinkį ir sistemingą teisės normų nepaisymą. J. B. iš viso teistas jau aštuonis kartus, pirmąsyk – dar būdamas nepilnametis, o šiame procese nagrinėjamas veikas įvykdė neišnykus teistumui. Tai, kad asmuo anksčiau teistas už skirtingo pobūdžio nusikaltimus – plėšimą (BK 180 str.), viešosios tvarkos pažeidimą (BK 284 str.) bei neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis (BK 259 str.) – liudija apie jo nusikalstamo elgesio universalumą ir padidintą pavojingumą visuomenei. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nuteistojo atžvilgiu jau buvo ne kartą taikytos su realiu laisvės atėmimo bausmės atlikimu nesusijusios baudžiamosios atsakomybės realizavimo formos, numatytos BK 75 ir BK 92 straipsniuose. Vis dėlto ankstesnių švelnesnių priemonių taikymas nepasiekė baudžiamajame įstatyme numatytų tikslų, todėl nėra pagrindo manyti, kad pakartotinis tokių priemonių taikymas lemtų kitokį rezultatą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimas nėra savitikslė baudžiamosios atsakomybės realizavimo forma ir negali būti vertinamas kaip nuolat atnaujinama galimybė nuteistajam įrodyti savo pasiryžimą laikytis įstatymų. Šio instituto taikymas pateisinamas tik tiek, kiek yra pakankamas pagrindas manyti, kad asmuo, neizoliuotas nuo visuomenės, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tačiau nuoseklus ir daugkartinis nusikalstamas elgesys, nepaisant anksčiau taikytų švelnesnių baudžiamosios atsakomybės priemonių, objektyviai paneigia tokią prielaidą. Nuteistojo elgesys po ankstesnių teismo sprendimų patvirtina, jog vien švelnesnio pobūdžio baudžiamosios atsakomybės priemonėmis BK 41 straipsnyje nustatytų bausmės tikslų pasiekti nepavyksta. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad tam, jog būtų atidėtas bausmės vykdymas, teismui turi pakakti duomenų išvadai, kad nuteistojo resocializacija yra galima be realaus laisvės atėmimo. Nagrinėjamu atveju, nors J. B. deklaruoja besigailintis dėl padarytų veikų, vien formalus kaltės pripažinimas negali nusverti neigiamų jo asmenybę charakterizuojančių duomenų. Sistemingas nuteistojo elgesys rodo, kad jis nėra linkęs kritiškai vertinti savo praeities ar keisti gyvenimo būdo tinkama linkme. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad visos alternatyvios bei švelnesnės bausmės J. B. atžvilgiu jau yra galutinai išnaudotos, o bausmės tikslai gali būti pasiekti tik taikant realų laisvės atėmimą.

Vertindama nuteistojo J. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto atsisakymo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, teisėjų kolegija pažymi, kad 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo diskrecija, turinti vertinamąjį pobūdį. Bylos medžiaga patvirtina, kad nagrinėjamas nusikalstamas veikas asmuo įvykdė esant nepanaikintam teistumui, būtent bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Nors kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, jog baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinto draudimo bausmės vykdymo atidėjimo institutą taikyti pakartotinai, vis dėlto šio instituto esmė, paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis bausmės vykdymo atidėjimas yra galimas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013, 2K-7-168/2014, 2K-273-489/2018). Kadangi J. B. naujas nusikalstamas veikas padarė jau taikyto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, pagal suformuotą teismų praktikos taisyklę, pakartotinis šio instituto taikymas jam būtų galimas tik nustačius esminių, kaltininko asmenybę apibūdinančių aplinkybių pasikeitimą ar naujų pozityvių veiksnių atsiradimą, sudarantį pagrindą išvadai, jog asmuo ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-976/2023). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje tokių išskirtinių ar pozityvių J. B. asmenybės pokyčių nenustatyta. Priešingai, iš bylos duomenų matyti, kad netgi pradėtas baudžiamasis persekiojimas ir vykstantis ikiteisminis tyrimas šioje byloje neturėjo nuteistajam sulaikomojo poveikio. J. B. ir toliau tęsė nusikalstamą veiklą bei padarė dar dvi nusikalstamas veikas, už kurias netrukus po bausmės vykdymo atidėjimo pabaigos buvo nuteistas 2025 m. balandžio 18 d. ir 2025 m. spalio 14 d. teismo baudžiamaisiais įsakymais (2025 m. balandžio 18 d. – už plėšimą, o 2025 m. spalio 14 d. – pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti). Šis teisinis dėsningumas, kai naujos nusikalstamos veikos daromos netgi vykstant ikiteisminiam tyrimui, akivaizdžiai paneigia nuteistojo deklaruojamą kritišką savo elgesio vertinimą ir patvirtina, kad jo vertybinės nuostatos bei požiūris į teisės saugomas vertybes išlieka nepakitę. Toks elgesio modelis eliminuoja bet kokį objektyvų pagrindą išvadai, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad J. B. administracinėn atsakomybėn trauktas 21 kartą, iš kurių už viešosios tvarkos pažeidimą, už prievolininko pareigų nevykdymą, už tai, kad neturėdamas 20 metų viešoje vietoje buvo girtas, už važiavimą viešuoju transportu be bilieto ir kt., dalis jam paskirtų baudų yra apmokėta, o dėl dalies baudų apmokėjimo duomenų nėra (3 t., b. l. 144-154). Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neturėjo teisinio pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų. Teisėjų kolegija pastebi, kad ir kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad teismai spręsdami dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti įvairias asmenybę ir nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes, taip pat ir naujai atsiradusias, taigi ir informaciją apie naujai asmens padarytas nusikalstamas veikas, pradėtus ar vykstančius teisinius procesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-29-976/2022).

