Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo ATS1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 patikslintą ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, tretieji asmenys Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, SEB Life and Pension Baltic SE Lietuvos filialas, išvadą duodanti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (toliau – Tarnyba) pateikė išvadą, kurioje nurodyta, jog atsakovui buvo skirtas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis, atsakovas savo nepilnamečių vaikų akivaizdoje naudoja fizinį smurtą prieš ieškovę, taip pat fizinį smurtą naudojo ir prieš nepilnamečius vaikus. Nepilnamečių vaikų nuomonės patvirtina, kad atsakovo agresyvus elgesys ieškovės ir nepilnamečių vaikų atžvilgiu kartojasi, todėl institucija vertina, jog ieškovės prašomos nustatyti laikinosios apsaugos priemonės nepažeis nepilnamečių vaikų VAI1 ir VAI2 geriausių interesų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamais šiais pagrindiniais argumentais:

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje remiasi prielaidomis ir ikiteisminio tyrimo nuotrupomis. Pažymi, kad nors 2026 m. liepos 31 d. ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-00387-26 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atnaujintas, tačiau sunkiausią baudžiamąją atsakomybę ir priemones galinti taikyti instancija nematė poreikio ikiteisminio tyrimo metu taikyti griežtesnę kardomąją priemonę kaip rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Po ikiteisminio tyrimo atnaujinimo praėjus beveik mėnesiui, ATS1 netaikoma jokia kardomoji priemonė. Ikiteisminis tyrimas bus tęsiamas ir sprendimas nepriimtas. Skundžiama nutartimi teismas iš anksto konstatuoja ATS1 kaltę, nepasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir kvestionuoja ATS1 nekaltumo prezumpciją.

Nutartyje teismas nurodo, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadoje dėl prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių patvirtino šių priemonių taikymo tikslingumą. Tarnybos vertinimu, ieškovės prašomos nustatyti laikinosios apsaugos priemonės apsaugotų nepilnamečių vaikų VAI1 ir VAI2 geriausius interesus. Šis teiginys neteisingas, kadangi Tarnyba nepasisakė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tik nurodė, kad jų taikymas nepažeistų vaikų interesų, tačiau teismas nutartyje iškraipo tarnybos išvadą ieškovės naudai, kad Tarnyba išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių patvirtino šių priemonių taikymo tikslingumą.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktoje išvadoje informacija yra neobjektyvi, nes vaikų gerovė vertinama tik vieno iš tėvų atžvilgiu, o ne kritiškai, nustatant geriausius vaikų poreikius. Tarnyba bendravo tiks su IES1 ir VAI2 ir Tarnybos išvada remiasi tik vieno iš vaikų, t. y. (duomenys neskelbtini) metų VAI2 pasakojimais.

IES1 ieškinyje pateikia įrodymus, tai yra, ATS1 susirašinėjimus, kurie akivaizdžiai rodo, kad IES1 ne vieną kartą, tai yra sistemingai, ATS1 nežinant, jungėsi prie ATS1 mobilaus ryšio telefono (apsaugoto slaptažodžiu) bei „Viber’ programėlės, kas kaip žinoma yra informacinės sistemos. Visų pirma tai yra neteisėtu būdu rinkti įrodymai ir jie nevertintini. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 167 straipsnis numato atsakomybę už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, o šio kodekso 198¹ straipsnis numato atsakomybę už neteisėtą prisijungimą prie informacinės sistemos. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 straipsnis numato, kad jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Tačiau šiuo atveju Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai nesiėmė jokių veiksmų, nors pateikti akivaizdūs įrodymai. Tai rodo tendencingumą ir šališkumą IES1 naudai.

Skundo argumentai apie keliones, tariamai atkurtą santuokinį gyvenimą, šalių lytinius santykius, siūlymą santuoką nutraukti bendru sutikimu, skirtingai nurodytą nekilnojamojo turto vertę ir privačių susirašinėjimų gavimo aplinkybes daugiausia susiję su pagrindinės bylos dalyku arba atsakovo siekiu suteikti šalių santykiams sau palankią interpretaciją. Jie nepaneigia nei jau teismo nuosprendžiu nustatyto smurto, nei 2026 m. pradžioje policijos nustatytos rizikos, nei vaikų paaiškinimuose atsispindinčios konfliktinės ir nesaugios aplinkos.

