Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės, Virginijaus Kairevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Visvaldo Kazakiūno,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų IES2 ir IES1 patikslintą ieškinį atsakovui ATS1, tretiesiems asmenims TAR1, uždarajai akcinei bendrovei „Albava“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovų pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina ir tai, kad priedai/premijos buvo skiriami ne išskirtinai vien tik atsakovo sutuoktinei, tačiau didesnei daliai darbuotojų. Tai, kad priedai/premijos buvo skiriami ir kitiems darbuotojams, nesuteikiant išskirtinio dėmesio vien tik atsakovo sutuoktinei patvirtino ir ieškovai teismo posėdžio metu. Apelianto nuomone, TAR1 priedai/premijos buvo skiriamos ir mokamos pagrįstai.

Apelianto nuomone, palikus galioti skundžiamą sprendimą iš esmės galiotų du vienas kitam prieštaringi sprendimai. Nors atsakovo tiriamų veiksmų laikotarpis skirtingas, tačiau abiejose bylose yra nagrinėjami iš esmės tapatūs atsakovo veiksmai. Tiek Kauno apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-146-413/2023 dalyje, tiek ir šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl TAR1 premijavimo bei priedų jai mokėjimo.

Visi nurodyti argumentai patvirtina, jog jokio atsakovo veiksmų neteisėtumo, jį tapatinant su fiduciarinių pareigų (konkrečiai lojalumo pareiga) pažeidimo nėra ir negali būti. Atsakovas skirdamas ir mokėdamas TAR1 priedus/premijas elgėsi sąžiningai ir protingai, todėl jokia reali žala bendrovei padaryta nebuvo.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ir ABĮ) reglamentavimas lemia, jog vadovaujantis imperatyviomis įstatymo nuostatomis, darbuotojų skatinimas ir bendrovės direktoriaus, o ne akcininkų susirinkimo prerogatyva. Vien tai, kad žemesnės hierarchijos bendrovės vidaus akte yra nustatyta papildoma išimtis, kuri bendrovės direktoriaus funkciją skirti paskatinimus perkelia akcininkų susirinkimui ir, kuri yra prieštaraujanti imperatyvioms ABĮ nuostatoms, negali būti tinkamas pagrindas teigti, jog atsakovo veiksmai skiriant priedus/premijas buvo neteisėti. Be to, bendrovės įstatų 5.8 punkte numatyta, jog bendrovės vadovas – direktorius organizuoja kasdieninę bendrovės veiklą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, skatina juos ir skiria nuobaudas. Įstatų 5.10 punkte ir 8 punkte nurodyta, kad darbuotojų skatinimo ir motyvavimo priemonė yra mėnesinė premija. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bendrovės įstatus vertino ne sistemiškai, itin siaurai ir vadovavosi tik įstatų 5.6 punktu, kuriame nurodyta, jog darbuotojams piniginė premija/priedas galėjo būti skiriamas tik vieną kartą per kalendorinius metus.

Bendrovės įstatai yra dokumentas, kurį tiek pats atsakovas kaip akcininkas, tiek jo sutuoktinė TAR1 kaip akcininkė, patys yra priėmę kaip pagrindinį bendrovės veiklos dokumentą. Todėl vadovo veiksmų neteisėtumui kvalifikuoti, kai tokie veiksmai pažeidžia bendrovės įstatus, nėra būtina nustatyti jokio kito teisės akto pažeidimo, nes įstatų pažeidimas yra savaime neteisėtas. Pagal bendrovės įstatų 4.5.25 punktą išimtinai tik visuotinis akcininkų susirinkimas turėjo ir turi išimtinę teisę nustatyti susijusių asmenų atlyginimus; alternatyviai, sprendimą dėl direktoriaus, buhalterio ir susijusių asmenų atlyginimų nustatymo galima priimti ir gavus raštiškus akcininkų arba jų įgaliotų asmenų sutikimus. Akcininkų susirinkimo sprendimas, pagal kurį bendrovės vadovo susijusiam asmeniui būtų buvę galima išmokėti tokio dydžio priedus, nebuvo priimtas ir dėl to nėra ginčo. Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad į akcininkus dėl tokių priedų išmokėjimo nesikreipė, nes žinojo, jog akcininkai tam nepritars: „aš buvau ir esu pilnai įsitikinęs, kad jeigu aš būčiau kreipęsis į jus dėl jos premijavimo, aš tikrai sulaukčiau neigiamo atsakymo, kaip ir šių metų gale dėl savo premijavimo irgi sulaukiau neigiamo atsakymo“ (teismo posėdžio garso įrašas nuo 3:38:18 iki 3:28:36). Ieškovų nuomone, atsakovo veiksmai, kai jis vienašališkai savo sutuoktinei išmokėjo 21 400 Eur dydžio priedus, laikytini akivaizdžiai neteisėtais.

