Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. C. I. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos daugiau papildymų (nors buvo siūloma dar atsiliepti į pareiškėjos papildymus) nepateikė į bylą.

Apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį paskelbta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, laikoma, kad byloje dalyvaujantys asmenys buvo tinkamai informuoti apie paskirto teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismas ypatingosios teisenos tvarka nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktą ir 9 straipsnį, todėl prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė S. F., gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).

Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (t. y. šiuo atveju Migracijos departamentas) konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja L. C. I. teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė jos turimus įrodymus, patvirtinančius, jog jos senelė S. F. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. 2026 m. balandžio 21 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą, kuriame nurodė, jog nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelė S. F. (I.), gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė (t. y. nustatė, jog su pateiktu prašymu nėra pakankamai dokumentų giminystės ryšio patvirtinimui su asmenimis, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiais Lietuvos Respublikos pilietybę), todėl nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonė, bei kad pareiškėja taip pat gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietė. Pareiškėja pateiktame pareiškime nurodo, jog neturi kitų galimybių ne teismo tvarka patvirtinti fakto, kad jos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Teismo vertinimu, pareiškėja tinkamai pagrindė, kad negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Nagrinėjamu atveju prašomas nustatyti faktas yra reikšmingas pareiškėjos teisei atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnį ir kartu išlaikyti turimą Pietų Afrikos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo 7 straipsnio 4 punktą. Migracijos departamento priimtas 2026 m. balandžio 21 d. sprendimas patvirtina, kad administracine tvarka pateiktų dokumentų nepakako. Lietuvos valstybės istorijos archyvas taip pat nurodė, kad 1922–1923 m. Kėdainių žydų bendruomenės metrikų knygose S. F. gimimo įrašo nerasta, o 1917–1921 m. knygų archyvas saugoti negavo. Taigi yra visos procesinės prielaidos prašomam faktui nustatyti teismo tvarka.

Kaip minėta, pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalį asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys turi neterminuotą teisę ją atkurti. Pagal šio straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos pilietybė paprastai atkuriama asmeniui, kuris nėra kitos valstybės pilietis, tačiau šis reikalavimas netaikomas asmenims, galintiems būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiais pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą. Pagal 7 straipsnio 3 ir 4 punktus tokia išimtis taikoma asmeniui, išvykusiam iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., ir jo palikuoniui.

Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis apibrėžtas kaip iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis.

Pastebėtina, jog tarpukariu Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šis įstatymas buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos, t. y. Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure: nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokio pobūdžio byloje reikšminga nustatyti: ar asmuo išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; ar jis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį reglamentavimą; ar iki šios datos pilietybės nebuvo netekęs dėl savo valingų veiksmų ar neveikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Šias aplinkybes teismas vertina pagal įrodymų visumą, o ne pagal vieno dokumento buvimą ar nebuvimą.

CPK 176 ir 185 straipsniuose įtvirtinta, kad teismas įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu. Juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose dėl seniai susiklosčiusių aplinkybių tiesioginių įrodymų dažnai nebėra, todėl leistini ir netiesioginiai įrodymai. Išvada gali būti grindžiama tarpusavyje neprieštaraujančių netiesioginių duomenų visuma, jeigu priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018; 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Kartu pažymėtina, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo yra naudojami netiesioginiai įrodymai, kas nulemia neišvengiamą prielaidų darymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Antra, teismo padaryta prielaida turi būti motyvuota, t. y. ji turi būti pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-36-340/2009 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Trečia, vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti juridinį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

