Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. sausio 26 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui ATS1 dėl skolos priteisinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė su atsakovu 2025 m. gegužės 12 d. sudarė paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. 93742199 (toliau – Paskolos sutartis), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 3 314,92 Eur paskolą (3 000 Eur paskolos suma ir 314,92 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 36 mėnesių laikotarpiui (toliau – Paskola). Paskola atsakovui buvo suteikta elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimo platforma finbee.lt (toliau – Platforma). Ieškovė, suteikdama atsakovui paskolą, atsakovo 314,92 Eur sutarties sudarymo mokestį pagal iš anksto duotą atsakovo pavedimą įskaitė į ieškovės sąskaitą, o 3 000 Eur paskolos sumą ieškovė tiesiogiai pervedė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą. Ieškovė tinkamai atliko atsakovo kreditingumo vertinimą – patikimuose šaltiniuose patikrino iš atsakovo surinktą informaciją ir pagal gautus duomenis įvertino atsakovo galimybes sudaryti paskolos sutartį.

Atsakovas nustatytu grafiku negrąžino suteiktos Paskolos, nesumokėjo palūkanų, sutarties administravimo mokesčio bei sutarties sudarymo mokesčio. Atsakovas neinformavo apie aplinkybes, kurios galėtų pakeisti jo skolinių įsipareigojimų vykdymo terminus ar atleisti atsakovą nuo atsakomybės už sutartinių prievolių neįvykdymą. Ieškovė atsakovui 2025 m. spalio 23 d. tinkamai įteikė raginimą sumokėti susidariusį įsiskolinimą ir įspėjimą, kad Paskolos sutartis bus laikoma vienašališkai nutraukta, jei šis įsiskolinimas nebus sumokėtas iki 2025 m. lapkričio 6 d. Tačiau atsakovas į nurodytą įspėjimą nereagavo ir įsiskolinimo nei per nurodytą terminą, nei iki šiol nepadengė. Ieškovas pagal Paskolos sutartį šiuo metu iš viso yra nesumokėjęs 4652,91 Eur sumos: 2945,56 Eur negrąžintas kreditas; 215,64 Eur palūkanos nuo 2025 m. liepos 11 d. iki 2025 m. lapkričio 6 d. už 119 dienas; 478,24 Eur administravimo mokestis; 306,18 Eur sutarties sudarymo mokestis; 19,23 Eur delspinigiai; 16,02 Eur nuostolių atlyginimas; 18 proc. nuostolių atlyginimo (pagal Paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas) skaičiuojamus už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Paskolos sutarties termino pabaigos (2028 m. gegužės 10 d.), nuo pagal Paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 672,04 Eur sumos).

Paskolos sutarties įmokų grafikas patvirtina, kad Sutarties sudarymo mokestis turi būti sumokėtas per 36 mėn. kartu su einamosiomis įmokomis. Todėl Paskolos sutartį nutraukus anksčiau termino ir atsakovui turint pareigą sumokėti visas pagal šią sutartį mokėtinas sumas, kartu su kitais mokėjimais turi būti priteisiamas ir Sutarties sudarymo mokestis. Sutarties sudarymo mokestis – Sutarties Specialiosiose sąlygose nurodytas mokestis už Sutarties sudarymą, Vartotojo mokamas Organizatoriui. Sutarties sudarymo mokesčio prigimtis ir paskirtis yra atlygis ieškovei už Paskolos (vartojimo kredito gavėjo) pateiktos paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie Vartojimo kredito gavėją surinkimą iš Valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą. Tai yra mokestis, kuris yra apibrėžtas konkrečia suma. Taip pat jis sudaro Paskolos davėjų (Skolintojų ir/ar Investuotojų) paskolintos sumos dalį. Ir paskolos suma (3 000 Eur), ir sutarties sudarymo mokestis (314,92 Eur) yra skolintojų investuojama suma. Šalys sudarė Paskolos sutartį, kurioje susitarė dėl visų atsakovui taikomų mokesčių (9,5 proc. sutarties sudarymo mokesčio bei 0,8 proc. administravimo mokesčio), kurie buvo įtraukti į bendrą vartojimo kredito kainą. Iš Paskolos sutarties grafiko matyti, kad bendras sutarties sudarymo mokestis sudarė 314,92 Eur, bendras administravimo mokestis sudarė 501,44 Eur ir neviršijo bendrai vartojimo kredito kainai nustatyto ribojimo, pagal Vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 straipsnio 2 dalį.