Ieškovų nuomone, nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai apie esą teismo pažeistą teisės aktų hierarchiją. ABĮ 37 straipsnio 8 dalies norma įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią juridinio asmens vadovas organizuoja kasdieninę juridinio asmens veiklą, tačiau kiekvienu konkrečiu individualiu atveju juridinio asmens veiklos dokumentuose gali būti nustatytos specialiosios normos dėl konkrečių vadovo veiksmų atlikimo. Kadangi bendrovė istoriškai buvo susijusi su dviejų šeimų, t. y. A. ir B., ūkine komercine veikla, kai bendrovėje dirbo abu sutuoktiniai, bendrovės įstatuose būtent ir buvo nustatyta išimtinė akcininkų susirinkimo kompetencija nustatyti vadovo ir susijusių asmenų atlyginimų dydžius. Todėl šiuo atveju bendrovės įstatai numatė specialiąją teisės normą dėl susijusių asmenų atlyginimų nustatymo, kuri taikymo prasme turėjo prioritetą prieš bendrosios teisės normą, nes pastarąją detalizavo, sukonkretino.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovo sutuoktinei buvo mokamas atlyginimas, kurio dydis buvo nustatytas akcininkų susirinkime. Bet kokių kitų piniginių sumų mokėjimas darbuotojui privalo turėti teisinį pagrindą. Šiuo atveju byloje toks pagrindas nebuvo nustatytas, todėl TAR1 teisėtą atlygį viršijančios pinigų sumos, kurios buvo išmokėtos iš bendrovės, visiškai pagrįstai buvo kvalifikuotos kaip turtinė žala. Priešingas aiškinimas leistų iš esmės bet kokių piniginių sumų mokėjimą vien dėl to, kad darbuotojas esą faktiškai dirba ir juridinis asmuo veikia pelningai, kas, akivaizdu, neatitinka bendrojo protingumo ir rūpestingumo standarto. Bendrovės patirtos žalos dydis buvo nustatytas pagal bendrovės metinės finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytus rodiklius, kurie yra paremti bendrovės buhalterine apskaita. Todėl į žalos sumą yra įtraukta bendra atsakovo savo sutuoktinei išmokėtų „priedų“ suma, kaip realus bendrovės finansinis praradimas. Visiškai akivaizdu, kad jeigu atsakovas savo sutuoktinei nebūtų skyręs neteisėtų priedų, bendrovė nebūtų patyrusi finansinių praradimų, kurie pasireiškė tiek tiesiogiai atsakovo sutuoktinei išmokėtomis pinigų sumomis, tiek valstybei sumokėtų darbuotojo mokamų mokesčių, tiek ir valstybei sumokėtų darbdavio mokamų mokesčių.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.

Byloje nustatyta, kad UAB „Albava“ Juridinių asmenų registre įregistruota 1998 m. gruodžio 16 d., įmonės direktorius nuo 1998 m. gruodžio 16 d. yra ATS1. Įmonės akcininkai yra 4 – ATS1, TAR1, IES1, IES2. TAR1 yra atsakovo UAB „Albava“ įmonės direktoriaus sutuoktinė. 1999 m. sausio 8 d. darbo sutarties Nr. 3 pagrindu TAR1 UAB „Albava“ įdarbinta vadybininke, nustatytas darbo užmokestis, kuris buvo nuosekliai didinamas, jo dydis keistas 2015 m., 2016 m., 2019 m., 2021 m. 2022 m. 2023 m., papildomai nurodant, kad gali būti mokami priedai ir premijos. 2023 m. TAR1 priedai buvo išmokėti gegužės, liepos, spalio ir gruodžio mėnesiais po 1 000 Eur, iš viso 4 000 Eur; 2024 m. – visus 12 mėnesių, iš viso 17 400 Eur.