Pareiškėja, įrodinėdama aptarto juridinę reikšmę turinčio fakto egzistavimą (jog jos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę), pateikė teismui tokius rašytinius įrodymus: Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2024 m. sausio 31 d. pažymą apie santuoką, kurioje nurodyta, kad Kauno gubernijos žydų bendruomenių archyviniame fonde, Kėdainių žydų bendruomenės santuokos metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) susituokė M. F., N. sūnus, ir E. Z. K., A. duktė (pareiškėjos senelės tėvai); Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2026 m. vasario 19 d. pažymas apie gimimą, kuriose nurodoma, kad Kauno gubernijos žydų bendruomenių archyviniame fonde, Kėdainių žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) gimė M. ir Z. iki santuokos F. duktė vardu F. (pareiškėjos senelės sesuo), o (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) gimė M. ir Z. iki santuokos K. F. sūnus vardu Z. (pareiškėjos senelės brolis); Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. kovo 24 d. pažymą Nr. R4-925 „Apie M. F. pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje“, kurioje nurodoma, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, piliečiams išduotų užsienio pasų 1925 m. registracijos knygoje įrašytas F. M., gim. (duomenys neskelbtini), 1925 m. gavęs užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Skiltyse „Gimimo vieta“, „Gyvenamoji vieta“ atitinkamai įrašyta: „(duomenys neskelbtini)“, „ten pat“; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. kovo 24 d. pažymą Nr. R4-926 „Apie E. Z. F. pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje“, kurioje nurodoma, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, piliečiams išduotų užsienio pasų 1927 m. registracijos knygoje įrašyta F. E.-Z., gim. (duomenys neskelbtini), 1927 m. gavusi užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Skiltyse „Gimimo vieta“, „Gyvenamoji vieta“ atitinkamai įrašyta: „(duomenys neskelbtini)“, „ten pat“; Vokietijos Federacijos Laisvojo ir Hanzos miesto Hamburgo valstybės archyvo išduotą ištrauką iš Hamburgo laivų keleivių sąrašų, kuriame nurodoma, kad S. F., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, paskutinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), pilietybė – Lietuvos, 1928 m. sausio 14 d. garlaiviu „Adolph Woermann“ išvyko į Keiptauną (Pietų Afriką), kartu vykę šeimos nariai – S. F., (duomenys neskelbtini) metai, Lietuva, (duomenys neskelbtini), ir J. F., (duomenys neskelbtini) metų, Lietuva, (duomenys neskelbtini); Pietų Afrikos Keiptauno universiteto bibliotekos išduotą ištrauką iš į Pietų Afriką atvykusių asmenų sąrašo, kurioje nurodyta, kad S. F., (duomenys neskelbtini) metų, S. F., (duomenys neskelbtini) metų, ir J. F., (duomenys neskelbtini) m., atvyksta pas vyrą/tėvą M. F.; J. F. (pareiškėjos senelės broliui) Pietų Afrikoje išduotą natūralizacijos liudijimą, kuriame nurodyta, kad J. F. ankstesnis vardas – Z. F., gimimo data – (duomenys neskelbtini), vieta – (duomenys neskelbtini), Lietuva, pilietybė – Lietuvos, tėvai – M. F. ir Z. K., tėvų pilietybė – Lietuvos, pateikė prašymą dėl Natūralizacijos liudijimo išdavimo; Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento išduotą santuokos liudijimą, kuriame nurodoma, kad S. F., gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, ir B. L. I., (duomenys neskelbtini) Pietų Afrikoje (t. y. pareiškėjos seneliai), (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką Johanesburge, Pietų Afrikoje; Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento išduotą gimimo liudijimą, kuriame nurodoma, kad J. I. (pareiškėjos tėvas), gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), jo motina yra S. F., kurios amžius sūnaus gimimo metu „25“; Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento išduotą informacijos apie gimimo formą, kurioje nurodyta, kad N. I. (pareiškėjos dėdė (pareiškėjos tėvo brolis)) gimė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), jo tėvai – L. I. ir S. F., kurios amžius sūnaus gimimo metu „22“, gimimo vieta – Lietuva; Pietų Afrikos Respublikos Nacionalinio archyvo saugyklos išduotą pranešimo apie mirtį kopiją, kurioje nurodyta, kad M. F. (pareiškėjos prosenelis), gimimo vieta – Lietuva, mirė būdamas 73 metų amžiaus. M. F. sutuoktine nurodyta Z. F., santuokos sudarymo vieta – Lietuva, vaikai J. F., J. F., M. F., S. I. (susituokusi su L. I.) (pareiškėjos senelė) ir F. H. (susituokusi su M. H.); Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento išduotą informacijos apie mirtį formą, kurioje nurodyta, kad Z. F. (pareiškėjos prosenelė), mergautinė pavardė – K., gimimo vieta – Lietuva, mirė (duomenys neskelbtini); Chevrah Kadisha 2024 m. gruodžio 5 d. pažymą.

