Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Mindaugo Ražansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 259 straipsnio 1 dalį 25 (dvidešimt penkių) parų arešto bausme;

pagal BK 260 straipsnio 2 dalį 8 (aštuonerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu, t. y. griežtesnei laisvės atėmimo bausmei apimant švelnesnę arešto bausmę, ir E. A. paskirta 8 (aštuonerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. A. paskirta 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir E. A. paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo (2026 m. balandžio 22 d.).

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi ir 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2025 m. rugpjūčio 6 d. iki 2026 m. balandžio 22 d., taip pat atlikta bausmės dalis pagal Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 14 d. nuosprendį nuo 2024 m. gegužės 1 d. iki 2024 m. gegužės 2 d. (viena diena).

Kardomoji priemonė – suėmimas palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Taip pat šioje byloje nuteistas I. E. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 2 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių BPK pažeidimų. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga, visų pirma, patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniuose skunduose, t. y. atsižvelgiant į skunduose išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, antra, papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai.

Iš nuteistojo E. A. gynėjo advokato L. Žalnieriūno apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis iš esmės nesutinka su savo ginamojo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino įrodymus ir neatsižvelgė į nuteistojo parodymus, iš kurių matyti, kad psichotropinė medžiaga 4-BMC taip pat buvo skirta ir asmeniniam vartojimui, o likęs kiekis, skirtas pardavimui, neviršija didelio šios medžiagos kiekio, todėl yra pagrindas šią nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliantas nesutinkama su nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausme. Prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio nuostatas bei paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti jos vykdymą.

Dėl neteisėto disponavimo psichotropinėmis medžiagomis

Pagal BK 260 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Taigi, BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padariusiu laikomas asmuo, disponavęs dideliu kiekiu narkotinės ar psichotropinės medžiagos, turint tikslą ją platinti ar ją platinant. Šių medžiagų kiekis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis (toliau – Rekomendacijos). Aptariama nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai, be kita ko, laiko didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, ir nori taip veikti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad taikant BK 260 straipsnį kaltininkui pakanka suvokti, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat apie jų kiekį bent bendrais bruožais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-60/2014, 2K-452-788/2016). Tai reiškia, kad asmeniui nebūtina žinoti apie Rekomendacijas ar jų turinį, tiksliai žinoti narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį, jų koncentraciją.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis E. A. neteisėtai disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas du tikslus, t. y. dalį medžiagų suvartoti pats, o kitą dalį – platinti jas parduodant kitiems asmenims. Šias aplinkybes E. A. patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme. Vis dėlto, apeliantas nesutinka, kad E. A. turėjo tikslą išplatinti didelį kiekį neteisėtai laikytos 4-brommetkatinono (4-BMC brefedrono) psichotropinės medžiagos. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo nuteistojo duotus parodymus apie tai, kad iš 35 g „kristalų“ jis būtų sau pasilikęs tik 5 g, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog likęs daugiau nei 20 g medžiagos kiekis buvo skirtas platinimui. Gynėjo įsitikinimu, didžiąją dalį šios psichotropinės medžiagos kiekio nuteistasis laikė būtent savo asmeniniam vartojimui, todėl jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