Skundžiamos nutarties pagrindą sudaro kumuliatyvi aplinkybių seka: įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytas smurtas prieš sutuoktinę ir vaiką; vaikų buvimas konfliktinėje aplinkoje; 2026 m. policijos atliktas naujas pavojaus vertinimas ir skirtas orderis; vaikų paaiškinimai apie alkoholį, konfliktus ir baimę; institucijos išvada dėl prašomos priemonės suderinamumo su vaikų interesais.

Skundo argumentas, kad baudžiamajame procese atsakovui nepaskirta kardomoji priemonė, nesuponuoja civilinės laikinosios apsaugos priemonės neteisėtumo. Baudžiamojo proceso kardomosios priemonės ir CK 3.65 straipsnyje numatytos šeimos teisės apsaugos priemonės turi skirtingus teisinius pagrindus, tikslus, sprendžiamų klausimų ribas ir įrodinėjimo standartus.

Skundžiama nutartimi atsakovas nepripažintas kaltu dėl tiriamo 2025 m. gruodžio įvykio, jam neskirta bausmė, neįrašytas teistumas ir neišspręstas civilinės bylos reikalavimas dėl santuokos nutraukimo dėl kaltės. Teismas tik preliminariai įvertino riziką, būtiną laikinai šeimos narių apsaugai.

Tarnyba įvertino būtent konkrečią prašytą priemonę – atsakovo gyvenimą skyrium, išsikėlimą ir lankymosi apribojimą – ir konstatavo, kad ji neprieštarauja vaikų geriausiems interesams. Pats teismas sprendė dėl būtinumo, remdamasis visais bylos įrodymais, o ne delegavo šį klausimą Tarnybai.

Nėra jokio prieštaravimo tarp atsakovo gyvenimo skyrium ir jo teisės bendrauti su vaikais. Skundžiama nutartis nepanaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-13083-341/2023 patvirtintos bendravimo tvarkos. Ji tik užkirto kelią nuolatiniam bendram gyvenimui tame pačiame name ir konfliktų perkėlimui į vaikų kasdienę gyvenamąją aplinką.

Atsakovas daug dėmesio skiria tam, kad po 2023 m. įvykių šalys vėl bendravo, keliavo, tvarkė bendro namo reikalus ir kurį laiką bandė atkurti emocinius santuokinius ryšius. Ieškovė neneigia bandžiusi išsaugoti šeimą. Ji paaiškina, kad šis bandymas buvo nesėkmingas, bendras ūkis finansine prasme neatkurtas, pasitikėjimas negrįžo, o baimė periodiškai atsinaujindavo.

Priešingo sprendimo našta tektų ieškovei ir vaikams: jie turėtų palikti savo faktinę gyvenamąją vietą, nors vaikų gyvenamoji vieta įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta su motina, o ieškovės deklaruotas butas priklauso jos broliui ir jo šeimai bei nėra reali trijų asmenų apsigyvenimo alternatyva. Tokia našta neatitiktų nei vaikų gyvenimo stabilumo, nei proporcingumo principo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties, kuria ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą, tiek atsakovas atskiru prašymu pateikė naujus įrodymus.

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3- 347/2014; 2016 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į ginčo stadiją, šių papildomų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl apeliacinės instancijos teismas nutaria priimti abiejų šalių pateiktus naujus įrodymus. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas dėl naujų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti.

Dėl atskirojo skundo argumentų

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti skirtos ne tik būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimui užtikrinti, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.65 straipsnyje.

CK 3.65 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti šias laikinąsias apsaugos priemones: 1) įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium; 2) nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; 3) įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; 4) priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; 5) areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; 6) areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti teismo išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; 7) uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose; 8) kitas, teismo manymu, reikalingas priemones. Sistemiškai aiškinant CK nuostatas, darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti tiek vaikų, tiek tėvų vaikų interesus, gali būti taikomos ir kitos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės, pavyzdžiui, laikinos vieno iš tėvų bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas.

CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nurodyta laikinoji apsaugos priemonė – įpareigojimas gyventi skyriumi. Tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių naudoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to gyvenimas kartu ar lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą teismas vertina tik atitinkamų apribojimų nustatymo poreikį ir nenagrinėja ginčo iš esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1816-302/2018; 2019 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-40-236/2019). Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės. Šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Šiuo atveju nesprendžiama, kuri iš šalių yra kalta dėl santuokos iširimo, bet preliminariai spręstina, ar nekyla grėsmė vieno iš sutuoktinių ir/ar vaikų teisėms, dėl ko šalių gyvenimas kartu gali padaryti žalos kitam sutuoktiniui ir/ar vaikams.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes pirmosios instancijos teismas nutartyje rėmėsi tik prielaidomis ir ikiteisminio tyrimo nuotrupomis; ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-00387-26 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį po ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, ATS1 netaikoma jokia kardomoji priemonė, o teisėja iš anksto konstatuoja ATS1 kaltę, nepasibaigus ikiteisminiam tyrimui. Su šiais atsakovo argumentais nėra pagrindo sutikti.

Remiantis byloje nustatytais duomenimis, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2023 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-799-1143/2023 atsakovas pripažintas kaltu, be kita ko, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo sutuoktinei bei pagal BK 140 straipsnio 3 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiam sūnui. Nuosprendžiu nustatyta, kad 2023 m. sausio 8 d. apie 15 val. bendruose namuose atsakovas buvo apsvaigęs nuo alkoholio – jam nustatytas 1,78 promilės neblaivumas. Konflikto metu jis tyčia sugriebė Ieškovę už kaklo ir smaugė, kėlė aukštyn, stūmė link sienos, po to paėmė ją už galvos ir trenkė galva į sieną. Ieškovei buvo padaryta poodinė kraujosruva kaklo srityje, sukeltas fizinis skausmas ir nežymus sveikatos sutrikdymas. Tą patį kartą atsakovas smurtavo ir prieš tuomet mažametį sūnų VAI1: sugriebė jį iš nugaros už kaklo, pastūmė, o po to delnu sudavė per kairę ausį ir galvos sritį. Įvykio aplinkybes matė ir mažametė dukra VAI2.

2026 m. sausio 3 d. atsakovo atžvilgiu buvo taikytas apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderis (ROIK 0126000006097). Atsakovas buvo įpareigotas išsikelti iš tos pačios gyvenamosios vietos, joje nesilankyti, nesiartinti arčiau kaip 100 metrų prie ieškovės ir vaikų, su jais nebendrauti ir neieškoti ryšių.

2026 m. sausio 3 d. pagal ieškovės pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-00387-26 pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo, kuris 2026 m. birželio 8 d. prokuroro nutarimu buvo nutrauktas. 2026 m. liepos 31 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojas šį nutarimą panaikino bei ikiteisminį tyrimą atnaujino.