Pareiškėjos ir S. F. giminystės grandį tiesiogiai patvirtina du civilinės būklės dokumentai. Pareiškėjos L. C. I. gimimo liudijime nurodyta, kad jos tėvas yra J. I., gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). J. I. gimimo liudijime jo motina nurodyta S. F. Taigi pareiškėja yra S. F. vaikaitė. Migracijos departamentas atsiliepime šios grandies neginčijo, o teismas nenustatė duomenų, kurie ja leistų abejoti. Sprendžiant dėl klausimo, ar pareiškėjos senelė S. F. yra tas pats asmuo, kuris 1928 m. dokumentuose nurodytas kaip iš (duomenys neskelbtini) išvykusi Lietuvos pilietė S. arba S. F., ir ar ji buvo M. F. bei E. Z. F. duktė. Teismo vertinimu, šiam klausimui išspręsti pagal bylos medžiagą reikšmingi ne tik atskiri vardai ar datos, bet ir sutampančių duomenų visuma: pavardė, gyvenamoji vieta, šeimos narių vardai, kelionės sudėtis, atvykimo tikslas ir vėlesni Pietų Afrikos Respublikos dokumentai. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2024 m. sausio 31 d. pažyma patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) susituokė M. F., N. sūnus, ir E. Z. K., A. duktė. To paties archyvo pažymose nurodyta, kad šiems sutuoktiniams (duomenys neskelbtini) gimė duktė F., o (duomenys neskelbtini) – sūnus Z. Taigi Lietuvos archyvų dokumentai patvirtina F. šeimos branduolį, jos ryšį su (duomenys neskelbtini) ir tėvų vardų formas. Pietų Afrikoje J. F. išduotame natūralizacijos liudijime nurodyta, kad ankstesnis jo vardas buvo Z. F., jis gimė (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, jo tėvai – M. F. ir Z. K., o jo ir tėvų pilietybė – Lietuvos. Nors archyvo pažymoje ir natūralizacijos dokumente gimimo datos skiriasi keliomis dienomis, vardas, gimimo vieta, tėvų vardai ir motinos mergautinė pavardė sutampa. Tai leidžia pakankamai patikimai tapatinti J. F. su (duomenys neskelbtini) gimusiu Z. F. ir kartu susieti Pietų Afrikos bei Lietuvos dokumentuose nurodytą F. šeimą. Hamburgo valstybinio archyvo ištraukoje iš keleivių sąrašo nurodyta, kad 1928 m. sausio 14 d. garlaiviu „Adolph Woermann“ į Keiptauną išvyko S. F., (duomenys neskelbtini) metų, paskutinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), pilietybė – Lietuvos. Kartu nurodyti šeimos nariai S. F., (duomenys neskelbtini) metų, ir J. F., (duomenys neskelbtini) metų, taip pat siejami su Lietuva ir (duomenys neskelbtini). Pietų Afrikos imigracijos įraše ta pati grupė – S., S. ir J. F. – nurodyta atvykstanti iš (duomenys neskelbtini) pas vyrą ir tėvą M. F. adresu Johanesburge. Šie du nepriklausomi, vienalaikiai kelionės dokumentai vienas kitą papildo ir patvirtina ne atsitiktinį bendrapavardžių sutapimą, o vienos šeimos kelionę. S. (S.) F. tapatintina su E. Z. F. Sutampa pavardė, apytikriai gimimo metai ((duomenys neskelbtini) metų amžius 1928 m. atitinka apie (duomenys neskelbtini) m.), paskutinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), šeiminė padėtis ir kelionės tikslas – vykti pas vyrą M. F. Be to, E. Z. F. 1927 m., prieš pat kelionę, buvo išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas. Vardų E. Z., S., Z. ir Z. rašybos skirtumai paaiškinami jų perteikimu skirtingomis kalbomis bei rašmenimis ir nėra lydimi jokių kitų duomenų, kurie rodytų, kad tai skirtingi asmenys. M. F., pas kurį 1928 m. atvyko šeima, tapatintinas su M. (M., M., M.) F. Pietų Afrikos Respublikos pranešime apie M. F. mirtį nurodyta, kad jis gimė Lietuvoje, jo sutuoktinė – Z. F., su kuria susituokė Lietuvoje, o tarp jų vaikų įrašyti J. F. ir S. I., susituokusi su L. I. Chevrah Kadisha duomenys papildomai nurodo jo hebrajišką vardą M., tėvą N. ir sutuoktinę Z., A. dukterį. Šie duomenys atitinka Lietuvos archyvo santuokos įraše nurodytus M., N. sūnų, ir E. Z., A. dukterį. Skirtingas apytikris gimimo metų nurodymas ((duomenys neskelbtini) ar apie (duomenys neskelbtini)) tokios gausios sutampančių požymių visumos nepaneigia. Pranešime apie M. F. mirtį S. I. ir J. F. nurodyti kaip to paties M. ir Z. F. vaikai. J. (Z.) kilmę iš M. F. ir Z. (Z.) K. tiesiogiai patvirtina tiek Lietuvos archyvo, tiek Pietų Afrikos natūralizacijos dokumentai. Todėl šie šaltiniai sujungia į vientisą grandinę Lietuvos dokumentuose nurodytus sutuoktinius M. F. ir E. Z. K., 1928 m. kartu keliavusius S., S. ir J. F. bei Pietų Afrikoje gyvenusius M., Z., J. ir S. F. (I.).

