Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patrauktos E. G. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutarties, kuria netenkintas E. G. skundas ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2026 m. vasario 24 d. nutarimas Nr. VTPSI- ANR_N-124-2026 (ROIK: 26296565364) paliktas nepakeistu, panaikinimo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos vyriausiosios specialistės Gitanos Urbonienės (toliau – ir Institucija) 2026 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. VTPSI- ANR_N-124-2026 (ROIK: 26296565364) (dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas) (toliau – ir Nutarimas) E. G. (toliau – ir Pareiškėja) už administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 110 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas. Nutarime nurodyta, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Žemės naudojimo valstybinės priežiūros departamento Rytų Lietuvos pirmasis žemės naudojimo priežiūros skyrius (toliau – ir Skyrius) 2025 m. spalio 14 d., 10.25 val. atliko žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius (toliau – ir Sklypas), neplaninį patikrinimą ir surašė 2025 m. spalio 17 d. Žemės naudojimo patikrinimo aktą (kontrolinį klausimyną) Nr. ŽPA2-994. Skyriaus 2025 m. spalio 17 d. akte Nr. ŽPA2-994 užfiksuota, kad Sklypo savininkai savo Sklypą naudoja ne pagal nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtas ribas. Sklypo savininkai už Sklypo ribų, valstybinėje žemėje (neturint valstybinės žemės patikėtinio sutikimo) naudoja aptvertą 318 kv. m žemės plotą, kuris atribotas: iš šiaurinės pusės – 54,10 m ilgio segmentine tvora, iš vakarinės pusės – 25,03 m ilgio segmentine tvora su vartais ir varteliais. Aptvertos valstybinės žemės 157 kv. m ploto segmente įrengta betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė ir pastatyti sandėliukai. Užimtas 318 kv. m valstybinės žemės plotas naudojamas kaip vientisas masyvas kartu su žemės ūkio paskirties žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip ribojama teisė naudotis valstybine žeme. Tvoros, vartai ir varteliai, betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė, valstybinėje žemėje įrengtos neturint valstybinės žemės patikėtinio sutikimo. Nutarime nurodoma, kad Pareiškėja minėtais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 7 punkto reikalavimus, numatančius savo veiksmais nepažeisti įstatymais saugomus interesus, t. y. naudojamuose žemės sklypuose vykdant ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių bei įstatymų saugomų interesų ir toks pažeidimas objektyviai atitinka ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo (savavališkas žemės, miško, vandens telkinių užėmimas ir naudojimas) požymius.

Administracinėn atsakomybėn patraukta E. G. dėl Institucijos nutarimo pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. gegužės 12 d. nutartimi skundą atmetė.

Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, jog ANK 110 straipsnio prasme užėmimas gali būti suprantamas kaip užgrobimas, atitinkamos intervencijos į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią žemę, mišką ar vandens telkinius atlikimas, ir tokiu atveju svarbu nustatyti ne tiek, kiek kokio asmens ar asmenų pagalba atliktas pats užėmimas kaip veiksmas, bet patį užėmimo fakto buvimą ir žemės ar kito nekilnojamojo turto priskyrimą sau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-15-693/2019, 2AT-21-489/2021, 2AT-75-495/2022, 2AT-28-697/2023, 2AT-31- 976/2023 ir kt.). Savavališku svetimos žemės užėmimu pripažinti ir tokie atvejai, kai kaltais veiksmais atskira teritorija aptveriama tvora ir į ją nebegali patekti kiti asmenys, taip pat kai ji užstatoma statiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-15-693/2019, 2AT-21-489/2021, 2AT-75-495/2022, 2AT-28-697/2023). Pagal teismų praktiką savavališkas žemės užėmimas konstatuojamas ir tada, kai tokia žemė yra užimama kitokiu būdu, pavyzdžiui, ji apariama, užsėjama ir pan. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N438-1330/2010, N575-362/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-15-693/2019). Žemės užėmimu laikomi ir tokie atvejai, kai užimama valstybinė žemė – bendro naudojimo kelias (užpilant žemėmis, atribojant akmenimis), ir dėl to juo negalima naudotis; valstybinės žemės sklype savavališkai pasėjami žieminiai javai; suariamas valstybinės žemės bendro naudojimo kelias; valstybinė žemė apsodinama tujomis, įveisiama vynuogių tvorelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-15-693/2019, 2AT-21-489/2021, 2AT-75- 495/2022, 2AT-28-697/2023). Be to, atsakomybė pagal ANK 110 straipsnį kyla ne tik už savavališką žemės, miško, vandens telkinių užėmimą, bet ir už savavališką jų naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr.2AT-31-976/2023). Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė šiuo atveju nubausta ne už savavališką valstybinės žemės užėmimą, bet už savavališką valstybinės žemės naudojimą.

Apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neva nepagrįstai sutapatino žemės sklypo ribų žinojimą su tyčia savavališkai užimti valstybinę žemę, yra nepagrįsti. Skundžiamoje nutartyje vertinta byloje nustatytų aplinkybių visuma, įskaitant apeliantės informuotumą (žinojimą) apie tikslias žemės sklypo ribas, faktinį naudojimąsi už šių ribų esančia valstybine žeme, teritorijos aptvėrimą bei tokios faktinės situacijos tęstinumą. Aplinkybė, kad apeliantė buvo supažindinta su tiksliomis žemės sklypo ribomis, turi esminę reikšmę vertinant jos subjektyvų santykį su padaryta veika. Apeliantė, žinodama, kur yra jo žemės sklypo ribos, sąmoningai valstybine žeme naudojosi kaip savo, todėl tai nešalina jos atsakomybės pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį.

Iš apeliantės skundo argumentų taip pat galima suprasti, jog ji savo veiksmuose neįžvelgia administracinio nusižengimo požymių. Administracinė atsakomybė pagal ANK 110 straipsnį kyla ne tik už pirminį fizinį valstybinės žemės užėmimo veiksmą, bet ir už tęstinį neteisėtą naudojimąsi savavališkai užimta valstybine žeme. Todėl teisiškai reikšmingas yra ne vien momentinis teritorijos aptvėrimo ar infrastruktūros įrengimo faktas, bet ir sąmoningas faktinės situacijos palaikymas bei valstybinės žemės naudojimas kaip savos.

Priešingai nei mano apeliantė, pirmosios instancijos teismas E. G. administracinę atsakomybę kildino ne iš ankstesnių savininkų veiksmų, bet iš jos pačios elgesio po nuosavybės teisės įgijimo, t. y. iš faktinio naudojimosi valstybine žeme. Iš patikrinimo akto nuotraukų, nustatytų faktinių aplinkybių schemos M 1:500 matyti, kad aptvertas valstybinės žemės plotas naudojamas kaip vientisas masyvas su žemės sklypu, į šį valstybinės žemės plotą nebegali patekti kiti asmenys bei aptvertu valstybinės žemės plotu gali išimtinai naudotis tik žemės sklypo savininkai (naudotojai). Žemės sklypo ribos yra praplėstos (nesilaikant žemės sklypo ribų) ir dalis valstybinės žemės ploto yra aptverta prie žemės sklypo, taip sudarant bendrą uždarą kontūrą. Be to, 2019 m. sausio 28 d. UAB „MJRgroup“ parengtame žemės sklypo plane M 1:500 nurodytos žemės sklypo ribos, su kuriomis apeliantė buvo supažindinta ir pasirašytinai sutiko.

Apeliantės argumentai dėl tariamai netinkamo ex injuria jus non oritur principo taikymo taip pat nepagrįsti. Minėtas principas reiškia, kad teisė negali kilti iš neteisėtų veiksmų, todėl vien aplinkybė, jog tam tikra faktinė situacija egzistavo iki nuosavybės teisės įgijimo, nesudaro pagrindo ją toliau palaikyti ar naudotis valstybine žeme neturint tam teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nepakeitė įstatymo leidėjo nustatytos ANK 110 straipsnio sudėties ir netaikė plečiamojo aiškinimo, o administracinę atsakomybę grindė konkrečiais apeliantės veiksmais ir byloje nustatytų aplinkybių visuma.