Ieškovė pažymi, kad ji, kaip skolintoja (Platformoje suteiktas identifikacinis Nr. I-00007702) yra suteikusi atsakovui 400 Eur skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 362,01 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 37,99 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti pagal su atsakovu sudarytą Paskolos sutartį. Todėl ieškovės įnašas sudarė VKĮ 25³ straipsnio 61 dalyje nustatytą 12 proc. reikalavimą ir atitiko Interesų konfliktų vengimo politikos 4.3.4 punkto nuostatą. Todėl iš atsakovo priteistinas likęs nesumokėtas sutarties sudarymo mokestis, t. y. 306.18 Eur, kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti Skolintojams pagal paskolos sutartį, kaip investuotos paskolos dalį.

Pasirašydamas Paskolos sutartį atsakovas sutiko kiekvieną mėnesį už Paskolos administravimą mokėti administravimo mokestį. Tais atvejais, jei atsakovas vėluoja mokėti Paskolos įmokas nutraukiama Paskolos sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo, atsakovas privalo sumokėti administravimo mokestį iš karto už visą likusį paskolos terminą. Paskolos sutarties įmokų grafikas patvirtina, kad Administravimo mokestis turi būti sumokėtas per 36 mėn. kartu su einamosiomis įmokomis. Todėl Paskolos sutartį nutraukus anksčiau termino, kartu su kitais mokėjimais turi būti priteisiamas ir administravimo mokestis.

Jei atsakovas nebūtų padaręs esminio Paskolos sutarties pažeidimo ir ši sutartis būtų galiojusi visą joje numatytą laikotarpį iki 2028 m. gegužės 10 d., taikant 18 proc. palūkanų normą nuo Paskolos sutarties nutraukimo dienos nuo atsakovui paskolintos ir jo negrąžintos pagal Paskolos Įmokų grafiką (tinkamu Paskolos sutarties vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio paskolos sumos iš viso būtų priskaičiuota 688,06 Eur palūkanų suma. Ši 688,06 Eur suma yra ieškovės ir Skolintojų negautos pajamos, kurios nebuvo gautos dėl atsakovo padaryto Paskolos sutarties pažeidimo ir kurios turi būti priteistos iš atsakovo kaip nuostolių atlyginimas.

Ieškovė reiškia reikalavimą ne dėl prievolių pagal Paskolos sutartį vykdymo natūra, o prašo atsakovo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę, priteisiant iš jo ieškovės ir Skolintojų negautas pajamas dėl Paskolos sutarties nutraukimo, esant esminiam jos pažeidimui. Taigi, Paskolos sutarties nutraukimą lėmė atsakovo neteisėti veiksmai. Atsakovo atžvilgiu taikant civilinę atsakomybę, iš atsakovo priteistini ieškovės patirti nuostoliai, kuriuos sudaro 16,02 Eur siekiančios pagal Paskolos sutartį negautos pajamos, kurias sudaro Paskolos sutartyje įtvirtintos 18 proc. metinės palūkanos nuo 2025 m. lapkričio 7 d. iki 2025 m. lapkričio 18 d. bei 18 proc. nuostolių atlyginimo (negautas pajamas) skaičiuojamus už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Paskolos sutarties termino pabaigos (2028 m. gegužės 10 d.), nuo pagal Paskolos sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 672,04 Eur sumos.