Teismas atsižvelgia į gimimo metų neatitikimus. Pastebėtina, jog XX a. pradžios dokumentuose pasitaikantys asmens duomenų (vardų, pavardžių ar gimimo datų) neatitikimai (netikslumai) buvo pakankamai būdingi tam laikotarpiui, todėl šie duomenys turi būti vertinami kompleksiškai pagal įrodymų vertinimo taisykles. 1928 m. keleivių ir imigracijos dokumentuose S. nurodyta (duomenys neskelbtini) metų, (duomenys neskelbtini) sūnaus N. gimimo dokumente – 22 metų, (duomenys neskelbtini) sūnaus J. gimimo dokumente – 25 metų, o vėlesniuose santuokos ir mirties dokumentuose jos gimimo data nurodyta (duomenys neskelbtini). Šie duomenys neleidžia S. gimimo datos vertinti kaip atskirai ir neabejotinai nustatyto fakto, vis dėlto šioje byloje sprendžiama, ar skirtinguose dokumentuose nurodyta S. (S.) F. yra tas pats asmuo, ar ji buvo Lietuvos Respublikos pilietė ir ar išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Data – (duomenys neskelbtini) – sprendime naudojama asmeniui individualizuoti pagal Pietų Afrikos Respublikoje išduotą santuokos liudijimą ir pareiškėjos patikslinto pareiškimo dalyką, t. y. sprendžiama dėl asmens tapatumo, pilietybės ir išvykimo. Gimimo metų neatitikimai savaime nepaneigia asmens tapatumo, nes sutampa kiti reikšmingi duomenys: S. pavardė, ryšys su (duomenys neskelbtini), Lietuvos pilietybės nurodymas 1928 m. keleivių sąraše, kelionė kartu su motina ir broliu pas Pietų Afrikoje gyvenusį tėvą, jos tėvų ir kitų šeimos narių vardai, taip pat vėlesniuose Pietų Afrikos Respublikos dokumentuose nurodyti šeimos ryšiai. Sutampanti pavardė, Lietuvos ir (duomenys neskelbtini) kilmė, kelionė su motina pas tėvą, vėlesnis tėvų ir vaikų sąrašas bei pareiškėjos giminystės dokumentai (šių visuma) sudaro didesnę tikimybę ir pakankama įsitikinimą teismui, kad visuose šaltiniuose nurodyta ta pati S. F., negu priešingai. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad J. I. gimimo dokumente jo motinos S. gimimo vieta įrašyta kaip Rusija, o kituose dokumentuose – Lietuva. 1928 m. šaltiniuose nurodyta konkreti ankstesnė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos pilietybė, N. I. gimimo bei S. santuokos dokumentuose jos gimimo vieta nurodyta Lietuva. Apibendrintas vietovės priskyrimas Rusijai viename vėlesniame dokumente vertintinas kaip istorinio ir geografinio įvardijimo netikslumas, kuris, įvertinus kitų sutampančių duomenų visumą, nepatvirtina kito asmens egzistavimo.