Institucija nesutinka su apeliantės skundo argumentais ir dalyje dėl ANK 39 straipsnio pažeidimo. ANK 39 straipsnyje nurodyta, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju per dvejus – metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad trunkamojo teisės pažeidimo padarymo atveju senaties terminas turi būti skaičiuojamas atkreipiant dėmesį į tai, kada trunkamasis teisės pažeidimas buvo baigtas. Jei paaiškėja trunkamasis teisės pažeidimas, kuris vis dar daromas jo paaiškėjimo metu, tai senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo paaiškėjimo dienos, tačiau jei gaunama informacija apie jau baigtą daryti trunkamąjį teisės pažeidimą – senaties termino eiga prasideda nuo paskutinės trunkamojo teisės pažeidimo darymo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio nusižengimo bylose Nr. 2AT-15-507/2015, 2AT-19-648/2022). ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas yra trunkamasis, nes jis trunka tol, kol neišnyksta asmens pareiga atlikti tam tikrus įstatymo reikalaujamus veiksmus arba tol, kol teisės pažeidimo nenutraukia pats asmuo, kiti asmenys ar institucijų pareigūnai. Trunkamasis teisės pažeidimas, laikomas paaiškėjusiu nuo patikrinimo atlikimo momento, protokolo surašymo (Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-272-651/2025). Institucija patikrinimą atliko 2025 m. spalio 14 d. iki šios dienos apeliantė žemės naudojimo tvarkos pažeidimo – savavališko žemės naudojimo – nepašalino, t. y. administracinis nusižengimas nebuvo nutrauktas, todėl laikytinas trunkamuoju. Atsižvelgiant į tai, senaties terminas skaičiuojamas nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos, nagrinėjamo skundo kontekste – nuo 2025 m. spalio 14 d., o ne nuo 2019 m., kaip nurodo apeliantė, todėl E. G. patraukimo administracinėn senaties terminas nėra suėjęs.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ANK 39 straipsnio nuostatas ir teisingai konstatavo, kad administracinė nuobauda apeliantei buvo paskirta nepasibaigus administracinės atsakomybės senaties terminui. Skundžiamoje nutartyje pagrįstai nurodyta, jog pažymėtina, kad ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatytas administracinis nusižengimas yra trunkamasis, nes jis trunka tol, kol neišnyksta asmens pareiga atlikti tam tikrus įstatymo reikalaujamus veiksmus arba tol, kol teisės pažeidimo nenutraukia pats asmuo, kiti asmenys ar institucijų pareigūnai. <...> Nagrinėjamu atveju patikrinimas atliktas 2025 m. spalio 14 d., o nutarimas ne teismo tvarka priimtas 2026 m. vasario 24 d., t. y. per keturis mėnesius ir dešimt dienų, todėl administracinių nuobaudų skyrimo terminas nesuėjo“. Atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad ANK 39 straipsnyje vartojama „paaiškėjimo dienos“ sąvoka turėtų būti aiškinama kaip hipotetinė data, kada Institucija, veikdama maksimaliai rūpestingai, teoriškai galėjo nustatyti pažeidimą. Tokia apeliantės siūloma interpretacija neatitinka nei ANK 39 straipsnio turinio, nei suformuotos teismų praktikos. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad iki 2025 m. spalio 14 d. Institucija būtų oficialiai nustačiusi konkretų žemės naudojimo tvarkos pažeidimą, jį užfiksavusi ar priėmusi procesinius sprendimus dėl apeliantės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad administracinio nusižengimo paaiškėjimo momentu laikytina būtent 2025 m. spalio 14 d. atlikto patikrinimo data.