Ieškovai kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydami priteisti trečiojo asmens UAB „Albava“ naudai iš atsakovo ATS1 21 400 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuostoliams atlyginti už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Alytaus apylinkės teismas 2026 m. kovo 23 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino, konstatuodamas, jog atsakovas savo veiksmais, sutuoktinei TAR1 2023–2024 metais be konkretaus pagrindo paskyręs priedus, smarkiai viršijančius tiek TAR1 darbo sutartyje numatytą atlyginimo dydį, tiek kitiems darbuotojams paskirtų priedų dydį, taip pat premijas, be akcininkų sutikimo, pažeidė fiduciarines pareigas, be kita ko, lojalumo pareigą. Teismo vertinimu, ieškovai įrodė, kad priedai paskirti be pagrindo ir motyvų, neinformavus akcininkų apie privačių ir bendrovės interesų konfliktą, paskirtų priedų faktą, dydį. Teismas sprendė, jog dėl tokių atsakovo veiksmų įmonės pelnas stipriai sumažėjo, todėl neabejotinai yra priežastinis ryšys tarp atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos įmonei. Teismo nuomone, atsakovo kaltė, priedus paskiriant bendrovėje dirbančiai sutuoktinei, nesant, neinformavus akcininkų, esant privačių ir bendrovės interesų konfliktui, pasireiškė dideliu neatsargumu. Teismas padarė išvadą, jog nustatytos visos būtinos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246–6.249 straipsniai). Teisėjų kolegija susipažinusi su bylos medžiaga, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas nepagrįstai vertino, jog atsakovas pažeidė savo kaip bendrovės vadovo fiduciarines pareigas, konkrečiai lojalumo pareigą. Apelianto nuomone, atsakovas skirdamas ir mokėdamas TAR1 priedus/premijas elgėsi sąžiningai ir protingai, priedai/premijos buvo skiriamos ir mokamos pagrįstai, jokia reali žala bendrovei padaryta nebuvo. Apeliantas nurodo, kad priedai/premijos buvo skiriami ne išskirtinai vien tik atsakovo sutuoktinei, tačiau didesnei daliai darbuotojų, nesuteikiant išskirtinio dėmesio vien tik atsakovo sutuoktinei, be to, nors TAR1, yra vadybininkė, tačiau atlieka kur kas platesnes darbo funkcijas, siekiant pagerinti bendrovės veiklą ir padidinti gaunamą pelną. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta.

Juridinis asmuo, būdamas savarankiškas civilinės teisės subjektas, ūkinėje komercinėje veikloje dalyvauja veikdamas per savo organus. CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Taigi, juridinio asmens vadovas turi fiduciarines pareigas juridiniam asmeniui, kuriam vadovauja. Juridinio asmens vadovas, nevykdantis CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse ar juridinio asmens steigimo dokumentuose įtvirtintų pareigų arba jas vykdantis netinkamai, privalo juridiniam asmeniui padarytą žalą atlyginti visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, juridinio asmens vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė. Civilinės atsakomybės prievolei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), žala (nuostoliai), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių), vadovo kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 12, 178 straipsniai). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), paneigti šią prezumpciją, t. y. įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022, 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kasacinio teismo yra išaiškinta ir tai, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui gali būti pareikštas šiais skirtingais pagrindais: dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo, dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (nustatytų vadovo pareigų) pažeidimo, dėl kurių atsirado žala. Priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis. Valdymo organų nariai atsako tik už kaltus veiksmus. Už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 44, 45 punktai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl juridinio asmens vadovo pareigų, be kita ko, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, laikytųsi įstatymų, nustatytų veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-235-421/2020, 25 punktas).