Vertindama nuteistojo G. B. apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad BK 75 straipsnyje numatyto instituto taikymas yra teismo diskrecija, o ne pareiga, todėl pozityviai išvadai dėl bausmės vykdymo atidėjimo nepakanka vien formalaus įstatyminių sąlygų viseto – būtina nustatyti visumą duomenų, leidžiančių spręsti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo. Vertindama G. B. asmenybę, teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo praeityje jau yra teistas keturis kartus už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas, įskaitant numatytas BK 281¹ straipsnyje, BK 138 straipsnyje bei BK 259 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo padidintą nuteistojo asmenybės pavojingumą bei cinišką požiūrį į teisinę tvarką, kadangi nurodytų veikų padarymo metu jis vairavo transporto priemonę, nors tokia teisė iš jo jau buvo atimta. Nuteistojo elgesio modelis rodo aiškų neigiamą dėsningumą laiko atžvilgiu. G. B. nagrinėjamas veikas įvykdė neatlikęs 2024 m. liepos 15 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos baudos bausmės, praėjus vos devyniems mėnesiams po 2022 m. spalio 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos laisvės apribojimo bausmės pabaigos ir tik trims su puse mėnesio po minėto 2024 m. liepos 15 d. sprendimo priėmimo. Šis teisiškai reikšmingas faktas patvirtina, kad asmens atžvilgiu anksčiau taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės bei poveikio priemonės – tiek bauda, tiek laisvės apribojimas – teigiamo pataisomojo poveikio nedavė, nuteistojo elgesio nekoregavo ir nuo naujų pažeidimų nesulaikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės pasitikėjimas nuteistuoju negali būti neribotas. Kai anksčiau taikytos švelnesnės baudžiamosios atsakomybės priemonės nepasiekė savo tikslų ir nesulaikė asmens nuo tolesnio nusikalstamo elgesio, nėra pagrindo manyti, jog pakartotinis tokių pačių priemonių taikymas už naujai padarytą sunkų nusikaltimą būtų pakankamas BK 41 straipsnyje įtvirtintiems bausmės tikslams pasiekti. Todėl į pavojingesnę nusikalstamą veiką negali būti reaguojama tomis pačiomis baudžiamosios atsakomybės realizavimo formomis, kurių nepakankamumą jau patvirtino ankstesnis nuteistojo elgesys. Tokia išvada neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų bei paneigtų bausmės paskirtį. Tokį neigiamą požiūrį į valstybės taikomas priemones papildomai iliustruoja tai, kad G. B. eilę kartų baustas administracine tvarka, o dalis paskirtų baudų iki šiol nėra apmokėtos. (5 t. b. l. 55-59) Apeliacinio skundo argumentai, susiję su nuteistojo socialine padėtimi – darbiniu užimtumu, gyvenimu su drauge bei nepilnamečio vaiko auginimu – teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti pripažinti teisiškai pakankamais realios laisvės atėmimo bausmės vykdymui atidėti. Pagal suformuotą teisės aiškinimo taisyklę, nuteistojo darbas, šeiminiai ryšiai ar mažamečio vaiko turėjimas savaime nėra išimtinės aplinkybės ir nesudaro pagrindo vertinti jo asmenybę kaip mažiau pavojingą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-976/2025, 2K-74-489/2026 ir kt.). Teisėtas darbinis užimtumas yra įprasta kiekvieno visuomenės nario pareiga siekiant užsitikrinti pragyvenimo šaltinį, o byloje nėra objektyvių duomenų, kad būtent šie socialiniai ryšiai nagrinėjamu atveju efektyviai sulaikytų nuteistąjį nuo sistemingo nusikalstamų veikų darymo. Esant tokioms aplinkybėms, žemesnysis teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dėsningas G. B. nusikalstamas elgesys eliminuoja teisines prielaidas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, todėl bausmės tikslai gali būti realizuoti tik paskiriant realų laisvės atėmimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais yra išimtinai siekiama suabsoliutinti nuteistųjų asmenybes charakterizuojančias teigiamas savybes, izoliuotai vertinant jas nuo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžio, pavojingumo. Nagrinėjamu atveju abu nuteistieji įvykdė ne vieną nusikalstamą veiką, susijusią su narkotinėmis medžiagomis, kurios dar ir buvo išplatintos dviems asmenims, o tai dėsningai didina sukelto pavojaus visuomenei mastą. Nors gynybos skunde apeliuojama į tai, kad abu nuteistieji yra jauno amžiaus, teisėjų kolegija pažymi, jog nepaisant