Apeliantės skunde nurodoma aplinkybė, jog Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-6020-920/2026 dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) g. formavimo ir pertvarkymo projekto tik įrodo faktą, kad E. G. supranta, jog yra užėmusi valstybinės žemės plotą ir sutinka su padarytu žemės naudojimo tvarkos pažeidimu bei bando jį pašalinti. Šie nurodyti apeliantės veiksmai galėtų turėti reikšmės vertinant privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo pagrįstumą, jeigu ji būtų pasikreipusi su prašymu į teismą, tačiau minėti argumentai nėra reikšmingi šios bylos kontekste, nes E. G. skundžia Nutarimo teisėtumą. Nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos dalykas yra apeliantės atsakomybė už konkretų žemės naudojimo tvarkos pažeidimą, t. y. savavališką valstybinės žemės naudojimą, konstatuotą patikrinimo metu. Apeliantės nurodyta administracinė byla yra susijusi su galimu ateityje valstybinės žemės ploto suformavimu, pertvarkymu ar įsigijimu, todėl jos nagrinėjimo rezultatas neturi prejudicinės reikšmės vertinant jau nustatyto žemės naudojimo tvarkos pažeidimo faktą. Galimi būsimi administraciniai sprendimai dėl valstybinės žemės naudojimo teisinio statuso savaime nepaneigia anksčiau konstatuoto žemės naudojimo tvarkos pažeidimo.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį taip pat Institucijos 2026 m. vasario 24 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną E. G. atžvilgiu nutraukti. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apylinkės teismo nutarties bei apeliacinio skundo argumentus, atsiliepime išdėstytus motyvus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, nenustatęs esminių procesinių pažeidimų, konstatuoja, kad apylinkės teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį.

ANK 110 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už savavališką žemės, miško, vandens telkinių užėmimą arba naudojimą. Teismų praktikoje nuosekliai aiškinama, kad ANK 110 straipsnio prasme užėmimas gali būti suprantamas kaip užgrobimas, atitinkamos intervencijos į kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančią žemę, mišką ar vandens telkinius atlikimas, ir tokiu atveju svarbu nustatyti ne tiek, kiek kokio asmens ar asmenų pagalba atliktas pats užėmimas kaip veiksmas, bet patį užėmimo fakto buvimą ir žemės ar kito nekilnojamojo turto priskyrimą sau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-75-495/2022, 2AT-28-697/2023, 2AT-31-976/2023 ir kt.). Be kita ko, savavališku svetimos žemės užėmimu pripažinti ir tokie atvejai, kai kaltais veiksmais atskira teritorija aptveriama tvora ir į ją nebegali patekti kiti asmenys, taip pat kai ji užstatoma statiniais. ANK 110 straipsnyje nustatyto administracinio nusižengimo sudėties subjektyvusis požymis yra tyčia, o kvalifikuojant asmens veiką pagal šio straipsnio 1 dalį privalo būti įrodyta, kad asmuo tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė ir (ar) naudoja valstybinę ar privačią žemę, mišką ar vandens telkinius, suprasdamas, kad ne jis, o valstybė ar kitas asmuo yra jų savininkas.

Bylos duomenimis, 2025 m. spalio 14 d. atlikus žemės sklypo – unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kurio 146/642 dalys nuosavybės teise priklauso Pareiškėjai, neplaninį patikrinimą nustatyta, kad žemės sklypas naudojamas ne pagal nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtas ribas, t. y. valstybinėje žemėje be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo, naudojamas ir aptvertas 318 kv. m žemės plotas, kuris atribotas: iš šiaurinės pusės – 54,10 m ilgio segmentine tvora, iš vakarinės pusės – 25,03 m ilgio segmentine tvora su vartais ir varteliais. Aptvertos valstybinės žemės 157 kv. m ploto segmente įrengta betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė ir pastatyti sandėliukai. Užimtas 318 kv. m valstybinės žemės plotas naudojamas kaip vientisas masyvas kartu su žemės ūkio paskirties žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi patikrinimo metu nustatyta, kad valstybinėje žemėje yra pastatytos tvoros su vartais ir varteliais, betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė ir sandėliukai. Šios aplinkybės nei apylinkės teismui teiktame skunde, nei apeliaciniame skunde apygardos teismui iš esmės nėra ginčijamos.