Iš tarnybinio pranešimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo matyti, kad gauta duomenų, jog E. A. yra „Telegram“ kanalo „(duomenys neskelbtini)“ grupės kūrėjas ir administratorius. Šioje uždaroje grupėje yra siūlomos narkotinės ar psichotropinės medžiagos, nurodomos kainos, pavedimai vykdomi kriptovaliuta. E. A. patvirtino, kad I. E. kartu su juo jau apie metus laiko platina narkotines ar psichotropines medžiagas minėtoje grupėje, kuri yra valdoma iš E. A. mobilaus ryšio telefonų ir kompiuterio. Abu asmenys pripažįsta, kad platina šias medžiagas. Papildomai E. A. nurodė, kad pas I. E. namuose, t. y. bute, kuris yra priešais, yra dar narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kurias jie ketino išplatinti per minėtą grupę (t. 1, b. l. 5). Iš 2025 m. rugpjūčio 6 d. kratos protokolų ir 2026 m. sausio 8 d. specialisto išvados matyti, kad nuteistųjų E. A. ir I. E. gyvenamosiose vietose – butuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), buvo atliktos kratos, kurių metu E. A. gyvenamojoje vietoje rasta ir paimta psichotropinė medžiaga – 4-brometkatinonas (4-BMC, brefedronas), kurio bendra masė 32,775 g, o I. E. gyvenamojoje vietoje – psichotropinė medžiaga – 4-brommetkatinonas (4-BMC, brefedronas), kurio bendra masė 2,216 g (t. 1, b. l. 23–29; 60–67; 92–105). Iš viso nuteistųjų gyvenamosiose vietose buvo rasta ir paimta psichotropinė medžiaga 4-brommetkatinonas (4-BMC, brefedronas), kurio bendra masė yra 34,991 g. Vadovaujantis Rekomendacijomis, šios psichotropinės medžiagos nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 0,02 g, didelis – daugiau kaip 20 g, o labai didelis – daugiau kaip 100 g. Taigi, rastas 4-brommetkatinono (4-BMC, brefedrono) kiekis, kuriuo bendrai disponavo E. A. ir I. E., atitinka didelį kiekį.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad nuteistasis ir pats vartojo draudžiamas medžiagas, įskaitant aptariamą psichotropinę medžiagą. Šią aplinkybę patvirtina specialisto išvada Nr. T-N 2444/2025(01), kurioje nustatyta, kad E. A. šlapime rasta, be kita ko, 4-brommetkatinono (4-BMC, brefedrono) (t. 2, b. l. 129). Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, didžiąją dalį minėtos psichotropinės medžiagos nuteistasis turėjo tikslą išplatinti, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas. Ši išvada daroma remiantis ne tik E. A. parodymais, duotais bylą nagrinėjant teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu E. A. parodė, kad jis sukūrė programėlėje „Telegram“ elektroninę parduotuvę su slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“. Tai buvo uždara grupė pirkėjų, kuriems jis pardavinėjo narkotines ir psichotropines medžiagas. Joje buvo skelbiamos parduodamų medžiagų pavadinimai ir kainos, „kristalus“ siūlė už 40 Eur, 1 g amfetamino už 25–30 Eur, 1 g „žolės“ už 25–30 Eur, 1 g kokaino už 100 Eur. Buvo apie 50 nuolatinių pirkėjų (t. 2, b. l. 135–136). Papildomos apklausos metu E. A. neigė turėjęs tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, vartojo pats dažnai ir dideliais kiekiais. Parodė, kad I. E. nusipirko programėlėje „Telegram“ elektroninę parduotuvę su slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“, kurioje platino narkotines ir psichotropines medžiagas. Jis (E. A.) buvo įtrauktas į šią grupę, nes padėjo I. E. kurti reklaminius paveiksliukus, susijusius su narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekyba, jų kainas. I. E. kartais padėdavo pinigais. Jis (E. A.) pats neplatino narkotinių ir psichotropinių medžiagų, tik vartojo dažnai ir dideliais kiekiais, maždaug nuo 5 iki 10 g „kristalų“ per parą (t. 2, b. l. 141–142). Apklaustas teisiamajame posėdyje E. A. grįžo prie savo pirminių parodymų, kad neteisėtai laikė narkotines ir psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas platinti. Paaiškino, kad neturėdamas pinigų nusipirkti narkotinių medžiagų sugalvojo kaip patenkinti savo turimą priklausomybę, t. y. pusę draudžiamų medžiagų parduoti, o pusę pasilikti sau. 2025 metų vasario mėnesį apie tai sužinojo I. E., kuris taip pat vartoja narkotines medžiagas. I. E. sužinojo, kad jis turi elektroninę parduotuvę ir pats pasisiūlė prisijungti prie jos, prie platinimo ir vartojimo, nes taip pat tuo metu buvo priklausomas. Parduotuvę jie pasidalino po 25 procentus, o kita dalis buvo skirta draudžiamų medžiagų pirkimui ir asmeniniam vartojimui. Šių 25 procentų jiems užtekdavo nusipirkti maistą ir apmokėti kambario nuomą. Būdavo, kad per savaitę gaudavo apie 400–500 Eur, bet ne kiekvieną savaitę. Narkotines medžiagas pirko iš nepažįstamų asmenų, pasivadinusių „Stop“, „Rehab“, „Betman“, su kuriais iš anksto susitardavo, kur palikti grynuosius pinigus, o tie žmonės atsiųsdavo koordinates, kur palieka narkotines medžiagas. Narkotinių medžiagų pirkimo terminai buvo įvairūs. Dažniausiai būdavo vienas apsipirkimas per 1–2 savaites. Tiek jis, tiek I. E. pirko narkotines medžiagas pardavimui. Kartais draudžiamas medžiagas pardavinėdavo I. E., kartais – jis pats. Jeigu I. E. būdavo užsiėmęs, tai medžiagas parduodavo jis, o jeigu jis būdavo užimtas, tai medžiagas parduodavo I. E.. Dažniausiai atsiskaitymas vyko grynais pinigais, retkarčiais – kriptovaliuta. Narkotinių medžiagų pardavimo pajamos buvo pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis. I. E. taip pat negaudavo kitų pajamų. Jokių formalių sprendimų dėl narkotinių medžiagų kiekio paskirstymo jie neturėjo, tiesiog apskaičiuodavo, kiek jiems reikės asmeniniam vartojimui ir kiek maždaug reikės parduoti, kad būtų šiek tiek „pliuso“, bet nebuvo tikslo iš to užsidirbti. Pardavimo tikslas buvo patenkinti savo priklausomybes, o ne iš to išgyventi. Narkotinių medžiagų kiekio skirstymo į mažus, didelius ar labai didelius kiekius, jis net nežinojo. Jiems narkotinių medžiagų kiekiai nebuvo svarbūs, jie laikė 30–50 g, tačiau jiems neatrodė, jog tai yra dideli kiekiai. Viso kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų jie neparduodavo, nes tada jiems patiems asmeniniam vartojimui neliktų. Apie jų namuose rastus beveik 35 g „kristalų“, parodė, kad, juos parduodant, iš jų 5 g pasiliktų sau, jog turėtų atsargų asmeniniam vartojimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nuteistojo duotų parodymų visumos matyti, kad jis labiau buvo suinteresuotas draudžiamų medžiagų platinimu. Šiam tikslui jis sukūrė elektroninę parduotuvę, kuri palengvino draudžiamų medžiagų platinimą. Be to, paties nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad jis 30–50 g narkotinių ir psichotropinių medžiagų nelaikė dideliu kiekiu ir kad iš 35 g „kristalų“ jis pasiliktų pačiam suvartoti tik 5 g, patvirtina, kad nuteistojo E. A. pirminis tikslas buvo šias medžiagas išplatinti ir tik tada patenkinti savo turimą priklausomybę.