Tarnybos išvadoje (Nr. DOK-77612) nurodoma, kad „Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (toliau - SPIS) duomenimis, nepilnamečių vaikų VAI1 ir VAI2 atžvilgiu 2023 m. sausio 8 d. nustatytas galimas smurtas – tėvas smurtavo prieš nepilnametį vaiką ir motiną. Įvykio dieną buvo išklausyta nepilnamečių vaikų nuomonė. Nepilnametis VAI1 nurodė, jog gulėjo, skaitė knygą, kai išgirdo konfliktuojančius tėvus. Pasak berniuko, kai jis užėjo į kambarį, pamatė, kad tėvas muša motiną. Kaip teikia nepilnametis, motina linktelėjo galva, ir vaikas suprato, kad turi pranešti močiutei kas vyksta. Tada tėvas priėjo prie jo, sugrėbė už kaklo, pastūmė jį į jo kambarį, trenkė per ausį ir pradėjo įžeidinėti. VAI1 pasakojo, kad tėvas vadino jį „debilu, „durniu“ ir pan. Berniukas sako, kad atsimena, kai motina garsiai pasakė „nelįsk prie vaiko“ ir tada tėvas puolė vėl mušti motiną, daugiau jis nebesikišo į tėvų konfliktą. VAI1 nurodė, kad tėvas ir anksčiau kėlė prieš jį ranką, taip pat mato, kad tėvas dažnai muša motiną. Nepilnametė VAI2 su specialistais bendravo nenoriai, nurodė, kad nieko nematė, žaidė su „Lego“ kaladėlėmis. Mergaitė teigė, kad visą laiką buvo brolio kambaryje. Ant vaiko smurto žymių nebuvo pastebėta. 2026 m. sausio 4 d. nustatyti galimi nesmurtiniai vaiko teisių pažeidimai nepilnamečių vaikų VAI1 ir VAI2 atžvilgiu – Skyrius gavo pranešimą iš policijos dėl smurto artimoje aplinkoje orderio skyrimo vaikų tėvui. Nepilnametis VAI1 nuomonės išklausymo metu nurodė, kad tėvas pastaruoju metu dažniau vartoja alkoholį, todėl tuo metu šiek tiek mažiau bendrauja su tėvu. Nepilnametis nurodė, kad baimės tėvui nejaučia, tačiau vengia bendrauti, kai jis būna neblaivus. Vaikas pageidauja, kad tėvas susitvarkytų su alkoholio problema ir nevartotų jo. Vaiko teigimu, mėgstamiausia veikla su tėvu yra kartu remontuoti mašinas, tačiau tai įmanoma tik tada, kai tėvas yra blaivus. VAI1 nėra matęs, kad tėvai konfliktuotų, tačiau žino, jog tėvai nelabai gerai sutaria, ir vertina, kad jie stengiasi jo su sese VAI2 neįtraukti į santykių problemas. Nepilnamečio santykiai su motina geri, teigė, kad gali pasikalbėti apie viską, dažnai leidžia laiką kartu. Nepilnametė VAI2 nurodė, kad namuose dažniausiai jaučiasi saugiai ir gerai, ypač būdama su Motina, su kuria santykiai yra labai geri. Nepilnametė taip pat nurodė, kad turi daug draugų, mėgsta lankyti rankdarbių būrelį ir daryti įvairius darbelius, kas jam teikia džiaugsmo. Tačiau vaikas išreiškė nerimą dėl santykių su tėvu. VAI2 pasakojo, jog tėvas kartais vartoja alkoholį, ir tokiomis akimirkomis ji su juo nebendrauja, nes tėvas užsidaro savo kambaryje ir žiūri televizorių. Mergaitė pabrėžė, kad tokiomis situacijomis ji jaučiasi keistai ir liūdnai, ir norėtų, kad tėtis nevartotų alkoholio, kad namų aplinka būtų ramesnė. Nepilnametė VAI2 nurodė, jog kartais tėvas konfliktuoja su motina, tačiau stengiasi to neparodyti, ir dėl to ji taip pat jaučiasi liūdnai. Vaikas nori, kad šeimos situacija pagerėtų ir kad tėvas būtų blaivus, kad jie galėtų jaustis saugiai ir turėti daugiau bendravimo bei kokybiško laiko kartu. Šeimai atvejo vadyba taikoma buvo laikotarpiai nuo 2023 m. sausio 13 d. iki 2023 m. rugsėjo 6 d. ir nuo 2026 m. vasario 5 d. iki dabar“.

Tarnyba byloje pateikė išvadą (Nr. DOK-77612), jog remdamasi byloje surinktais duomenimis vertina, jog ieškovės prašymas įpareigoti atsakovą ATS1 gyventi skyrium nuo ieškovės IES1 ir nepilnamečių vaikų, įpareigoti atsakovą ATS1 nedelsiant išsikelti iš bendro gyvenamojo namo esančio (duomenys neskelbtini) nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, uždrausti atsakovui ATS1 be išankstinio rašytinio ieškovės IES1 sutikimo lankytis nurodytame gyvenamajame name ir jam priklausančioje teritorijoje, išskyrus vienkartinį būtinų asmeninių daiktų pasiėmimą iš anksto suderintu laiku ir saugiomis sąlygomis, nepažeistų nepilnamečių vaikų VAI1 ir VAI2 geriausių interesų.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia atsakovas, šių duomenų visetas sudaro pagrindą nuspręsti, kad sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui egzistuoja, t. y. aukščiau nurodytos aplinkybės – įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, patvirtinantis ne tik smurtą prieš ieškovę, bet ir fizinį smurtą prieš vaiką bei kito vaiko buvimą smurtinio konflikto aplinkoje; teisėsaugos institucijų sprendimų priėmimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir apsaugos nuo smurto orderio išdavimo patvirtina ne vienkartinį abstraktų šalių nesutarimą dėl turto, o pasikartojančius konfliktus bendroje šeimos gyvenamojoje aplinkoje, peržengiančius paprastų buitinių nesutarimų ribas. Rizikos vertinimą papildo Vaiko teisių apsaugos tarnybos SPIS duomenys ir vaikų nuomonės. Jie atspindi ne vien 2023 m. įvykį, bet ir 2026 m. sausį vaikų išsakytą nerimą dėl atsakovo alkoholio vartojimo, tėvų konfliktų ir siekį, kad namų aplinka būtų ramesnė.