Atsakovui procesiniai dokumentai buvo įteikti CPK 123 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (per darbovietę asmeniškai). Atsakovas per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teismas konstatuoja:

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimas už akių dėl vartojimo kredito bei su tuo susijusių mokėjimų priteisimo bei VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies išimties taikymo.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2025 m. gegužės 12 d. atsakovas ir ieškovė elektroniniu būdu, naudojantis ieškovės administruojama internetine skolinimosi platforma www.finbee.lt. sudarė paskolos sutartį Nr. 93742199, pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui 3 314,92 Eur sumą, kurią sudaro 3 000 Eur paskolos suma ir 314,92 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis, 36 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti 3 000 Eur kreditą bei sumokėti 939,82 Eur palūkanų (18 procento palūkanų norma), 314,92 Eur sutarties sudarymo mokestį bei 501,44 Eur administravimo mokestį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Iš ieškovės pateiktų mokėjimo dokumentų matyti, kad suteikdama atsakovui paskolą ieškovė 314,92 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į ieškovės sąskaitą, o 3 000 Eur paskolos sumą tiesiogiai pervedė atsakovui į asmeninę banko sąskaitą. Atsakovui nevykdant įsipareigojimų tinkamai, ieškovė 2025 m. spalio 23 d. siuntė atsakovui raginimą per 14 dienų sumokėti skolą ir įspėjo, kad nesumokėjus skolos, sutartis bus nutraukta. Tačiau įsiskolinimo atsakovas nesumokėjo, todėl sutartis 2025 m. lapkričio 7 d. buvo vienašališkai nutraukta, išsiunčiant atsakovui pranešimą apie sutarties nutraukimą.

Dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies taikymo ir sutarties sudarymo mokesčio priteisimo

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada nepriteisti dalies Sutarties sudarymo mokesčio. Mano, jog apeliantė turi teisę naudotis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi dėl atlygio tarpusavio skolinimo platformos operatoriui skaičiavimo, todėl iš atsakovo turėtų būti priteistas visas sutarties sudarymo mokestis.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sutarties sudarymo mokestis gali būti skaičiuojamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito (paskolos) sutarties nutraukimo, todėl ieškovei iš atsakovo priteisė 136,46 Eur sutarties sudarymo mokesčio, skaičiuojamo iki sutarties nutraukimo dienos (23,20 Eur + 23,56 Eur + 23,12 Eur + 22,66 Eur + 22,20 Eur +21,72 Eur), o reikalavimą priteisti iš atsakovo sutarties mokestį po sutarties nutraukimo dienos atmetė kaip nepagrįstą.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos www.finbee.lt operatorius, įtrauktas į viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą (VKĮ 2 straipsnio 14 dalis, 25¹ straipsnio 1 dalis). Iš Paskolos sutarties įmokų grafiko matyti, kad bendrą vartojimo kredito gavėjo mokamą sumą sudarė: 3 000 Eur paskolos suma, 939,82 Eur palūkanos, 314,92 Eur sutarties sudarymo mokestis ir 501,44 Eur sutarties administravimo mokestis.

VKĮ 25³ straipsnio 6 dalis nustato, kad ne mažiau kaip 50 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti mokama išdėstant šiuos mokėjimus proporcingai iki vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpio pabaigos (redakcija nuo 2026 m. balandžio 29 d.). Nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2026 m. balandžio 29 d. galiojusi bylos išsprendimui aktuali įstatymo nuostata numatė, kad ne mažiau kaip 75 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju.

VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis nustato, kad šio straipsnio 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 proc. negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai.