Aplinkybes, susijusias su ketinimu platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, nepaisant šių medžiagų kiekio, patvirtino ir kitas nuteistasis I. E.. Jis patvirtino, kad žinojo, jog E. A. pardavinėja narkotines medžiagas per programėlę „Telegram“ elektroninėje parduotuvėje su slapyvardžiu „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat norėjo užsidirbti pinigų ir paklausė E. A., ar gali padėt, šis sutiko. Už tai jis (I. E.) gavo 25 procentus nuo pajamų. Pirkimai buvo daromi maždaug kartą per dvi savaites. Skyrė pusę pinigų pirkimui nuo bendrai gautų pajamų (t. 3, b. l. 84–85; t. 4, b. l. 103).

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neapsiribojo vien tik apeliaciniame skunde akcentuojamais E. A. parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, bet pagrįstai įvertino ir kitus byloje esančius duomenis, patvirtinančius E. A. tikslą platinti, be kita ko, didelį kiekį rastos minėtos psichotropinės medžiagos. Iš apžiūros protokolų ir fotonuotraukų matyti, kad socialiniame tinkle „Telegram“ buvo sukurta elektroninė parduotuvė „(duomenys neskelbtini)“. Minėta, kad E. A. yra šios grupės kūrėjas ir administratorius. Šioje elektroninėje parduotuvėje buvo platinamos mažiausiai septynių rūšių narkotinės ir psichotropinės medžiagos, buvo siūloma įsigyti nuo mažiausio iki didžiausio draudžiamų medžiagų kiekio, skelbiamos jų kainos, ši parduotuvė veikė gan ilgą laiką, t. y. nuo pat 2025 metų pradžios, buvo siūloma šias medžiagas įsigyti už mažesnę kainą (t. y. daromos nuolaidos), patogus pristatymo būdas (pavyzdžiui, privežimas iki pirkėjų namų ar sutartos vietos), t. y. pirkėjai buvo aktyviai skatinami įsigyti draudžiamas medžiagas. Iš elektroninių susirašinėjimų turinio matyti, kad minėtoje elektroninėje parduotuvėje apsipirkdavo 64 nuolatiniai pirkėjai (2 t., b. l. 1–9, 10–38, 39–52, 53–92, 93–95, 96–98). Taigi, vien elektroninės parduotuvės sukūrimas, joje parduodamų draudžiamų medžiagų aprašymas, jų kiekių ir kainų nurodymas, nuotraukų įkėlimas bei susirašinėjimas su pirkėjais parodo nuteistojo siekį sistemingai platinti narkotines ir psichotropines medžiagas dideliais kiekiais. Svarbu pažymėti ir tai, kad pats nuteistasis E. A. ilgą laiką oficialiai niekur nedirbo ir negaudavo legalių pajamų, pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis buvo nusikalstamu būdu gautos lėšos. E. A. dar turėjo mokėti nuomos mokestį už butą ir komunalinius mokesčius. Įvertinus šias reikšmingas aplinkybes, taip pat E. A. ir I. E. duotus parodymus, kad jie pardavinėjo kitiems asmenims narkotines ir psichotropines medžiagas, o didelę dalį gautų pajamų skyrė naujų narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimui, patvirtina, jog nuteistasis E. A. turėjo tikslą platinti didelį kiekį laikomos psichotropinės medžiagos – 4- brometkatinono (4-BMC, brefedrono), kaip ir buvo nurodęs atsakydamas į pirmosios instancijos teismo teisėjo klausimą.

Įvertinus visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, kad E. A. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

Dėl bausmės

Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam E. A. už dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, paskirta subendrinta 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Apeliaciniu skundu nesutinkama su šia bausme, nurodant, kad yra pagrindas, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio nuostatomis, skirti švelnesnę negu įstatymo sankcijoje nustatytą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti jos vykdymą.

Nagrinėjamu atveju pirmiausia būtina įvertinti, ar yra pagrindas nuteistajam skirti švelnesnę, t. y. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Nenustačius tokio pagrindo, aktualios yra BK 75 straipsnio 4 dalies nuostatos, kuriose numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba už vieną ar kelis nesunkius, apysunkius ar sunkius tyčinius nusikaltimus, teismas, remdamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, gali visiškai arba iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. BK 54 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad jeigu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai visiškai ar iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, išskyrus atvejus, kai padaromas labai sunkus nusikaltimas. Taigi, tam tikrais atvejais, net ir nustačius, kad asmeniui paskirta laisvės atėmimo bausmė yra tinkamai individualizuota, paskirta teisėtai ir pagrįstai, jos vykdymas gali prieštarauti teisingumo principui, todėl gali būti visiškai ar iš dalies atidėtas.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad siekiant taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paprastai turi būti nustatyta, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą, sankcijoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-169-458/2020, 2K-125-689/2021, 2K-187-976/2023). Be to, kiekvienu atveju vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-976/2023). Iš esmės turi būti nustatyta visuma aptartų aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, 2K-235-648/2017, 2K-233-976/2021, 2K-218-628/2024 ir kt.). Pažymėtina, kad teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017).