UAB „Albava“ įstatų 4.5.25 punkte nurodyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas turi išimtinę teisę nustatyti susijusių asmenų atlyginimus. Sprendimą dėl direktoriaus, buhalterio ir susijusių asmenų atlyginimų nustatymo galima priimti gavus rašytinius akcininkų arba jų įgaliotų asmenų sutikimus. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sutinka su pirmosios instancijos teismu, jog bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados dėl bendrovės akcininkų žinojimo apie atsakovo sprendimus paskirti konkrečių dydžių priedus sutuoktinei, ar tuo labiau jų pritarimo šiems sprendimams, nes atsakovas vengė informuoti visus bendrovės akcininkus apie priimtą sprendimą dėl priedų skyrimo savo sutuoktinei ir vienai iš UAB „Albava“ akcininkų. Taigi, byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo išvadai, kad TAR1 skirti priedai buvo suderinti su visuotiniu akcininkų susirinkimu.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didesnę reikšmę suteikė bendrovės vidiniam aktui, o ne Lietuvos Respublikos įstatymui, todėl padarė nepagrįstą išvadą neva atsakovo veiksmai yra neteisėti. Apeliantas teigia, kad Akcinių bendrovių įstatymo reglamentavimas lemia, jog vadovaujantis imperatyviomis įstatymo nuostatomis, darbuotojų skatinimas yra bendrovės direktoriaus, o ne akcininkų susirinkimo prerogatyva. Apelianto nuomone, vien tai, kad žemesnės hierarchijos bendrovės vidaus akte yra nustatyta papildoma išimtis, kuri bendrovės direktoriaus funkciją skirti paskatinimus perkelia akcininkų susirinkimui ir, kuri yra prieštaraujanti imperatyvioms ABĮ nuostatoms, negali būti tinkamas pagrindas teigti, jog atsakovo veiksmai skiriant priedus/premijas buvo neteisėti. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta.

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 4 straipsnyje nurodyta, jog bendrovės įstatai yra dokumentas, kuriuo bendrovė vadovaujasi savo veikloje. Bendrovės įstatai nėra rekomendacinio pobūdžio vidaus dokumentas, priešingai, jis yra privalomas tiek bendrovės valdymo organams, tiek bendrovės vadovui. Bendrovės įstatuose visuotiniam akcininkų susirinkimui buvo aiškiai priskirta išimtinė kompetencija nustatyti darbuotojų atlyginimus. Todėl atsakovas, eidamas bendrovės vadovo pareigas, privalo laikytis įstatuose nustatyto kompetencijų paskirstymo. Apelianto pozicija, jog darbuotojų skatinimas yra išimtinė bendrovės vadovo prerogatyva, nėra pagrįsta. Akcinių bendrovių įstatymas nedraudžia bendrovės įstatuose nustatyti detalesnio kompetencijų paskirstymo, tam tikrus sprendimus priskirti akcininkų susirinkimo kompetencijai, jei tai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Vien aplinkybė, kad bendrovės vadovas pagal įstatymą turi teisę organizuoti bendrovės veiklą ir priimti sprendimus darbuotojų atžvilgiu, nereiškia, jog jis gali ignoruoti pačios bendrovės priimtus ir galiojančius įstatus. Pažymėtina, kad UAB „Albava“ įstatus priėmė pats atsakovas, todėl jam turėjo būti žinomos juose nustatytos kompetencijos ribos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad atsakovo veiksmai negalėtų būti pripažinti neteisėtais vien dėl įstatų nuostatų nesilaikymo.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bendrovės darbuotojų skatinimo ir motyvavimo tvarkos aprašą vertino ne sistemiškai, itin siaurai ir vadovavosi tik aprašo 5.6 punktu, kuriame nurodyta, jog darbuotojams piniginė premija/priedas galėjo būti skiriamas tik vieną kartą per kalendorinius metus, nes aprašo 5.10 punkte ir 8 punkte nurodyta, kad darbuotojų skatinimo ir motyvavimo priemonė yra mėnesinė premija.

UAB „Albava“ direktoriaus 2023 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 23-04/1 patvirtintas UAB „Albava“ darbuotojų skatinimo ir motyvavimo tvarkos aprašas, kurio 5.6 punkte nustatyta, jog viena iš darbuotojų skatinimo ir motyvavimo priemonių yra iki 5 pareiginių algų dydžio piniginė išmoka už asmeninį išskirtinį indėlį įgyvendinant įmonės veiklai nustatytus tikslus arba už pasiektus rezultatus ir įgyvendintus uždavinius (tačiau ne dažniau kaip kartą per kalendorinius metus); 5.8 punkte nustatyta vienkartinė piniginė išmoka (priedas už papildomus darbus); 5.10 punkte – mėnesinė premija. Aprašo 7 punkte nustatyta, kad vienkartinė piniginė išmoka ne daugiau kaip kartą per metus kiekvienu atveju, nurodytu šio punkto papunkčiuose, iš įmonės darbo užmokesčio lėšų arba lėšų skirtų reprezentacijai gali būti skatinami darbuotojai (7.1 punkte – už labai gerą darbą kalendoriniais metais).

