Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-11643-984/2024 pagal pareiškėjo H. S. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Suinteresuoto asmens (apelianto) apeliacinis skundas netenkintinas.

21. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

22. Remiantis civilinės bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas H. S. S. gimė (dfuomenys neskelbtini). Iš pateikto gimimo liudijimo nustatyta, kad pareiškėjo tėvai yra E. T. S. ir B. V. M.

23. Pagal gimimo liudijimą E. T. S., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvai buvo F. C. ir R. S.. R. S. gimimo vieta – (duomenys neskelbtini), F. C. gimimo vieta – (duomenys neskelbtini).

24. Iš santuokos liudijimo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjo tėvai R. S. ir F. C. susituokė (duomenys neskelbtini).

25. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos apie gimimą nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) gimė C. ir R. C. duktė vardu F.

26. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos apie F. C. pilietybę bei gyvenimą Lietuvoje nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, Lietuvos piliečiams 1922 m. išduotų užsienio pasų abėcėlinėje knygoje įrašyta F. C. (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gimusi (duomenys neskelbtini), ten pat ir gyvenusi, 1922 m. gavusi užsienio pasą, skiltyje „Užsienio paso eilės Nr. ir serija“ įrašyta: „(duomenys neskelbtini)“. Daugiau dokumentų apie F. (F.) C. (C.) gyvenimą (duomenys neskelbtini) valsčiuje ir turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, asmens dokumentų pasams gauti, pačių vidaus arba užsienio pasų, pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta. Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti.

27. Iš atvykimo pažymėjimo natūralizacijos tikslais nustatyta, kad 1922 m. birželio 24 d. į Jungtines Amerikos Valstijas, (duomenys neskelbtini), iš Prancūzijos atvyko F. H..

28. Iš JAV ketinimų deklaracijos nustatyta, kad F. S., (duomenys neskelbtini) m. namų šeimininkė, prisiekdama pareiškė, kad gimė (duomenys neskelbtini); šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas iš (duomenys neskelbtini) (Prancūzija), yra ištekėjusi, vyro, gimusio (duomenys neskelbtini), vardas R. F. S. nuoširdžiai ketina visiems laikams atsisakyti bet kokios ištikimybės ir lojalumo bet kuriam užsienio kunigaikščiui, valdovui, valstybei ar suverenitetui, ypač Lietuvos Respublikai, kurios pilietė dabar yra, sąžiningai ketina tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliete ir nuolat čia gyventi.

29. Iš ištikimybės priesaikos nustatyta, kad F. S. 1929 m. birželio 13 d. prisiekdama pareiškė, kad absoliučiai ir visiškai atsisako bet kokios priklausomybės ir ištikimybės bet kuriam užsienio kunigaikščiui, valdovui, valstybei ar vyriausybei, ypač Lietuvos Respublikai, kurios piliete iki šiol buvo; palaikys ir gins Jungtinių Amerikos Valstijų konstituciją ir įstatymus nuo visų užsienio ir vidaus priešų, bus visiškai jai ištikima ir lojali.

Dėl suinteresuoto asmens (apelianto) apeliacinio skundo argumentų

30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis).

31. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021). Kai nėra bent vienos iš pirmiau nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme ((duomenys neskelbtini), 445 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015, 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjas H. S. S. yra F. C. (dar žinomos kaip F. S.), gimusios (duomenys neskelbtini), iki 1940-06-15 turėjusios Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusios iš Lietuvos iki 1990-03-11, palikuonis. Nurodė, kad nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas įgytų teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad pareiškėjas H. S. S. (gim. (duomenys neskelbtini) yra F. C. (dar žinomos kaip F. S.), gimusios (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusios Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvykusios iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis.

33. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos dokumentus, nevertino tarpukariu galiojusių teisės aktų, netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatas, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos pilietybės tęstinumo principą, netinkamai taikė procesines teisės normas. Suinteresuoto asmens nuomone, teismas neįvertino aiškios F. C. valios atsisakyti Lietuvos pilietybės, nevertino galimybės, kad duomenys apie pareiškėjo senelės Lietuvos pilietybės netekimą galėjo būti neišlikę, nenustatė, kad pareiškėjo senelei buvo leista pasilikti Lietuvos Respublikos pilietybę ar, kad ji vykdė Lietuvos pilietybės įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytas pareigas, todėl galėjo neprarasti Lietuvos pilietybės.

34. Iš esmės suinteresuotas asmuo apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, jog pareiškėjo senelė F. C. 1929 m. birželio 13 d. aiškiai išreiškė savo valią ir Lietuvos pilietybės atsisakė, įgijo JAV pilietybę, todėl spręsti, kad F. C. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., nėra jokio pagrindo.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad pretenduoti į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, kartu pasiliekant ir turimą kitos valstybės pilietybę, gali tik tie asmenys, kurie 1940 m. birželio 15 d. (t. y. iki buvusios Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir tokių asmenų palikuonys. Išimties dėl dvigubą pilietybę įtvirtinančių Pilietybės įstatymo nuostatų taikymui svarbu ir tai, kad asmuo, kurio išvykimą iš Lietuvos teritorijos lėmė besiformuojančios ar jau esančios nepalankios politinės priežastys, išvykimo momentu ne tik būtų Lietuvos Respublikos pilietis, bet ir Lietuvos Respublikos pilietybės nebūtų netekęs dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017; 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019). Taigi įstatymų leidėjas galimybę asmenims, siekiantiems atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę ir kartu išlaikyti turimą kitos valstybės pilietybę, sieja su tam tikromis sąlygomis.

41. Remiantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, tai turi būti asmuo, išvykęs arba ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. arba tokio asmens palikuonis (Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktai). Asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoka įtvirtinta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, nustatant, jog tai – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, iki 1990 m. kovo 11 d. išvykę iš dabartinės Lietuvos Respublikos teritorijos nuolat gyventi į kitą valstybę, jeigu 1990 m. kovo 11 d. jų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo ne Lietuvoje. Ši sąvoka netaikoma asmenims, kurie po 1940 m. birželio 15 d. išvyko iš Lietuvos teritorijos į buvusią Sovietų Sąjungos teritoriją.

42. Nurodytų teisės normų analizė leidžia daryti išvadą, jog, sprendžiant pilietybės atkūrimo, neatsisakant turimos kitos valstybės pilietybės, klausimą, turi būti įvertinti du aspektai, t. y. asmuo ar jo protėvis turi būti išvykęs ar ištremtas iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir asmuo ar jo protėvis turi būti turėję Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019).

43. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018).

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, jog aplinkybės, reikšmingos sprendžiant, ar yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir kartu susijusios su šio asmens palikuonio (nagrinėjamoje byloje – pareiškėjo) teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus, 9 straipsnio 2 dalį įgyvendinimu, yra šios: 1) ar asmuo išvyko (buvo ištremtas) iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 2) ar asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę (buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu) pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.; 3) ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šis asmuo nebuvo jos netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

45. Dėl aplinkybės, ar pareiškėjo senelė F. C. (dar žinoma kaip F. S.) išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., byloje nėra ginčo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo senelė išvyko iš Lietuvos, 1922 m. birželio 24 d. atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, (duomenys neskelbtini), iš Prancūzijos.

46. Dėl aplinkybės, ar pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d., pareiškėjo senelė galėjo būti laikoma Lietuvos Respublikos pilietė išvykimo (emigracijos) iš Lietuvos momentu, pažymėtina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma, ketinimų deklaracija, ištikimybės priesaika) leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo senelė nuo gimimo iki pat išvykimo iš Lietuvos gyveno Lietuvoje, buvo Lietuvos Respublikos pilietė, turėjo Lietuvos pilietybę išvykimo iš Lietuvos dieną, taigi pareiškėjos senelė, išvykdama iš Lietuvos į JAV, buvo Lietuvos pilietė.

47. Suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl trečiosios aplinkybės – kad pareiškėjo senelė turėjo Lietuvos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjo senelė F. C. (dar žinoma kaip F. S.) savo valingais veiksmais 1929 m. birželio 13 d. atsisakė Lietuvos pilietybės ir tapo JAV piliete, taigi iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neišsaugojo.

48. Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje įtvirtinta, kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

49. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas 2022 m. sausio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo Pilietybės įstatymo 2 straipsnį papildė 1¹ dalies nuostata (įsigaliojusia 2022 m. sausio 28 d.), kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

50. Įstatymu apibrėžęs asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sąvoką, įstatymo leidėjas siekė palengvinti asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, įrodinėjamų aplinkybių, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs, naštą (Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pagrindinio komiteto išvada dėl Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2), 2021 m. gruodžio 15 d. Nr. 102-P-36).

51. Taigi ginčo atveju aktualu, ar pareiškėjo senelė bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Ir ar ji nėra netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės, atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras bei priėmus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytą sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

52. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad pareiškėjo senelė F. C. (dar žinoma kaip F. S.) išvykimo (emigracijos) iš Lietuvos momentu turėjo Lietuvos pilietybę, t. y. iki (bet kuriuo metu) 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos apie F. C. pilietybę bei gyvenimą Lietuvoje nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, Lietuvos piliečiams 1922 m. išduotų užsienio pasų abėcėlinėje knygoje įrašyta F. C. (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gimusi (duomenys neskelbtini), ten pat ir gyvenusi, 1922 m. gavusi užsienio pasą, skiltyje „Užsienio paso eilės Nr. ir serija“ įrašyta: „(duomenys neskelbtini)“. Daugiau dokumentų apie F. (F.) C. (C.) gyvenimą (duomenys neskelbtini) valsčiuje ir turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, asmens dokumentų pasams gauti, pačių vidaus arba užsienio pasų, pasų registracijos kortelių bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta. Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti. Taigi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad dėl pareiškėjo senelės yra atliktos Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedūros ir yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

53. 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos ir 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijos II dalyje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ buvo įtvirtinta tokia pat bendra nuostata, kad pilietybės teisė įgyjama ir jos netenkama vadovaujantis pilietybės įstatymu. 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nebuvo nustatyta, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės; nebuvo nustatyta ir kitų Lietuvos pilietybės netekimo atvejų.

