Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės IES1 atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, išvadą teikianti institucija byloje Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Panevėžio apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Panevėžio apygardos teismo vardu. Ieškovė IES1 (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti IES1 ir ATS1 santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašas Nr. 437, dėl atsakovo ATS1 kaltės; po santuokos nutraukimo palikti šalims pavardes „G.“ ir „G.“; priteisti iš atsakovo nuo 2026 m. kovo 1 d. sūnaus M. G. išlaikymui po 420 Eur, mokant išlaikymą periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki sūnaus pilnametystės, išlaikymo sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka; priteisti iš atsakovo ieškovei piniginę 2 450 Eur kompensaciją už neteiktą sūnui M. išlaikymą nuo 2025 m. rugpjūčio 1 d. iki 2026 m. vasario 28 d. imtinai; pripažinti pagal vykdomąsias bylas Nr. 0102/21/00493, Nr. 0102/21/00370, Nr. 0102/22/01544 ir Nr. 0102/24/01142 išieškomas pinigines lėšas atsakovo ATS1 asmenine skola ir priteisti iš atsakovo ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Ieškiniu, be kita ko, reiškiami reikalavimai, susiję su nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymu, bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos nustatymu ir išlaikymu. Išaiškintina, kad tad tuo atveju, jei šalių nepilnamečio vaiko faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje, o ne Lietuvos Respublikoje, jo išlaikymo, gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo klausimai spręstini Norvegijos Karalystės teismuose, vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos nuostatomis, reglamentuojančiomis bylų dėl tėvų pareigų tarptautinį teismingumą, o išlaikymo klausimas taip pat būtų teismingas Norvegijos Karalystės teismams, remiantis 2010 m. sausio 1 d. Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei įsigaliojusioje 2007 m. spalio 30 d. konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 2 dalies a) punktu.

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti IES1 ieškinį atsakovui ATS1 dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė IES1 ir ATS1 sudarė santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Panevėžio miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašas Nr. 437. Santuokoje (duomenys neskelbtini) šalims gimė sūnus M. G. Šalys 2025 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą su prašymu nutraukti santuoką bendru susitarimu (civilinė byla Nr. 2YT-17126-1206/2025). Teismas 2025 m. lapkričio 19 d. nutartimi nustatė pareiškėjams 20 dienų terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, tačiau 2025 m. gruodžio 10 d. teisme gautas advokato Vidmanto Skabursko prašymas šalių prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu grąžinti pareiškėjai IES1, kadangi ATS1 atsisako pasirašyti atstovavimo sutartį, pareiškėja vėliau teiks teismui ieškinį dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu. Esant šioms aplinkybėms teismas 2025 m. gruodžio 11 d. nutartimi pareiškėjų IES1 ir ATS1 prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti kaip nesilaikius tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos, t. y. prieš kreipiantis į teismą nebuvo atlikta privalomosios mediacijos procedūra.

Apeliantės atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad privalomosios mediacijos procedūra gali būti buvo atlikta ir ginčą nagrinėjant teisme, o su nepilnamečiu sūnumi susiję klausimai (išlaikymas, bendravimo tvarka ir gyvenamoji vieta) teismingi Lietuvos teismams.

Dėl ieškinio priėmimo sąlygų santuokos nutraukimo byloje

CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos.

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos (CPK 5 straipsnio 1 dalis) ir teisės į pareikšto reikalavimo patenkinimą santykis lemia tai, jog ieškinio priėmimo teismo žinion stadijoje teismo sprendžiami klausimai yra išimtinai procesinio teisinio pobūdžio, t. y. sprendžiama, ar asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar jis šią teisę įgyvendina laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovo teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-943/2023, 43 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka. Vadovaujantis MĮ 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – VGTPT) paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo MĮ 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą. MĮ 19 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad civilinio ginčo mediacijos pabaigos diena laikoma mediatoriaus rašytinio pareiškimo dėl mediacijos pabaigos pateikimo visoms ginčo šalims diena.

Taigi, kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl šeimos ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama VGTPT arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija.