Sistemiškai vertinant pateiktas UAB „Albava“ darbuotojų skatinimo ir motyvavimo tvarkos aprašo nuostatas, matyti, kad aprašas aiškiai diferencijuoja kelias skirtingas skatinimo rūšis, kurioms taikomos nevienodos mokėjimo sąlygos ir periodiškumas. Pagal aprašo 5.6 punktą ir 7 punktą nustatytos išmokos, t. y. už asmeninį išskirtinį indėlį, pasiektus rezultatus, už labai gerą darbą, negalėjo būti mokamos kiekvieną mėnesį, nes joms aiškiai nustatytas vienkartinis, ne dažnesnis kaip kartą per metus pobūdis. Aprašo 5.8 punkte numatytas priedas už papildomus darbus taip pat savo esme laikytinas vienkartinio pobūdžio išmoka, o ne nuolatiniu mėnesiniu priedu. Nors šiame punkte tiesiogiai nenustatytas aiškus periodiškumo ribojimas, sistemiškai aiškinant visas aprašo nuostatas, yra pagrindas manyti, kad ši išmoka nėra skirta mokėti kiekvieną mėnesį. Tik Aprašo 5.10 punkte numatyta mėnesinė premija ir būtent ši išmokos rūšis gali būti mokama periodiškai kiekvieną mėnesį, jei yra tenkinamos apraše ir kituose vidaus dokumentuose nustatytos sąlygos.

Nagrinėjamu atveju UAB „Albava“ direktoriaus įsakymuose aiškiai nurodyta, kad TAR1 mokamas atlyginimo priedas, o ne premija. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo TAR1 mokėtinus priedus kvalifikuoti kaip Aprašo 5.10 punkte numatytas mėnesines išmokas. Apeliantas, teikdamas, kad TAR1 buvo pavestos papildomos funkcijos ir darbai, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog šios funkcijos oficialiai pavestos, aptartos ar kitaip užfiksuotos bendrovės dokumentuose. Taip pat byloje nėra duomenų, leidžiančių nustatyti, už kokius konkrečiai papildomus darbus buvo skiriami ginčo priedai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad TAR1 atliko papildomas užduotis, ar buvo susitarta dėl papildomo darbo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovo argumentai, jog didesni priedai buvo mokami dėl to, kad TAR1 dėjo didžiausią indėlį dėl įmonės pasiektų rezultatų, atmetami, kaip visiškai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nuolatinis didesnių nei atlyginimas priedų mokėjimas, teigiant, jog darbuotojas atliko papildomas funkcijas ir dėjo didžiausias pastangas įmonės naudai, tačiau nepateikus jokių minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, neatitiktų priedų (priemokų) mokėjimų paskirties (paskatinti už gerai atliktą darbą, teisingai atlyginti už papildomą darbą ar užduotis). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad tokio pobūdžio priedas negalėjo būti teisėtai skiriamas dažniau nei kartą per metus.