Migracijos departamentas pagrįstai pažymėjo, kad Chevrah Kadisha nėra valstybės institucija ir jos pažymų įrodomoji vertė negali būti prilyginta civilinės būklės aktų ar valstybės archyvų dokumentams. Teismas šiomis pažymomis nesiremia kaip vieninteliu ar lemiamu kilmės įrodymu, o šį vertina kartu su kitais įrodymais. Jose esantys vardų, tėvavardžių ir šeimos ryšių duomenys vertinami tik kaip papildantys oficialiuose Lietuvos archyvų, Pietų Afrikos Respublikos civilinės būklės, natūralizacijos, mirties ir kelionės dokumentuose esančią informaciją.

Vertinant, ar S. F. Lietuvos Respublikos pilietybės nebuvo netekusi iki 1940 m. birželio 15 d., reikšminga tai, kad Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos Respublikos pilietybę, nepriskiriami tik tie asmenys, kurie pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių buvo priimtas teisės aktuose numatytas sprendimas dėl pilietybės netekimo. S. 1928 m. iš Lietuvos išvyko būdama nepilnametė, kartu su motina ir broliu. Byloje nėra duomenų, kad ji iki 1940 m. birželio 15 d. būtų savarankiškai kreipusis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, kad dėl jos būtų priimtas sprendimas dėl pilietybės netekimo arba kad ji iki šios datos būtų natūralizuota Pietų Afrikoje ar būtų kitu pagrindu įgijusi kitos valstybės pilietybę. Jos santuoka Pietų Afrikoje sudaryta (duomenys neskelbtini), t. y. jau po bylai reikšmingos 1940 m. birželio 15 d. datos. Dėl S. F. Lietuvos Respublikos pilietybės kartu pažymėtina, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. kovo 24 d. pažymomis patvirtinta: M. F., gimęs (duomenys neskelbtini), 1925 m. gavo Lietuvos Respublikos užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), o E. Z. F., gimusi (duomenys neskelbtini), 1927 m. gavo Lietuvos Respublikos užsienio pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Abiejų gimimo ir gyvenamoji vieta siejama su (duomenys neskelbtini). Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 1 punktą iki 1940 m. birželio 15 d. išduoti Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai yra pilietybę patvirtinantys dokumentai. 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punkte Lietuvos piliečiais buvo laikomi Lietuvos piliečio vaikai. S. tėvų Lietuvos pilietybę patvirtina ne vien jų pasų registracijos duomenys: 1928 m. keleivių sąraše pati S. nurodyta kaip Lietuvos pilietė, o J. F. natūralizacijos dokumente tiek jis, tiek jo tėvai nurodyti Lietuvos piliečiais. Taigi byloje yra ir S. pilietybę tiesiogiai nurodantis to meto dokumentas, ir jos pilietybę pagal kilmę patvirtinanti įrodymų grandinė. Byloje nėra duomenų, kad S. F. iki 1940 m. birželio 15 d. būtų netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės atlikus tuo metu galiojusių teisės aktų nustatytas procedūras ar kad dėl jos būtų buvęs priimtas sprendimas dėl pilietybės netekimo. Vien išvykimas į kitą valstybę ar vėlesnis gyvenimas joje savaime tokio sprendimo nepatvirtina. Todėl pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį ir nurodytą kasacinio teismo praktiką nėra pagrindo laikyti, kad jos ryšys su Lietuvos Respublikos pilietybe iki 1940 m. birželio 15 d. buvo nutrūkęs.

S. išvykimo faktą ir laiką tiesiogiai patvirtina 1928 m. sausio 14 d. Hamburgo keleivių sąrašas bei 1928 m. vasario mėn. Pietų Afrikos imigracijos įrašas. Juose nurodyta jos ankstesnė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), kelionė į Keiptauną ir atvykimas pas Pietų Afrikoje gyvenantį tėvą. Vėlesni dokumentai patvirtina, kad S. Pietų Afrikoje liko nuolat gyventi: (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką, ten gimė jos vaikai, o ji pati Pietų Afrikoje mirė (duomenys neskelbtini). Taigi nustatyti visi Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies tekste nurodyti objektyvūs požymiai: išvykimas iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos iki 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į kitą valstybę ir nuolatinė gyvenamoji vieta ne Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d. Išvykimas nebuvo į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją.