Nagrinėjamu atveju ieškovė kartu su ieškiniu nebuvo pateikusi pažymos apie privalomosios neteisminės mediacijos atlikimą ir šios procedūros rezultatus, todėl laikytina, kad ieškovė nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės teisės kreiptis į teismą prielaidas, pagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį. Aplinkybę, kad ieškovė nebuvo atlikusi šios privalomos procedūros patvirtina ir atskirajame skunde ieškovės nurodytas teiginys, kad mediaciją šalys gali atlikti jau ginčą nagrinėjant teisme. Primintina, kad tokios galimybės įstatymas nenumato, kadangi mediacijos procedūros turi būti atliktos dar prieš kreipiantis į teismą dėl santuokos nutraukimo ir teismui privalo būti pateiktas įrodymas apie šios prievolės įgyvendinimą.

Ieškovė Vilniaus apygardos teismui 2026 m. rugpjūčio 25 d. pateikė papildomus duomenis – mediatorės K. K. 2026 m. rugpjūčio 7 d. pažymą apie privalomosios mediacijos pabaigą. Šioje pažymoje nurodyta, kad IES1 prašymu 2026 m. birželio 25 d. buvo inicijuota privalomoji neteisminė mediacija ginče dėl IES1 ir ATS1 santuokos nutraukimo ir su tuo susijusių klausimų išsprendimo. Mediatorė informuoja, jog nebuvo gautas ATS1 sutikimas dėl privalomosios mediacijos vykdymo, todėl laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ieškinio priėmimą bei privalomąją mediaciją reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė pagrįstą nutartį atsisakyti priimti ieškovės ieškinį. Tačiau ieškovei apeliaciniam teismui pateikus pažymą apie privalomosios neteisminės mediacijos atlikimą, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir ieškinio priėmimo klausimas perduodamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylos teismingumo esant tarptautiniam elementui šeimos ginčuose

Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad sprendžiant su nepilnamečiu vaiku susijusius klausimus santuokos nutraukimo byloje, civilinė byla gali būti iškelta kreditoriau nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, jog tuo atveju, jei šalių nepilnamečio vaiko faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta yra Norvegijos Karalystėje, o ne Lietuvos Respublikoje, jo išlaikymo, gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo klausimai spręstini Norvegijos Karalystės teismuose, vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos nuostatomis, reglamentuojančiomis bylų dėl tėvų pareigų tarptautinį teismingumą. Išlaikymo klausimas taip pat būtų teismingas Norvegijos Karalystės teismams, remiantis 2010 m. sausio 1 d. Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei įsigaliojusioje 2007 m. spalio 30 d. konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 5 straipsnio 2 dalies a) punktu.

Teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018, 13, 14, 18 punktai). Tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-916/2017, 15 punktas). Nacionalinės teisės nustatytos tarptautinio civilinio proceso taisyklės taikytinos tik tais atvejais, kai teismingumo klausimo nereguliuoja Europos sąjungos ar tarptautinės teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-378/2018, 23 punktas). Nustatęs, kad pagal taikytinas teisės normas pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kurioje valstybėje gyvena ieškovė, atsakovas ir jų sūnus – Lietuvoje ar Norvegijos Karalystėje bei, kuri šalis yra pagrindinė jų interesų vieta. Ieškinyje ieškovė nurodė, jog jos gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, darbo vieta Norvegijoje, o atsakovo gyvenamoji vieta nurodoma Norvegija. Kartu su ieškiniu ieškovė nėra pateikusi sūnaus deklaruotos gyvenamosios vietos pažymos, nepateikė ir kitų duomenų apie sūnaus nuolatinę gyvenamąją vietą bei ieškinyje šių aplinkybių nedetalizuoja.

Kadangi Norvegijos Karalystė nėra Europos Sąjungos valstybė narė, be to, Lietuvos Respublika ir Norvegijos Karalystė nėra sudariusios dvišalės tarptautinės sutarties dėl teisinės pagalbos šeimos bylose, jurisdikcija dėl santuokos nutraukimo turėtų būti nustatoma taikant nacionalines tarptautinės jurisdikcijos taisykles. Jei šalių vaikas nuolatos gyvena Norvegijos Karalystėje, dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo teismingumo spręstina vadovaujantis 1996 m. Hagos konvencijos nuostatomis, reglamentuojančiomis bylų dėl tėvų pareigų tarptautinį teismingumą, kurios šalims yra tiek Lietuvos Respublika, tiek Norvegijos Karalystė. Pagal 1996 m. Hagos konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (II skyrius Jurisdikcija), susitariančiosios valstybės, kurioje vaikas nuolatos gyvena, teisminės ar administracinės institucijos turi jurisdikciją imtis priemonių vaiko asmeniui ar turtui apsaugoti. Ši nuostata įtvirtina bendrąją taisyklę, pagal kurią jurisdikciją turi tos valstybės, kurioje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, teismas.