Bylos duomenimis, 2026 m. rugpjūčio 17 d. Tarnybos naujas pokalbis su VAI1 neįvyko todėl, kad, ieškovės paaiškinimu Tarnybai, tą dieną sūnus iki vakaro dirbo kartu su atsakovu. Tačiau išvadoje pateikti ankstesni oficialiai užfiksuoti VAI1 paaiškinimai tiek dėl 2023 m. smurto, tiek dėl 2026 m. sausio situacijos. Tarnybos 2026 m. rugpjūčio 17 d. vaiko nuomonės išklausymo akte tiesiogiai įrašyta, kad ieškovė VAI2 tik palydėjo iki vaiko kambario, o su mergaite bendrauta ieškovei nedalyvaujant. Taigi atsakovo teiginys, kad motina dalyvavo pokalbyje, prieštarauja byloje esančiam rašytiniam įrodymui. VAI2 santykį su tėvu įvertino 8 balais iš 10, tačiau tuo pačiu nurodė, kad tėvai konfliktų metu rėkia, ji pasilieka savo kambaryje, VAI1 kartais įsiterpia prašydamas tėvų nustoti bartis, mergaitė yra mačiusi tėvą smurtaujant prieš motiną, šiek tiek jo bijo, o tėvui esant neblaiviam motina perspėja prie jo nesiartinti, kad būtų išvengta konflikto ir pykčio.

Atsižvelgiant į bylos įrodymų visumą vertintina, kad šalių gyvenimas viename būste gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiuo atveju buvo būtinas jų asmeniniams neturtiniams, taip pat turtiniams interesams užtikrinti (CPK 185 straipsnis). Tokios išvados nepaneigia tai, kad atsakovo teigimu, jis ir jo vaikai VAI1 ir VAI2 sutaria puikiai.

Vaiko geriausių interesų principas reikalauja vertinti ne vien vaiko norą bendrauti su abiem tėvais, bet ir jo teisę į saugią, stabilią, nuo smurto ir suaugusiųjų konfliktų apsaugotą aplinką. Vaiko nuomonė yra svarbi, tačiau ji vertinama kartu su jo amžiumi, branda, kitais bylos duomenimis ir objektyviu saugumo poreikiu. Vaikas neprivalo pasirinkti vieno iš tėvų ar pats įvertinti teisinės rizikos.

Todėl nėra jokio prieštaravimo tarp atsakovo gyvenimo skyrium ir jo teisės bendrauti su vaikais. Skundžiama nutartis nepanaikino Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-13083-341/2023 patvirtintos bendravimo tvarkos. Ji tik užkerta kelią nuolatiniam bendram gyvenimui tame pačiame name ir konfliktų perkėlimui į vaikų kasdienę gyvenamąją aplinką.

Atsakovo nurodomos aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-00387-26 buvo 2026 m. rugsėjo 4 d. prokuroro nutarimu nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, savaime nereiškia, kad nagrinėjamu atveju skundžiamos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimas yra nepagrįstas ar neteisėtas. Minėtas ikiteisminis tyrimas nebuvo vienintelė ar lemiama aplinkybė, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį. CK 3.65 straipsnio priemonės paskirtis – civilinės šeimos bylos nagrinėjimo laikotarpiu apsaugoti vaikų ir sutuoktinio asmeninius neturtinius interesus bei laikinai sureguliuoti konfliktinę situaciją. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju duomenų visuma: įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytas smurtas prieš sutuoktinę ir vaiką; vaikų buvimas konfliktinėje aplinkoje; 2026 m. policijos atliktas naujas pavojaus vertinimas ir skirtas orderis; vaikų paaiškinimai apie alkoholį, konfliktus ir baimę; institucijos išvada dėl prašomos priemonės suderinamumo su vaikų interesais patvirtina, jog egzistuoja pasikartojanti smurto ir su alkoholio vartojimu susijusių konfliktų rizika bendroje šeimos gyvenamojoje aplinkoje, todėl egzistuoja pagrindas pirmiau aptartų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Apelianto skundo argumentas, kad baudžiamajame procese atsakovui nebuvo paskirta kardomoji priemonė, nesuponuoja civilinės laikinosios apsaugos priemonės neteisėtumo. Baudžiamojo proceso kardomosios priemonės ir CK 3.65 straipsnyje numatytos šeimos teisės apsaugos priemonės turi skirtingus teisinius pagrindus, tikslus, sprendžiamų klausimų ribas ir įrodinėjimo standartus.