Migracijos departamento argumentas grindžiamas atsiliepime nesutikimas su pareiškimu dėl politinių išvykimo priežasčių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. kovo 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1678-968/2026. Susipažinus su minėta byla, nustatyta, kad toje byloje spręsta dėl administracinio sprendimo atkurti pilietybę teisėtumo, kai asmuo į Pietų Afriką atvyko 1921 m.; teismas, remdamasis ankstesne administracinių teismų praktika ir konstituciniu dvigubos pilietybės išimtinumu, vertino, kad jo išvykimą lėmė ne nepalankios politinės, o kitos priežastys. Teismas pažymi, jog praktika ir precedentas taikomas įvertinus normos tekstą, jos pakeitimų tikslą, teismų jurisdikciją ir nagrinėjamų bylų faktinių aplinkybių panašumą. Pabrėžtina taip pat, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja administracinių teismų praktiką, o bendrosios kompetencijos teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Galiojanti Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis asmenį, išvykusį iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., apibrėžia pagal objektyvius požymius ir nenustato, kad išvykimas turėjo būti priverstinis arba nulemtas politinių, tautinių, religinių ar kitų nepalankių aplinkybių. Įstatymų leidėjas atskirai apibrėžė „asmenį, ištremtą iš okupuotos Lietuvos Respublikos“ ir „asmenį, išvykusį iš Lietuvos“, todėl šių sąvokų negalima sutapatinti. Įrašius į antrosios sąvokos turinį priverstinio ar politiškai nulemto išvykimo kriterijų, jos taikymo sritis būtų susiaurinta įstatyme nenurodyta sąlyga. Reikšminga ir tai, kad 2016 m. birželio 23 d. įstatymu Nr. XII-2473 sąvoka „asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos“ pakeista sąvoka „asmuo, išvykęs iš Lietuvos“. Pakeitimo aiškinamajame rašte buvo įvardyta praktinė problema, kai iš pareiškėjų papildomai reikalauta įrodyti politinį išvykimo motyvą ar persekiojimą, ir siekis tokio reikalavimo atsisakyti. Todėl lingvistinis, sisteminis, istorinis ir teleologinis normos aiškinimas nesudaro pagrindo teismui nustatyti papildomą, įstatymo tekste neįtvirtintą politinio motyvo sąlygą.

Šios išvados nepaneigia konstitucinis reikalavimas, kad dvigubos pilietybės atvejai būtų išimtiniai. Išimties ribas nustato pats įstatymų leidėjas, o teismas privalo jas aiškinti sistemiškai, tačiau negali teisinio reguliavimo papildyti nauja faktine sąlyga. Pilietybės įstatyme išimtį jau riboja asmens ar jo protėvio pilietybės turėjimas iki 1940 m. birželio 15 d., išvykimas iki 1990 m. kovo 11 d. nuolat gyventi į kitą valstybę, nuolatinės gyvenamosios vietos nebuvimas Lietuvoje 1990 m. kovo 11 d., palikuonių laipsnis ir išimtis dėl išvykimo į buvusios Sovietų Sąjungos teritoriją.

