Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (suinteresuoto asmens) SUA2 atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 27 d. nutarties, civilinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 pareiškimą dėl turto dalies nustatymo, suinteresuoti asmenys SUA1 , SUA2 , antstolė Vida Daugirdienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui, ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliantės vertinimu, vien aplinkybė, kad povedybinė sutartis buvo panaikinta 2025 m. spalio 6 d. teismo sprendimu, savaime nepaneigia turto įgijimo fakto ir nesudaro pagrindo automatiškai pripažinti šį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o tuo labiau nustatyti skolininko dalį šiame turte. Pareiškėjas nebuvo ir nėra pareiškęs savarankiško reikalavimo bei neginčijo ginčo turto įgijimo SUA2 asmeninės nuosavybės teise fakto ir nepateikė tai paneigiančių įrodymų, todėl teismas neturi teisinio pagrindo nustatinėti skolininko dalies šiame turte. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas yra išimtinai SUA1 kreditorius. Ginčo dėl to tarp šalių nėra. Suinteresuotas asmuo SUA2 nėra prievolinio teisinio santykio su pareiškėju šalis, nėra laidavusi, garantavusi ar kitu būdu prisiėmusi atsakomybės už SUA1 prievoles. Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus iš SUA2 asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto. Kadangi nėra paneigtas faktas, jog minėta transporto priemonė ir butas priklauso SUA2 asmeninės nuosavybės teise, nėra pagrindo nei nustatyti tariamą SUA1 dalį šiame turte, nei nukreipti į jį išieškojimą pagal SUA1 asmeninę prievolę kreditoriui.

Nurodo, jog povedybinės sutarties pripažinimas negaliojančia automatiškai nepaneigia CK 3.89 straipsnyje nustatyto asmeninės nuosavybės pagrindo. Nekilnojamojo turto registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju Nekilnojamojo turto registre minėto buto savininke yra įregistruota SUA2 ir tai yra jos asmeninė nuosavybė. Analogiškai minėta transporto priemonė yra įregistruota SUA2 vardu. Šie registrų duomenys sukuria teisėtą prezumpciją, kad SUA2 yra ginčo turto savininkė, o ši prezumpcija nėra paneigta jokiais įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Pažymi, kad povedybinės sutarties pripažinimas negaliojančia pašalina tik sutarties sukeltas teisines pasekmes. Tai savaime nepaneigia konkrečių įsigijimo sandorių, asmeninių lėšų kilmės, CK 3.89 straipsnyje nustatytų asmeninės nuosavybės pagrindų. Mano, kad minėtas teismo sprendimas nesukuria prejudicinių pasekmių šioje byloje sprendžiamam klausimui dėl skolininko dalies nustatymo.

Atkreipdama dėmesį į kasacinio teismo praktiką, akcentuoja, jog nenuginčijus ir nepakeitus konkretaus turto teisinio režimo, negali būti nustatinėjama skolininko dalis turte, kuris pagal viešo registro duomenis ir jo įgijimo pagrindą priklauso kitam asmeniui asmeninės nuosavybės teise. Todėl teismas negalėjo vien Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 667 straipsnio pagrindu konstatuoti, kad skolininkui priklauso 1/2 dalis ginčo turto. Priešingu atveju susidaro situacija, kai viešojo registro duomenys faktiškai pakeičiami nesprendžiant nuosavybės ginčo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo patenkintas pareiškėjo (kreditoriaus) prašymas dėl turto dalies nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolės Vidos Daugirdienės kontoroje vykdomosiose bylose Nr. 0004/24/00293 ir Nr. 0004/24/00294 vykdomas priverstinis skolų išieškojimas iš skolininko SUA1 išieškotojo PRS1 naudai. Antstolė, nustačiusi, kad nėra galimybės išieškoti skolas iš skolininkui priklausančio turto bei lėšų, taip pat tai, kad skolininkas yra vedęs ir jo sutuoktinė gauna su darbo santykiais susijusias pajams, 2026 m. gegužės 6 d. patvarkymu pasiūlė skolininkui per nustatytą terminą pateikti antstoliui nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimą, patvirtintą notarine tvarka, tačiau tokie duomenys nebuvo pateikti. Be to, antstolė 2026 m. gegužės 4 d. priėmė turto arešto aktus, kuriais areštavo skolininkui jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį turtą – transporto priemonę, butą, 1/2 dalį sutuoktinės darbo užmokesčio/ pajamų, mokamų UAB (duomenys neskelbtini).