Pareiškėja pateiktame skunde apygardos teismui, kaip ir skunde aplinkės teismui nurodo tai, kad ji 2017 m. birželio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) įsigijo 146/642 žemės sklypo dalį su jau esama infrastruktūra (segmentine tvora, vartais, varteliais, betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštele, sandėliukais). Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog Pareiškėja iš esmės analogiškas aplinkybes raštu 2025 m. lapkričio 11 d. nurodė Institucijai (b. l. 28). Visgi, kaip matyti iš Institucijos nutarimo, E. G. nubausta ne už savavališką valstybinės žemės užėmimą, o už savavališką jos naudojimą. Apylinkės teismas, įvertinęs aptartus Pareiškėjos skundo argumentus ir elektroniniu paštu atsiųstas nuotraukas (b. l. 121-124), kurios 2026 m. balandžio 27 d. teismo posėdžio metu buvo prijungtos prie bylos medžiagos, pagrįstai sprendė, kad tai Pareiškėjos kaltės nepaneigia. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nors pareiškėja valstybinės žemės užėmimo, įrengimo ar plėtros veiksmų neatliko, tačiau tai nešalina jos atsakomybės pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį, nes ji savavališkai šia žeme naudojasi. Taigi Pareiškėjos teiginiai, kad skundžiamoje nutartyje teismas, pažeisdamas konstitucinį asmeninės atsakomybės principą, faktiškai konstatavo, jog apeliantė atsako už ankstesnių savininkų galimus veiksmus, atmetami kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad dar žemės sandorio sudarymo metu, įprastai prie jo pridedamas žemės sklypo planas (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 29 straipsnio 1 dalis). Pareiškėja, jau įgydama šį žemės sklypą, turėjo ir privalėjo žinoti savo žemės sklypo ribas bei tai, kad buvusių savininkų segmentinė tvora, vartai, varteliai, betoninių trinkelių automobilių stovėjimo aikštelė, sandėliukai pastatyti valstybinėje žemėje. Juolab, iš bylos duomenų matyti, kad matininkė Martyna Jurkutė 2019 m. sausio 28 d. surašė žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą Nr. 1, kuriame pažymėta, kad nustatant žemės sklypo ribas buvo kviesta ir dalyvavo E. K. (dabartinė pavardė G.), o žemės sklypo plano M 1:500 duomenimis, E. K. (G.) pasirašytinai sutiko su pagal 2019 m. sausio 28 d. atliktą žemės sklypo ribų paženklinimą–parodymą parengtame žemės sklypo plane išbraižytomis ribomis ir apskaičiuotu žemės sklypo plotu (b. l. 44-45). Pareiškėja skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sutapatino dvi savarankiškas teisines kategorijas, t. y. savo sklypo ribų pažintinį žinojimą ir tyčią užimti svetimą (valstybinę) žemę, nes žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas tik sukuria prezumpciją dėl sklypo savininkės sutikimo su sklypo ribomis, tačiau niekaip nėra susijęs su siekiu tyčia savintis svetimą turtą. Priešingai, kaip pagrįstai pažymėta Institucijos atsiliepime į apeliacinį skundą, aplinkybė, kad Pareiškėja buvo supažindinta su tiksliomis žemės sklypo ribomis, turi esminę reikšmę vertinant jos subjektyvųjį santykį su padaryta veika. Nors Pareiškėja teismo posėdžio metu tvirtino, kad žemės ribų paženklinime–parodyme ji nedalyvavo, o aktą su priedais pasirašė neskaitydama, apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, jog tokie paaiškinimai savaime nesudaro pagrindo nesiremti šiais įrodymais. Taigi apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad E. G. iš žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo suvokė (negalėjo nesuvokti), kad žemės sklypas išeina už savo ribų, nesiėmė veiksmų padėčiai ištaisyti, norėjo taip veikti, todėl veiką padarė tiesiogine tyčia. Apylinkės teismas, spręsdamas Pareiškėjos atsakomybės pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį klausimą materialiąsias teisės normas pritaikė tinkamai.