Su ieškiniu ieškovė pateikė pažymą, kurioje nurodyti koinvestavimo duomenys nuo 2025 m. gegužės 12 d. iki 2025 m. lapkričio 7 d. Laikotarpiu nuo Paskolos sutarties sudarymo (2025 m. gegužės 12 d.) iki sutarties nutraukimo pranešimo išsiuntimo (2025 m. lapkričio 7 d.) visų per platformą išduotų paskolų skaičius sudarė 4 365 vnt., iš kurių investuota ne mažiau kaip 12 proc. į 4 348 (99,61 proc.). Pati ieškovė pripažįsta, jog į nežymią dalį paskolų buvo investuota mažesnė procentinė dalis. Šią aplinkybę aiškina tuo, kad koinvestavimas yra automatizuotas procesas, mažiausia investuojama suma 5 Eur, automatinio investavimo algoritmas suprogramuotas taip, kad taiko matematinio apvalinimo taisykles iki sveikojo skaičiaus, dėl ko nepakankamas investavimas įvyko dėl techninių kliūčių, nesant ieškovės tyčios ar didelio neatsargumo.

Visų pirma turi būti įvertinta, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje yra aiškiai nustatyta, jog ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos turi būti suteikiama kiekvienam vartojimo kredito gavėjui, kas turi būti aiškinama kaip nustatytos sąlygos laikymasis kiekvienu atveju, o ne pasirinktu atveju.

Remiantis Vartojimo kredito teikimo gairių, patvirtintų Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69, 44.6 papunkčiu, VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis gali būti taikoma, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam per tarpusavio skolinimo platformą besiskolinančiam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Lietuvos banko nuomone, tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą. Tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui, tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan.) arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų, nesvarbu, kad tokiais atvejais tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismui pateikta pažyma patvirtina, kad ieškovė nepakankamai investavo savo lėšas, dėl ko remiantis įstatyminiu reguliavimu bei Vartojimo kredito teikimo gairėmis neturi teisės pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtimi. Pažymėtina, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytos išimties taikymas įstatyme yra siejamas su realiais veiksmų rezultatais, o ne įsipareigojimais. Todėl yra svarbu įvertinti, kiek iš tikrųjų tarpusavio skolinimo platformos operatorius investavo lėšų. Nagrinėjamu atveju yra nustatyta, kad ieškovė ne į visas vartojimo kredito sutartis yra investavusi 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Šią aplinkybę pripažįsta ir pati ieškovė savo procesiniuose dokumentuose.

Apeliantė prašo vertinti, jog jos atžvilgiu nustatytas investicijų trūkumas yra mažareikšmis. Laiko, kad esant mažareikšmiškumui neturėtų būti užkertamas kelias pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodyta išimtimi. Kaip minėta, laikotarpiu nuo Paskolos sutarties sudarymo (2025 m. gegužės 12 d.) iki sutarties nutraukimo pranešimo išsiuntimo (2025 m. lapkričio 7 d.) visų per platformą išduotų paskolų skaičius sudarė 4 365 vnt., iš kurių investuota ne mažiau kaip 12 proc. į 4 348 (99,61 proc.). Ieškovės investuota suma į Paskolos sutartį Nr. L-93742199 buvo 400 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 362,01 Eur vartojimo kredito dalis (12,07 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 37,99 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė, veikdama kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi galimybę tinkamai suprogramuoti Platformos veikimą ir tokiu būdu pasiekti jo užsibrėžtų rezultatų. Kadangi pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį kiekvienam vartojimo kredito gavėjui turi būti suteikta ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos, todėl 12 proc. yra pati mažiausia suma, o VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies išimtis gali būti taikoma ir esant didesnei sumai nei 12 proc. Svarbu pabrėžti, kad išimtimi ieškovė gali pasinaudoti tik investavusi: i) į kiekvieną kredito gavėją; ir ii) investavusi ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos. Nors nepakankamai finansuotų sutarčių procentas ir nėra didelis, tačiau ieškovei turėjo/turi būti aiškiai žinoma tiek Lietuvos banko pozicija, tiek įstatyminis reguliavimas, todėl šiuo atveju nėra pagrindo ieškovės veiklos trūkumą laikyti mažareikšmiu.

Įvertinus išdėstytus argumentus, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylos procesinės baigties

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos, nes teismo procesinis sprendimas nėra priimtas jos naudai (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą atmesti. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2026 m. sausio 26 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.