Bendrosios kompetencijos teismų praktikoje taip pat nenustatyta savarankiška pareiga įrodyti politinę išvykimo priežastį. Pastebėtina, jog tiek apygardos teismai (pavyzdžiui, Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-667-372/2024), tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-1249/2026) vertindami aplinkybes ar asmuo išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme, nevertino išvykimo priežasčių (motyvų), t. y. nesiaiškino ar asmens išvykimą šiuo atveju lėmė būtent nepalankios politinės priežastys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 suformulavo pirmiau nurodytas tris įrodinėtinas aplinkybes, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-1249/2026 politinio motyvo kriterijaus kaip papildomos sąlygos taip pat nenustatė. Kaip minėta, vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-1249/2026 negali būti vertinama kaip tiesiogiai paneigianti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. kovo 18 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, jeigu politinio išvykimo motyvo klausimas nebuvo kasacinio nagrinėjimo dalykas, vis dėlto reikšminga tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jau po minėto administracinio teismo sprendimo nagrinėdamas bylą dėl analogiško juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, įrodinėjimo dalyko nepapildė savarankiška politinio išvykimo motyvo sąlyga. Todėl šioje civilinėje byloje teismas vadovaujasi kasacinio teismo pateiktu įrodinėjimo dalyko apibrėžimu ir išaiškinimais. Be to, šios bylos aplinkybės nėra tapačios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2026 m. kovo 18 d. byloje vertintoms aplinkybėms. S. 1928 m. buvo nepilnametė ir išvyko kartu su motina bei broliu pas jau Pietų Afrikoje gyvenantį tėvą. Todėl jos pačios subjektyvus apsisprendimas ar politinis motyvas apskritai negalėtų būti savarankiškai vertinamas; reikėtų nustatyti jos tėvų sprendimo priežastis, kurių beveik po šimto metų išlikę dokumentai nenurodo. Vien įrodymų apie tokius motyvus nebuvimas negali būti prilygintas įrodytai išvadai, kad šeima išvyko ne dėl nepalankių aplinkybių.

Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad Vidaus reikalų ministerija dėl minėto administracinio sprendimo pateikė prašymą atnaujinti procesą, o Migracijos departamentas šiam prašymui pritarė, savaime nepanaikina įsiteisėjusio sprendimo ir nėra savarankiškas pagrindas jo netaikyti. Vis dėlto ji patvirtina, kad net už pilietybės politikos įgyvendinimą atsakingos institucijos kelia klausimą dėl politinio motyvo kriterijaus atitikties 2016 m. įstatymo pakeitimui. Teismo išvada šioje byloje grindžiama ne proceso atnaujinimo faktu, o galiojančios teisės normos tekstu, jos vieta įstatymo sistemoje, teisėkūros tikslais ir kasacinio teismo praktika.

Apibendrindamas teismas konstatuoja, kad įrodymų visuma sudaro nuoseklią ir pakankamą pagal įrodymų vertinimo taisykles grandinę: pareiškėja yra J. I. duktė; J. I. motina buvo S. F.; S. buvo M. (M., M.) ir Z. (E. Z., S.) F. duktė; jos tėvai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai; pati S. 1928 m. keleivių sąraše nurodyta Lietuvos piliete, gyvenusia (duomenys neskelbtini); 1928 m. ji išvyko su šeima į Pietų Afriką ir ten liko nuolat gyventi; duomenų apie jos Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą iki 1940 m. birželio 15 d. nėra. Priešinga prielaida, kad dokumentuose nurodytos dvi skirtingos to paties F. šeimos S., neatitinka sutampančių aplinkybių visumos ir yra mažiau tikėtina pagal teismo pagrįstą įsitikinimą.

Dėl to pareiškėjos pateikti įrodymai yra pakankami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelė S. F. (po santuokos – I.), Pietų Afrikos Respublikos dokumentuose nurodyta gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė ir 1928 m. išvyko iš Lietuvos nuolat gyventi į Pietų Afriką, taigi yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies prasme (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas, vadovaudamasis bylos įrodymų visuma, vadovaudamasis įrodinėjiimo civiliniame procese specifika nusakančia tikėtinumo taisyklėmis, įrodymų vertinimo taisyklėmis, daro išvadą, kad pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai sudaro pakankamą pagrindą nustatyti prašomą juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjos senelė S. F., gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėjos pareiškimas tenkinamas.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas tam, kad pareiškėja galėtų įgyvendinti teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir, esant kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms, būti kartu Lietuvos Respublikos bei Pietų Afrikos Respublikos piliete (CPK 448 straipsnio 1 dalis, Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, 9 straipsnio 2 dalis). Šiuo sprendimu nėra sprendžiama dėl pačios Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo – šį klausimą pagal kompetenciją sprendžia įgaliota institucija.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos L. C. I. pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos L. C. I., gimusios (duomenys neskelbtini), senelė S. F., gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant įgyvendinti pareiškėjos L. C. I., gimusios (duomenys neskelbtini), teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.