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis tiesiogine tyčia padarė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis, 259 straipsnio 1 dalis), o kita – sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis, 260 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir jo dydį, atsižvelgė į tai, kad yra viena jo baudžiamąją atsakomybę lengvinanti (jis pripažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir viena sunkinanti (jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) aplinkybės. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, t. y. E. A. anksčiau teistas vieną kartą, tačiau už analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, susijusią su narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimu, daug kartų baustas administracine tvarka, daugiausia už Kelių eismo taisyklių nesilaikymą, paskirtų baudų nemoka, yra įgijęs pagrindinį išsilavinimą, nevedęs, darbingo amžiaus, tačiau nedirba, Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos neregistruotas, taip pat byloje nėra duomenų apie nuteistojo psichiatrinį ir priklausomybės ligų gydymąsi. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti E. A.: 1) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, paskyrus šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą, jo dydį nustatant artimą minimaliam šios bausmės rūšies, skiriamos už nusikaltimą, dydžiui; 2) už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, paskyrus šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant artimą minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam dydžiui.

Sprendžiant klausimą dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo E. A., yra svarbu, kad nors iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo duomenų matyti, jo anksčiau jis buvo teistas tik vieną kartą, tačiau šis teistumas susijęs su analogiškų nusikalstamų veikų padarymu. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 14 d. nuosprendžiu E. A. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį. Jam buvo paskirta minimali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas. Tačiau, kaip matyti, nei švelnesnė bausmė, nei jos vykdymo atidėjimas nebuvo pakankamai veiksmingos priemonės, nes nuteistasis, turėdamas neišnykusį ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, padarė naujas analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenų matyti, kad E. A. daug kartų baustas už įvairius teisės pažeidimus, t. y. vairavimą neblaiviam, greičio viršijimą, stovėjimą ir sustojimą neleistinoje vietoje, vietinės rinkliavos už transporto priemonės stovėjimą nesumokėjimą ir kitus pažeidimus. Šios aplinkybės išimtinai neigiamai apibūdina nuteistąjį bei parodo, kad jo padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio, t. y. nuteistasis nėra linkęs savo elgesio koreguoti teigiama linkme ir savo gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais bei priemonėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskyrė tinkamos rūšies bausmes ir teisingai nustatė jų dydžius. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą subendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas. Nagrinėjamu atveju paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, buvo pagrįstai subendrintos apėmimo būdu, nes šios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (sunkus ir nesunkus nusikaltimai). Be to, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, nuteistajam E. A. paskirta bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir už padarytas nusikalstamas veikas paskirta galutinė 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrindamas nuteistajam paskirtą bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, t. y. vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, ir 9 dalimis, prie griežčiausios skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 5 (penkerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridedant švelnesnę – Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2025 m. spalio 14 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, ir E. A. paskirta galutinė subendrinta 6 (šešerių) mėtų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nėra per griežta, o yra proporcinga, adekvati ir atitinkanti nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą.

Apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad nuteistojo E. A. narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimas buvo skirtas jo priklausomybės tenkinimui, tačiau šiuo metu jis nebeturi priklausomybės, jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, bendradarbiavo, turi realias resocializacijos perspektyvas. Kaip minėta, nuteistojo kaltės prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis buvo pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, į kurią buvo atsižvelgta skiriant bausmę, be to, tai buvo viena iš sąlygų taikyti nuteistajam BK 64¹ straipsnio nuostatas ir sumažinti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu, todėl ši aplinkybės savaime nesudaro pagrindo skirti jam dar švelnesnę bausmę arba atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad nors byloje iš tikrųjų nustatyta, kad E. A. turėjo tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, siekiant už gautas pinigines lėšas taip pat patenkinti savo turimos priklausomybės poreikius, tačiau tai nesumažina jo paties ir padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo. Be to, aplinkybė, kad nuteistasis atsisakė savo priklausomybės, vertintina deklaratyviai. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nuteistasis gydosi savo priklausomybės ligas, o vien tai, kad jis ilgą laiką buvo suimtas ir dėl to nevartojo draudžiamų medžiagų, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis būdamas laisvėje nedarys naujų nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Kartu su apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas taip pat pateikė nuteistąjį, jo paties įsitikinimu, išskirtinai charakterizuojančius duomenis, t. y. darbdavio garantinį raštą, kuriame nurodyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra įsipareigojusi įdarbinti nuteistąjį į montuotojo pareigas, jeigu šis būtų paleistas, Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 2-ojo kalėjimo viršininko 2026 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą dėl leidimo nuteistajam E. A. užsiimti individualia veikla, t. y. bižuterijos gaminių gamyba bei profesinio mokymo sutartį, pagal kurią E. A. įsipareigojo mokytis pagal siuvėjo-operatoriaus modulinę profesinio mokymo programą (duomenys neskelbtini) mokykloje, motinos sutikimą priimti gyventi sūnų, suteikti jam kambarį Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo E. A. deklaruojamas noras mokytis ir įsidarbinti neabejotinai yra tik sveikintinas, tačiau šios aplinkybės nėra laikytinos ypatingomis, kurios sudarytų pagrindą skirti nuteistajam švelnesnę su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, juolab, kai šias aplinkybes nusveria kiti byloje prieš tai jau aptarti neigiamai nuteistąjį charakterizuojantys duomenys. Be to, vertinant nuteistojo deklaruojamą norą mokytis ir dirbti, būtina atsižvelgti į jo nenuoseklią ir nestabilią darbinę patirtį, ilgus nedarbo laikotarpius, taip pat padarytų nusikaltimų motyvus, t. y. siekimą finansinės naudos. Kartu su apeliaciniu skundu pateiktas E. A. nusikalstamos elgesio rizikos vertinimas, kuris, priešingai nei bandoma pateikti, nepatvirtina, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį. Pavyzdžiui, nustatytas tik vidutinis (o ne žemas) nusikalstamo elgesio rizikos lygis, resocializacijos intensyvumas taip pat tik vidutinis. Kaip matyti, šiame vertinime nurodyti teigiami E. A. asmenybės pokyčiai įvyko tik netekus laisvės, t. y. supratus gresiančias neigiamas pasekmes, liečiančias jį patį ir artimus asmenis, todėl deklaruojami teigimai pokyčiai vertintini ir per šią prizmę. Minėtame įvertinime kaip tik teigiama, kad nuteistasis savo nusikalstamo elgesio pasekmes įvertina sau pačiam ir artimai aplinkai, tačiau nėra linkęs pernelyg analizuoti, kokias pasekmes jo nusikalstami veiksmai turėjo visuomenei. Pažymėtina, kad asmeniniai nuteistojo interesai negali būti iškeliami aukščiau visuomenės interesų ir bausmės paskirties. Disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis kelia pavojų visuomenės sveikatai, saugumui ir gerovei, todėl kovojant su tokio pobūdžio veikomis turi būti imamasi griežtų priemonių. Jos negali būti formalios, neturinčios reikšmingo poveikio nuteistajam, nes taip būtų paneigti baudžiamojo proceso esmė ir paskirtis, nebūtų pasiekti visi BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė aptartas baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bausmių skyrimo taisykles bei E. A. paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį. Pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 75 straipsnio nuostatas teisėjų kolegija nenustatė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo E. A. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.