šio faktoriaus, abu asmenys yra pripažinti recidyvistais ir nedaro jokių pozityvių išvadų dėl savo elgesio. Toks sistemingas nusikalstamo elgesio tęstinumas vertintinas kontekste suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai iš esmės neatitiktų pačios bausmės paskirties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-111-976/2024). Būtent šis kasacinio teismo reikalaujamas teisingumo principo uižtikrinimas nagrinėjamu atveju suponuoja išvadą, kad bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas sukurtų nuteistiesiems nepagrįstą nebaudžiamumo iliuziją. Toks sprendimas neturėtų jokio pataisomojo poveikio jų veiksmams bei pasirinktam gyvenimo būdui keisti, neskatintų kritiškai vertinti savo praeities elgesio, dėl ko išliktų reali grėsmė, kad asmenys ateityje ir toliau darys tiek naujus nusikaltimus, tiek administracinius nusižengimus. Todėl, siekiant efektyviai apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistųjų elgesio bei užkirsti kelią naujų nusikalstamų veikų darymui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad tik reali laisvės atėmimo bausmė visiškai atitiks BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį bei realiai įgyvendins teisingumo principą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką negali būti ne tik per griežta, bet ir per švelni, o skiriant bausmę turi būti užtikrinami ne tik nuteistojo, bet ir visuomenės interesai. Svarbu pažymėti, kad baudžiamajame įstatyme įstatymo leidėjas numatė itin griežtas bausmes už nusikalstamas veikas, sietinas su neteisėtu disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taip siekdamas sumažinti tokių medžiagų prieinamumą visuomenei, jų vartojimą. Draudžiamų medžiagų platinimas kelia didelį pavojų visuomenės sveikatai, saugumui ir gerovei, todėl kovojant su tokio pobūdžio veikomis turi būti imamasi ir griežtų teisinių priemonių. Jos negali būti formalios, neturinčios reikšmingo poveikio kaltininkui, nes taip būtų paneigti baudžiamojo proceso esmė ir paskirtis, nebūtų pasiekti visi BK 41 straipsnio 2 dalyje apibrėžti bausmės tikslai, tarp jų ir prevenciniai.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame nuteistųjų gynėjo skunde, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo nuteistiesiems paskirtas bausmes ar pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Skundžiamo nuosprendžio turinio analizė patvirtina, kad žemesnysis teismas, individualizuodamas bausmę nuteistajam G. B., skundžiamo nuosprendžio 100 ir 101 punktuose itin detaliai bei visapusiškai analizavo jo asmenines savybes, padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį bei anksčiau įvykdytų nusikaltimų istoriją. Teisėjų kolegija ypač pabrėžia, kad būtent šiuose punktuose pirmosios instancijos teismas tiksliai ir išsamiai įvertino visas nuteistojo asmenines aplinkybes, kurios leido objektyviai nustatyti jam skiriamos bausmės dydį ir rūšį. Analogiškai, skiriant bausmę nuteistajam J. B., pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio 77 ir 78 punktuose taip pat ypač detaliai išanalizavo šio nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, įvykdytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų kiekį bei visuomeninį pavojingumą. Akcentuotina, kad ir šiuo atveju teismas nurodytuose punktuose atliko visiškai tikslų asmeninių aplinkybių įvertinimą, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimant sprendimą tam tikri nuteistojo asmenybę apibūdinantys aspektai buvo ignoruoti. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismas ne formaliai atkartojo baudžiamojo įstatymo nuostatas, o atliko išsamų, individualizuotą vertinimą, atitinkantį BK reikalavimus. Teisėjų kolegija pastebi, kad vien formalus nuteistųjų nepasitenkinimas paskirtos bausmės rūšimi ar jos dydžiu nesudaro teisinio pagrindo kvestionuoti skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei teisingumą. Kadangi pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes laikėsi įstatyme numatytų bausmės skyrimo nuostatų bei BK ir BPK reikalavimų, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo bausmių individualizavimo atmetami kaip nepagrįsti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Nuteistųjų G. B. ir J. B. gynėjo advokato Tomo Januškevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.