Apygardos teismo vertinimu, esminė aplinkybė, kurią nustatė tiek Institucija, tiek pirmosios instancijos teismas, yra ta, kad šiuo metu užimtas valstybinės žemės plotas, kuris aptvertas tvora ir į jį negali patekti kiti asmenys ir naudojasi tik aptverto žemės sklypo savininkai. Pareiškėjos teiginiai, kad ji nesirėmė ir nesiremia įgyta teise naudotis valstybine žeme, t. y. nepretenduoja į servitutą, neteigia esanti savininkė, nereiškia reikalavimo įteisinti naudojimą, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl E. G. atsakomybės pagal ANK 110 straipsnio 1 dalį. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamoje nutartyje nėra pakartotas Institucijos teiginys, kad „teisė naudotis valstybine žeme negali atsirasti iš neteisės“.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs Pareiškėjos padarytą pažeidimą trunkamuoju, neteisingai aiškino ANK 39 straipsnio senaties skaičiavimo taisykles. Atmesdamas šį argumentą apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal ANK 39 straipsnį administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisės doktrinoje trunkamuoju teisės pažeidimu laikomas toks pažeidimas, kurio darymas tęsiasi tam tikrą laiko tarpą, ir tokiu pažeidimu pripažįstamas veikimas ar neveikimas, kuris suponuoja tam tikrų asmeniui teisės aktų pagrindu atsiradusių pareigų nevykdymą. Tokie pažeidimai prasideda nuo tam tikro neteisėto veiksmo atlikimo ar nuo pareigos veikti ar neveikti atsiradimo momento ir pasibaigia, kai kaltininkas pats nutraukia pareigos nevykdymą, jį nutraukia kiti asmenys arba pareigos vykdymas pasibaigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartis byloje Nr. 2AT-46-895/2016). Institucija patikrinimą atliko 2025 m. spalio 14 d., tačiau E. G. nustatyto pažeidimo – valstybinės žemės užėmimo – nepašalino, t. y. administracinis nusižengimas nebuvo nutrauktas, todėl laikytinas trunkamuoju. Pareiškėjos vertinimu, senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pažeidimas, esant minimaliam Institucijos rūpestingumui galėjo būti pastebėtas, t. y. nuo 2019 m., nes Institucija ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2019 m. sausio 28 d. UAB „MJRgroup“ parengtame žemės sklypo plane atsispinti valstybinės žemės ribos, Geoportal ortofoto duomenimis nuo 2018 – 2019 m. matyti valstybinės žemės užėmimo ir naudojimo požymiai, Google Street View nuotraukose nuo 2019 m. matoma tvora su vartais ir aikštelė. Visgi kaip teisingai pažymėta ir skundžiamoje nutartyje, teismų praktikoje formuojama taisyklė, kad trunkamasis teisės pažeidimas, laikomas paaiškėjusiu nuo patikrinimo atlikimo momento, protokolo surašymo. Be to, Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog iki 2025 m. spalio 14 d. Institucija būtų oficialiai nustačiusi konkretų žemės naudojimo tvarkos pažeidimą, jį užfiksavusi ar priėmusi procesinius sprendimus dėl apeliantės atsakomybės. Kaip minėta, atlikto patikrinimo data – 2025 m. gegužės 14 d., todėl būtent nuo šios dienos turi būti skaičiuojama administracinės nuobaudos skyrimo terminas, vadinasi, nagrinėjamu atveju E. G. patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminas nėra suėjęs.

Skunde akcentuojama, kad Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose nagrinėjama administracinė byla Nr. eI3-6020-920/2026 dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) formavimo ir pertvarkymo projekto, kurios baigtis galimai sudarys pagrindą įsigyti valstybinę žemę privačiai Sodininkų Bendrijos „V“ nuosavybei. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas, įvertinęs Pareiškėjos argumentą apie tai, kad žemės sklypo bendrasavininkai siekia įsigyti valstybinę žemę, pagrįstai pažymėjo, jog tai E. G. savavališko žemės naudojimo fakto nepaneigia. Kol ginčo žemė nėra išpirkta, nesant kito teisėto pagrindo, šios žemės naudojimas laikytinas pažeidimu, užtraukiančiu administracinę atsakomybę. Net ir teigiamas valstybinės žemės išpirkimo procedūros rezultatas nepašalintų iki tol padaryto administracinio nusižengimo.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, jog tiek Institucija, tiek ir apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad E. G. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 110 straipsnio 1 dalyje, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartį skunde nurodytais motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 12 d. nutartį palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos E. G. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.