Iš bylos duomenų, tarp jų ir duomenų iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko, taip pat nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. spalio 6 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-664-1030/2025, be kita ko nusprendė pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2021 m. kovo 30 d. tarp tos bylos atsakovų SUA1 ir SUA2 sudarytą povedybinę sutartį, kuri įregistruota Vedybų sutarčių registre 2021 m. kovo 31 d. (toliau – povedybinė sutartis); leisti nukreipti išieškojimą pagal tos bylos ieškovo PRS1 turimus reikalavimus vykdomosiose bylose Nr. 0004/24/00293 ir Nr. 0004/24/00294 (2020 m. spalio 6 d. vykdomieji įrašai Nr. 4001 ir 4002) į atsakovui SUA1 tenkančią turto dalį jam su sutuoktine SUA2 bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame turte – transporto priemonėje ir bute. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo 2026 m. balandžio 23 d., kai apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs Klaipėdos apygardos teismas nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-180-618/2026, šį Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Aptariamu atveju, pareiškėjui kreipusis į teismą dėl skolininko turto dalies bendroje nuosavybėje nustatymo, pirmosios instancijos teismas jo prašymą laikė pagrįstu, be kita ko atsižvelgdamas į Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimu nustatytas aplinkybes, konstatavęs, jog byloje nėra duomenų apie skolininko ir jo sutuoktinės (šioje byloje – suinteresuoti asmenys) santuokos nutraukimą ar galiojančią vedybų sutartį, kuria būtų pakeistas įstatyminis turto teisinis režimas, nenustatęs pagrindo ir nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo. Apeliantė atskirajame skunde su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nesutinka, akcentuodama, kad ginčo turtas yra jos asmeninė nuosavybė, o vien aplinkybė, jog povedybinė sutartis buvo panaikinta teismo sprendimu, savaime nepaneigia turto įgijimo fakto ir nesudaro pagrindo automatiškai pripažinti šį turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, o tuo labiau nustatyti skolininko dalį šiame turte. Įvertinus bylos duomenis ir atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jais sutikti.

Išieškojimą iš fizinių asmenų turto reglamentuojančio CPK 666 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje. CPK 667 straipsnyje reglamentuojama skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo tvarka. Pagal CPK 667 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo skolininkui per dvidešimt dienų nuo turto arešto akto surašymo dienos pateikti antstoliui Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka. Pagal CPK 667 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai skolininkas nepateikia antstoliui CPK 667 straipsnio 1 dalyje nurodyto sutikimo, antstolis pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendraturčiams kreiptis į teismą su prašymu dėl skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo.

Aptariamu atveju apeliantė kvestionuoja ginčijamos teismo nutarties teisėtumą, nesutikdama su teismo atliktu įrodymų vertinimu, neva neatsižvelgus į suinteresuoto asmens byloje pateiktus argumentus, teismų praktiką, be kita ko nepagrįstai rėmusis ir minėtu Klaipėdos apylinkės teismo sprendimu. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantės nurodyta 2025 m. birželio 26 d. kasacinio teismo nutartis nagrinėjamam ginčui nėra aktuali, kadangi skiriasi esminės bylų faktinės aplinkybės, ginčo dalykas, ir pan. (toje kasacinėje byloje buvo sprendžiama dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškovo pareigą tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą bei teismo pareigą tai išaiškinti ieškovui, aiškinimo ir taikymo, byloje kilus ginčui dėl išieškojimo nukreipimo į turtą ginčijamo palikimo atsisakymo sandorio kontekste). Be to, priešingai apeliantės pozicijai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė būtent į minėtu įsiteisėjusiu Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimu nustatytas aplinkybes, kurios šiuo atveju laikytinos prejudiciniais faktais (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Neneigtina, kad povedybinės sutarties pripažinimas negaliojančia savaime nepaneigia įstatyme įtvirtinto asmeninės nuosavybės pagrindo. Tačiau aptariamu atveju atkreiptinas dėmesys, kad ginčas dėl minimos povedybinės sutarties negaliojimo ir buvo sprendžiamas būtent šiam ginčui aktualių aplinkybių, susijusių su išieškojimu iš fizinių asmenų turto, kontekste. Ir šiuo atveju apeliantė kartoja aplinkybes, iš esmės remdamasi tais pačiais argumentais ir įrodymais, dėl kurių jau pasisakyta įsiteisėjusiame procesiniame sprendime. Kaip jau minėta, Klaipėdos apylinkės teismo 2025 m. spalio 6 d. sprendimu buvo leista nukreipti išieškojimą pagal PRS1 turimus reikalavimus vykdomosiose bylose Nr. 0004/24/00293 ir Nr. 0004/24/00294 į suinteresuotam asmeniui (skolininkui) SUA1 tenkančią turto dalį jam su sutuoktine SUA2 bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame turte (transporto priemonė, butas), prieš tai pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento 2021 m. kovo 30 d. tarp SUA1 ir SUA2 sudarytą povedybinę sutartį. Minėto sprendimo teisėtumą apeliacine tvarka patikrinęs Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. balandžio 23 d. nutartyje vertindamas, kad sudarydamas ginčo sutartį atsakovas (šioje byloje – suinteresuotas asmuo SUA1 ) turėjo siekį išvengti skolinių įsipareigojimų kreditoriui vykdymo, o ne įgyvendinti pagrindinius vedybų (povedybinės) sutarties sudarymo tikslus, atkreipė dėmesį, kad povedybinė sutartis buvo sudaryta netrukus po to, kai suėjo atsakovo prievolės ieškovui įvykdymo terminas ir dėl skolos išieškojimo ieškovui buvo išduoti vykdomieji įrašai, atsakovas jokių aktyvių veiksmų prievolei vykdyti nesiėmė, savo vardu turto neturi, jo viešai deklaruojamos gaunamos pajamos, atsižvelgiant į užimamas juridinio asmens vadovo pareigas, yra itin mažos ir neadekvačios; o po povedybinės sutarties sudarymo atsakovės vardu įgyta transporto priemonė, butas, kurie, nesant šalių susitarimo dėl santuokoje įgyto turto teisinio režimo, būtų pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.87 straipsnis, 3.88 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas toje nutartyje taip pat pažymėjo, kad nors prezumpcija dėl bendrosios sutuoktinių nuosavybės gali būti nuginčyta, nagrinėjamu atveju objektyvių duomenų, leidžiančių manyti, jog atsakovės įgytas turtas nebūtų laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, jei sutuoktiniai nebūtų sudarę povedybinės sutarties, byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Be paminėto, pažymėtina, kad minėtoje byloje buvo atkreiptas dėmesys, jog nei atsakovės pateiktos gyventojų pajamų deklaracijos už 2022 m., 2023 m., nei atsakovės pateiktas 2021 m. rugpjūčio 31 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo atsakovei yra pervesta 7 000 Eur suma (mokėjimo paskirtyje nurodoma ,,dovana“), pirmosios instancijos teismo išvadų, jog byloje patikimų duomenų, kad transporto priemonė ir butas įsigyti išimtinai atsakovės asmeninėmis lėšomis, nėra, nepaneigia. Nurodytoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje atkreiptas dėmesys ir į tai, kad, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamos ir pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita), bei konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovės santuokoje gautos iš darbinės veiklos ir iki povedybinės sutarties sudarymo sutaupytos lėšos taip pat laikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Be to, ir dėl nagrinėjamoje byloje apeliantės akcentuotos aplinkybės, kad būtent ji kaip buto savininkė yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre, taip pat pažymėtina, jog jau minėtame įsiteisėjusiame teismo sprendime išaiškinta, jog registrų duomenys atlieka tik teises išviešinančią, o ne nustatančią funkciją. Taigi, įvertinus visas paminėtas aplinkybes, byloje nustačius, kad skolininkas yra vedęs, nesant duomenų apie santuokos nutraukimą ar galiojančią vedybų sutartį, pakeitusią įstatyminį turto teisinį režimą, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju sutuoktiniui turtui turėjo būti taikomos CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą.

Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). Preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Šiame kontekste dar pažymėtina, kad ir įrodinėjimo našta paneigti šią prezumpciją tenka būtent sutuoktiniams (CPK 178 straipsnis), kas šiuo atveju, kaip minėta, byloje nebuvo padaryta, suinteresuotam asmeniui tiek savo atsiliepime į pareiškimą, tiek atskirajame skunde iš esmės akcentuojant aplinkybes, dėl kurių jau buvo pasisakyta minėtame įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime. Atitinkamai, atsižvelgus į bendrosios jungtinės sutuoktinų nuosavybės lygių dalių prezumpciją (CK 3.117 straipsnio 1 dalis), kuri šiuo atveju taip pat nebuvo paneigta (CPK 178 straipsnis), ir tai, kad nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnis), ginčijamoje nutartyje buvo tinkamai nuspręsta ir dėl sutuoktinių bendro turto lygių dalių.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad CPK 667 straipsnio paskirtis yra ne padalyti bendrąja nuosavybe esantį turtą, o tik nustatyti skolininko dalį jame tam, kad iš jos būtų galima išieškoti, ir taip vykdymo procese patenkinti kreditoriaus reikalavimą (CPK 667 straipsnio 4 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 667 straipsnį paduotą pareiškimą vyksta ne turto padalijimas, kai jis paskirstomas keliems asmenims, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios turi būti vykdomas išieškojimas; pagal šį straipsnį nevykdomas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas, nes tai daroma ginčo teisenos tvarka ir pagal materialiosios teisės normų nustatytus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2006).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios pakeisti ar panaikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Kiti atskirajame skunde ar atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės teisingam atskirojo skundo išnagrinėjimui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Be kita ko pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Apeliantės atskirąjį skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Pareiškėjas prašė priteisti iš apeliantės 400 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą, pateikė pažymą dėl atstovavimo išlaidų pagrindo, pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį minėtos sumos advokatui apmokėjimą.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės atskirasis skundas atmestas, šalių suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas, tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), nurodytų maksimalaus užmokesčio dydžių, pareiškėjo prašymas tenkinamas ir jo naudai iš apeliantės priteistinos 400 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Suinteresuoto asmens SUA2 atskirojo skundo netenkinti.

Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. liepos 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui PRS1 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , iš suinteresuoto asmens SUA2 , asmens kodas (duomenys neskelbtini) , 400 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.