Apelianto skundo argumentas, kad skundžiama nutartimi pažeista nekaltumo prezumpcija vertintinas kritiškai. Priešingai nei teigia atsakovas atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas nepadarė išvados, kad atsakovas yra kaltas dėl tiriamo įvykio. Formuluotė, kad duomenys „tikėtinai“ rodo pasikartojantį elgesį, yra būtent laikinosios apsaugos priemonės stadijai būdingas preliminarus rizikos, būtinos laikinai šeimos narių apsaugai, vertinimas.

Atsakovas taip pat teigia, kad dirba (duomenys neskelbtini), kur neturi kitos gyvenamosios vietos, kaip (duomenys neskelbtini). Šiuo metu jo nakvynės vietos grįstos priverstine trumpalaike nuoma, kas sudaro didelių nepatogumų ir papildomų nenumatytų finansinių išlaidų. Taip pat visiškai riboja bendros nuosavybės naudojimosi galimybes.

Atsakovas savo ankstesniame atsiliepime ir atskirajame skunde pripažįsta, kad nuo 2023 m. sausio iki 2024 m. vasario šalys jau gyveno skyrium. Be to, 2026 m. sausį jis vykdė 15 dienų apsaugos orderį. Šios aplinkybės paneigia teiginį, kad laikinas apsigyvenimas kitur jam objektyviai neįmanomas. Nagrinėjamu atveju taip pat nepateikti duomenys, jog atsakovo finansinė padėtis neleidžia išsinuomoti kitos gyvenamosios vietos. Taigi, atsakovo nurodyta aplinkybė, kuri iš esmės vertintina kaip sukelianti nepatogumus atsakovui, negali būti kliūtimi pirmiau aptartų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Pažymėtina, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės nekeičia ginčo turto nuosavybės, hipotekos, kreditorinių prievolių ar būsimo turto padalijimo rezultato. Ji laikinai sureguliuoja naudojimąsi šeimos gyvenamąja patalpa tam, kad bylos nagrinėjimo metu būtų pašalintas tiesioginis konflikto šaltinis ir užtikrinta saugi kasdienė aplinka ieškovei bei vaikams.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog atskirojo skundo argumentai apie keliones, atkurtą santuokinį gyvenimą, siūlymą santuoką nutraukti bendru sutikimu, skirtingai nurodytą nekilnojamojo turto vertę ir privačių susirašinėjimų gavimo aplinkybes daugiausia susiję su šalių ginčo dalyku, todėl apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisėtumą ir pagrįstumą, neturi pareigos plačiau dėl šių aplinkybių pasisakyti, kurios turės būti ištirtos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu vertinant ieškinio pagrįstumą.

Dėl apelianto teiginių dėl konkrečių susirašinėjimų gavimo teisėtumo ir leistinumo, pažymėtina, ar jie leistini ir kokią įrodomąją reikšmę turi pagrindinės bylos ginčui, bus sprendžiamas nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vertinti šių įrodymų ir jų leistinumo, kurie turi būti ištirti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Jei, apelianto įsitikinimu, yra nusikalstamos veikos požymių, dėl kurių reikėtų atlikti ikiteisminį tyrimą, jis turi teisę pats kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas.

Apelianto skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Teismo šališkumas negali būti grindžiamas vien tuo, kad priimtas atsakovui nepalankus procesinis sprendimas ar jo argumentai įvertinti kitaip, nei jis pageidauja. Atskirajame skunde nenurodyta jokių objektyvių duomenų apie teisėjo asmeninį suinteresuotumą, išankstinį nusistatymą ar kitą CPK nustatytą nušalinimo pagrindą.

Pažymėtina, kad pasikeitus aplinkybėms, laikinoji apsaugos priemonė gali būti pakeista ar panaikinta CPK nustatyta tvarka.

Dėl bylos procesinės baigties

Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010, 2020 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

Teismas, apibendrindamas tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 3 dalimi, 331 straipsnio 1–5 dalimis, 338, 339 straipsniais,

nutaria:

Atsakovo ATS1 atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2026 m. rugpjūčio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.