Bendra TAR1 paskirtų priedų suma ginčo laikotarpiu daugiau nei du kartus viršija jai apskaičiuotą atlyginimą, paskirtų priedų dydis viršija nustatytą atlyginimo dydį. Nors iš UAB „Albava“ direktoriaus įsakymų dėl atlyginimo priedų už 2023-2024 metus matyti, jog priedai buvo mokami ne tik TAR1, bet ir kitiems darbuotojams, t. y. ASM1, ASM2, ASM3, tačiau pažymėtina, kad TAR1 priedai buvo mokami ženkliai didesni nei kitiems darbuotojams. Be to, skiriant priedus kitiems darbuotojams, įsakymuose buvo nurodyta, jog jie skiriami už darbus, tuo tarpu skiriant priedus TAR1 tokia informacija nebuvo nurodyta, kaip ir nenurodyta kokiais konkrečiai aprašo punktais vadovaujamasi skiriant priedus. Taigi, atsakovas neįrodė, kokiu konkrečiu pagrindu buvo skiriami priedai, nes jų skyrimas nebuvo tinkamai įformintas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas savo veiksmais, sutuoktinei TAR1 2023–2024 metais be konkretaus pagrindo paskyręs priedus, ženkliai viršijančius tiek TAR1 darbo sutartyje numatytą atlyginimo dydį, tiek kitiems darbuotojams paskirtų priedų dydį, taip pat premijas, be akcininkų sutikimo, pažeidė fiduciarines pareigas, be kita ko, lojalumo pareigą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog dėl nustatytų atsakovo veiksmų įmonės pelnas stipriai sumažėjo, todėl neabejotinai yra priežastinis ryšys tarp atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos įmonei. Atsakovas, priimdamas sprendimus, kurie siejami su priedų mokėjimu, galėjo numatyti būsimą žalą, tačiau nepaisydamas situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, atliko neteisėtus veiksmus. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, jog atsakovo kaltė, priedus paskiriant bendrovėje dirbančiai sutuoktinei, nesant, neinformavus akcininkų, esant privačių ir bendrovės interesų konfliktui, pasireiškė dideliu neatsargumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos visos būtinos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas prielaidas dėl Kauno apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-156-413/2023, nes abiejose bylose yra nagrinėjami iš esmės tapatūs atsakovo veiksmai, t. y. sprendžiamas klausimas dėl TAR1 premijavimo bei priedų jai mokėjimo. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus atmeta. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-156-413/2023 neteisėtų veiksmų buvimo faktas įmonėje buvo vertinamas laikotarpiu 2016 m. sausio 1 d. iki 2022 m. balandžio 13 d. Nagrinėjamoje byloje vertinamas atsakovo veiksmų teisėtumas laikotarpiu 2023-2024 metais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Kauno apygardos teismo minėtoje byloje nustatytos aplinkybės neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes abiejose bylose vertinami skirtingi laikotarpiai ir su jais susijusios faktinės aplinkybės. Aplinkybė, kad abiejose bylose vertinamas darbuotojai skiriamų priedų, premijų klausimas, nesudaro pagrindo laikyti ginčų tapačiais. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad tai, jog ankstesniu laikotarpiu nebuvo nustatyta atsakovo neteisėtų veiksmų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog vėlesniu laikotarpiu, t. y. 2023-2024 metais, atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė akivaizdžiai nepagrįstą žalos dydį, kuris neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pasak apelianto, teismas priteisdamas iš atsakovo bendrovės naudai 21 400 Eur žalos, neįvertino aplinkybių, jog ši suma yra bruto suma. Apelianto nuomone, priteisiamos žalos dydis turėtų būti 12 305 Eur, t. y. suma, kuri vadybininkei buvo sumokėta atskaičius mokesčius. Apeliantas nurodo, kad sumokėti mokesčiai į žalos sumą neturėtų būti įtraukiami, nes tai nėra suma, kurios bendrovė negali panaudoti būsimiems mokesčių mokėjimams. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

Nagrinėjamu atveju žala bendrovei kilo dėl ginčo priedų priskaičiavimo ir išmokėjimo, todėl vertintinas visas dėl tokių priedų išmokėjimo, bendrovės patirtas turto sumažėjimas. Aplinkybė, kad dalis ginčo sumos buvo išskaičiuota ir sumokėta kaip mokesčiai, nesudaro pagrindo išvadai, jog bendrovė šių išlaidų nepatyrė. Priešingai, ginčo priedų pagrindu apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai buvo mokėtini būtent dėl TAR1 skirtų priedų, todėl taip pat sudaro bendrovės patirtų išlaidų dalį. Be to, apeliantas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl ginčo priedų sumokėti mokesčiai buvo susigrąžinti ar kitu būdu kompensuoti bendrovei. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad bendrovės patirta žala sudaro vien TAR1 sumokėta suma, t. y. 12 305 Eur, sumokėta atskaičius mokesčius. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo UAB „Albava“ naudai priteisė 21 400 Eur nuostolių atlyginimą, nes nebuvo teisinio pagrindo nuostolių sumą mažinti iki darbuotojai faktiškai išmokėtos sumos. Apeliacinio skundo argumentai neleidžia daryti priešingos išvados.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skunde nurodytų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Ieškovų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patirtos 1 944,60 Eur bylinėjimosi išlaidos, kurios pagrįstos PVM sąskaitomis faktūromis, ataskaitomis ir mokėjimo nurodymais, priteistinos iš atsakovo ieškovams lygiomis dalimis po 972,30 Eur.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus apylinkės teismo 2026 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo ATS1, a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovų IES2, a. k. (duomenys neskelbtini) ir IES1, a. k. (duomenys neskelbtini) naudai kiekvienam po 972,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.