1996 m. Hagos konvencijos 10 straipsnyje yra numatyta minėtos Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos išimtis, t. y., jurisdikcijos prorogacijos (susitarimas dėl teismo) atvejai, kuomet reikalavimai dėl tėvų pareigų gali būti nagrinėjami jų santuokos nutraukimo teisme. Minėtame straipsnyje yra nurodytos tokios prorogacijos taikymo sąlygos: a) pradedant bylos nagrinėjimą, vienas iš vaiko tėvų nuolatos gyvena toje valstybėje ir vienas iš jų turi tėvų pareigas vaiko atžvilgiu, ir b) šių institucijų jurisdikciją imtis tokių priemonių pripažįsta tėvai ir bet kuris kitas asmuo, turintis tėvų pareigas vaikui, ir tai atitinka vaiko interesus.

Dėl reikalavimo priteisti išlaikymą vaikui teismingumo spręstina remiantis 2010 m. sausio 1 d. Europos Bendrijai, Norvegijos Karalystei ir Danijos Karalystei įsigaliojusioje 2007 m. spalio 30 d. konvencijoje dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Lugano konvencija) nustatytomis taisyklėmis. Pažymėtina, kad šiuo atveju netaikytinos specialiojo Europos sąjungos teisės akto – Išlaikymo reglamento nuostatos, nes nagrinėjamas ginčas yra susijęs su Norvegijos Karalyste, kuri nėra Europos Sąjungos narė, o bylų dėl išlaikymo teismingumas reglamentuotas Europos Sąjungos ir Norvegijos Karalystę siejančioje daugiašalėje tarptautinėje sutartyje.

Lugano konvencijos 5 straipsnio 2 dalies a) punkte numatyta, kad šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje byla dėl išlaikymo gali būti iškelta kreditoriaus nuolatinės gyvenamosios arba gyvenamosios vietos teismuose. Esant nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolei kreditorius yra vaikas, o skolininkai – tėvai, nes jų kiekvieno asmeninė prievolė yra teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui (CK 3.192 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-378/2016). Remiantis Lugano konvencijos 59 straipsnio 1 dalimi, teismas, norėdamas nustatyti, ar šalies nuolatinė gyvenamoji vieta (buveinė) yra šios konvencijos privalančioje laikytis valstybėje, kurios teismuose yra iškelta byla, taiko savo vidaus teisę. Tai reiškia, kad šiuo atveju sprendžiant reikalavimo dėl išlaikymo dydžio teismingumo klausimą, yra svarbus nacionalinės teisės dėl fizinio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymo (CK 2.12 straipsnis) aiškinimas.

CK 2.12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal CK 2.12 straipsnio 2 dalį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Šis ketinimas gali būti išreikštas, be kita ko, asmeniui faktiškai būnant Lietuvos Respublikoje, taip pat nustačius asmeninius ar verslo ryšius tarp jo ir Lietuvos Respublikos asmenų arba remiantis kitais kriterijais.

Kaip minėta, šiuo atveju nėra aišku, kuri valstybė pripažintina šalių nepilnamečio sūnaus nuolatine gyvenamąja vieta (Lietuva ar Norvegijos Karalystė), kadangi šių aplinkybių negalima nustatyti iš ieškovės pateikto ieškinio ir jo priedų. Apeliacinės instancijos teismui nutarus ieškovės ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, pirmosios instancijos teismas pirmiausia turi išsiaiškinti visas aplinkybes apie šalių ir jų nepilnamečio vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą. Tik išsiaiškinus šias aplinkybes galima spręsti, kurios valstybės teismams teismingas ginčas dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ir išlaikymo teikimo klausimai.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl bylos procesinės baigties

Apibendrindamas išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ieškinio priėmimą bei privalomąją mediaciją reglamentuojančias teisės normas, tačiau paaiškėjus naujoms aplinkybėms (dėl atliktos privalomosios mediacijos), ieškovės atskirasis skundas tenkinamas, ieškovės ieškinio priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 339 straipsniu,

nutaria:

Ieškovės IES1 atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2026 m. balandžio 1 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.