54. Dvigubos pilietybės neleistinumo principas pirmą kartą buvo įtvirtintas 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos, jos 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalyje (su tam tikra išlyga Amerikos krašto piliečiais tapusiems asmenims; šio straipsnio 2 dalis). Teisės mokslo doktrinoje pažymima, kad aptariama konstitucinė nuostata buvo interpretuojama nevienodai. Vienas iš šios nuostatos skirtingo aiškinimo aspektų buvo toks: ar ši nuostata reiškia, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, automatiškai dėl to netenka Lietuvos pilietybės, ar įgijęs kitos valstybės pilietybę asmuo dėl to savaime nepraranda Lietuvos pilietybės ir išsaugo ją tol, kol bus atliktos tam tikros procedūros ir priimti atitinkami sprendimai. Valstybės institucijų, turėjusių įgaliojimus taikyti šią nuostatą, pozicija buvo tokia: Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte Nr. 51317 buvo konstatuota, kad „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“ (S., V. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais. 2002 m., p. 54, 55).

55. 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje dvigubos pilietybės klausimai buvo aptarti šio teisės akto 13 straipsnyje: jo 1 dalyje buvo nustatyta, kad „pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės“; tačiau šis dvigubos pilietybės draudimo principas nebuvo absoliutus: nurodyto straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad „įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės“.

56. Nuostata, kad Lietuvos pilietybės netenkama „priėmus svetimos valstybės pilietybę“, buvo išdėstyta ir 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje. Pagal šio įstatymo 21 straipsnį „Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus reikalų ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę“. Kitų atvejų (išskyrus nurodytą vidaus reikalų ministro leidimą), kai Lietuvos pilietis, priėmęs kitos valstybės pilietybę, galėjo išsaugoti ir turėtą Lietuvos pilietybę, įstatymuose nebuvo nustatyta. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad „Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kiltojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos“. Pagal šio įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.

57. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad aptarto tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo nuostatos suteikia pagrindą daryti išvadą, jog asmuo, turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal tuo metu galiojusių įstatymų normas, įstatyme nustatytais atvejais galėjo būti pripažintas ir praradusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Iš nurodyto reglamentavimo spręstina, kad tai lemiančios priežastys galėjo būti susijusios su asmens išvykimu į užsienio valstybę, tam tikrų pareigų neatlikimu (registruotis, išsiimti asmens dokumentus), ryšio su Lietuvos gyvenimu nutrūkimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020, 44 punktas), svetimos valstybės pilietybės įgijimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Tačiau įstatymuose nebuvo nustatyta, jog asmeniui, įgijusiam kitos valstybės pilietybę, prieš tai negavus atleidimo iš Lietuvos pilietybės, galėtų būti taikomos kokios nors teisinės sankcijos. Ryšio su Lietuvos gyvenimu nutraukimas buvo pagrindas pripažinti asmenį netekusiu Lietuvos pilietybės. Tačiau vien šios aplinkybės buvimas nereiškė, jog asmuo dėl to turi būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės. Pilietybės netekimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu (S., V. Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais. 2002 m., p. 64).

58. Akcentuotina ir tai, jog aiškindamas to meto teisės aktuose, reguliavusiuose pilietybės teisinius santykius, įtvirtintą dvigubos pilietybės draudimą bei jo išimtis, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra pažymėjęs, kad dvigubos pilietybės draudimą lėmė atkurtos ir savarankiškai besivystančios Lietuvos valstybės siekis aiškiai apibrėžti savo piliečių korpusą ir neleisti susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kad Lietuvos pilietis būtų susaistytas lojalumu ir kitai valstybei – tai valstybei, kurios pilietybę, be Lietuvos pilietybės, jis turėtų. Tuo tarpu dvigubos pilietybės draudimo išimtį (1928 m.) lėmė Lietuvos valstybės siekis neprarasti ryšio su tose užsienio valstybėse gyvenančiais Lietuvos piliečiais, į kurias jie tuo metu emigravo masiškai. Būtent dėl to, kad Lietuvos piliečiai tuo metu daugiausia emigravo (masiškai, dėl įvairių priežasčių) į Amerikos žemyno valstybes (Argentiną, Braziliją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Urugvajų), minėta dvigubos pilietybės draudimo išimtis buvo nustatyta tiems Lietuvos piliečiams, kurie įgijo „kurio nors Amerikos krašto“ pilietybę (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. lapkričio 13 d. nutarimą konstitucinės justicijos byloje Nr. 45/03-36/04).

59. Atsižvelgdamas į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą kad pareiškėjo senelės natūralizacijos metu (1929 m.), galiojant 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijai, jos Lietuvos pilietybės netekimui nepakanka vien konstatavimo, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Byloje esantys duomenys (archyvo pažyma) patvirtina, kad nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo senelė F. C. (dar žinoma kaip F. S.) buvo netekusi Lietuvos Respublikos pilietybės atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras bei priėmus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytą sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Esant aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą tenkinti pareiškėjo pareiškimą ir nustatyti pareiškėjo prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus.

60. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.